962b DELFI BLOGAS - Kritikas Pikčiurna » Įrašai » Ar tikrai teisė yra valstybės pamatas?
REKLAMA
Kritikas Pikčiurna

Ar tikrai teisė yra valstybės pamatas?


Penktadienis, 2012-06-22 12:22        Politika    |    0 komentarųkomentarai

2012.06.08 12:22, atnaujinta 2012.06.09 14:50.

Mes, kaip papūgos, dažnai kartojame romėnų ištarą "justitia est fundamentum regnorum" (teisė yra valstybės pamatas). Niekas neneigia teisės, kaip viešo ir visuotinai pripažinto susitarimo reikšmės visuomenės ir valstybės gyvenime. Teisė yra svarbi ir kaip profesija, ir kaip mokslo šaka ir, svarbiausia, kaip visuotinos kultūros dalis. (Kultūrą suprantant ne tik siaura filologine ar menine prasme, bet plačiąja prasme, kaip aukščiausią visuomenės pasiekimų, bendravimo bei sugyvenimo formų visumą nagrinėjamame laikmetyje). Teisė remiasi įstatymais ir jų vykdymo taisyklėmis - procesu.

Visa tai yra žmogaus proto ir rankų kūriniai, o, kaip žinia, žmonės klysta. Klysta ne tik žmonės klysta ir ištisos tautos, valstybės ir visuomenės. Užtenka prisiminti Romos imperijos ar Fašistinės Vokietijos, Sovietų sąjungos žlugimus. Žmonijos istorija, jos formacijų raida yra ištisa klaidų, ieškojimų bei atradimų virtinė. Būtent aptiktos klaidos žymi istorinių epochų ribas. Vergovinė santvarka atskleidė, kad gamyba, pagrįsta "kalbančių gyvulių" - vergų darbu nėra naši ir visuomeniškai (socialiai) neteisinga. Kiekviena sekanti visuomenės formacija atskleidė vis kitas klaidas bei ydas, o tai apdovanojo žmoniją mokslo, technologijų, gamybos bei minties vis didesniu suklestėjimu, visuomenės bei asmens laisvėjimu bei augančia gerove.

Mūsų laikmetį žymi atstovaujamosios demokratijos plėtra. Jau esu rašęs, kad susiskaldžiusioje, pilietiškai nebrandžioje visuomenėje atstovaujamoji demokratija išsigimsta į atstovaujamąją diktatūrą - oligarchiją.

Reiškia, nėra tobulų įstatymų, absoliučiai nepriklausomų ir nešališkų teisininkų, ypač, kai teisė tampa verslu - pragyvenimo šaltiniu. Tuo atveju teisė tampa, kaip ir kitos verslo rūšys, prekyba - prekyba teisėtumu. Štai čia ir atsiskleidžia teisės dvilypumas - teisė, kaip TEISINGUMO siekis ir teisė, kaip formalaus TEISĖTUMO siekis. Šią skiriamąją liniją brėžia moralė.

Per dvidešimt atgauto valstybingumo metų mes savo kailiu patyrėme, kad Konstitucija nėra be trūkumų, matėme ir daugelis patyrėme, kad priimami įstatymai yra "kreivi" ir "skylėti", tarnauja siauroms interesų grupėms, naudojami, pirmiausiai, žmonių supriešinimo, valdžios bei galių užgrobimo ir pasipelnymo tikslais.

Tai kodėl vis kartojama banali "tiesa", kad įstatymus ir teismų sprendimus reikia vykdyti be išlygų, net jei jie akivaizdžiai neteisingi ar nupirkti, kai jais piktnaudžiaujama? Kodėl vienašališką teisėjo Kondratjevo verdiktą reikia laikyti priimtu Lietuvos Respublikos vardu ir nedelsiant vykdyti, kai yra nevykdomas teismo sprendimas dėl pedofilijos bylos iškėlimo visiems joje galimai dalyvavusiems asmenims ir kai tuojau po to teisėjas Skirtūnas pagautas už 30000 Lt parduodantis būsimą teismo sprendimą ir niekas nenori pakelti šio teisėjo anksčiau nagrinėtų bylų? Gal jos taip pat nupirktos, nors buvo skelbiamos LR vardu ir taip suluošinti žmonių likimai? Gal Kondratjevo sprendimas taip pat pirktas ar išgautas šantažu bei kitu nusikalstamu būdu? Jei nepagautas - tai jau ne vagis? Ir tokių skandalų išaiškinta ištisa virtinė ir nemažėja. O kiek neišaiškintų ar pridengtų? Juk baudžiamajame kodekse aiškiai parašyta, kad nusikaltimo slėpimas ir net neveikimas, matant nusikaltimą, taip pat yra nusikaltimas.

Kodėl vieną teismo sprendimą reikia vykdyti su neproporcinga jėga ( 240 ginkluotų pareigūnų prieš vaiką ir teisėjos neliečiamybę turinčią jos globėją), kai 17000 teismų sprendimų nevykdomi metų metais?

Judėjimas "Už teisingumą" gimė, kaip siekis teisėtumui sugrąžinti teisingumo veidą. Jis gimė spontaniškai, kaip atsakas į atstovaujamų bei administracinių įstaigų (institucijų) vis dažnėjančius piktnaudžiavimus.

Garliava tėra tik ta vieta, kur šie piktnaudžiavimai pasiekė aukščiausią laipsnį ir labiausiai apnuogintą pavidalą, kai teisėtvarka, kaip dievas Saturnas ryja savo vaikus - teisininkų šeimą. Kai valstybės pareigūnai smurtauja prieš pedofilų išnaudotą vaiką ir jos globėją teisėją, suspurda net suakmenėjusi širdis. Ačiū šiems jautriems žmonėms, pakilusiems gelbėti mūsų Tėvynę ir jos ateitį ir taip rodantiems aukščiausią pilietiškumo brandą. Tačiau gerų norų nepakanka. Reikia ir naujo sisteminio požiūrio.

 

Apribojimų ir draudimų sistema prieš savireguliaciją.

Teisė iš esmės remiasi įstatymų forma išreikštais draudimais ir ribojimais, kuriuos vykdo klysti linkę iš prigimties savanaudžiai žmonės.

Taip veikia ir kai kurie mąstytojai, kai bando, kaip prasti mokytojai, objektus apibrėžti žodžiais. Bet ateina laikas, kai apibrėžime žodžių pritrūksta ir prasideda ginčai, kuris teisingiau supranta tai apie ką kalba…

Tuo tarpu išmanesni, užuot kūrę pompastiškas apibrėžimų konstrukcijas, pirštu parodo tai apie ką kalba, mąsto ar daro…

Šį mąstymo principą labai šmaikščiai iliustruoja genialiojo Mikelanželo aforizmas, kai paklaustas, kaip sukuria savo šedevrus jis atsakė: "Paimu uolos gabalą, nuskaldau tai kas nereikalinga ir gaunasi meniška skulptūra".

Taip veikia kiekvienas akmenskaldis, bet ar daug kas iš jų sukūrė šedevrus? Daugelio jų "kūrinių" net grindiniui netinka. Tai kodėl manome, kad šiuo akmenskaldžių principu veikiančių teisininkų, šalinančių tai kas "neteisėta", rezultatai turi būti geresni? Tokią sistemą galima palyginti su senovės akvedukų sistema, kai vanduo buvo tiekiamas formuojant pylimus ar statinius, kuriuos vanduo laikui bėgant pragraužia ir sugriauna. Panašiu principu veikė ir Černobylio tipo atominės elektrinės - procesą reikėjo nuolat valdyti, kol vieną kartą jis tapo nevaldomas.

Tačiau yra ir kita sistema, natūraliai egzistuojanti nuo neatmenamų laikų, kai vanduo teka upių slėniais ir kurią kartoja kanalų kasėjai - kiek vanduo nesigraužtų, jis teka sena vaga laisvai be išorinių pastangų ir tik potvynių metu jis ištrūksta į platesnę erdvę, kaip tai atsitiko su judėjimu už teisingumą. Tai kodėl teisingumui reikia nuolat statyti apribojimus, tvoras, sienas, į jį reikia investuoti, kodėl jis neteka natūraliai savo laisva vaga? Kodėl reikia nuolat plauti net patį žodį TIESOS?

 

Papildyta 2012.06.09 14:50.

Jie nesupranta, kad tiesos negalima nugalėti. Laimėti galima tik einant su tiesa. Tiesa sulydo netgi tankų plieną. Tiesos šviesoj nublanksta žvaigždės, net ir Saulė. Net Dievo kontūrai išnyksta tiesoje - jis susilieja su tiesa! Mokslo tiesa pakeičia pasaulį, įvaldo net didžiausius gaivalų pradus, užgydo paliktas žaizdas. Už tiesą žmonės grūmėsi ir žuvo nuo neatmenamų laikų, mes maudomės jų atrastų tiesų šviesos sūkuryje. Tai kodėl trinama TIESA?

 

Todėl, kad yra daug tokių, kuriems tokia sistema naudinga. Tai - jų verslas, jie kuria produktą, kuris nuolat nyksta ir kuo greičiau jis nyksta tuo labiau jie kelia kainą ir iš jo pelnosi. Jie stato barjerus ir kliūtis, kaip patilčių plėšikai, kad paimtų mokestį už laikiną kliūties pašalinimą. Tas kliūtis, pirmiausiai, kuria Seimas. Teisėsauga tik tas kliūtis palaiko ir išnaudoja. Čia, kaip tų vienkartinių produktų industrijoje - panaudojai ir išmetei, bet gyveni tenka augančių atmatų apsuptyje ir nuolat trūksta lėšų pirkiniams. Kai tokia sistema, ar reikia stebėtis, kad didėja nusikalstamumas, skurdas, daugėja plyšių tvorose, vis trūksta policininkų, teisininkų, vis daugėja bylų ir kalėjimų, vis labiau trūksta lėšų jiems? Tai - ekologinė aklavietė! Tai juodoji skylė siurbianti mūsų lėšas, gyvenimus ir laisvę. Ryjanti ir pačią valstybę.

Sakome teisinė sistema turi būti nepriklausoma nuo politinių įtakų ir "gatvės" spaudimo. Tam sukurta neliečiamybės, garantijų sistema, teisėjų tarybos, advokatų ar antstolių rūmai, teisėjų, advokatų, antstolių garbės teismai. Bet juk tai yra paprasčiausios šios gildijos profesinės sąjungos! Tai kodėl siaura teisininkų profesinė sąjunga gali, naudotis neliečiamybe, lemtų piliečių ir net valstybės likimą, diktuoti kitoms profesinėms sąjungoms ir pavieniams žmonėms, kaip gyventi. Kuo žemdirbių, batsiuvių ar audėjų sąjungos blogesnės? Juk valgome, avime batus ir rengiamės taip pat visi, bet šios profsąjungos neturi neliečiamybės ir savo markevičių, cirtautienių ar pan. Prezidentūroje! Šios profesinės sąjungos vienašališkai nenustato sau atlyginimų, kaip tai daro Konstitucinis teismas ar įstatymus leidžiantis Seimas. Ar reikia stebėtis, kad šis neliečiamųjų klanas, kaip aštuonkojis laiko apglėbęs mus visus ir dusina, nuodija, siurbia mūsų syvus?

 

Savivalda - štai sprendimas!

Kalbu ne apie dabar egzistuojančią formalią savivaldą, kuri veikia pagal Seimo šabloną ir diktuoja, o ne atstovauja.

Viską reikia kurti ir vartoti bei reguliuoti vietoj, ten kur esi bei gyveni, ką gerai matai ir supranti, kai suvartoji tai ką pats ir sukuri, o kuri tiktai tai, ko reikia, pirmiausiai, tau ir tavo aplinkai. Kai betarpiškai jauti savo veiklos pasekmes. Tada ir atsiranda noras burtis, vienytis bei telktis talkai, nes kartu lengviau ir linksmiau. Kaimynas padeda kaimynui, užuot statę tvoras, pjudę šunimis ir rašę draudimus bei bylinėjęsi teismuose.

Ir tik tai, kas bendra platesnėje erdvėje, tereikia deleguoti aukštesniems atstovams. Dabar gi yra atvirkščia - viską lemia aukščiausioji valdžia, kuri konkretaus žmogaus bei problemų net nemato, jie sprendžia savo valdžios problemas! Jie arogantiškai pareiškia: "Jūs minia! Vilniaus mieste Garliavos nebus! Jūs siekiat Linčo teismo! " Kai jie taip elgiasi , nejučia iš nevilties ateina ir tokia pragaištinga mintis. Bet sveikas protas tuojau pakužda - neteisk, jei nenori būti teisiamas! O kodėl teisininkai taip nori teisti? Kuo jie yra už mus geresni?

Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė, Aukščiausias teismas, savivaldybių tarybos turi spręsti tiktai tai, ko reikia visai valstybei, Tautai ir tik tose ribose ką konkrečiai "iš apačios" deleguoja žmonės. Čia abstraktūs žodžiai: "darysim", "gerinsim", "kelsim", "lyginsim", "taisysim"(…) tereiškia viena - "dirbsim sau pagal savo supratimą ir sugedimo laipsnį". Todėl bus vis blogiau ir blogiau.

Tai kam tokių mums, kaip valstybei ir piliečiams, reikia?

Niekada netikėkime, kad ką nors gera mums padarys kiti, tą turime padaryti tiktai mes patys, o kiti gera daro tiktai sau. Bet būtent tai mus ir vienija. Tik taip, vienijantis "iš apačios" ir per savo naudą, tampame Tauta ir Valstybe.

Čia verta prisiminti kardinolo Sladkevičiaus žodžius: "Kantriai dirbkime, vienykimės, tikėkime ir aukime, aukime…"

 

Darna.

Žinoma, viena savivalda mūsų neišgelbės. Taip, kaip aukštoji valdžia nemato eilinių žmonių, taip eiliniai žmonės per savo rūpesčių brūzgynus nemato visos valstybės panoramos. O valstybė, kaip visuma taip pat turi savo ypatingas problemas. Valstybę reikia atstovauti, todėl turi būti jos atstovas - Prezidentas.

Be teisinės sistemos taip pat neišsiversime, kad galėtume sklandžiai derintume pavienių piliečių ir jų visumos - valstybės interesus. Todėl reikia ir Seimo, kad leistų įstatymus. Dar daugiau, jau įsitikinome, kad kas ketverius metus perrenkamas Seimas tegalvoja apie šiandieną ir artėjančius rinkimus. Seimo nariai, atstovaujantys partijas, siekdami naudos, kaip nesantaikos paklodę, tampo valstybės ir mūsų likimus. O kas planuoja dešimtmečiams ir šimtmečiams į ateitį? Kas stebi pasaulinius procesus, kas ruošia strateginius planus. Nejau tik biurokratai ar keistuoliai entuziastai, laisvu nuo darbo metu, ar skurstantys pensininkai?

Čia turime lemtingą spragą - neturime Senato - garbių, profesionalių, patyrusių specialistų forumo, formuojančio visų įmanomų sričių ilgalaikę strategiją ir ruošiančių užsakymus Seimui, kuris turi ruošti taktiką, bei teisinius instrumentus tiems planams įgyvendinti. Todėl Seimas, pirmiausiai, turi profesionaliai išmanyti įstatymų leidybos techniką, čia geri norai, mokėjimas šokti, dainuoti ar eiliuoti mažai tepadės. Čia net nepakanka būti tik paprastu geru sąžiningu žmogumi.

Teismų sistema niekur neišnyks, bet kuo skubiau reikia ją išvalyti, įveikti jos uždarumą, grąžinti teismuose visuomenės kontrolę iš vidaus.

Ką atstovauja mūsų teisėjai? Savo asmeninį susidomėjimą teisės dalyku? Tuos asmenis per kurių protekciją praėjo atranką, įstojo į aukštąją mokyklą, studijavo ir gavo gerą darbą. Bet juk protekcijos, rekomendacijos yra klaniniai ryšiai! Kur čia viešas interesas?

Teisėjai turi atstovauti tautą ir valstybę, viešą interesą, tiesą ir teisingumą, o ne juos skyrusius asmenis!

Paprasti demokratiniai rinkimai, kai bandoma įtikti daugumai čia taip pat netinka, nes teisėjai turi spręsti mūsų ginčus, o tik viena pusė tegali būti teisi.

Sistema, kai Prezidentas teisėjus skiria su Seimo pritarimu, yra per paprasta, ji nesugeba atsijoti netinkamų kandidatų, savivalda neužkerta kelių klaniniams ryšiams atsirasti, karjeros siekis nedera su viešu interesu.

Dėl viešo intereso ir tiesos, dažniau reikia aukotis. Jų neapginsi lipdamas per kitų galvas, tuo labiau prekiaudamas teisėtumu. Todėl teisėjų atranka turi būti daugiapakopė ir tame procese turi būti betarpiškai atstovaujamas ir visuomenės balsas, turi atitikti visuomenės pilietinę brandą. Tai pasiekti galima tik viešumu, kai pretendentai ir teisėjai nuolatos viešai ieško ir nagrinėja teisės bei teismų sprendimus ir problemas, o ne užsiima populizmu ar teismų sprendimų pateisinimu, plaudami mūsų protus. Šis kriterijus turi būti lemiamas teisėjų atrankoje. Ar kada girdėjote profesorių ir dekaną Nekrošių, pretenduojantį į VU rektorius, profesorių Kurį ar kitus, ruošiančius būsimų teisininkų kartą, konkrečiai nagrinėjant teismų klaidas, ar nevykusį jų sprendimų išaiškinimą. Juk teisės reikia mokyti ne tik būsimus teisininkus, bet ir plačiąją pilietinę visuomenę, taip didinti jos brandą. Šie ponai apsiriboja arogantišku pamokslavimu bei kaltinimais ir etikečių klijavimu, gąsdinimais Linčo teismais, nes, matyt, jaučia, kad jų nusipelnė. Nei mokslininkas, nei teisėjas negali būti kaltintoju, jie turi ieškoti tiesos, o ji slypi mūsų visų klaidose. Pasitikėti galima tik tais teisininkais bei teisėjais, kurie viešame diskurse ieško klaidų, būdų jų išvengti, ištaisyti ir nebekartoti. Teisėjas, nenorintis pastebėti, pripažinti ir ištaisyti padarytų klaidų nėra teisėjas, jis yra budelis, pasmerkiantis savo aukas ir visuomenę neteisingumui bei kančioms!

Todėl šį rašinį baigiu šiandieninės išsigandusios oligarchinės valdžios taip kruopščiai plaunamu iš aikščių ir viešosios erdvės šūkiu: TIE-SOS!

Pakilome ir kelkimės vardan tos Lietuvos! Vienybė težydi…

Įrašas neturi komentarų.

Vardas (būtina):
El. paštas (neskelbiamas) (būtina)
Puslapis
Komentaras
neburnok.lt
 
PERŽIŪRĖTI ARCHYVĄ
Gegužė 2013
P A T K P Š S
   12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728293031  
DRAUGŲ BLOGAI
0