TV Laidoje "Pinigų karta" dalyvavusi A.Maldeikienė pabandė paskleisti "naują" požiūrį į pensininkus, tvirtindama, kad ne pensininkai labiausiai skursta. Jos pagrindinė tezė visiškai atitiko Laisvos rinkos ir liberalų skleidžiamą melą, kad dabartinių pensininkų uždirbtos pensijos tėra prilygintinos dabar dirbančių  mokesčių mokėtojų sumokamiems mokesčiams. Išeitų, kad jei šiandien visi dirbantieji sustreikuotų, tai pensininkų uždirbta pensija išgaruotų? Šis teiginys vaizdžiai iliustruoja apverktiną Lietuvos ekonomikos žinių padėtį, politinę veidmainystę. Galima tvirtinti dar kategoriškiau, Lietuvoje yra daug ekonomistų, bet nėra suvokiančių ekonomikos visumoje. O gal tik nenorinčių kalbėti atvirai?

Paaiškinsiu. A. Maldeikienės ginama tezė yra teisinga tik iš dalies - ji konstatuoja esamą politikų sukurtą padėtį. Taip, dabartinėje vertybių įkainavimo sistemoje, kai vienos vertybės yra dirbtinai visiškai nuvertintos, o kitos pervertintos, pagal politikų nustatytą tvarką sukuriamo produkto mokesčių pavidalu surinkta dalis yra perskirstoma  ir padalinama, iš jos mokamos pensijos.

Gauname akivaizdų paradoksą. Ankstesnės kartos okupacijos sąlygomis sunkiai, galima sakyti vergiškai dirbo, turtindamos sovietinę valstybę, gaudavo mažus atlyginimus, sukūrė milžinišką turtą, mokėjo mokesčius pensijai kaupti, bet po Nepriklausomybės atgavimo, atstatant okupantų padarytas skriaudas, dauguma taip ir liko skurdžiais, o pensijos santykinai tik sumažėjo. Iš kitos pusės, nežiūrint to, kad ekonomika ir vidaus produktas dar nepasiekė sovietinio 1998 m. lygio turime nemažą skaičių milijonierių, kurių nepaliaujamai daugėja, ypač Seime. Dar daugiau, kaip jau ne kartą skelbta spaudoje, vidutinis dirbantysis, labai taupiai vartodamas, mokesčiams (įskaitant vartojimo mokestį - PVM ir akcizus) atiduoda, švelniai tariant, virš 70% savo pajamų, tuo tarpu turtingieji sumoka tik apie 3%-7% nuo visų savo gaunamų pajamų, nors neriboja vartojimo, bravūriškai puikuojas prabanga. Ir valdantieji dar drįsta tokią mokesčių sistemą vadinti progresine, nes, matote, yra taikomas neapmokestinamas minimumas!

Šio paradokso, teisingiau demagogijos, esmėje gludi elementari tiesa, kurios nemato ar nenori matyti mūsų ekonomistai bei politikai, bet kurią savo kailiu patyrė Danielio Defo romano herojus Robinzonas Kruzas.
Pasiturintis, labai išprusęs asmuo, išgyvenęs  laivo katastrofą, atsidūrė negyvenamoje saloje. Nežiūrint to, kad jam pavyko iš laivo nuolaužų surinkti įvairių įrankių bei vertybių ir turėjo puikias žinias bei įgūdžius, labai daug dirbo, kovodamas už išlikimą, jis iš esmės gyveno pirmykščio žmogaus gyvenimą. Kai sutiko Penktadienį, kuris pradėjo jam dirbti, Robinzono padėtis kiek pagerėjo, nes atsirado darbo pasidalinimas, bet ir tai padėties iš esmės nepakeitė. Viskas sugrįžo į savo vietas tik grįžus į civilizaciją.

Ką šis romanas vaizdžiai parodė? Parodė, kad gyvenimo gerovė priklauso ne tiek nuo šiuo momentu dedamų pastangų, žinių, įdėto darbo bei sukurto produkto, daugiau ar mažiau teisingo  jų pasidalinimo, bet nuo civilizacijos t. y. ankstesnių kartų sukauptų materialinių ir technologinių investicijų ir šių investicijų indėlis yra lemiamas, vertinant pagaminamo produkto momentinę vertę bei vidutinį pragyvenimo lygį. Taigi, turi lemti ir uždirbtos bei išmokamos pensijos dydį.

Socialinis virsmas, griuvus sovietų imperijai (tai būdinga visai po-sovietinei erdvei), sugriovė vertybių skalę ir naujoje šviesoje viskas buvo perkainuota, deja ne mokslo, bet politikų. Todėl visos ankstesnių kartų investicijos į infrastruktūrą, kurią sovietai iš esmės naudojo karo, pavergimo, ekspansijos ir politinės propagandos tikslais, buvo nurašytos ir paskelbtos, kaip neturinčios vertės. Bet tai yra akivaizdus melas, platinamas tų, kurie suplanavo ir vykdė prichvatizaciją ir taip tapo pasakiškai turtingi. Taip dirbtinai nuvertinę valstybės turtą, tik todėl, kad sovietų valstybės buvo naudojamas niekingiems tikslams ir neefektyviai, šie ponai įsigijo jį pusvelčiui. Šie "patriotai", net nepadėję menkiausių pastangų iš valstybės pagrobtą turtą diversifikuoti ir pritaikyti naujai ekonomikos raidos krypčiai, išdraskė, išpardavė, kaip žaliavas ar pavertė pridėtinės vertės nekuriančiu asmeninių turtu. Bet ta sovietmečio kartų sukaupta materialių vertybių investicija sukaupė ir investicijas į būsimas pensijas, todėl turėjo atitekti ir Sodrai arba visiems turtą sukūrusiesiems, kaip akcinio kapitalo dalis, kaip sukaupta pensijų dalis, duodanti pastovias pajamas.

Žinoma, dėl vykusių socialinių ir politinių virsmų, remiantis  makro-ekonomikos vertinimais nėra lengva tiksliai įvertinti kokia tų investicijų duodama grąža turi atitekti pensijoms. Bet tai nebuvo padaryta apskritai. Todėl galima drąsiai pasakyti, kad dabartinių senjorų pensijas, tuometinių politikų padedami, pavogė ir pastoviai gauna tie, kurie praturtėjo iš prichvatizacijos.

Net tie, kurie prichvatizuotą turtą kūrybingai panaudojo savo versle, tik kaip pradinį kapitalą, kurį sunkiu kūrybingu darbu keleriopai padaugino, net ir jie tai padarė pensininkų sąskaita, nes tas prichvatizuotas turtas turėjo būti apskaitytas, kaip jį kūrusių dirbančiųjų akcinio kapitalo dalis tame versle ir turėtų duoti periodines pajamas dividendų pavidalu arba per Sodrą arba tiesiogiai, kaip priedas prie esamos pensijos. Taip yra visame moderniame Vakarų pasaulyje.

Tuometinė valdžia Vagnoriaus ir vėlesnių vyriausybių rankomis privatizavo tik apgailėtino stovio sovietinius butus, taip nusikratydama valstybės prievolės juos renovuoti. Taip prichvatizacijos architektai  eiliniams žmonėms numetė jų disponuojamą būstą, kaip šuniui kaulą, o pridėtinę vertę kuriantį valstybės turtą - gamyklas bei kolūkius - valingai pusvelčiui išpardavė saviems arba leido išgrobstyti ir sunykti.

Žmonėms buvo atimta teisė į būsimas pastovias pajamas iš sukauptų investicijų ir užkrautas nugyventas nekuriantis pridėtinės vertės turtas, bei neišvengiama pareiga atstatyti jo nykstančią vertę iš dėl infliacijos sumažėjusių ir sąmoningai nuvertinto darbo pajamų. Sodra buvo atribota nuo biudžeto pajamų, gaunamų iš sukauptų investicijų.

Dėl dirbtinai iškreiptos kainų politikos, kai turtas ir darbas įkainuojami atsietai (yra prekių bei paslaugų rinka ir darbo rinka, o ne rinka apskritai!), susidarė paradoksali padėtis - daugelis gyventojų disponuoja brangiai įkainuotu vieninteliu asmeniniu turtu, kurio negali parduoti, nes jo reikia išgyvenimui ir neturi pajamų tą turtą išlaikyti, atnaujinti ar panaudoti papildomoms pajamoms gauti. Dauguma tapo turtuoliais - skurdžiais. Tuo tarpu pensininkai jau nebeturi jėgų  ir patirties tą turtą efektyviai panaudoti savo ekonominės padėties pagerinimui ir taip tampa sukčių bei aferistų aukomis. Sukčiai, supirkę būstą bei kitą nekilnojamą turtą, kuris yra naudojamas komercinei paskirčiai bei nuomai, dėl kreivos mokesčių politikos, iki šiol sugeba sėkmingai išvengti mokesčių nuo tokių pajamų.  Dauguma piliečių tapo susidariusios padėties įkaitais be pasirinkimo, o statistika graži - visuomenė turtinga, socialiniai kontrastai užmaskuoti. O valstybė gyventojus dar spaudžia daryti būsto renovaciją! Iš kokių lėšų?

Investicinių čekių (vaučerių) dalinimas negalėjo iš esmės šio proceso ištaisyti, nes laisvos rinkos sąlygomis privatus kapitalas galėjo ir gali manipuliuoti įstatymais bei jų spragomis. Kapitalas, spekuliuodamas investiciniais čekiais, akcijomis,  dirbtinai sukeldamas bankrotus bei kitokiomis aferomis, atsikratė dominuojančia smulkių akcininkų dauguma, dar labiau juos nuskurdindamas. Socialinį teisingumą galėjo užtikrinti tik valstybė, priimdama tinkamus politinius sprendimus, bet to nepadarė.

Pereinamuoju laikotarpiu reikėjo, ir net dabar dar galima, imtis ryžtingų laikinų politinių valstybinio reguliavimo priemonių per mokesčių politiką atstatyti socialinį teisingumą ir įvesti progresinius mokesčius, kad realiai sumokamų mokesčių dalis gaunamose pajamose bent būtų vienoda tiek skurdžiams tiek ir turčiams. Nors, atstatant socialinį teisingumą dėl prichvatizacijos pasekmių, turčiai laikinai turėtų prisiimti ir didesnę naštą. Dabartinės Sodros biudžetas turi gauti tam tikrą dalį biudžeto pajamų, proporcingą bent makro-ekonominiais būdais  apskaičiuotoms biudžeto pajamoms iš sukauptų investicijų.

Tačiau iki šiol į valdžią renkamos ir Seime dominuojančios partijos tarnauja naujiesiems turčiams, jų yra finansuojamos, o valdininkija yra taip atrinkta, kad remia ir naudojasi tokia politika. Todėl mokesčių politika nukreipta į ekonomiškai silpniausių visuomenės sluoksnių, tų kurie neturi pasirinkimo,  apmokestinimą. Sodros pajamų bazė susiaurinta iki einamųjų įplaukų iš mokesčių nuo samdomo darbo santykių, o ankstesnių kartų sukurto turto kuriama pridėtinė vertė atitenka išimtinai verslui.

Tokia iškreipta kainų ir mokesčių politika neskatina ir paties kapitalo daryti investicijas į inovacijas, nes jie gauna pasakiškus pelnus dėl  milžiniškų socialinių kontrastų ir jiems nėra reikalo apsunkinti sau gyvenimą. Turčiams apyvartą daro turčiai, kurie visi kartu solidariai lobsta iš dirbtinai sukeltų kainų būtiniausio vartojimo bei išgyvenimo prekėms, tame tarpe šilumai ir kurui. Šių prekių kainos sukeltos, lyginant su darbo kaina, kuri dirbtinai sumažinta ir sąlygoja emigraciją, prilyginamą evakuacijai. Kad tuo įsitikintume tereikia sugretinti bent vidutines ES prekių, paslaugų ir darbo kainas su kainomis Lietuvoje. Todėl vis labiau įsigali komercinis monopolis ar oligopoliai, smulkus verslas dūsta, o viduriniosios klasės iš esmės vis dar nėra. Gamyba merdi, neatlaikydama pasaulinės konkurencijos. Vyriausybėms nelieka kito pasirinkimo, kaip biudžetą surinkti reketavimo būdais naktinėmis mokesčių reformomis, o tai skatina šešėlinę veiklą, socialinę įtampą, sistemingai pažeidžia Konstituciją.

Iš komercijos lobstantis kapitalas gyvena importo sąskaita, kas sąlygoja neigiamą užsienio prekybos balansą - pinigai ir turtas iš Lietuvos pastoviai išvežami. Valstybė vis labiau klimpsta į skolas, biudžetas deficitinis, didėja socialinė atskirtis, mažėja gyventojų ir dirbančiųjų.

Valstybė  gali turtėti  tik iš darbo, išmanaus darbo. Na dar iš grobikiško karo. Pastaroji galimybė mums netinka. Bet jei valstybėje daugėja neturinčių darbo ar nedirbančių, mažėja vartojimas, reiškia politikai neturi noro ir išminties turtinti valstybę. Reiškia, politikai nenori  kryptingai per valstybinius užsakymus skatinti verslą gaminti vidaus vartojimui ir taip padėti visuomenei kopti iš skurdo ir atsilikimo, mažinti pinigų išvežimą.

Politikai nuolat kalba, kad reikia vystyti eksportą, kad užsienio prekybos pajamos išgelbės ekonomiką. Kliedesiai. Eksportas pasiteisina tik ten kur esame konkurencingi, mes gi konkuruojame dažniausiai dempinguodami kainas darbo apmokėjimo sąskaita, o šioje srityje su milijardinėmis Rytų valstybėmis nepakonkuruosime ir šis kelias veda į visuomenės nuskurdinimą. Ekonomikos modernizavimas yra ilgalaikis procesas, reikalaujantis didelių nuolatinių investicijų, sutelktų visuomenės pastangų, todėl be gamybos vidaus rinkai, tokia modernizacija net pasitelkus ES paramą, tėra utopija. Ypač, kai ta parama skiriama tik valdančias partijas palaikančiam verslui.

Tokia valstybė panaši į liūną, kuris klampina aktyviuosius - kuo labiau judi lipdamas ir skurdo, tuo greičiau klimpsti į tą liūną… Ar ne todėl plinta savižudybės, apatija, kvaišalai, nusikalstamumas, emigracija?

Kol, kaip A. Maldeikienė, pagal politikų primestas taisykles, skaičiuosime tik šiuo momentu sukuriamus bei suvalgomus kąsnius ir dalinsimės trupinius, likusius nuo prichvatizavimo puotos stalo, tol murdysimės šiame liūne, o sukčiai ir toliau daugins prisigrobtą kapitalą ir diktuos mums savo sąlygas. Tampydami sutriušusią paklodę turtingesni ir darnesni netapsime, tik susipyksime dar labiau ir tą paskutinę paklodę galutinai suplėšysime.

Ar yra partija, užsibrėžusi tikslą atstatyti tikrąsias vertybes į savo vietas ir grąžinti socialinį teisingumą - valstybės vienybės ir solidarumo garantą? Vien šventiniais ritualais nei teisybės, nei patriotizmo neatkursime.

Teisybė prasideda nuo to, kad niekas nėra pamirštas ir nėra skriaudžiamas, ypač silpnieji.  Iki šiol valstybė silpnuosius remia tik apgailėtinomis pašalpomis, bei kalbomis, ugdo išlaikytinius ir tai tik po ES priekaištų. Vargstantiems reikia atverti naujas galimybes gyventi ir kurti oriai, net senjorai gali rasti sau vietą tokiame kūrybos procese, tik reikia išmaniai jiems sudaryti tinkamas sąlygas.

Todėl pirmiausias politikų uždavinys paspausti stambųjį verslą, nes tik jis gali su valstybės ir ES parama investuoti taip,  kad kurtų naujas darbo vietas, skatintų gretutinį verslą, atvertų tokias plėtros galimybes. Gal tada verslas ir susigražins teisę vadintis nacionaliniu verslu ir atpirks savo praeities nuodėmes už tautos ir valstybės nuskurdinimą.

O dabar klausimas piliečiams. Ar ir vėl rinksime į Seimą tuos pačius Pinčiukus - pelkių karalius, virš dvidešimties metų mus klampinusius į šitą liūną, vis žadančius, kad būsime turtingi, o iš tikrųjų prekiaujančius mūsų gyvenimais, prakaitu ir krauju, švaistančius mūsų ir mūsų senolių uždirbtą turtą, jaunimą bei specialistus, užsienio valstybėms ir "saviesiems"?