Gan sudėtinga yra ryžtis pradėti daryti verslą. Reikia pasiekti tokį gyvenimo etapą, kada puikybė sumažėja iki minimalaus lygmens, praktiškai pasiekdama kritinę ribą. Pamirštamos profesinės ambicijos, nebesijaudinama dėl prestižo, dėl to, „ką žmonės pasakys“. Kai emocinė oda tiek sustorėja, kad aplinkinių nuomonė apie tave kaip apie „žuliką ir vagį“ nebejaudina. Tuomet tokioje savotiškoje duobėje atsidūrus ir susitaikius su mintimi, kad nuo šiol būsiu vadinamas „ verslininku“, o šis žodis daugumai lietuvių asocijuojasi su Gariūnais, neišprusimu ir mokesčių slėpimu, tuomet galima sakyti, kad esi pasuošęs šokti į verslo bedugnę. Kelio atgalios nėra. Jeigu ryžtiesi daryti verslą, t.y. kalti pinigus įgyvendinant savo beprotiškiausias idėjas, esi pasmerktas būti pagautas azarto „eiti iki galo“.

Verslininkai yra mažiausiai vaidinantys ir daugiausiai vargo matę darbuotojai. Tikria dauguma pradeda verslą garažuose, rūsiuose, pigiuose ofisiukuose ar net savo miegamuosiuose. Juk pradžioje kiekvineas centas svarbu, skaičiuoji viską, investuoji taip pat. Pinigų nėra, įtampa milžiniška, palaikymo iš aplinkos pasitaiko labai retai – ypač nuoširdaus.

Ir ką gi, mano nuomone verslininkai yra nepaprastai ištvermingi ir darbštūs žmonės. Be to talentingi ir kūrybingi. O pats patraukliausias verslininko bruožas – „matęs vargo“. Rodos visų padariusių verslą akyse įrašyta ta patirtis, kai ant kortos buvo pastatyta viskas, pinigų nebuvo, ateistis buvo visiškai neaiški, įtampa pasiekusi maksimumą. Tai tos pradžios arba krizės, kurios grūdina, kurios išlaisvina iš vaidybos ir pozų.  Verslininkai lyginant su samdomais darbuotojais yra labiau su polėkiu, truputį keistoki, rizikuojantys. Man tiesą sakant labai jie patinka.