Kol aš esu Maskvoje ir užsiimu  Eurovizijos reikalais, geras mano draugas, muzikos fanatikas, pasivadinęs MEDS, siūlo alternatyvius variantus ir atostogas pagal Europoje vykstančius festivalius su garsiausiais, laiko jau patikrintais, atlikėjais.

Jei vis dar nežinote ką veiksite vasarą (o gal ką norėtumėte veikti), galima pasiūlyti eilę alternatyvų alternatyviai praleisti atostogas alternatyvios kompanijos būryje su alternatyvia muzika. Šiemet žymiausios pasaulyje roko grupės tikrai nepašykštėjo mums dėmesio. Taigi, bene geriausia pirmoji alternatyva galėtų būti festivalis Rock am Ring 2009, kuris vyks Vokietijoje, birželio 5-7 dienomis.

Nors visi bilietai (daugiau kaip 100 000!!!) jau išparduota, neabejoju, kad tie, kurie labai nori pamatyti naująjį Placebo veidą, atgimusius Guano Apes, ir Limp Bizkit, taip pat The Killers, Razorlight, Marilyn Manson, Korn, Billy Talent ir kitas grupes (kurių bus apie 80), tikrai ras būdų įsigyti bilietus.

Beje, jei vis dar abejojate, siūlau pažiūrėti ir greičiau apsispręsti:

Na, o jei norite pamatyti Skandinaviją ir Oasis, Nick Cave & The Bad Seeds, Coldplay, Faith No More, Nine Inch Nails, Pet Shop Boys ir kitas 150 grupių, tuomet neabejotinai siūlyčiau nuvykti į Roskilde, kur galėsite tūsintis visą savaitę ir dar daugiau – nuo birželio 28 iki liepos 5 dienos. Kam dar kyla abejonių, siūlau pažiūrėti:

Kam patinka jūra, o taip pat Placebo su naująja Bryan‘o šukuosena ir albumu „Battle For The Sun“, primigtinai siūlyčiau Heineken Opener festivalį (liepos 2-5 dienomis). Šiemet pasirinkau šį. Beje, šalia Placebo dar pamatysite Arctic Monkeys, Basement Jaxx, Faith No More, Kings of Leon, Moby, The Kooks, The Prodigy, White Lies ir kitus, tad važiuokite kartu su manim ir su likusia lietuviu šutve,  kurių TEN bus daug. Jei atostogų metu (liepos 1-5 dienomis) netyčiom vyksite pro Rumuniją, nors vienai dienai būtinai užsukite į BestFest 2009 pašėlti su The Killers, White Lies, Moby, Motorhead, Franz Ferdinand, Santana ir kitais.

O grįždami galite užsukti į vieną nuostabiausių festivalių Europoje Positivus (perspėju, kad tai yra subjektyvi mano nuomone po šėlsmo su super chebryte Latvijos Salacgriva pajūryje po TRAVIS pasirodymo 2008 metais). Šiemet sceną šturmuos Brainstorm, Moby, Peter Doherty, nuostabioji Sinead O‘Conor ir kiti bei kitos (liepos 17-18 dienomis). Jei mėgstate tuos pačius Placebo, Arctic Monkeys, The Kooks …….. ir čekišką alutį, lėkite liepos 4-6 į Čekijoje vykstantį festivalį Rock For People.

Na, o kas mėgsta ne tik alutį, bet ir pagrybauti kol dar ne vėlu, su dideliu „baltu“ pavydų siūlau Olandija ir du festivalius: Pinkpop ir Lowlands. Pastarajame, rugpjūčio 21-23 dienomis pamatysite visą „puokštę“, įskaitant Kaiser Chiefs, Beirut, Fall Out Boy, The Prodigy, Faith No More ir visą krūvą kitų pasirodymų.

Kiek anksčiau vykstantis Pinkpop‘as (gegužės 30 – birželio 1) pasiūlys protu nesuvokiama programą su prieskoniais: Bruce Springsteen, The Killers, Snow Patrol, Franz Ferdinand, Placebo, Depeche Mode, Keane ir „many many more“. O jei nesuprantate apie ką aš kalbu ……

Pinkpop:  

Lowlands:

Belgiško alaus mėgėjams galima pasiūlyti Rock Werchter, vykstantį liepos 2-5 dienomis. Dėmesio, Belgijoje ant scenos lips: The Prodigy, Oasis, Placebo, The Killers, Coldplay, The Streets, Kings Of Leon, Nick Cave, Franz Ferdinand, Limp Bizkit, Metallica, Kaiser Chiefs, Nine Inch Nails ir tai ne pabaiga. Jei vis dar abejojate:

Jei kam pakeliui į Prancūziją, tuomet būtina sudalyvauti Mainsquare festivale, kuris taip pat vyks liepos 2-5 dienomis. Čia vėl gi pamatysite ne tik Placebo, Coldplay, Kaiser Chiefs, Moby ar Franz Ferdinand, bet taip pat ir du kart Lietuvoje siautėjusį Lenny Kravitz.. Jei norite kiek arčiau – lėkit į Vengrijoje vykstanti Sziget festivalį (rugpjūčio 12-17).

Pamatysite ne tik nuostabųjį Budapestą, bet taip pat pasitūsinsit kartu su Faith No More, Fat Boy Slim, Placebo, The Offspring, The Prodigy ir kitais. Tik rinkis, svarbu, kad visi visur suspėtų sugrot ir pabūt . . .

Beje, vos nepamiršau, jei pasiruošę rugpjūtį praleisti Lietuvoje, varykit į B2gether

…… ir nežiūrėkite Eurovizijos!

MEDS

_{Bobas Dylanas. Corbis nuotr.}

Lietuvoje ne taip seniai koncertavęs ir arogancija pasižymėjęs į pasaulio muzikos istoriją jau įrašytas ir filmų režisierius apien jo gyvenimą sudominęs kurti dainininkas Bobas Dylanas dar turi labai labai daug parako. Kitą savaitę pasaulio įrašų parduotuvėse turėtų pasirodyti jo naujausias albumas „Together Through Life“, o mes jau turime progą pamatyti jį pristatantį naujausią dainos „Beyond Here Lies Nothin” videoklipą. Youtubas kol kas siūlo tik tuos, kuriuos iš Bobo fotografijų sumontavo gerbėjai, kad nesudergčiau originalo idėjos, kuriame atlikėjas net nepasirodo, būtinai pasižiūrėkite originalą čia:

Garbingo amžiaus atlikėjas šį kartą videoklipui pasirinko fotografijų montažą, tačiau nei vienoje iš jų jis nepasirodo. Kaip rašo “Rolling Stone“, šios nuotraukos darytos 1959 metais fotografo Bruce’o Davidsono. Jose vaizduojami pavojingiausio Niujorko rajono Bruklino gansgsterių gyvenimas. Daugiau garsių fotografijų galite rasti čia.

Tikrai nenoriu, kad mano mintį suprastumėte taip, tarsi aš negerbčiau vyresnio amžiaus žmonių, bet šis kūrinys man nuskambėjo nepaprastai energingai, tarsi Bobas Dylanas būtų pajutęs antrą jaunystę. Todėl ir foto įdėjau kai jis buvo jaunas, o pasiteisinimui pasakysiu Bobo Dylano mintį, žodžius ar citatą, neatsimenu, kur esu girdėjusi - kad senas jis jaučiasi jaunesnis nei būdamas jaunas.

Tikiuosi, suprasite mane teisingai, o monotonija koncerte Lietuvoje nuvylęs atlikėjas, šį kartą mane labai labai nudžiugino

La KM

Šį kartą labai nekantrauju ir skubu pranešti – „Placebo“ pristatė naują savo kūrinį „For What It’s Worth“, kuris ir taps jų albumo „Battle For The Sun“ sugrįžimo singlu. Šis albumas - tai pirmasis studijinis darbas nuo 2006 metų išleisto „Meds“.

Pirmas įspūdis apie „For What It’s Worth“ manęs neišvertė iš kojų, prisipažinsiu, bet geras mano draugas padėjo kai ką pastebėti.

Žodžiai – štai kas yra šios dainos stiprioji pusė. Paklausykit, tikrai privers susimąstyti. Jeigu ne žodžiai, tai nors video vaizdai, kuriuose ant žmonių uždedamos etiketės – nėščia, sužlugdytas, suimtas, bėgantis turistas. Bryan Molko tampa sielų ieškotoju…

Muzika – puiki, kaip visada. Velnias, o tie ilgi plaukai jam nerealiai tinka! Bet mažiau šnekų, patys spręskite:

Kiek anksčiau buvo pristatytas pirmasis albumo „Battle For The Sun“ singlas, tiesa, kol kas neturintis vaizdoklipo. Šį jau spėjau visai įsimylėti…

Ką jūs manote apie naujausią jų kūrinį? Lauksiu komentarų

O jeigu ne, susitiksime kuriame nors iš šių festivalių ir koncertų, kuriuose dalyvaus ir „Placebo" http://www.placeboworld.co.uk/tour/index.html ir paplepėsime

La KM

_{Isabella Rossellini "Green Porno". http://www.sundancechannel.com nuotr.}

Apsirengusi didžiuliu banginio kostiumu aktorė ir režisierė Isabella Rosellini demonstruoja, kaip nepatogu plaukioti vyriškos giminės atstovams dėl kai kuriems iš jų dievo duoto tokio organo kaip falas, kuris turi tam tikrą formą ir kūno padėtį. Ši ir klausia, o jeigu jis laaaabai didelis? Dar sunkiau! Ypač, kai vandenyne plaukioja begalė piktų priešų su aštriais dantimis… Tai ką su juo daro banginiai?  

„Kad galėtum daugintis, penis nereikalingas”, „Kad galėčiau turėti vaikučių su kitu hermafroditu, aš turiu santykiauti 69 poza”, „Seksu užsiimu keletą kartų per parą – bet kuriuo metu, bet kurioje vietoje, kai tik pasitaiko proga”…

_{Isabella Rossellini "Green Porno". http://www.sundancechannel.com nuotr.}

Tai tik keletas garsios aktorės ir režisierės Isabellos Rossellini citatų ir ištrauka iš vos keletą minučių trunkančių filmukų, kuriuos ji vadina menininiais eksperimentais. Tuo tarpu man labiau įdomus šių meno kūrinių edukacinis aspektas.

Vulgaru, baisu, galėtų pasakyti kai kas, vos užmetęs akį kad ir į šį pristatomąjį filmuką.

Tačiau man tai pasirodė labai žaisminga, idomu, natūralu, tikroviška, kaip ir yra pasaulyje. Todėl noriu jūsų paklausti - o jeigu šie filmukai būtų puiki priemonė auklėti lietuvių konservatyvumą dėl vyrų ir moterų santykių, dėl seksualinių žaidimų ir netradicinės orientacijos?

Gal ji neatrodytų tokia "nenormali" kaip kas nori teigti? Pažiūrėkite, kas dedasi gamtoje, mielieji, o mes juk irgi jos dalis

_{Isabella Rossellini "Green Porno". http://www.sundancechannel.com nuotr.}

Vis kuo nors nustebinanti žavingoji Isabella Rossellini vėl pristato trumpus filmukus apie besidauginančius gyvūnus ir šį kartą ji kuria bei vaidina vandenynų gyvūnus. Tai – jau trečioji trumpų filmukų „Green Porno“ serijų dalis, kuriomis žaismingai pateikiami faktai, susiję su mūsų planeta.

Visus juos galite rasti  čia: http://www.sundancechannel.com/greenporno/

Mažumų problemomis susirūpinusi La Kultūros Ministerija 

Nežinau, ar čia tas baisus dalykas iš k…. raidės, ar kas lėmė, kad mes visai ėmėme prarasti pagarbą. Sau, kitam.. Jau susitaikiau, kad versle, viešose įstaigose, turguje bei dar daug kur pagarbos nėra, tačiau kai tai persiduoda meno, kultūros žmonėms, skauda širdį…

Nekantraudama šiemet laukiau Teatro dienos ir „Auksinių scenos kryžių“ įteikimo ceremonijos. Iš smalsumo, kas laimės, iš nuojautos, kad bus tikra, graži šventė, juk renginį režisuoja Anželika Cholina…

Nors mūsų kultūros grandų pasirodymai buvo nuostabūs, kaip viską sugadino neatidirbtos, nenuspėtos, nepagalvotos detalės ir kai kurie išsišokimai.

Minusas 1: O. Koršunovas=kiaulė

Neabejojame, mūsų režisierius Oskaras Koršunovas talentingas, bet dar aiškiau darosi, kad kažkas negerai su jo proto blaivumu…

Suprantu, staigmena buvo, kad metų režisieriumi tapo ne jis, nors tiek pat labai džiaugiuosi už Gintarą Varną, bet šitaip raukytis ir vaipytis, kad arogancija imtų plūsti net iš ausų, tai jau žinote…

Nors jo santykiai su moterimis labai „kitokie“ nei stereotipiškai yra įprasta, tai tikrai tylime, nieko nesakome, bet kai garbingo amžiaus moteris Galina Dauguvietytė po tokių gražių pagyrimų Oskarui, paliekama viduryje scenos ir vos paeidama bando nuo jos nulipti, tai jau žinote!

Oskaras sau nužygiuoja vienas į kėdę pasiimti visų bučinių iš kolegų…

Minusas 2: Kultūros ministras nejaučia saiko

Jeigu jau esi kultūros ministras, o Kultūros ministerija apdovanoja nusipelniusius teatro scenai, nereiškia, kad sau asmeniškai galima leisti tiesioginio eterio metu atsistoti vienam scenoje ir blevyzgoti, kiek daug buvo padaryta, kai aš patekau į sceną.

O jeigu jau kalbi, tai geriau eilėmis, juk ne į pokalbių laidą papuolėme, reikia nepamiršti, kur esi…

Minusas 3: A. Baukutė arba kvaila, arba tyčiojasi

Tarsi po spektaklio įžengusi į sceną ir nuaidėjus plojimams, A. Baukutė ištaria – „tiesiog laukiu pakartojimo.

Kultūrini žmonės iš pagarbos taip ir padaro, o netrukus paaiškėja, už ką.

„Gerbiami kolegos, aktoriai. Jūs pastebėjote, kad šioje salėje Teatro dienos proga daugiau iš Seimo. Tai rodo, kad teatras nenumirs. Neleisiu bent jau aš! Taip, be jokios abejonės“, - iškart paaiškina ji, tiesa, šis jos pasirodymas susilaukia tik švilpimų.

Bet nuo šiol žinosiu, nežinant žmonių reakcijos, reikia iš anksto paprašyti paploti.

Ir kaip galima paskelbiant, kad geriausia 2008-ųjų aktorė yra Rasa Samuolytė, jai linkėti: „Mano rankos stebuklingos ir gauna ne tik kryžių, bet ir vaidmenį keturiems metams“.

Neduok dieve tokios nelaimės tokiai nuostabiai aktorei! La Kultūros Ministerija linki jai dar ilgia mus džiuginti nuostabiais, tikrais, nuoširdžiais vaidmenimis scenoje.

Minusas 4: kam taip kankinti žmones, kad šie alpsta scenoje?

Žinoma, visko būna ir žmonės pasijunta blogai net scenoje. Gerbiu Marijų Žiedą, kad jis nualpęs ir greitai atsigavęs užkulisiuose, vėl pasirodė scenoje ir perskaitė tekstą. Didelė atsakomybė ir profesionalumas.

Tačiau kaip gali A. Cholina taip kankinti žmones, kad nemato, jog jiems reikia pavalgyti, atsipūsti.

„Šiandien visą dieną buvo labai daug darbo, įtampa ir aš iš visų labai daug reikalauja, dėl to gal taip gavosi“, - pareiškė ji po renginio.

Tai noriu paprašyti – duokite žmonėms atsikvėpti ir nerežisuokite viso renginio paskutinę dieną!

Minusas 5: ką scenoje veikė robotukės?

Liūdna buvo žiūrėti į juodai aprengtus modelius, kurios elgėsi kaip robotukai – atžygiuoja ir viską stengiasi padaryti pagal planą - palaukia, kol kas iš jų rankų paims apdovanojimus, tada toji, kuri laiko gėles, neša ir paduoda jas būtent ta puse, kaip suplanuota, tada kita prikiša mikrofoną žmogui prie veido.

Ir neduok dieve, kažkas ne taip… O jeigu kryžiaus teikėjas pamiršta, ką jam scenoje daryti? Visi stovi ir nejaukiai tyli. Pagalbininkės irgi, juk ne taip tartasi buvo…

Gėlių teikėja žino – tik ji ir niekas kitas negali įteikti raudonų rožių puokštės, o ji įduodama į kairę laureato ranką. O jeigu „suplanuotoji“ ranka jau užimta apdovanojimais? Vis tiek užkrauna pagal planą…

Darbas padarytas tvarkingai, moterys ramios. Tai gal kitą kartą vietoj lieknučių mergaičių pastatyti aktorius, kurie išsisuks iš bet kokios situacijos? Gal ir neatitiks grakštumo standartų, bet gi čia ne podiumas..

Daugiau nebevardinsiu, nes nuotaiką ir taip ilgam susigadinau…

Farsas – tinkamiausias ceremonijos apibūdinimas. Jeigu to ir buvo tikėtasi, tai sveikiname. O La Kultūros Ministerija tik norėjo pagarbos, padėkos mūsų teatro žmonėms, galbūt ne tokio išreklamuoto, labiau kamerinio, bet nuoširdaus vakaro…

_{R.Požerskis, "Degantis žmogus".}

„Sveikas parvykęs namo!“ – skelbia plakatas prieš įvažiuojant į 5 km skersmens laikrodžio formos ir valandom sužymėtom gatvėm stovyklavietę. Naujokus pasitinkančių moterimis persirengusių vyrų ir vyrais persirengusių moterų buvo ir „Mis Amerika“ dalyvė, kuri prisipažino, kad jos seneliai yra kauniečiai. Pirmą kartą apsilankiusieji skambina varpu ir susimąsto apie savo svajonę. Tarsi įžengi į savo fantazijų, pasakų, sapnų, vizijų, svajonių pasaulį.

Kasmetinis festivalis „Degantis žmogus“, vykstantis Nevados dykumoje, yra pripažintas unikaliausiu ir didžiausiu alternatyvaus meno reiškiniu pasaulyje. Į 2008-ųjų festivalį, kurio tema buvo „Amerikos svajonė“, susirinko 49 599 dalyviai.

Per paskutinę rugpjūčio savaitę festivalyje buvo eksponuota ir realizuota daugiau nei 2 500 įvairiausių kūrybinių projektų: fantastiškiausių meninių skulptūrų, instaliacijų, perfomensų ir kitų naujausių kūrybinių ieškojimų. Juodosios uolos dykumoje Nevadoje lengviau išbandyti atominę bombą, nei rengti savaitę trunkantį festivalį. Tai ežero dugnas, kuriame žiemą susikaupia drėgmė, o vasarą susidaro savotiškas molio dulkių grindinys. Čia nerasi jokios gyvybės, nei žolytės, nei uodo, čia nesidaugina net bakterijos. Jeigu pasiklysite dykumoje, mirties iš troškulio neišvengsite. Artimiausia gyvenvietė – už 50 kilometrų, dieną + 40° C, o naktį temperatūra nukrenta iki -3° C.

_{R.Požerskis, "Degantis žmogus".}

Antropologai, sociologai, menotyrininkai iki šiol tebeanalizuoja šį renginį – jis toks daugialypis, unikalus ir nuolat kintantis, kad jį sudėtinga objektyviai apibrėžti.

Glaustai apibendrinus – tai trumpalaikis aukšto lygio pasaulinis meno festivalis ir įvairiausių subkultūrinių grupių susibūrimas, vykstantis paskutinę rugpjūčio savaitę po svilinančia saule, buvusio seno ežero plokštumoje, apsuptoje kalnų, be jokio augalo ar gyvūno, išskyrus korozines šarmines dulkes, kurios įsigeria visur ir į viską. Tai industrinės pasąmonės, postmodernios technokultūros, archajiškos, mitologijos, ugnies kulto, gentinių apeigų ir paprasčiausio palėbavimo kratinys, kasmet kviečiantis savęs atsivėrimui, išraiškai, transformacijai, nuostabai. Festivalio organizatoriai kasmet moka Nevados valstijai apie 500 000 JAV dolerių mokestį už leidimą naudotis šia dykuma, įskaitant griežtus ekologinius reikalavimus – po savęs nepalikti jokių pėdsakų.

_{Monika Požerskytė, "Degantis žmogus".}

Į festivalį atvyksta didžiausių JAV kompiuterinių ir garsiausių modernių technologijų firmų atstovai. Jie savo idėjas įgyvendina pristatydami milžiniškus judančius objektus. Vabzdžių, gyvūnų, fantastiškų padarų formas primenančios judančios, važiuojančios mašinos žybsi šviesomis, skleidžia garsus, muziką, dūmus ir ugnį. Visa tai užprogramuota kompiuteriais, naudojamos naujausios technologijos. Iš pirmo žvilgsnio chaotiškas mašinų veiksmas naktimis virsta darniu aparatų pasirodymu. Audros čia kyla akimirksniu, daugelis tuo metu stengiasi pasislėpęs nusnausti, sulenda į palapines…

Pragariškai pustant dulkes, labai lengva pasiklysti tamsoje, kurioje neįmanoma įžiūrėti net ištiestos savo rankos. Tačiau po 15-20 minučių viskas akimirksniu baigiasi, vėl svilina saulė, mėlynuoja neįtikėtinai giedras dangus. Po audros jautiesi tarsi sucementuotas. Tuomet reikia keisti visus drabužius, valyti palapines, teptis kremu nes oda sutrūkinėtų iki žaizdų. Cirko artistai, „Mirusių galvų“ gaujos nariai, drabužių modeliuotojai, hipiai, rokeriai, gėjai ir lesbietės, baikeriai, pankai, satanistai, sadomazochistai, reiveriai, įvairų religijų išpažintojai, intelektualai bei žiopliai - visi vienoje vietoje.

Prasidėjus festivaliui, milijonieriaus negali atskirti nuo kitų dalyvių. Jis gali tiesiog įsisegti į plaukus plunksną ir vaikščioti nuogas. Festivalio dalyviai – tarsi iš cirko arenos išėję artistai. Pasijunti tarytumei dalyvaująs Federiko Felinio filmo fantasmagorinio karnavalo eitynėse.

_{Monika Požerskytė, "Degantis žmogus".}

Dykumoje atliekami neįtikėtini, fantaziją ir dvasią išlaisvinantys ritualai, išsitrina ribos tarp gyvenimo ir žaidimo, tarp realybės ir sapno. Modernaus meno kritikai teigia, jog šis renginys – vienintelė vieta, kur ribos tarp meno ir gyvenimo iš tiesų visiškai ištirpsta. Tu gyveni meno kūrinyje, tavo egzistencija ten tampa meno kūriniu. Tai didžiulis neįprastas hepeningas, neabejotinai vertas tam paaukojamos energijos ir bent vieno apsilankymo gyvenime.

Apie ką mes čia? Su šia įžanga 2009 m. balandžio 3 d. 16 val. Kauno fotografijos galerijoje (Rotušės a.1, Kaunas) atidaroma Monikos Požerskytės ir Romualdo Požerskio fotografijų paroda „Degantis žmogus“ ir tokio paties pavadinimo albumas. 15 val. ir 16:30 val. bus demonstruojamas 36 min. filmas apie Nevados dykumoje vykstantį alternatyvaus meno festivalį.

Paroda veiks iki balandžio 26 d., todėl nedrįskite sakyti, kad Kaunas jums ne pakeliui…

La

Kas savaitę po teatro premjerą. Bet kokio skonio, bet kokio žanro, bet kokiam amžiui. Bet ką iš tiesų mes matome? Vėl ir vėl išeini nesupratęs, kodėl tas ar kitas kūrinys buvo statomas, pasirinktas.

Aną dieną kalbame su Oskaru Koršunovu ir teiraujuosi – ar premjerų gausa rodo, kad išgyvename teatro atgimimą? Jo manymu, mes išgyvename ne kokybės, o kiekybės periodą.

Net tas pats išgirtasis D. Ibelhauptaitės režisuotas „Svynis Todas: Demonas kirpėjas”, anot jo, puikiai pastatytas darbas, tačiau mažai nuklystantis nuo kino ekranizacijos varianto. Reikėjo tik dar šiek tiek, dar tiek nedaug…

O taip norisi atgaivos, naujo, šviežio, netikėto, nematyto!

Labai daug vilčių dėjau į lietuviškos operos „Pasaulio dangoraižis“ premjerą, tačiau šventišką kovo 11-ąją susigadinau sau nuotaiką…

Nuostabi kompozitoriaus Algirdo Martinaičio muzika ir puikus jos atlikimas, diriguojant Robertui Šervenikui, negalėjo užgožti prasto pastatymo. Ne veltui Jonas Vaitkus prieš pat premjerą pareiškė nenorintis savęs vadinti šios operos režisieriumi, nes laiko jai statyti nebėra likę.

Laiko išties pritrūko – operos atlikėjai po sceną vaikščiojo su griozdiškomis knygomis, iš kurių žvelgė į žodžius, todėl vaidybai nebeliko vietos. Statiškas choro stovėjimas, judėjimas vienoje vietoje labiau priminė koncertą nei operą.

Sunku buvo suprasti ir operos prasmes, nes pritrūko vaizdinio jos įgyvendinimo. Gal ir įdomų libretą pasiūlė gerbiamas Andrius Vaišnys, bet jo žinučių tiesiog nepavyko įskaityti.

Tad sėdėjau Rusų dramos teatre ir stengiausi nekreipti dėmesio, kas dedasi scenoje, tik klausyti puikios muzikos, skirtos V. Kudirkos gimimo 150-osioms ir jo redaguoto žurnalo „Varpas“ 120-osioms metinėms paminėti.

Tačiau esu labai pikta ir nesupratusi, kodėl mane pakvietė į operos repeticiją kovo 11 dieną, jeigu galėjo pasirinkti bet kurį kitą, nors ir ne šventinį, bet taip pat svarbų vakarą į premjerą, kuris, iki galo užbaigus geros medžiagos pateikimą, būtų tapęs puikiu V. Kudirkos pagerbimo renginiu?

Prieš keletą mėnesių kraustydamasi iš Karoliniškių mikrorajono į centrą, plojau rankomis. Kadangi namuose jau pusmetis gyvena mažas naminis žvėrelis, po keletą kartų per dieną tenka su juo eiti pasivaikščioti ir, natūralu, išvesti jį atlikti gamtinius reikalus.

Akylai stebėdama žemę po kojomis ir bandydama nepataikyti į minkštas krūvas (kai kurios išties didelės) ir, ypač tamsoje, kartais kai kurių nepastebėdama, keikdavausi ir svajodavau - jau kai persikraustysiu į centrą, viskas bus kitaip. Savo šuns išmatų rinkimas atrodys prasmingas, nes kiek po mūsų pasivaikščiojimo berinktum, atrodo, kad daugiau niekas to nedaro.

Ir štai mes jau persikėlėme netoli Lukiškių aikštės. Įsidedu į kišenę du maišelius (patys žinote kam), numoju botams ranka, deduosi kasdienius batus ir iškeliaujame pasivaikščioti.

Ir, o viešpatie su viešpačiukais! Čia ne tik Lukiškių aikštėje iš viso neįmanoma vaikščioti. Kas antrame žingsnyje supykina, o kur beapsidairytum, pamatysi augintinį vedžiojantį žmogų ir staiga netikėtai iš ten sprunkantį.

Akivaizdu, kad nors ir gyvendami centre, žmonės absoliučiai nebrangina savo žaliųjų plotelių ir erdvių, kurios turėtų būti skirtos poilsiui, o virsti šunų viešuoju tualetu.

Pasipiktinimo viršūnę patyriau tuomet, kai vieną vakarą vedžiodama šunį buvau taip pažeminta, kad pasivaikščiojimas su augintiniu tapo kažkokiu „negražiu“ reiškiniu.

Maniškiui atlikus gamtinį reikalą, pritūpiau to „reikalo“ surinkti, vos atsistojusi, išvydau dideles piktas akis ir surūgusio veido merginą, kuri akivaizdžiai pademonstravo savo pasišlykštėjimą ir pyktį. „Siaubas!“, - pareiškia man aukštakulniais po minkštą aikštės grindinį klampojanti „gražuolė“.

Taip ir sustojau kaip stulpas, netekusi žado. Gal ir senai būčiau pamiršusi šį akių susidūrimą, jeigu kaskart nepatirčiau nepatenkintų žvilgsnių.

Žinoma, ir kaip čia mylėsi tuos šunis ir jų augintinius, kai sostinės, ypač kultūros sostinės centre negali prabristi pro šunų išmatas?

Teko atsiprašyti botų ir svajoti, kaip nuostabu būtų gyventi kokiame Amsterdame… Bet vis tiek pikta, nu kodėl taip sunku mums priprasti elgtis taip, kad visiems geriau ir gražiau būtų? Rankos nuo to juk nenukris…

La Kultūros Ministerija

_{Adrija Čepaitė spektaklyje "Moteris po lempa". Vilniaus Mažojo teatro archyvo nuotr.} 

Keisti dalykai dedasi toje „kultūringoje” Lietuvoje. Tik prasidėjus 2009 metus, mūsų kultūra, išties, ėmė ir pagyvėjo – vos spėk gauti bilietus į premjeras, skaityti brošiūras ir rinktis įvairiausio skonio parodas ar koncertus. Šį kartą nesinori žvalgytis į VEKS renginius, už kuriuos mes jau sumokėjome ir dar galime, aišku, o pasmalsauti, už ką dar verta būtų pasitaškyti ir nejausti graužaties.

Na taip, pasaulio muzikos garsenybės ir sumažino savo koncertų skaičių Lietuvoje, bet iki „Depeche Mode“ galime pasimėgauti pernykščių metų gausa ir įspūdžiais. Kaip sakoma, visko po truputį, o jeigu persisotinome, šiek tiek pasilaikykime dietos… Ir rinkimės kitus produktus - parodas, klasikinės muzikos koncertus, lietuvių atlikėjų pasirymus.  

Jeigu netingi, pastebi, kad visko nemažai siūloma, bet panašu, kad šiuos metus, bent jau jų pradžią, teisingiau  būtų vadinti ne kultūros, o teatro metais. Prasidėję su daugybe naujienų (Negražu būtų nepaminėti D. Ibelhauptaitės „Svynio Todo: Demono kirpėjo“ arba netikėto Rolando Kazlo monospektaklio „Geležis ir sidabras“), jie žada dar ir dar daugiau pojūčių kūnui ir sielai.

Atsivertus vien kovo repertuarą, sutinkame be proto daug naujų pasiūlymų. Labiausiai, žinoma, laukiu lietuviškos operos „Pasaulio dangoraižis“. Jeigu jau šis pastatymas dedikuotas V. Kudirkos 150-osioms ir jo leisto žurnalo „Varpas“ 120-osioms metinėms paminėti, tai jau bus rimta. Tikėkimės, ne per daug, kaip kartais pasitaiko lietuviams…

Garantuotai linksmai turėtų pasirodyti„LOVE & PEACE“ arba mums bankrotas” apie bohemišką gyvenimą.

Baleto mylėtojams žadamas vienas iš gražiausių reginių – baletas „Silfidė“.

Vilniaus mažasis teatras pristatys visus du spektaklius – „Moteris po lempa“ (su detektyviniais elementais) ir „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu…“ (aišku apie ką).

Kaune – net trys „Auros“ šokio premjeros.

Ne tik šokio, bet ir dainų netruks ansamblio „Lietuva“ spektaklyje „Žvejų dainos“.

Panevėžio J. Miltinio teatre – spektaklio „Be širdies“ premjera.

Tiesa, vos nepamiršau Cezario Graužinio ir jo spektaklio "Bučiuoju, Oskaras" kovo 12, 13 dienomis Vilniuje ir 31 dieną Klaipėdoje.

Gal jau užteks? Hm… kažko tikrai nepaminėjau.. Ir visa tai  tik per viena mėnesį! Na, nors viename susitikime 

La Kultūros Ministerija  

Mėnesiui artėjant prie pabaigos, vėl žiūriu į piniginę ir vėl apima neviltis – kuo toliau, tuo darosi gražiau. Permąstau savo mėnesio pirkinių sąrašą ir nieko įspūdingo jame nerandu. Tik būtinuosius pirkinius, keletas dovanų draugams ir pora netikėtų pasilinksminimų bare. Ir viskas…

Tokiomis akimirkomis lenkiu galvą likimui už tai, kad į teatrą, kiną, koncertus kartais galiu patekti už dyką.

Pastebiu, kad, kuo krizė labiau tuština mano piniginę ir vis giliau skverbiasi į sąmonės giliausius klodus, tuo kyla didesnis noras keliauti, pamatyti, pajausti nauja.

Tikiu, kad šis noras kyla ne tik man, tačiau ramybės neduoda klausimas - kokia tikimybė, kad jaunos šeimos, turinčios du vaikus, arba pensininko prioritetu tampa spektaklis, o ne pasibuvimas su giminėmis prie skanesnio vaišių stalo?

Žinoma, yra saujelė nemokamų renginių, susijusių su tam tikromis progomis, kaip, pavyzdžiui, Užgavėnės, kurių scenarijus jau nuo seno žinome…

Tačiau ar šiandieną nueisi į naujausią Oskaro Koršunovo „Hamletą“ (40 Lt), ar išgalėsi nusipirkti bilietus į artėjantį „Depeche Mode“ (169 Lt) koncertą, jeigu tavo alga per mėnesį išnyksta poreikiams patenkinti?

Konstatuoju - menas tampa prabangos dalyku. O kas daugiau kelia nuotaiką tokiu laikotarpiu? Pigesni renginiai, pigesnė meno rūys, kad ir kinas, kuri gali būti ir visai nemokamas.

Pavyzdžiui, gali pasivaikščioti prie Neries, kur „Vilnius – Europos kultūros sostinės 2009“ dėka čia išdygo skulptūros. Ir tos pačios, kaip suprantu, iš anksto kelia blogus jausmus. Arba pasimėgauti ledo skulptūromis Vilniaus Rotušėje.

O ką daryti, jeigu laaabai norisi pažiūrėti tą išgirtą Dalios Ibelhauptaitės „Svyni Todą: Demoną kirpėją“ (80 Lt)?

Viena garsi Lietuvos režisierė stebėjosi, kaip valstybė nedaro nieko, kad kultūra taptų labiau prieinama, kad žmogus krizės laikotarpiu liūdesį ir nerimą išsklaidytų renginiuose, parodose, koncertuose. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje kuriamos specialios programos, skatinančios, raginančios įsilieti į kultūrinį gyvenimą ir nesijausti atsiskyrusiais nuo visuomenės.  

Kiek mūsų valstybė nori ir sugeba investuoti į kultūrą, parodė VEKS peripetijos, todėl daug tikėtis dar ilgai neverta.

Ir taip nuo tos žagrės niekaip nenulipame, o jeigu nebelieka kultūros mūsų gyvenime, tai kas belieka? Savaitgalis "Akropolyje"?

Sveikinu ir dėkoju Vilniaus mažajam teatrui bei "Skalvijos" kino teatrui už akcijas ir nuolaidos pensininkams,  studentams. Žinoma, ir Lietuvoje galima surasti pigesnių, prieinamesnių ir kokybiškų variantų, tačiau žinant lietuvių "iniciatyvumą", pradeda imti nerimas…

Nusispjaunu tris kartus per petį ir viliuosi, kad nors knygas vėl atrasime… Tiesa, jeigu į biblioteką nueiti nepatingėsime, nes knygynuose taip pat akys ant kaktos stojasi…

Jūsų La Kultūros Ministerija