Prieš keletą mėnesių kraustydamasi iš Karoliniškių mikrorajono į centrą, plojau rankomis. Kadangi namuose jau pusmetis gyvena mažas naminis žvėrelis, po keletą kartų per dieną tenka su juo eiti pasivaikščioti ir, natūralu, išvesti jį atlikti gamtinius reikalus.

Akylai stebėdama žemę po kojomis ir bandydama nepataikyti į minkštas krūvas (kai kurios išties didelės) ir, ypač tamsoje, kartais kai kurių nepastebėdama, keikdavausi ir svajodavau - jau kai persikraustysiu į centrą, viskas bus kitaip. Savo šuns išmatų rinkimas atrodys prasmingas, nes kiek po mūsų pasivaikščiojimo berinktum, atrodo, kad daugiau niekas to nedaro.

Ir štai mes jau persikėlėme netoli Lukiškių aikštės. Įsidedu į kišenę du maišelius (patys žinote kam), numoju botams ranka, deduosi kasdienius batus ir iškeliaujame pasivaikščioti.

Ir, o viešpatie su viešpačiukais! Čia ne tik Lukiškių aikštėje iš viso neįmanoma vaikščioti. Kas antrame žingsnyje supykina, o kur beapsidairytum, pamatysi augintinį vedžiojantį žmogų ir staiga netikėtai iš ten sprunkantį.

Akivaizdu, kad nors ir gyvendami centre, žmonės absoliučiai nebrangina savo žaliųjų plotelių ir erdvių, kurios turėtų būti skirtos poilsiui, o virsti šunų viešuoju tualetu.

Pasipiktinimo viršūnę patyriau tuomet, kai vieną vakarą vedžiodama šunį buvau taip pažeminta, kad pasivaikščiojimas su augintiniu tapo kažkokiu „negražiu“ reiškiniu.

Maniškiui atlikus gamtinį reikalą, pritūpiau to „reikalo“ surinkti, vos atsistojusi, išvydau dideles piktas akis ir surūgusio veido merginą, kuri akivaizdžiai pademonstravo savo pasišlykštėjimą ir pyktį. „Siaubas!“, - pareiškia man aukštakulniais po minkštą aikštės grindinį klampojanti „gražuolė“.

Taip ir sustojau kaip stulpas, netekusi žado. Gal ir senai būčiau pamiršusi šį akių susidūrimą, jeigu kaskart nepatirčiau nepatenkintų žvilgsnių.

Žinoma, ir kaip čia mylėsi tuos šunis ir jų augintinius, kai sostinės, ypač kultūros sostinės centre negali prabristi pro šunų išmatas?

Teko atsiprašyti botų ir svajoti, kaip nuostabu būtų gyventi kokiame Amsterdame… Bet vis tiek pikta, nu kodėl taip sunku mums priprasti elgtis taip, kad visiems geriau ir gražiau būtų? Rankos nuo to juk nenukris…

La Kultūros Ministerija