Štai vėl atėjo labai nelaukta Rugsėjo 1-oji. "Gražus" visų moksleivių susitikimas ant mokyklos pievelės, kelios kalbos, kurių kaip visada niekas nesiklauso, naujasis tvarkaraštis, anketos, kurias mes privalome užpildyti ir kurios, kaip kiekvienais metais, klausia to paties ir visi "švęst". Ką mes galime nuveikti, juk mum, man ir mano draugams, jau seniai tai nebešventė. Nueiname pasedėti į kavinę ir išsiskirstome.

Grįžęs namo įsijungiu kompiuterį ir jau mechaniškai įjungiu internetą, prisijungiu prie skype, one įvedu savo duomenis, hotmail parašau savo paswordą, prisijungiu prie bahu ir ateinu čia, į delfi blog’ą.

Ir tik šiandien po visos nuostabios, pilnos įspūdžių, gerų akimirkų, vasaros aš suprantu kaip aš noriu dingt, pabėgti iš čia, noriu rėkti nesavu balsu, kaip man čia blogai, noriu išjungti kompiuterį ir išmesti jį pro langą, o telefonų SIM korteles sudegint. Noriu, kad skype rodytų "offline", hotmail pamirštų mano duomenis ir laikytų mane nebesinaudojančiu abonentu, o skambinantiems man telefono ragelyje pasigirstų gražus moteriškas balsas, kuris pasakytų "telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų".

Šiandien aš noriu grįžti į tuos laikus, kai telefonų era net nešvietė, kai būdavo skaitomos knygos, kai prie pietų stalo buvo intelektualiai diskutuojama, o susirašinėjimas buvo galimas tik laiškais, gražiais, užanspauduotais šeimos herbu ir pasirašytais plunksna. Achh, kaip aš to norėčiau.

Tačiau, grįžtu į realybe ir prisižadu sau, kad tai padarysiu, kada kitą kart, nes dabar prisimenu, kad 22 val manęs laukia "Nusivylusios namų šeimininkės", o man dar reikia nulėkti į artimiausią parduotuvę spragėsių. 

Pagarbiai,

Laurent.