Mėnesiui artėjant prie pabaigos, vėl žiūriu į piniginę ir vėl apima neviltis – kuo toliau, tuo darosi gražiau. Permąstau savo mėnesio pirkinių sąrašą ir nieko įspūdingo jame nerandu. Tik būtinuosius pirkinius, keletas dovanų draugams ir pora netikėtų pasilinksminimų bare. Ir viskas…

Tokiomis akimirkomis lenkiu galvą likimui už tai, kad į teatrą, kiną, koncertus kartais galiu patekti už dyką.

Pastebiu, kad, kuo krizė labiau tuština mano piniginę ir vis giliau skverbiasi į sąmonės giliausius klodus, tuo kyla didesnis noras keliauti, pamatyti, pajausti nauja.

Tikiu, kad šis noras kyla ne tik man, tačiau ramybės neduoda klausimas - kokia tikimybė, kad jaunos šeimos, turinčios du vaikus, arba pensininko prioritetu tampa spektaklis, o ne pasibuvimas su giminėmis prie skanesnio vaišių stalo?

Žinoma, yra saujelė nemokamų renginių, susijusių su tam tikromis progomis, kaip, pavyzdžiui, Užgavėnės, kurių scenarijus jau nuo seno žinome…

Tačiau ar šiandieną nueisi į naujausią Oskaro Koršunovo „Hamletą“ (40 Lt), ar išgalėsi nusipirkti bilietus į artėjantį „Depeche Mode“ (169 Lt) koncertą, jeigu tavo alga per mėnesį išnyksta poreikiams patenkinti?

Konstatuoju - menas tampa prabangos dalyku. O kas daugiau kelia nuotaiką tokiu laikotarpiu? Pigesni renginiai, pigesnė meno rūys, kad ir kinas, kuri gali būti ir visai nemokamas.

Pavyzdžiui, gali pasivaikščioti prie Neries, kur „Vilnius – Europos kultūros sostinės 2009“ dėka čia išdygo skulptūros. Ir tos pačios, kaip suprantu, iš anksto kelia blogus jausmus. Arba pasimėgauti ledo skulptūromis Vilniaus Rotušėje.

O ką daryti, jeigu laaabai norisi pažiūrėti tą išgirtą Dalios Ibelhauptaitės „Svyni Todą: Demoną kirpėją“ (80 Lt)?

Viena garsi Lietuvos režisierė stebėjosi, kaip valstybė nedaro nieko, kad kultūra taptų labiau prieinama, kad žmogus krizės laikotarpiu liūdesį ir nerimą išsklaidytų renginiuose, parodose, koncertuose. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje kuriamos specialios programos, skatinančios, raginančios įsilieti į kultūrinį gyvenimą ir nesijausti atsiskyrusiais nuo visuomenės.  

Kiek mūsų valstybė nori ir sugeba investuoti į kultūrą, parodė VEKS peripetijos, todėl daug tikėtis dar ilgai neverta.

Ir taip nuo tos žagrės niekaip nenulipame, o jeigu nebelieka kultūros mūsų gyvenime, tai kas belieka? Savaitgalis "Akropolyje"?

Sveikinu ir dėkoju Vilniaus mažajam teatrui bei "Skalvijos" kino teatrui už akcijas ir nuolaidos pensininkams,  studentams. Žinoma, ir Lietuvoje galima surasti pigesnių, prieinamesnių ir kokybiškų variantų, tačiau žinant lietuvių "iniciatyvumą", pradeda imti nerimas…

Nusispjaunu tris kartus per petį ir viliuosi, kad nors knygas vėl atrasime… Tiesa, jeigu į biblioteką nueiti nepatingėsime, nes knygynuose taip pat akys ant kaktos stojasi…

Jūsų La Kultūros Ministerija