- Pradžia
- Vartotojų blogai
- kritikas_p
- Kategorijos "Filosofija" archyvas
Imperatyviosios teisės krizė
Šeštadienis, 2013-02-23 07:53 Politika, Filosofija, Teisė | 0 komentarų
Šiuolaikinės
pilietinės (civilinės) teisės ištakos prasidėjo Romos imperijoje,
diktatoriškoje vergovinėje valstybėje, gyvenusioje pagrinde iš karinės
ekspansijos ir kalbančių gyvulių - vergų darbo, kurie neturėjo jokių teisių.
Teises ir pareigas turėjo tik aristokratų ir laisvų piliečių luomai, kurie savo
ruožtu, turėjo paklusti imperatoriaus valiai. Baudžiamąją teisę atstojo
nežabota imperatoriaus bei aukštųjų luomų absoliuti valdžia pavaldiniams. Todėl
pati teisė istoriškai turi imperatyvų, diktatorišką pobūdį, teises
apibrėžia per ribojimus. Kaip žinome, visi apribojimai, suvaržymai ir
reglamentai mažina laisves, tame tarpe ir naujų žinių ieškojimo laisvę bei laisvę suklysti, be kurios nėra naujos patirties bei naujų žinių.
Po Romos imperijos ir vergovės žlugimo, vergų darbą pakeitė žemųjų luomų darbas. Kadangi jie įgavo didesnes laisves ir jie buvo skaitlingi, atsirado poreikis juos suvaldyti teisinėmis priemonėmis, taip atsirado baudžiamoji teisė, kuri ir iki šių laikų išliko imperatyvi, tarnaujanti turtingiesiems ir/ar valdantiesiems. Ji remiasi principu - skaldyk ir valdyk!
Atgimimo (renesanso) laikotarpiu iškilios meno ir humanitarinio mokslo asmenybės įgavo visuomenėje svorį ir ėmė pabrėžti laisvės ir lygybės principus, jų svarbą pažinimui, kūrybai ir visuomenės raidai . Šios idėjos išpureno dirvą prancūzų revoliucijoms ir mokslinei - techninei Vakarų Europos revoliucijai. Jos sugrąžino pamirštą Graikų demokratijos idėją ir išplėtė jos veikimą visų luomų piliečiams. Diktatoriaus valdžią pakeitė rinktų atstovų ar karaliaus aplinkos valdžia, todėl teisei reikėjo naujo pamato.
Teisėje atsirado naujas imperatyvus pamatas - Konstitucija arba teisės sprendimų tradicijos - precedento imperatyvas. Tačiau nei Konstitucija nei precedento teisė neišsprendė teisės problemų ir vidinių prieštaravimų, nes rėmėsi ir tebesiremia išimtinai draudimais ir apribojimais.
Konstitucijoje visada išlieka prieštaravimas, kurio formulė skamba maždaug taip: "leista viskas, kas neuždrausta". Reiškia, laisves apibrėžia ribojimai, o ne atvirkščiai, kuriuos nustato mažas politiškai ir ekonomiškai įtakingų asmenų ratas.
Todėl eiliniai piliečiai nuolatos turi išsikovoti savo prigimtines laisves iš realią valdžią turinčiųjų grupuotės. Čia yra užprogramuotas amžinas visuomenės susipriešinimas ir konfliktas. Tuo tarpu patirtis akivaizdžiai įrodo, kad daug vaisingesnis yra visuomenės bendradarbiavimo ir solidarizavimosi kelias.
Be abejonės
apribojimai brėžia visuomenės gyvenimo bei raidos krantus. Bet juk ne tik
srauni upė, bet ir ežeras ar tvenkinys, net pelkė turi krantus! O uždari ežerai
ar tvenkiniai palaipsniui virsta pelke, kur stovintis vanduo ima gesti… Ar ne
todėl ir mūsų valstybė ima virsti pelke? Krantai yra labai svarbūs, bet gyvybę
lemia ne tik krantai, ją lemia veržlus srautas! Kur jūs matote veržlų srautą
Lietuvoje? Ypač, kai visas pasaulis paniro į finansų bei politikos krizės
pelkę! O
sraunios upės teka tik tai kalnuose. Todėl mums nėra kito kelio, kaip telktis į
valstybę ir į Tautą, kad bendromis jėgomis iškeltume Lietuvoje vienybės,
susitelkimo, žinių bei išminties kalnus, kurių viršūnes puoštų dar ryškesnės
asmenybės. Tada ir bus dideli srautai. Dabar tėra tik pinigų srautai iš kiaurų
kišenių į keleto gudručių kišenes ir emigruojančiųjų srautas… Mes savo brangų
turtą išdaliname dykai! Ten kur nėra įstatymais statomų ir ginamų krantų, bei sienų, ten tvyro pelkė ir prasti kvapai…
Precedento teisė dar labiau išlaikė istoriškai susiklosčiusią iš diktatorių perimtą draudimų tradiciją. Tai iliustruoja Didžiosios Britanijos pavyzdys, kai dar visai neseniai jos teisėje galiojo baudžiamasis įstatymas už kosmetikos naudojimą ar oro prognozavimą, kurie buvo laikomi apgaulės apraiškomis. Draudimai buvo priimami natūraliai, kaip ir nacionalinių valstybių sienos, nacionaliniai interesai, nacionalinis uždarumas. Tačiau tokie atsiribojimai priešino (-a) skirtingų valstybių interesus, kuriems paaštrėjus nuolat kildavo (kyla) vis labiau naikinantys ir nuožmesni karai.
XIX ir XX amžių mokslo, gamybos ir technologijų revoliucija atskleidė mokslo žinių, laisvos smalsios apsišvietusios asmenybės bei visuomenės darnos svarbą, ženkliai pakilo plačių visuomenės sluoksnių išsilavinimas ir kūrybiškumas, reikalaujantis vis didesnių laisvių ir darnos. Masinė konvejerinė gamyba padidino visuomenės organizuotumą, specializaciją ir gamybos produktyvumą.
Todėl siekiant išlaikyti ekonominio augimo tempus ir vengiant perprodukcijos, prekyba, gamyba ir mokslas peržengė nacionalinių valstybių sienų ribas, prasidėjo globalizacijos procesai.
Mokslo ir technikos vystymasis reikalauja laisvo pasikeitimo žiniomis ir idėjomis, gamybos ir prekybos bei vartojimo rinka taip pat reikalauja laisvės nuo visokiausių suvaržymų.
Gamybos plėtra reikalauja simetriškai skatinti ir vartojimą, nes tai vysto ir plečia rinką. Taip vis didesnį svorį teisiniame reguliavime ima vaidinti sutartinė teisė bei tarptautinės sutartys, ir niekieno nevaržomos transnacionalinės korporacijos, kurios dažnai konfliktuoja su nacionaline teise, ją uzurpuoja.
Netolygus valstybių vystymasis ir nevaržoma transnacionalinio kapitalo koncentracija didina valstybių ir socialinių sluoksnių turtinę atskirtį bei konfliktus ir skatina subjektus jungtis į galios klanus bei grupuotes.
Tai išpureno dirvą kraštutinei XXI a. protesto formai - terorizmui, kaip protestui prieš tokius tarptautinius klanus. Imperatyvioji teisė ir net tarptautinės sutartys parodė savo bejėgiškumą, nes joks griežčiausias įstatymas negali uždrausti paaukoti savo gyvybę, o tokių aukojimosi fanatikų naikinimas tampa nauja paskata dar fanatiškiau aukotis. Parodė, kad ribojimai, draudimai ir bausmės, net tradicinė karyba yra bejėgiai prieš savižudžių terorą.
Tai akivaizdžiai rodo, kad reikia naujų teisinių mechanizmų, mažinančių kraštutinį susipriešinimą ir atskirtį viso pasaulio mastu. Kad atskirtyje atsidūrusių pavienių asmenų, visuomenės grupių ir/ar valstybių iniciatyvos bei gyvybiniai interesai rastų kelią nesmurtinei saviraiškai ir iniciatyvai.
Kad smurtas liktų įkalintas tik problemose ir interesų konfliktuose. Kad vienintelis kelias nugalėti tą smurtą būtų pažinimas bei interesų derinimas.
Globalizacijos tendencijos ir pavojai išryškino, kad draudimai veiksmingi tik kai yra remiami brutalios jėgos, kuri stabdo visuomenės vystymąsi ir palaiko susidariusius netolygumus, t. y. nesprendžia laisvo vystymosi problemų pasaulio mastu, tarnauja išimtinai turtingiesiems subjektams: asmenims, kraštams, kontinentams bei valstybėms ar jų sąjungoms.
Tarptautinės sutarčių ir pilietinės teisės raida parodė, kad reguliacinė teisės funkcija yra daug efektyvesnė negu baudžiamoji apribojimų teisė, nes tada laimi ne stiprioji, bet visos susitariančios pusės (ang. win - win technologija). Reguliacinė teisė veikia kitaip nei imperatyvioji. Ji išlaiko laisvių tvarumą - jei kažką riboja, tai mainais suteikia papildomas laisves ir teises, vienodai gerbia susitariančias puses. Ar ne todėl verslo bendruomenėje vis labiau ima dominuoti sutartinė teisė?
Tačiau šiuolaikinio pasaulio daugiapoliškumas ir milžiniški interesų prieštaravimai dar yra sunkiai įveikiami taikiomis ir teisinėmis priemonėmis, todėl nuolat kyla karai, kurių nugalėtojai primeta nugalėtiesiems savo valią. Tai veda į globalinį susinaikinimą, nes žudymo bei prievartos technologijos nuolat tobulėja. Jos jau įsiveržė į globalios ekologijos, žinių bei žmogaus psichikos sferas. Todėl tebegalioja šūkis: "Nugalėtojų neteisia!".
Lietuvoje vis dar dominuoja imperatyvioji teisė, kurią krizės sąlygomis valdantieji linkę griežtinti (naktinė mokesčių reforma, griežtesnės sankcijos, nežaboto sekimo įteisinimas operatyvinės veiklos įstatyme, policijos smurtavimai). Tačiau vis dar gaji tolerancija politinės bei ekonominės valdžios ir jėgos struktūrų piktnaudžiavimams bei nusikaltimams, kurie pastaruoju metu darosi vis nuožmesni bei ciniškesni ir perauga į atvirą diktatūrą. Tai dar labiau riboja laisves, didina įtampą visuomenėje ir gilina krizę. Apie socialinių grupių susitarimą tiktai nedrąsiai užsimenama, bet nieko iš esmės nedaroma.
Tuo tarpu imperatyvioji teisė net neprašoma braunasi jau net į šeimą, prisidengusi kova su smurtu artimoje aplinkoje. Policijos ir teisėsaugos smurtas prieš smurtą šeimoje! Betrūksta, kad policija ar slaptosios tarnybos kartu su sutuoktiniais gultų į šeimos guolį!
Ar pedofilijos skandalai nėra tokios valdžiažmogių tendencijos kraštutinė apraiška? Jie trokšta sanguliauti jau net su vaikais!
Beje, turtingųjų luomas faktiškai yra ekonominė valdžios šaka, nepaminėta mūsų Konstitucijoje, todėl visiškai nežabota ir ne reglamentuota! Tai ko stebimės, kai ji diktuoja mūsų rinktai atstovaujamajai valdžiai ir visai visuomenei? Ar tai nėra kapitalo diktatūra?
Tačiau, jau seniai žinoma, kad laisvoje šeimoje santykius galima reguliuoti tik padedant derinti visų pusių interesus ir gesinant konfliktus. Tai jau tampa norma auklėjant vaikus, bet ne tapo visuotiniu reiškiniu visuomenėje. Teisios pusės paieška yra kišimasis į šeimą ir ją griauna, konfliktą išplečia į platesnę visuomenės erdvę, dar labiau žaloja ne tik sutuoktinius, bet ir jų vaikus, nepalieka kelio susitaikymui bei taikiam pasitraukimui pripažinus klaidas.
Koks skirtumas vaikams, kuris iš mylimų tėvų yra neteisus? Jiems svarbu, kad vieną iš jų praranda! Belieka pasirinkti tą, kuris naudingesnis! Bet juk tai yra pamoka. Tai ko stebimės, kai meilė šeimoje ir valstybėje lieka "ne prie ko"?
Net filosofijoje tiesos problema dar nėra išspręsta. Tai kaip galima rasti teisiąją pusę dviejų pusių konflikte, kai abi pusės siekia naudos, o ne tiesos? Ne veltui filosofai tiesą ieško ne ginče, bet dialoge, nes ginče laimi lazdos argumentas (argumentum baculinum).
Jau seniai filosofai ieško ne absoliučios tiesos, bet savo klaidų, kurios trukdo artėti prie tiesos. Tačiau tas tiesos paieškos (ne įrodinėjimo!) kelias neturi pabaigos ir yra filosofijos bei mokslų raidos tikslas! Štai kodėl net paprasčiausias psichologinis sutuoktinių konfliktas neretai perauga į ilgametį teismų maratoną.
Net teoriniame lygmenyje neaišku kas yra blogesnis ir kas yra pirminis - fizinis ar psichologinis smurtas.
Pirminis visada yra interesų konfliktas, o neišspręstas konfliktas ir yra pirminis smurtas visoms konflikto pusėms! Taip yra šeimoje, taip yra ir valstybėje bei globaliu mastu. Tai kodėl kovojame su pasekmėmis, o ne su priežastimis?
Vienintelis kelias mažinti smurtą yra gesinti konfliktus ir padėti juos spręsti, šalinti konflikto priežastis, o ne šalinti vieną iš konflikto pusių.
Kol kas pasirenkamas
Josifo Stalino metodas: yra žmogus - yra problema, nėra žmogaus - nėra
problemos. Reiškia, Lietuvoje tebedominuoja sovietinė diktatoriška teisės
tradicija.
Tuo tarpu dažniausios konfliktų priežastys turi psichologines bei socialines šaknis - skurdą, alkoholizmą bei narkomaniją, kitas priklausomybes, nežabotą egoizmą ar paprasčiausią žinių ar bendravimo įgūdžių stoką. Didžiausi konfliktai gludi mūsų sielose, kai apsisprendžiame kas yra gėris, o kas - blogis. Ar ne todėl net netikinčiojo vidinė išpažintis ir susitaikymas su savimi yra apsivalymas ir pats trumpiausias takelis tiesos ir bendruomenės link?
Išskiriant šeimą šios priežastys neišnyksta, ir toliau reiškiasi kitose visuomenės dariniuose, todėl teismai yra blogiausia auklėjimo forma.
Tuo tarpu, jei šeima dar ne prarado jausmais grįstų ryšių, gali įveikti net šias priežastis, jei gauna kvalifikuotą pagalbą išsaugoti meilės, pagarbos bei orumo likučius, skatina ieškoti žinių bei įgūdžių konfliktams suprasti ir juos spręsti.
Todėl nuo senų laikų šeima yra laikoma mažiausia visuomenės bei valstybės ląstele, iš kurios gimsta visuomenė ir darna. Neapykantos proveržis dažniausiai yra įžeistos asmenybės ar meilės prasiveržimas ir protestas.
Galimybių susitaikyti nebelieka tik kai viena iš pusių šaltai ir tikslingai susidoroja su silpnesne puse. Tokioje padėtyje jausmai tampa silpnumo požymiu ir laimi geriau planuojanti, skaičiuojanti ir aplinkinių bei valdžios paramą įgijusi pusė, paprastai turtingoji, nes turtas suteikia daugiau galių ir galimybių. Bet juk lygiai tokiais pat pagrindais kuriasi ir nusikalstamos grupuotės!
Argi toks valstybės kišimasis ne griauna šeimos, ne skatina egoizmo, o pati valstybė iš demokratinio viešo instituto ne virsta uždaru klaniniu prievartos institutu, t. y. kalėjimu iš kurio visi, išskyrus valdžią, trokšta pabėgti? O juk Tauta, visuomenė ir valstybė, net žmonija taip pat yra šeima, tik kiek platesne prasme… Ar tokiais pagrindais kuriama valstybė gali virsti Tautos namais, o pasaulis žmonijos lopšiu?
Kol kas jie panašesni į mėsmalę…
Ar čia iškelti ir paliesti klausimai nereiškia, kad jau seniai pribrendo laikas esminei
Konstitucijos ir teisinės sistemos reformai? Užtenka nuo kitų nusirašinėti su visomis neištaisytomis klaidomis. Ar ne laikas pradėti ir patiems galvoti, bei pavyzdį rodyti?
Dėl istoriografijos neturėtų kilti didelių ginčų ir abejonių. Tai - įvykių liudininkų, dalyvių ar tyrėjų rašytiniai pasakojimai, nuomonės bei interpretacijos. Į tai turime teisę visi, su sąlyga, kad nepretenduojame į absoliučią tiesą ir neklastojame faktų.
Istorija, jei ją laikome kažkuo daugiau nei istoriografija, yra labiau komplikuotas dalykas. Nekelia abejonių, kad istorijoje svarbiausią vaidmenį vaidina faktai. Faktų interpretacija kelia daug mažesnius reikalavimus mąstytojui, tereikia lakios vaizduotės, truputį įžvalgumo ir drąsos. Tada bet kokiai "sąmokslo " teorijai atsiras vietos.
Visi keblumai kyla iš faktų. Tikrų faktų mes nežinome niekada. Net video įraše yra už-kadrinių įvykių problema ar "aklumo" įvykiams tarp kadrų problema, jau nekalbant apie ribotą skiriamąją gebą. Taigi, net paprastas fizinis įvykių fiksavimas negalimas be tam tikrų interpretacijų, kurių vienas iš tikslų gali būti siekis užpildyti faktų fiksavimo spragas. Tačiau visada yra galimybė manipuliuoti "pirminiais" fiziniais "faktais" lygiai taip, kaip manipuliuojama kortomis ar žodžiais. Tiek istorikas, tiek ir tardytojas visada yra suinteresuoti asmenys, suinteresuoti bent kaip autoriai, kaip darbo vykdytojai ar pareigūnai, kaip piliečiai, todėl negali išvengti interpretacijų, tame tarpe ir pasąmoninių. Taip yra todėl, kad istorija ar net ikiteisminis tyrimas yra tikrų įvykių rekonstrukcija iš turimų užfiksuotų pirminių fizinių "faktų - įkalčių". Toks uždavinys priklauso atvirkštinių matematikos uždavinių klasei ir yra nekorektiškai suformuluotas pagal Hadamard’ą uždavinys, t. y. rezultatai yra nestabilūs išeities duomenų mažų variacijų atžvilgiu. Tai reiškia, kad menkiausi netikslumai ar pokyčiai pradiniuose duomenyse gali sukelti nekontroliuojamus, neretai katastrofinius išvadų pokyčius. Tokie yra beveik visi modeliavimo, įvykių rekonstravimo, o kartais net kopijavimo uždaviniai. Vaizdžiai kalbant, istorikas ar tardytojas iš "faktų" stato įvykių, tuo labiau, priežasčių ar tikslų "kortų namelį" ir menkiausias vėjo pūstelėjimas jį gali sugriauti. Tuo ir naudojasi geriausi advokatai, slaptosios tarnybos ar istorijos falsifikatoriai. Todėl kiekvienas profesionalus, sąžiningas ir objektyvus istorikas, mokslininkas, tardytojas ar teisėjas negali nei akimirkai užmiršti šios aplinkybės ir savo išvadų sąlyginumo. Tokiems "verdiktams" skelbti yra tinkamiausia tikimybinė forma: "…iš pateiktų faktų seka, kad šis įvykis yra įtikimiausias ir įvyko su X% tikimybe, bei S santykine paklaida…"
Atleiskite, bet nėra tokio dalyko, kaip autentiška istorija, objektyvus nusikaltimo įrodymas ar panašiai, nes sprendimą priima asmuo ar asmenys, todėl toks sprendimas visada yra subjektyvus. Mes viską vertiname "pagal savo sugedimo laipsnį", jau nekalbant apie norus. Kaip minėjau, net video kamera į Pasaulį "žiūri savo netobula akimi". Nereiktų to pamiršti. Ypač teisiant…
Todėl nėra nei istorijos, nei mokslo, nei teisingumo be etikos ir moralės. Ar jas pakankamai ugdome?
Visa, kas yra, tarpsta aplinkoje, todėl palieka pėdsakus joje. Pėdsakai - mūsų buvimo ženklai. Vieni palieka didesnius, kiti mažesnius pėdsakus. Vieni - gerus, kiti - blogus. Jie proporcingi siekiams, nuveiktiems darbams, talentams, energijai ir sutelktumui. Vieni palieka pėdsakus mažoje, siauroje erdvėje, kitų pėdsakai pasklindą visoje visuomenėje ir erdvėje.
Visi turime namus, šeimą, gimines, kaimynus, bendradarbius - ten neišvengiamai veikiame ir paliekame pėdsakus. Tačiau yra žmonių, kurie pasirenka veiklą, paliečiančią daugelį ar net visus, tada tokių žmonių darbai veikia visų gyvenimus. Tokius žmones vadiname asmenybėmis.
Yra dviejų tipų asmenybės - tie kurie jaučia, mąsto, veikia visiems svarbiu būdu ir jų atradimai bei kūriniai yra svarbūs, reikšmingi ir reikalingi visiems. Tai - filosofai, mokslininkai, rašytojai, poetai, menininkai, politikai ir kiti specialistai. Tačiau visuomenė yra organizuota ir joje yra įstaigų bei pareigybių, kurios reikalingos ir veikia visus visiškai nepriklausomai nuo tų pareigūnų asmeninių sugebėjimų, pastangų ir pasiekimų. Tai - įvairūs vadovai, valdininkai, tarnautojai, vadybininkai ir politinės pareigybės. Galima net pasakyti taip, kad tokiems pareigūnams pavyksta palikti teigiamą pėdsaką nepaisant visų jų blogiausių darbų ir savanaudiškų pastangų bei kvailumo.
Apie tokius sakoma, pavyzdžiui, nepaisant visų gydytojo pastangų ligonis išgyveno… Arba, nepaisant politiko ar milijonieriaus pastangų sutelkti visas gėrybes savo rankose, visuomenė išgyveno ir net praturtėjo ir neišsibėgiojo…
Bet kaip gyventų ta visuomenė ir tie
pacientai, jei minėti "specialistai" būtų nesavanaudiškai ir
kūrybingai vykdę savo pareigas?
Taigi, visuomeninės institucijos ir pareigybės turi būti taip organizuotos, kad duotų naudą, net blogiausiu atveju, t. y. kad būtų atsparios niekšybei bei kvailybei. Tačiau nemažiau svarbu į tokias pareigas parinkti tinkamus asmenis, dar geriau, tos garbės vertas asmenybes. Ar mes taip renkamės? Mes stengiamės išsirinkti "savus" užuot pasirinkę vertus, kuriuos galėtume pavadinti savo vadais (lyderiais). Prisiminkime, net monarchijose karaliai ir aukštuomenė savo įpėdinius, kurie nuo gimimo "pasmerkti" valdžiai, ugdo ir mokina valstybės valdymo meno nuo pat jų pirmų dienų. Kita vertus, revoliucijų, perversmų, karų ir kitokių lūžių iškelti vadai dažnai palieka neišdildomą pėdsaką istorijoje, bet dažniausiai tas pėdsakas yra kruvinas, griaunantis ir skaudus. Mūsų pasirinktas demokratinis valstybės sutvarkymas formaliomis Konstitucijos dogmomis negarantuoja ir negali garantuoti, kad į valdžią išsirinksime jos vertas asmenybes. Galime tvirtinti dar griežčiau, kad valdžios siekia pirmiausiai nevykėliai, savanaudžiai ir niekšai, nes be valdžios jie yra niekas ir nuo jų reikia gintis, kaip nuo maro, nepaisant to kaip gražiai jie kalba ir žada. Tai - mūsų pražūtis ir nelaimės. Nemažiau pražūtinga mūsų visuomenės nuostata laukti ir ieškoti pranašo ar "tėvelio", kuris už mus išspręs ir sutvarkys visas mūsų bėdas. Laisvė tuo ir brangi, kad suteikia pasirinkimą. Pasirinkimą veikti, klysti ir pasitaisyti. Jei pasirenkame vadą ir leidžiame jam už mus rinktis, tą laisvę prarandame ir tampame vergais, geriausiu atveju baudžiauninkais, kaliniais, įkaitais. Taip pasirenkame atstovaujamąją diktatūrą! Demokratija ir valdžia nesuderinami. Valdžią turi pakeisti pareigūnai mūsų iškeltiems uždaviniams išspręsti. Jei tokie pareigūnai pradeda mums aiškinti ko mums reikia - reiškia jie uzurpuoja mūsų teisę rinktis ir tokius reikia vyti lauk, tedirba savo naudai patys su savo šeimomis ir valgo savo darbo vaisius…
O ar žinome ko mums reikia? Ar tie norai pagrįsti tikromis galimybėmis? Ko konkrečiai norime iš to ar kito politiko ar pareigūno? Ką turi ir ko negali jis padaryti per savo kadenciją? Tai mes juos samdome ir iškeliame konkretiems darbams. Tai mes, o ne ministerijų ar savivaldybių klerkai, turime pasakyti kokius mokesčius ir kokiems tikslams ketiname mokėti, kokias programas rengti ir įgyvendinti už tas lėšas, su kuo draugauti ar kariauti, ką statyti, o ką griauti. Ar taip yra? Dabar net mūsų "valdžios" nebežino, ką reikia daryti, jie tik aiškina, ką Briuselis ar koks oligarchas mums pasakys ir ko reikalauja… Ir tai vadinama Nepriklausomybe? Ar už tai mūsų didvyriai galvas padėjo? Ar nuo tokios "tvarkos" lietuviai pakilo į visuotiną evakuaciją, į neviltį, į svaigalus ir svetimus kraštus? Tai kas, pagaliau, Lietuvoje yra šeimininkai? Gal vieną kartą pasakysime susitelkę? Jau vieną kartą pasakėme - Baltijos kelyje! Negi vėl išskydome išgirdę žodį "laisvė"? Nejau visi - tik infuzorijos?
Laisvės nebūna be darbo ir kovos, ir tik laisvė gimdo asmenybes. Tai kodėl vis dažniau sakome, kad jų nėra… Ar tikrai?
Atrask pagaliau savyje asmenybę! Asmenybę, mokančią galvoti, dirbti, veikti ir susitarti su kitais.
Darna prieš atstovaujamąją diktatūrą
Ketvirtadienis, 2011-03-10 10:58 Politika, Filosofija | 1 komentarų
Valstybė (kaip ir Tauta ar Šeima) statoma ant meilės, darnos ir aukų. Pirmiausiai ant geriausių ir stipriausių piliečių aukų, kurie ją kuria ir gina. Vėliau ji laikosi ant visų ją mylinčių piliečių aukų, kurie savo sąžiningu kūrybingu darbu stiprėja ir turtėja patys ir taip ją stiprina iš vidaus bei palaiko ją mokėdami mokesčius. Tačiau valstybė - tai ir valdžia, jėga ir tam tikra prievarta, kurias ji panaudoja, kad apsigintų ir išliktų. Kai šios galios panaudojamos su meile jai aukojantiems piliečiams ir jų naudai, valstybę mylime ir giname. Bet kai valstybė gina svetimą ar mažos grupelės naudą ji tampa blogiu ir visi prieš ją sukyla.
Neapsigaukime. Mes ne tik mylime, kuriame ir aukojamės, mes taip pat esam godūs, tingūs ir besočiai, trokštame garbės, todėl trokštame ir valdžios. Valstybę puola ir šios jėgos. Kaip nuo jų gintis?
Kaip žinom, puodus žiedžia ne šventieji, valstybę valdo irgi žmonės. Tad mūsų viltys, kaip ir puodai kartais dūžta. Sudužusi puodą nelengva sulipdyti, lengviau iš naujo jį nužiesti. O kaip su viltimis ir valstybe?
Prieš 21-rius metus atkūrėme nepriklausomą valstybę, kiek vėliau priėmėme naują Konstituciją. Daug kas giria ją, kaip demokratišką ir modernią. Tai kodėl gyvenimas mūsų valstybėje dar nėra toks? Todėl, kad popieriuje parašyti žodžiai dar netampa kūnu. Juk ir sovietinėje "Konstitucijoje" buvo parašyta, kad Lietuva yra suvereni ir laisva bei daug kitų gerų dalykų… Ar daug kas į tuos laikus norėtų vėl sugrįžti? Nebent tik kvailiai ar buvę kolaborantai.
Mūsų Konstitucijoje parašyta, kad demokratiškai sutvarkyta valstybė ir valdžia priklauso jos piliečiams ir tą valdžią jie išreiškia per laisvus rinkimus ir taip išrinktus atstovus. Nežinau kaip jūs, bet man dar neteko dalyvauti rinkimuose, dalyvavau tik balsavime už atstovus, kuriuos kažkas parinko… O kai tenka rinktis tarp meškos ar liūto - tai ne rinkimai. Reiškia, iš tikrųjų piliečiai savo valią laisvai išreiškia tik balsavimu, keturiems - penkiems metams išrinkdami savo "atstovus". Kandidatus į tuos atstovus mums parenka politinės partijos, na nuo šiemet dar visuomeniniai judėjimai ar patys save išsikėlę kandidatai. Bet iš esmės juk jie ruošiasi atstovauti tiems, kas juos iškėlė, o ne visiems piliečiams! Dar blogiau, išrinktieji skelbiasi tapę mūsų visų atstovais ir mūsų vardu priiminėja įstatymu ir kitus sprendimus bei taiko valstybės aparato jėga prieš mus - piliečius - nominalius savo darbdavius! Ar tai nėra atstovaujamosios valdžios diktatūra? Net "savivaldoje"! Kokia savivalda, kai bendrijos tegali tik paklusti, na dar pasisakyti. Kas juos girdi tame daugiatūkstantiniame kalbančiųjų chore? Todėl teisingai sakoma, kad atstovaujamąją diktatūrą pakeis tikra demokratija, kai dauguma piliečių ir gyventojų aktyviai dalyvaus kokių nors partijų ir bendrijų darbe, ten pažins veikloje ir patys kels kandidatus į savo atstovaujamąją valdžią. Dabar turime kelias didesnes partijas, su didesniu ar mažesniu okupaciniu kraičiu, kurios siekia peraugti į dvipartinį cirką ir aibę bendrijų, kurių, kaip ir piliečių balso niekas negirdi, nes jų daug ir jose nėra darnos.
Kalbu apie darną, ne apie vienybę ar sutarimą. Vienybė yra tada, kai visi yra vienodos nuomonės, sutarimas - kai visi laikosi priimtos nuomonės, kompromiso. Darna yra tada, kai visi turi bendrą tikslą ir jo siekia per įvairias nuomones ir jų konkurenciją. Taigi - Lietuvoje trūksta darnos ir kol jos nebus, nebus ir tikros demokratijos. O mes kol kas tik bėgame iš Lietuvos ir į save. Reiškia, kiekvienas turime tik asmeniškus tikslus, todėl nėra darnos. Todėl nėra nei Tautos, nei Valstybės, o dažnai ir tikros šeimos…
Darna pirmiausiai atsiranda buityje ir darbe, kai atsiranda bendri siekiai kurti, gaminti ir statyti. Todėl darna būtina ir versle - kolektyvinėje kūryboje, kai verslo savininkus ir jų verslo darbdarius (niekinamai vadinamus darbo jėga) vienija bendras tikslas - vartojamąją vertę turintis konkurencingas produktas ir tokiu būdu kuriama gerovė. Ne tik darbdavių, bet ir darbdarių ir jų produktų vartotojų gerovė. Todėl reikia pagaliau nustoti skleisti demagogija ir melą, kad Lietuvoje trūksta kvalifikuotų darbdarių (darbo jėgos). Politikai jau suprato, kad rinkėjai niekada neklysta, net tada, kai yra paperkami ar šiaip kvailioja. Lygiai taip nėra blogų darbdarių, nes tik jie paslaugas, produktus ir pridėtinę vertę kuria. Blogi yra tik godūs ir arogantiški politikai bei verslo savininkai, nemokantys verslo optimaliai kurti ir valdyti. Jei galima verslą tvarkyti taip, kad dirbtų automatai, tai žmogus, net tas, kuris darbinės patirties neturi, visada yra lankstesnis, išradingesnis ir kūrybingesnis. Godumas ir panieka žmonėms ir siekis kuo greičiau pralobti - šio melo šaknyse. Kam reikalingas toks verslas, kuris tiesioginiam savo gerovės kūrėjui negali užtikrinti oraus darbo, gyvenimo ir senatvės? Toks verslas - arba tiktai tuščia poza arba plėšikavimas, ieškantis kvailių ir į kampą užspęstų. Toks verslas - vergija, todėl neefektyvus ir nekonkurencingas. Štai kodėl darna versle yra ir Politika - bendrų tikslų paieška ir įmonėje, ir valstybėje, ir rinkoje apskritai. O ar daug girdite politikų kalbų apie bendrus tikslus? Vis dažniau mes girdime tik pažadus - rinkėjų papirkimą pigiu melu, kuris pasibaigia tuojau po rinkimų. Todėl politika iš meno kurti ateitį pavirto pelningiausiu šešėliniu verslu - prekyba valdžios galiomis.
Ar vis labiau įsigalinčios liberalizmo tendencijos neskatina galvoti tik apie save ir taip griauti darną - bendrų tikslų siekį? Jei bendru tikslu tampa vien tik egoistiški asmeniški tikslai, tokia "darna" niekur neveda, gal tik į nuolatinę kovą ir stipriausiojo paiešką. Tai yra gerai rinkoje, sporte, moksle ir kūryboje, bet ne šeimoje, Tautoje ar Valstybėje. Nes tokioje kovoje visada pralaimi silpniausieji - mūsų vaikai - mūsų ateitis arba seneliai - mūsų gyva istorija, išmintis ir patirtis. Todėl darna yra mintys ir kova, pirmiausiai, už ateitį ir tęstinumą.
Lietuviai, ar mes dar turime bendrą ateitį ir bendrų tikslų?
Už mus niekas nenuspręs. Nuo šio klausimo nepabėgsi.
Žodis filosofija yra kilęs iš sudurtų dviejų graikų žodžių: meilė (fileo) ir išmintis (sophia). Per ilgus amžius šių žodžių prasmės labai keitėsi, kaip keitėsi ir žodžio "filosofija" prasmė, kuri neatskiriama nuo filosofijos, kaip žmonių veiklos supratimo.
Jei laikysime, kad žinome, kas yra meilė ir kas yra išmintis, tai filosofija gali daug ką reikšti:
- Meilė ir išmintis
- Mylinti išmintis
- Išmintinga meilė
- Meilė išminčiai
- Išimtis meilėje
- Meilė išmintyje
- Išmintis - mylintis protas
Tokių prasmių, turbūt, galima rasti ir daugiau… Tai kurios iš jų atskleidžia filosofiją, davusią pradžią mokslams ir atvėrusią erdvę šių dienų technikos stebuklams bei pavojams?
Kadangi vien išlikusių raštų apie meilę istorija siekia kelis ar net keliolika tūkstantmečių ir dauguma iš jų atskleidžia vis kitas šio reiškinio bei žodžio puses, galima tikėtis, kad ir išminties supratimas nėra paprastesnis. Jei meilė turi vieną vardą, tai mintis turi daug vardu: ir šaltą abejingą protą ir klastingą, suktą, savanaudišką gudrumą, bet ir mylinčią, apdairią, atlaidžią ir tausojančią išmintį. Taigi, filosofija ir kaip žodis ir kaip veikla ar dalykas yra dar sudėtingesnė.
Iš kitos pusės, filosofija yra Menas paprastais ir visiems nuo gimimo suprantamais žodžiais papasakoti apie pačius sudėtingiausius, bendriausius ir labiausiai nesuprantamus dalykus bei reiškinius. Kalba yra suvokimo, mąstymo, saviraiškos ir bendravimo įrankis. Kaip sakė mūsų dainius Justinas Marcinkevičius: "Kaip gera turėti kalbą, kuri padaro mus broliais!". Paprastumas ir visuotinis aiškumas lemia, kad filosofija, kaip ir poezija pasiekia prasmės ir išraiškos gelmę tik gimtąja, giliausiai suvokiama kalba, žinoma, jeigu ją myli ir puoselėji. Šią neprilygstamąją kalbos reikšmę puikiai išplėtojo Antanas Maceina (žiūrėk jo raštų VI tome apie kalbą). Bandymai filosofuoti svetima ar siaura profesine kalba, naudoti specialius terminus tegali skleisti miglą ir neapibrėžtumą, todėl neprideda aiškumo. O kaip retoriškai klausė gruzinų režisierius Tengizas Abuladzė, kam reikalingas kelias, kuris neveda į Šventovę, į supratimo Šventovę? Suvokimas tėra tik pirmas žingsnis į supratimą, kuris ateina tik tada, kai sugebi žodžiais išreikšti ir išaiškinti, įtikinti kitus, surasti bendrą kalbą, sutarimą. Taip randama visuotinai "subendravardiklinta" gimtųjų žodžių ir sąvokų prasmė, kurios raida niekad nesustoja, kol keli klausimus, mąstai, gyveni, myli ir kuri. Todėl filosofija negalima be Dialogo, kada ieškoma bendro Suvokimo, Supratimo ir Sutarimo. Priešingai, ginčai tąso žodžius ir sąvokas į skirtingas puses, kaip skyrybų paklodę ir sėja ne tik nesantaiką, bet žudo ir skandina supratimą. Taip trokštama tik nugalėti. Nors nugalėtojų niekas kitas neteisia, tik skaudus likimas, kuris neišvengiamai laukia smurtaujančiojo Pyro pergalės, pasiektos neišgirdus savo oponentų žodžių… Nesantaika, kaip ir argumentum baculinum (lazdos argumentas) nedera su meile, ji tėra pavydo bei įžeistos ir kerštaujančios meilės šukės, todėl neturi nieko bendro su išmintimi, atlaidumu ir filosofija, kuri nuo meilės neatskiriama.
Kaip minėta, filosofija siekia paties aukščiausio bendrumo. Ji siekia Pasaulį pamatyti ir parodyti iš paukščio skrydžio aukštumų ir ji taip susižavi šio polėkio džiaugsmu, kad siekia godžiai į tą vaizdą sutalpinti ir save. O čia jos už godumą tyko pražūtis - barono Miunhauzeno likimas - save nuolat traukti už plaukų iš pelkės ir taip murdytis joje amžinai… Tad ar tenka stebėtis, kai didieji filosofai, bebaigiantys sudėti paskutinius taškus ant savo pažiūrų sistemos, pamato, kad grižo į išeities tašką, ten nuo ko pradėjo, o tolimi ir šventi tikslai, kurių jie siekė, taip ir liko nepasiekiamoje tolumoj.
Tie filosofai, kurie tikėjimą į Kūrėją vis dar nori pagrįsti, aiškina, kad iš tos klausimų pelkės tik Dievas gali mus ištraukti. Pasaulį Jis sukūrė! Bet palaukit, o kas sukūrė Dievą? Ateistai drąsiai visiems pareiškė: Dievą sukūrė patys tikintys žmonės ir tokie pat filosofai, nulipdę Dievą pagal savo atvaizdą! Pasaulio šaltinis yra jis pats iš savęs!
Tai ką, tas Pasaulis yra, kaip ta gyvatė, kuri iš alkio ryja pati save nuo uodegos ir šitaip auga? Keistas padaras. Labai jau primena Miunhauzeno sindromą! O jei ne, tai reiškia yra Dievas, tas gaivus šaltinis, Pasaulio sutvėrėjas. Tada, kas sukūrė Dievą? Gal koks Metadievas? Jei Dievas - iš savęs, tai vėl, kaip ta gyvatė, o jei Jį kūrė Metadievas, tai vėl tie patys klausimai nuo pradžių… Tai gal klausimai apie Pasaulio pradžią ir šaltinį neturi prasmės? Kodėl Visuma turėtų atkartoti savo dalį ir būti į ją panaši? Juk nesame panašūs nei į vieną savo kūno ląstelę ir net į mus pradėjusią apvaisintą kiaušialąstę! O gal vaizdinys, kad Visuma, kažkuo svarbesnė už jos dalį tėra kalbos klaida? Gal Visuma yra be dalių, kurios mums tik vaidenas, kaip nakties šešėliai dėl silpnų mūsų akių, kurios viską mato pagal savo sugedimo laipsnį? Juk matom kartais ir sapnus ir miražus…
O dar, prisimenate marksistus, kurie iš meilės žmogui, žmogų matė tik, kaip visuomenės dalelę ir užsimojo, pradėję nuo visuomenės problemų, mokyti žmones visuomeniškai gyventi be išnaudojimo, visiems dėl visų taip, kad komunizmą užgyventų… Ir vis labiau tie patys žmonės, kovodami už žmogiškumą, ėmė vienas kitą ryti, kaip ta keista gyvatė. O tas komunizmas vis tolo, tolo, taip ir neatėjo iki žmogaus ir tas žmogus vos paties žmogiškumą neprarado, o šioje filosofijoje žmogaus taip ir nerado… Tai kokiu organu ta "šventa" visuomenė galvoja, mąsto, dirba, kuria? Turbūt partiniu… Ar šiandien mes ne tą patį vėl kartojam?
Panašiai Froidas, pradėjęs nuo asmeniškų Edipo komplekso studijų ir kančių, išplėtojo savo pasąmonės tyrimo mokyklą, kurią bandė apibendrinti iki filosofinės sistemos. Pagal jo filosofiją žmogaus mąstymą, elgesį, paskatas ir protą lemia archetipai - pasąmoniniai įgimti primityviausi instinktai ir troškimai. Bet tada iš kur kyla žmogaus valia, laisvas pasirinkimas ir kūryba, visuomenė apskritai? Negi tik iš instinktų? Tai kuo žmonės skiriasi nuo kitų gyvių? Negi jie tiktai besidauginanti banda? Kam reikia mokytis, gal verčiau knaisiotis sapnuose ir tenkinti instinktus?
Dar įdomiau apstulbo egzistencialistai, suvokę, kad jie "nekalti", kad gimė. Ir ėmė verkti ir gedėti, kad yra pasmerkti numirti, todėl ėmė šaukti: "Mama pergimdyk mane! Gyvenimas - absurdas!" Užuot savo silpnybes nugalėti siekę ir pasirūpinę savais tėvais, vaikais, jie graudžias giesmes ėmė lieti ir savęs gailėti… Nuo savo egoizmo prasidėję, egoizme jie skęsta amžinai ir ilgas tiradas apie transcendenciją ir metafiziką jie beria. O kas tai - ar suprantat? Juk tai nežinomi įmantrūs žodžiai apie tą pačią nežinią! Tad ko stebėtis, kai išsprūsta, jog patriotas yra tolygus idiotui? Matyt todėl, kad patriotai dar bando bent tarpusavyje susišnekėt, dar turi kažką šventą? Tada, kai visi kiti tik monologus savo ir absurdo garbei gieda… O gal tas absurdas ir transcendencija kyla tik dėl karštų aistrų ir šalto išskaičiuoto proto, kurie vis niekaip negali savų galų tikrovėje suvest ir susitart? Gal išmintis ir meilė čia labiau padėtų? Gal taip ateitų ir darna?
O štai liberalai! Žmogus juk gimė laisvas, jis turi būti laisvas visada! Nuo ko laisvas? Nuo atsakomybės? Nuo į save panašių, nuo Tėvų, nuo Protėvių, Tautos, Žmonijos, nuo Gamtos, Vaikų? Ir nesvarbu, kad gimė jis ne savo noru, dėl to "kalti" juk jo tėvai! Ir nusispjauti į tuos tėvus ir vaikus, neįgaliuosius ir ligonius, neleisiu jiems manęs varžyt! Telaimi pats stipriausias! Mes - elitas, o skęstančiųjų gelbėjimas - jų pačių reikalas! Šie ponai nenori net girdėti, kad kūdikystėje jie į kelnes dėjo ir garsiai rėkė reikalaudami tvarkos, lygiai taip, kaip dabar rėkia laisvės SAU. Ir neužilgo, kai nusenę, į kelnes vėl ims dėti bei kretėti, tikriausiai rėks: "Mano laisvę varžot!" Turbūt jaunesniems, tokiems patiems, už laisvę sau, rėkiantiems? Tai kuriems iš jų tą laisvę reikia duoti, o kuriuos paaukoti?
O štai
egalitaristai (nuo prancūzų egalite - lygybė) rėkia: "Visi lygūs!" Ir
nesvarbu, kad tų vienodų nesimato, visi skirtingi. Kad vyrai nuo moterų net iš
pirmo žvilgsnio skiriasi taip labai, kad net iš tūkstantmečių senumo griaučių
archeologai be klaidų atskiria vyrus nuo moterų. Kad net kiekviena jų kūno
ląstelė skiriasi net visa 23-ja chromosomų pora, jau nekalbant apie milijonus
kitų genų. Kada net identiškų dvynių
baltymai neretai būna veidrodiniai izomerai ir tai nemažai skirtumų lemia. Ir
nesvarbu, kad mokslas teigia - įgimti genai mūsų ypatybes, lytį lemia, tokie
brangiai apmokami šarlatanai, tiktai kosmetiniai pakeitę išorę, kaip kokį Lego,
skelbiasi pakeitę lytį. Ir nesvarbu, kad vyrai dar negali nei pastoti ir
gimdyti, o moterys negali viena kitos apvaisinti - "lygybė"
reikalauja, kad jie tokius "bandymus" darytų kuo plačiau ir
intensyviau. Darytų tai viešai, triukšmingai, su pergalės paradais, kad nuo
vaikystės visi jau suprastų: skirtumai - tai pažeminimas ir nelaimė, tai -
suvaržyta prigimtis. Padėti moteriai, praleisti ją pirma, užleisti vietą? O
siaubas - tai juk įžeidimas ir šovinizmas! Gal geriau pastumti? O šeima - tai
katorga, kalėjimas, tai - varžtai, vergija! O kokia gėda jei esi dar tu skaisti(-us) ir išsvajotos meilės lauki! Tauta - tai prietarai, tai kliūtis pasaulio vieniui! Tik jei visi
tokie bus vaivorykštiniai lygūs, iš kur tada nepakartojamos asmenybės, tie talentai ir
atradimai atsiras? Ar matote čia kokią meilę, išmintį, išskyrus
"meilę" sau ir savo pasidergimui? Matau tik vieną nuobodžią žalsvai rudą
uniformą - vaivorykštės fone… Tetrūksta tik: "Sieg Heil!"
Ta utopinė, paika paryžietiška egalite, liberte (lygybė, laisvė) užtemdė mums akis. Ir nebematom mes, kad nuo amžių tik vaisingomis mylinčiomis poromis kurdami šeimas, gimdydami, ugdydami vaikus, šitaip save pratęsdami ir išreiškę, ir būtent tuo, būdami tokie visi skirtingi, mes esame labai panašūs, lygūs, laisvi ir galingi, kad tampame Tauta ir taip nuolat atgimstame, kaip Feniksas iš pelenų po okupacijų ir karų… Taip palaipsniui, nejučia, kaip kvėpavimas ar širdies plakimas, kaip užsimezgęs vaisius po širdim, kaip paslaptinga nuojauta, gimsta mumyse meilė, išmintis ir gauname tokius paprastus atsakymus į tuos pačius sunkiausius filosofijos klausimus. Ir nebereikia gyvybės kurti mėgintuvėlyje! O tie, "susilyginę", gyvendami sočiai ir patogiai, nežiūrint jų įmantrių protų ir keistų papročių, jie sensta ir išnyksta pamažu, kaip dūmas. Nenori jie kitaip galvojančių girdėti, į savo paklydimus pažiūrėti atvirom akim. Ir savo vietą neišvengiamai užleidžia veržlioms jaunatviškai lengvabūdiškoms gentims, rasėms ir tautoms, siekiančioms tik linksmintis, melstis, veistis ir kariauti. Išties, išlieka tik stiprieji, tik ne liberalų skelbiama prasme…
Tad kokią išvadą galime padaryti?
Tą filosofų meilę absoliučiai išminčiai jiems reiktų išmintingai apriboti , kad tas aistringas skrydis į Pasaulio Tiesą nesibaigtų, kaip Ikarui, kurio sparnus ištirpdė Tiesos - Saulės karštis ir pats jisai pražuvo tikslo nepasiekęs…
Tai gal filosofija - sausa šaka, tuščias laiko praleidimas? Aišku, kad ne! Jau vien ko verti jos keliami klausimai? Tai tik reiškia, kad mes silpni ir mūsų galios apribotos. Jas lemia nesuvokta žodžių ir sąvokų neatskleista prasmė, o mūsų suvokiamas pasaulėlis tėra neužbaigiama, atvira erdvė bei ilgesinga sielos giesmė… Ar tai būtinai reiškia, kad yra Kūrėjas? Visai nebūtinai. Gal viskas yra žymiai paprasčiau? Gal atvirumas reiškia, kad pažinimas yra visumos atspindys į mus, visumos dalį. O tai visada turi daug prasmių, nevienareikšmių ir gilių, kaip nakties šešėlių žaismas. Tik laikui bėgant ir daugėjant patirčių, mums plečiant to Pasaulio pažinimo sferą, dalis galimų versijų atkrinta, nors randame ir daug naujų. Todėl išmintinga, kaip detektyvui, neskubėti kategoriškai pasirinkti, kokia Pasaulio vaizdo versija yra "tikra" ir ją įsimylėti, ir neskubėti kitaip galvojantiems skelbti karą. Geriau atvira širdimi ir protu išlikti santūriai kritišku skeptiku, pasiklausyti ir kitų. Neužsimerkti prieš stulbinančius tikrovės netikėtumus ir nepamiršti, kad ne visi klausimai yra prasmingi. Kai kurie iš jų paprasčiausiai neturi sprendinių… Išmokti klausti nėra lengva. Tikrai nelengviau, nei į juos atsakyti. Juk nebandom atsakyti į klausimą: kas lengviau - raudona ar saldu? Ir vis tik klausti ir atsakyti teks patiems, čia nuo kitų nenusirašysi, teks gyventi savo galva…
Tai kodėl nusirašinėjam? Net su akivaizdžiom klaidom!
Tiek filosofijoje, tiek moksle ir gyvenime yra stebimi du kraštutinumai - sekimas autoritetais ir raidos (evoliucijos) kelių paieška.
Sekimui autoritetais būdingos istorijos ir anksčiau gyvenusių bei kūrusių pripažintų pirmtakų (autoritetų) veikalų studijos.
Raidos pakraipai būdinga vidinių uždavinio prieštaravimų ir galimų išeičių paieška.
Sekimas autoritetais turi tą pranašumą, kad leidžia pasiremti precedentu - kitų padarytu sprendimu, nekartoti pirmtakų jau padarytų klaidų. Kaip išsireiškė Niutonas, jis padarė savo didžiuosius atradimus, nes stovėjo ant milžinų pečių…
Šios pakraipos trūkumas - kad
sekdami kitais, mes nejučia priimame (dažnai netiksliai) autoritetų išankstines
nuostatas ir pasidarome priklausomi nuo jų. Antra, išlieka ir pasiekiami ne
visi kūriniai ir ne visos autorių mintys, o tai taip pat iškreipia tikrą vaizdą
ir daro pirmtakus mažiau suprantamais. Tas pat pasakytina apie istoriją - jos
piešiamas praeities raidos vaizdas bei pamokos priklauso nuo metraštininkų ir
istorikų interpretacijų bei išankstinių nuostatų ir tikslų. Negalima atmest ir laiko įtakos - kiti laikai, kitos vertybės, kitokios ir išvados.
Raidos krypties atstovų tyko kiti sunkumai, jiems sunku pradėti, nes neturi pamokančių pavyzdžių, kuriais galėtų remtis. Jiems tenka patikėti savo galiomis, persikūnyti į tiriamą uždavinį ir patiems vieniems ieškoti išeičių, nors tų konkrečių galimų išeičių visada yra žymiai mažiau, nei praeityje buvusių bandymų spręsti analogiškas problemas. Ar būtina mokytis iš pirmtakų visų klaidų, net tų, kurių neketini daryti?
Autoritetų kelias yra labiau didaktinis, raidos kelias - labiau euristinis. Beje, pirmtakų ar istorijos studijos neapsieina ir be jų minčių ar įvykių, bei jų aprašymų raidos studijų, kai nėra išlikę dokumentai ar sutinkama nesuprantama bei prieštaringa mintis.
Kaip, kad upės tėkmė yra srauniausia kažkur tarp jos krantų, taip ir kūryba sėkmingiausia tarp mano paminėtų kraštutinumų. Geriausia kritiškai remtis ir autoritetų patirtimi, bet ir nebijoti pradėti nuo tuščio balto lapo…
Kurmis ar sliekas išrausia savo urvą ir nežinodami protėvių kelių ar geodezijos, nors važinėti pirmtakų nutiestais keliais ir greičiau ir lengviau ir maloniau, bet, kaip sakoma, visi jie vedą į Romą… Ar visada tai yra gerai?
Gal kartais sveika
nukeliauti ir į Meką ar Mėnulį?
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
