Kas savaitę po teatro premjerą. Bet kokio skonio, bet kokio žanro, bet kokiam amžiui. Bet ką iš tiesų mes matome? Vėl ir vėl išeini nesupratęs, kodėl tas ar kitas kūrinys buvo statomas, pasirinktas.

Aną dieną kalbame su Oskaru Koršunovu ir teiraujuosi – ar premjerų gausa rodo, kad išgyvename teatro atgimimą? Jo manymu, mes išgyvename ne kokybės, o kiekybės periodą.

Net tas pats išgirtasis D. Ibelhauptaitės režisuotas „Svynis Todas: Demonas kirpėjas”, anot jo, puikiai pastatytas darbas, tačiau mažai nuklystantis nuo kino ekranizacijos varianto. Reikėjo tik dar šiek tiek, dar tiek nedaug…

O taip norisi atgaivos, naujo, šviežio, netikėto, nematyto!

Labai daug vilčių dėjau į lietuviškos operos „Pasaulio dangoraižis“ premjerą, tačiau šventišką kovo 11-ąją susigadinau sau nuotaiką…

Nuostabi kompozitoriaus Algirdo Martinaičio muzika ir puikus jos atlikimas, diriguojant Robertui Šervenikui, negalėjo užgožti prasto pastatymo. Ne veltui Jonas Vaitkus prieš pat premjerą pareiškė nenorintis savęs vadinti šios operos režisieriumi, nes laiko jai statyti nebėra likę.

Laiko išties pritrūko – operos atlikėjai po sceną vaikščiojo su griozdiškomis knygomis, iš kurių žvelgė į žodžius, todėl vaidybai nebeliko vietos. Statiškas choro stovėjimas, judėjimas vienoje vietoje labiau priminė koncertą nei operą.

Sunku buvo suprasti ir operos prasmes, nes pritrūko vaizdinio jos įgyvendinimo. Gal ir įdomų libretą pasiūlė gerbiamas Andrius Vaišnys, bet jo žinučių tiesiog nepavyko įskaityti.

Tad sėdėjau Rusų dramos teatre ir stengiausi nekreipti dėmesio, kas dedasi scenoje, tik klausyti puikios muzikos, skirtos V. Kudirkos gimimo 150-osioms ir jo redaguoto žurnalo „Varpas“ 120-osioms metinėms paminėti.

Tačiau esu labai pikta ir nesupratusi, kodėl mane pakvietė į operos repeticiją kovo 11 dieną, jeigu galėjo pasirinkti bet kurį kitą, nors ir ne šventinį, bet taip pat svarbų vakarą į premjerą, kuris, iki galo užbaigus geros medžiagos pateikimą, būtų tapęs puikiu V. Kudirkos pagerbimo renginiu?