- Pradžia
- Redakcijos blogai
- karikaturublogas
Teisėją R.Savicką prokurorai įtaria paėmus ne tik dešrą ir viskį, bet pinigų
Asmeninė R.Daukanto svetainė: www.daukantas.com
Asmeninė R.Daukanto svetainė: www.daukantas.com
Asmeninė R.Daukanto svetainė www.daukantas.com
Asmeninė R.Daukanto svetainė: www.daukantas.com
Šiandien pasaulį išvydo dvi mano parašytos ir iliustruotos knygelės: “Simonas Daukantas–vargo pelė“ ir „Jonas Basanavičius-barzdota varna“. Knygelių pavadinimai išduoda, kad tai kūrinukai vaikams apie iškiliausius Lietuvos žmones. Bet nesuklysiu pridurdamas, kad jos skirtos ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams.
Deja, tenka konstatuoti, kad lietuviai “nedega“ dideliu noru pažinti savo kraštą, šalies istoriją. Lietuvaičiai jei kuo ir domisi, tai nebent kriminalinėmis naujienomis… Apie jaunąja karta, turbūt net nereikia kalbėti. Jie greičiau išvardins kompiuterinio žaidimo personažų vardus ar papasakos apie naujos realybės šou žvaigždės šukuosenos ypatumus, nei pasakys, kas toks buvo J.Basanavičius. Kodėl taip yra? Kodėl “Ruslanaradžis“ yra įdomus, o štai S.Daukantas – ne? Neabejoju, kad žmonės žino, kad tai Simono Daukanto atvaizdas puošia 100 litų. Deja, neretai šis žinojimas tuo ir pasibaigia.
Lietuvai, kaip ir kiekvienai tautai, reikia savo žvaigždžių ir žvaigždučių. Ir tame nėra nieko blogo. Negerai yra tai, kad nūdienos žvaigždutės jau galutinai baigia užtemdyti tikrąsias žvaigždes. Tikrai neatsitiktinai paminėjau žodį “žvaigždes“. Manau, kad būtent tokie žmonės kaip Simonas Daukantas ar Jonas Basanavičius ir yra tikrosios Lietuvos žvaigždės.
Tarp jaunesnių mūsų tautiečių vyrauja nepagrįstas įsitikinimas, kad Lietuvos istorinės asmenybės - tai kažkokie nuobodūs tipai, gyvenę labai senai kažkur giliai miškuose medinėje troboje. Perskaitę šias dvi knygutes tokią nuomonę jūs greitai pakeisite. Prisipažinsiu, aš ir pats pradėjęs domėtis S.Daukanto, J.Basanavičiaus biografiniais vingiais, buvau apstulbęs, kokie iš tikrųjų įdomūs ir pilni nuotykių buvo jų gyvenimai. Abiejose knygutėse jūs rasite daugybę spalvotų ir šmaikščių iliustracijų. Tekstas čia paprastas, be sudėtingų žodžių ir nuobodžių akademinių sakinių, tad skaitymas neturėtų prailgti.
Aš nepretenduoju į istoriko vardą ir viliuosi, kad garbūs istorikai nesupyks už tai, kad laisvai interpretavau kai kurias biografines, istorines herojų detales. Taip pasielgiau, ne siekdamas suklaidinti ar, kaip dabar madinga sakyti, dėl „pigaus populiarumo“, bet norėdamas kuo labiau sudominti patį jauniausią skaitytoją. Šiose knygose susipina tikri istoriniai faktai ir dalelė fantazijos. Tikiu, kad perskaityta knyga paskatins vaikus paimti į rankas ir rimtus istorinius veikalus, o tuo pačiu ir pažinti savo šalies istoriją.
Ačiū Delfi, Tyto albai ir visiems, kurie prisidėjo prie šių knygelių kūrimo.
R.Daukanto karikatūrų blogas: Lietuva-Prancūzija. Futbolas grįžta!
2009-03-25 22:32 . | 33 komentarų »
R.Daukanto karikatūrų blogas: Paskola – dar ne pasaulio pabaiga!
2009-03-21 22:04 . | 30 komentarų »
Karikatūrų blogas: Trumpiausias kelias į Europos kultūros sostinę
2009-03-01 23:14 . | 40 komentarų »
Ar Kubilius valdo situaciją, ar situacija valdo Kubilių?
skaityti straipsnį
Kas yra karikatūra? Kas yra politinė karikatūra? Kuo ji skiriasi nuo kitų satyrinės grafikos žanrų? „Tarptautinių žodžių žodyne“ rasime tokį apibrėžimą: karikatūra – tai grafikos žanras; satyrinis arba humoristinis piešinys, išjuokiantis visuomeninio gyvenimo neigiamybes ar žmogaus ydas. Karikatūra – tai vizualinė metafora. Ji žvelgia į pačius rimčiausius dalykus pro ironijos prizmę, o jos tikslas nėra tiesmukas bandymas prajuokinti liaudį. Tai labai rimta meno šaka ir – netgi drįsčiau teigti – pati rimčiausia iš visų. Politinė karikatūra pašiepia politinius ir socialinius šalies įvykius ir gali būti dvejopa: tradicinė (be žodžių, kalbanti tik metafora) ir tokia, kurioje figūruoja tekstas. Svarbu suprasti, kad šio grafikos žanro vaidmuo nėra statiškas. Ji privalo ne tik atkreipti dėmesį į problemą ir sukelti šypseną, bet ir išprovokuoti diskusiją, minčių laviną. Todėl taikliausios karikatūros yra tos, kurios nagrinėja ilgalaikes temas, kurių turinys būna aktualus ir po daugelio metų.
Mano įsitikinimu, lietuviai nelabai supranta, kas yra karikatūra ir kokia jos paskirtis. Jei pabandytų apibūdinti, tai greičiausiai apibrėžimas skambėtų taip: „Karikatūra – tai tylus personažas su didele nosimi.“ Štai ir viskas. Ir dar pridėtų: „Pageidautina, kad tas personažas būtų nupieštas fotografijos tikslumu.“ Tačiau tai suprantama, juk Lietuva – ne Prancūzija ir ne Amerika.
Jungtinėse Amerikos Valstijose valstybės veikėjo Bendjamino Franklino XVIII a. pabaigos karikatūra „Juokis arba mirk“, išspausdinta Pensilvanijos laikraštyje, taikliai atskleidė tuometinės Amerikos nuotaikas bei padėjo pamatus tolesnei šalies politinei satyrai. Europoje, kuri visais laikais buvo panaši ne į kultūros židinį, bet į nesibaigiančių karų lauką, politinė karikatūra turėjo ypač gerą dirvą.
Pagrindiniai iliustruotos satyros personažai – politikai skirtingai vertina ir interpretuoja piešinius. Kai kurie iš jų į karikatūras žiūri neigiamai ir netgi su neapykanta. Vienas garsiausių šiuolaikinių Amerikos karikatūristų yra prisipažinęs, kad net nepradeda piešti karikatūros, jeigu per dieną nesulaukia nei vieno pikto skambučio ar elektroninio laiško, kritikuojančio jo humoro jausmą bei meninius sugebėjimus. Dažnai ironiškas piešinys gali pasakyti kur kas daugiau negu pilnas lapas žodžių. Tai, kas tau pačiam atrodo juokinga ir priimtina, kažkam gali pasirodyti kaip netoleruotina ir įžeidžiama. Karikatūristas privalo turėti vidinę cenzūrą, kuri neleistų peržengti normos ribas. Geriausios karikatūros yra tos, kurios neprasprūsta nepastebėtos pro akis. Neišvengiama ir tikrai kvailų, įžeidžiančių karikatūrų, kurios savo turiniu peržengia tikrosios satyros ribas. O tai gali „brangiai“ kainuoti pačiam autoriui ir jo dienraščiui. Tad kur tos ribos? Kur prasideda ir baigiasi satyra?
Skandalingos karikatūros jau prieš šimtus metų persikirsdavo su įstatymais. „Juokas pro ašaras“ – taip galima pavadinti šias situacijas. Dar XIX amžiaus pradžioje vienas garsiausių visų laikų Prancūzijos karikatūristų Onore Daumier buvo nuteistas kalėti už tai, kad pašiepė paskutinį šalies karalių. 1987–aisiais Londone buvo nužudytas palestiniečių karikatūristas Naji al–Ali, fiksavęs savo ironiškuose piešiniuose sudėtingus įvykius Artimuosiuose Rytuose. Tai skaudžiausias, bet tik vienas iš daugelio liūdnų satyros egzistavimo Artimuosiuos Rytuose pavyzdžių. Izraelio ministro pirmininko E.Olmerto pavaizdavimas koncentracijos stovyklos viršininku Oslo dienraštyje „Dagbladet“ baigėsi rimta Izraelio ir Norvegijos santykių krize. Tai tik keletas iš aibės karikatūros ir politikos susidūrimo. Bene pats garsiausias ir skaudžių padarinių turėjęs konfliktas įvyko visai neseniai, 2005 metais, kai mažas Danijos laikraštis „Jyllands–Posten“ išspausdinto pranašo Mahometo karikatūras. Šie dienraščio piešiniai tapo pasaulinės reikšmės įvykiu. Musulmonai, protestuodami prieš Mahometo karikatūrų demonstravimą, užkūrė tikrą pragarą prie Vakarų pasaulio vartų. Visus vėlesnius įvykius mes dar gerai prisimename. Iš šio skambaus nutikimo užslėptos naudos, politinių dividendų, atsiriekė visi, kurie netingėjo. Musulmonai atrado dar vieną progą išlieti pyktį ant Vakarų pasaulio. Jų fundamentalistų vadai gavo progą iškoneveikti vakariečius, jų bedieviškumą ir taip toliau pagausinti savo sekėjų gretas. Priešinga pusė – Europa – neliko be savo „kąsnio“. Senojo žemyno „dešinieji“ gavo progą parodyti savo esamiems (ir būsimiems) rinkėjams, kokie laukiniai „barbarai“ yra tie musulmonai ir kad būtina kovoti su didėjančia pašaliečių imigracija. Paradoksas, tačiau daugelis, kurie eskalavo šį skandalą, net nematė karikatūrų ir nesidomėjo, kas jų autorius. Niekas net nebandė suprasti, ką dailininkas šiais ironiškais darbais iš tikrųjų norėjo pasakyti. Visos diskusijos buvo ne apie karikatūrą.
Lietuvai taip pat nesvetimi karikatūrų skandalai bei bandymai tuo manipuliuoti politiniais tikslais. Tarpukariu, rinkimų kovos į parlamentą įkarštyje, valdžios partija buvo paskelbusi karą satyrai. Už šmaikščias politines karikatūras vienas Lietuvos dienraštis net du kartus buvo nubaustas piniginėmis baudomis, o jo vyriausiajam redaktoriui pagrasinta kalėjimu. Na, o vos prieš kelerius metus didelio atgarsio susilaukė dienraščio „Respublika“ redaktoriaus straipsnis ir jį iliustruojanti karikatūra. Neabejotinai šis skandalas turėjo kur kas gilesnes šaknis, siekiančias dar prezidento skandalo laikus, tačiau nebuvo išvengta Žurnalistų etikos komisijos ir Generalinės prokuratūros dėmesio.
Pastaraisiais metais pasaulio žiniasklaidoje nuolat mažėja karikatūrų. Mažėja laikraščių tiražai, populiarėja elektroniniai dienraščiai ir kt. Dažnai nepriklausomi laikraščiai nebesistengia turėti savo karikatūristo, unikalaus satyrinio balso. Anksčiau svarbiausias šio žanro tikslas buvo išjuokti stipresnius, nepajudinamus politinius „stabus“, o šiandieną karikatūra vis dažniau tampa pilku piešinuku „prie“ straipsnio. Karikatūristai priversti ieškoti švelnesnių formų, ieškoti skurdaus meninio kompromiso. Be jokios abejonės, tai, kad karikatūrų yra nacionalinėje spaudoje, dar nieko nesakys apie šalies demokratijos lygį ir žodžio laisvę. Tačiau tai, kad jų nėra, pasako, kad šalyje apskritai nėra jokios demokratijos.
Dabartinėje Lietuvoje vyraujanti vartotojiška kultūra, užsakomieji straipsniai, televizijos bukumas jau galutinai atpratino tautą mąstyti ar bent kartkartėmis susimąstyti. Šiandieną mums kaip niekada reikia satyriško, ironiško žvilgsnio į save. Reikia šluotos, kuri apvalytų mūsų gerokai apterštą kiemą. Tad norėtųsi tikėti karikatūros ateitimi. Juk ir demokratija be karikatūros – tai tas pats, kaip Česlovas Juršėnas be akinių.
Socialinė reklama "Netoleruok nesąžiningų studijų!".
Mokslininkai kol kas neišsiaiškino, kaip 42 metų, metro šešiasdešimt dviejų centimetrų ūgio “eilinis“ Rusijos pilietis Dmitrijus Medvedevas per dvi dienas sugebėjo užaugti 10 centimetrų ir susilyginti ūgiu su savo didžios šalies didžiu prezidentu Vladimiru Putinu. Jie niekada turbūt ir nesiaiškins, tačiau tai jau ir nelabai svarbu.
Nes šis „eilinis“ Rusijos pilietis (buvęs dujų giganto „Gazprom“ vadovas) pakeitė Vladimirą Putiną ir tapo naujuoju Rusijos federacijos prezidentu. Kaip bebūtu, bet dėl vieno dalyko mokslininkai sutaria vienareikšmiškai.
Jeigu ir toliau naujai išrinktas prezidentas D. Medvedevas taip fanatiškai kopijuos buvusi prezidentą… jo ūgį, eiseną, kalbos manierą, gestus ir t.t., tai neabejotinai greitu laiku būtinai ir prapliks!
Siekdamas būti kuo panašesnis į savo buvusį ir bijau, kad vis dar esamą viršininką - Vladimirą Vladimrovičiu Putiną.
Vos prieš keletą metų JAV nacionalinės aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo agentūra (NASA) su savo garsiausiu visų laikų "kosmonautu" Geroge'u W. Bushu priešakyje sensacingai pareiškė
2035-ais metais pirmoji nusiųsianti žmogų į Marsą. Tačiau šią skambią žinią netruko nustelbti Europos kosmoso agentūra (ESA).
Pastarosios projektų vadovas Franco Ongaro prasitarė, kad tai Europa, o ne Amerika, pirmoji, dar 2030-ais metais, išlaipins žmogų Marse.
Bet gi kokios kosmoso lenktynės be Bielkos" ir Strielkos tėvynės Rusijos?!
Ir štai praeitą savaitę, nespėjus praūžti rusiškų Naujųjų Metų šventimui, šalies kosmoso tyrimo instituto direktorius Lėvas Zelionas pareiškė
visam pasauliui, kad tai ji - Rusija, pirmoji ir vienintelė jau 2025-ais metais, pasiųs žmogų į Marsą. Blogiausiu atveju pasiųs mešką ar dar ką nors, bet tikrai tikrai ką nors pasiųs…
Tiesa, Rusijos kosmoso skrydžių agentūros (Roskosmos) vadovybė nebuvo itin patenkinta instituto direktoriaus pareiškimais ir primygtinai paragino savo kolegas nebesutikinėti Naujųjų Metų taip audringai.
Būti KGB karininku – neblogai, premjeru – gerai, prezidentu – labai gerai, bet visų geriausia būti caru!
Ypač, jeigu esi didžiausios pasaulio šalies caras ir tau po kojomis didžiausi pasaulio gamtos lobiai, kurių kaina auga greičiau negu plaukai ant caro galvos.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo imperijoje turi viską: žmoną, dvi dukras, dešimt pilių, tris šimtus savo asmeninių juokdarių deputatų, ir virš 100 milijonų tarnų.
Iki pilnos laimės carui betrūksta tik išmokti žaisti šachmatais ir išpirkti iš Amerikos atgal gimtąją Aliaską.
Nagi, o ką gi tokio ypatingo daro „Lietuvos energijos“ vadovas Rymantas Juozaitis, kad mes vaikai, darytumėm taip, kaip jis daro? Pasak Ūkio ministro Vyto Navicko, Rymantas Juozaitis tikrai nieko blogo nedaro.
Tiesiog šis Lietuvos energetikos specialistas už daugiau nei 0,5 mln. litų įsigijo „Lietuvos energijos“ akcijų. O tos jo akcijos (bjaurybės) lyg tyčia ėmė ir per tris dienas pabrango 28,2%.
Negana to, į skandalą įsivėlusio vadovo šeima nusprendė įsigyti keletą sklypų šalia Ignalinos atominės elektrinės… Kaip pats jis prisipažino: “radioaktyviam kaimo turizmui” plėtoti.
Prancūzijos viešojo transporto sektoriaus darbuotojų streikas spalio 18 dieną paralyžiavo
gyvenimą šalyje. Transporto profesinių sąjungų nariai nusprendė protestuoti prieš daugiau kaip pusantro milijono darbuotojų išleidimą į pensiją.
Tačiau vyriausybė Paryžiuje liko abejinga šiam drastiškam poelgiui ir neskuba dalinti jokių pažadų. Visgi profesinės sąjungos sulaukė paramos iš Eliziejaus rūmų. Visų nuostabai, į pagalba joms suskubo ne kas kitas, o pirmoji Prancūzijos ponia Cecilia Sarkozy.
1.78cm ūgio buvusi manekenė pareiškė jog solidarizuojasi su viešojo sektoriaus darbuotojais ir skiriasi
su savo vyru Nicola Sarkozy.
Prancūzijos prezidento atsovai spaudai „priremti prie sienos“ vietinės žiniasklaidos, oficialiai pranešė, kad Prancūzijos vadovo santuoka su žmona Cecilia žlugo.
Ankstesnes karikatūras galite rasti čia.
Anekdotu virtusi istorija apie tai, kaip 2000 metais totalitarinės Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong-Ilas per viršūnių susitikimą paprašė JAV valstybės sekretorės Madelenos Albright e-mailo adreso, šiais metais sulaukė pratęsimo!
Nepakeičiamasis ir vienintelis šios komunistinės respublikos „tėvas“ per neeilinį dviejų Šiaurės ir Pietų Korėjų susitikimą, savo kaimyninės šalies prezidentui Ro Mu Henui prasitarė esąs INTERNETO EKSPERTAS, suprask „HAKERIS“.
Šio atviro pokalbio metu ypatingai draugiškai nusiteikęs diktatorius pristatė ir savo darbo „įrankį“ - personalinį kompiuterį „Kim Jong 2000” su programine įranga “Atomic bomb”. Tiesa, klaviatūroje matėsi tik vienas mygtukas, tačiau pasak „hakerio“- Kim Jong-Ilo, labai svarbus mygtukas!
Dar XIVa. įgiję teises į Grenlandijos ir Farerų salas, XXIa. Danijos Karalystė įsigijo dar vieną “salelę”. Pavadinimu Lietuva. Taip jau ekonomiškai susiklostė, jog Danijos karalienė nusprendė perkelti savo kiaulides kiek tolėliau nuo sostinės Kopenhagos.
Danams priklausančios kompanijos, kiek nedrąsiai (ir jų nuostabai nesulaukusios labai didelio pasipriešinimo iš vietinių gyventojų ir centrinės valdžios), jau kuriasi
įvairiuose Lietuvos kampeliuose.
Tūkstančius daniškų kiaulių, tūkstančius tonų mėšlo, srutų su neapsakoma smarve jie kasmet dovanos Marijos žemei. Negana to, danų verslininkai kaip taisyklė kuriasi vietovėse, kuriose yra archeologinių, istorinių, architektūros, kultūros ar urbanistinių paminklų, įregistruotų Lietuvos Respublikos Kultūros paveldo registre, kuriuos uoliai “saugo” mūsų dorovingieji paveldosaugininkai.
Šių naujųjų atvykėlių nuostabai, visgi atsirado keletas drąsuolių iš Pakruojo, Kelmės rajono savivaldybių, kurie drįso pasipriešinti šiai daniškų kiaulių invazijai. Tačiau ir jie greitai buvo nuraminti pažadais aprūpinti visus Lietuvos gyventojus belgiškais respiratoriais.
Ankstesnes karikatūras galite rasti čia.
Kaimyninėje Lenkijoje niekaip nerimsta aistros dėl Augustavo aplinkkelio ir transeuropinės automagistralės „Via Baltica“ tiesimo. 17 km. ilgio apylankos darbai niekaip neprasideda. Tiesimui priešinasi Lenkijos žalieji, nacionalinė spauda ir Europos Komisija, teigiantys, kad apylanka suniokos Suvalkų Rospudos slėnio unikalią gamtą. Tačiau taip nemano Augustavo miesto gyventojai. Iškankinti krovininių automobilių (kurių kasmet per Augustavą pravažiuoja beveik 2 milijonai) keliamu triukšmu, teršalais ir didžiulio mirtimi pasibaigusių avarijų skaičiumi, jie ne syki jau blokavo vieninteli kelią vedantį į Lenkijos vakarus. Deja, bet nuo 1962m. Lenkijos kino žvaigždės, nuo 1964m. animaciniai personažai, o nuo 2005m. valstybes vadovai - dvyniai Lechas ir Jaroslavas Kaczynskiai neranda IŠEITIES IŠ SUSIDARIUSIOS PADĖTIES. Visgi Premjeras ir Prezidentas nenuleidžia ranku ir ragina tauta tikėti, melstis, klausytis “Radio Marija” stoties ir laukti stebuklo! Ko jau ko, o stebuklu Lenkijoje ypač jos politiniam gyvenime nors su „kibiru semk“…
