Autorius: Little Miss Sunshine Labas. Pažadu daugiau Tavęs taip, kaip praėjusį kartą, nebegąsdinti… Tikrai. Tiek užuojautos dar nesu gavus net po kelių avarijų, vienintelės universitete gautos skolos, po itin nenusisekusio vizito pas kirpėją ar sugipsuotos vasaros. Bet kuriuo atveju, nuo šiol nusprendžiau agurkėlius pirkti arba plastmasiniuose kibirėliuose, arba išvis persimesti ant marinuotų česnakų. Vienuma juk puikiai tinka česnakams krimsti:) Kai tik rasiu tam laiko. Praėjusį savaitgalį turėjau kur kas rimtesnį užsiėmimą - kariavau su braliūkais latviais. Prisipažinsiu, kad visad garsiau juokiausi iš sraigės greičiu besielgenčių estų. Klydau. Latviai verti daug daugiau juoko. Vien jau dėl savo nesugebėjimo žymėti kelių ir gatvių. Bet apie viską iš pradžių. Sveiki, atsivertę kelionių į muzikos festivalius gidą. Autorė maloniai ir svetingai šypsodamasi sveikinasi ir linki malonaus bei turiningo laiko. Kelionės tikslas: Positivus AB Festival @ Salacgriva, Latvija. Laikas: Praėjęs savaitgalis. Kilometražas: 1100 km, įskaitant 100 km į priekį, 100 km atgal visai ne į tą pusę, kur reikia (čia dėl latvių sugebėjimo paišyti kelio ženklus, kurie realybėje neegzistuoja). Dėl ko buvo verta: „Travis“, „Manic Street Preachers“, Fatboy Slim, „British Sea Power“, Timo Maas, „I`m From Barcelona“, jūra, idealus oras, ne tik profesinės, bet ir asmeninės ambicijos, pažintis su kaimynais ir t.t.t.t.t. Simbolis: flamingas Guntis. Kelionė prasidėjo penktadienio ryte. Kelionė, tikiu, būtų buvusi labiau nenusisekusi, jei vos išvažiuojant iš Vilniaus “gero kelio” nebūtų palinkėjęs neprisistatęs pilvotas ir ūsuotas kelių policininkas, išrašęs 30 lt baudą už neįjungtus automobilio žibintus. Gerai, kad ne man. Būčiau išplėšusi jam likusią sąžinę. Ne dėl 30 lt, žinoma. Po to viskas ėjosi kaip per sviestą, kol nenusprendėm pagrybaut. Grybavimas atsiėjo lygiai tiek, kiek kainuoja degalai ir automobilio amortizacinės išlaidos 200 km. Kad būtų aiškiau, pasakysiu, kad ieškoma Salicgriva yra nuo Rygos žemėlapiu kylant į viršų Talino keliu. Aha, mums irgi pasirodė, kad žemėlapiams vietos automobilyje nebeliko. Klydom. Tiesiog reikėjo imti vienu mineralinio buteliu mažiau ir būtų tilpę. Važiuodami apybjauriu keliu ir vis pašonėj pamatydami kažkokį vandens telkinį džiaugėmės: nors ir ne toj kelio pusėj, bet matyt, ramioj įlankoj ir jūra rami. Sunerimom tik tuomet, kada kelio ženklas įkando su atstumu (150 km) iki Daugpilio ir pradėjo keistis Latvijos flora: spygliuočius pakeitė lapuočiai. Akivaizdu, išklausius vienos pakelės kavinės darbuotojų pasityčiojimus latvių kalba (net ir nemokant jų kalbos buvo galima suprasti, kad tai mes, o ne jie esam tikrieji “zirga galvos”), teko apsisukti ir vėl grįžti į Rygą. Po to jau viskas buvo gerai. Neskaitant kelių nacionalinių keistumų-ypatumų, festivalis buvo vertas nykščio į dangų. Neišsiplėsiu, kad nesukelčiau per daug pavydo, bet gulint prie jūros klausyti „Travis“ dainos „Why Does it Always Rain on Me“ ir žinoti, kad rytoj gali keltis kada nori – mažutis didžiulis džiaugsmas mano sielai. Taip galvojau, kol neatėjo metas keltis. Pirmąją naktį latvių jaunimas galvojo, kad visam palapinių miesteliui padeda miegoti viešu Nemenčinės lygio perkusijos koncertu, antrą naktį bandė dainuoti nemelodingas lopšines. Rytais jiems komplimentų pasakyti negalėjau, nes tuo metu jie buvo tik ką nuėję į miego tranzą. O vėliau jau ir nebenorėjau, nes tie gyvatės savanaudiškai pasisavino flamingą Guntį. Radus pas juos tik vieną sudėtinę jo dalį norėjau keršyti pasisavindama vieną jų slidę, atremtą į tvorą, bet susilaikiau. Prisiminiau sekmadieninius kunigų pamokslus vaikystėje. Ir, kaip visad, viskas gerai, kas gerai baigėsi – sekmadienio rytą Guntis grįžo. O jau buvom nusprendę žirgo galvų vagystę traktuoti kaip flamingo skrydį pas moteris į šiltuosius kraštus. Vienu smūgiu: Sanšainiški patarimai busimiems ir esamiems festivaliautojams:

1. Jei keliauji ne už valdišką benziną, turėk žemėlapį.
2. Išvažiuodamas iš kiemo nepamiršk įsijungti automobilio šviesų.
3. Įvažiuojant į festivalio teritoriją, leisk prie vairo merginą, nes šypsenos daro stebuklus ir išimtis.
4. Turėk festivalio simbolį.
5. Nebijok būti išskirtinis.
6. Turėk guminius batus.
7. Palapinę statyk kaip galima arčiau įėjimo. Taip ne tik lengviausiai ją rasi ryte paršliauždamas iš koncerto, bet ir surizikuosi išsimiegoti. Visi muzikalūs latviai lenda tolyn į gūdumą.
8. Nepamiršk, kad atvažiavai paklausyt muzikos, o ne pavalgyt šašlykų.
9. Pabandyk susirasti artimiausią ne BIO tualetą. Rytais pastaruosiuose baisiau nei po rugsėjo 11-osios Niujorke. Beje, žinojai, kad latviai nenaudoja dušų?
10. Pasiimk viską, ką duoda: čia kalbu nebūtinai apie lankstinukus, kremo nuo saulės mėginėlius ar nuotraukas prisiminimui:) Pasiimk visa džiaugsmą, širdies spurdesius grojant mėgiamai muzikai ir jaunystės jausmą. Kad kada nors anūkams galėtum pasakyti taip jų nekenčiamą frazę: “O kai aš buvau jaunas, vaikeli, buvo taip…”

LMS TV šiandien transliuoja apipasakoto festivalio jausmą. Kokybė apgailėtina, bet juk ne tam mes čia susirinkom. „Manic Street Preachers“ dainos „Umbrella“ koveris. Filmuota būtent ten, kur aš šokinėjau. Norėdamas geresnės kokybės ir ilgiau nei minutės ir 10 sek. Šios dainos, surfink internete:

Tikrai žinok netikėjau, kad moku taip aukštai šokinėti:) Ir taip ilgai, ir taip garsiai dainuoti… Kas keisčiausia, taip būdinga „rytinė gėda“ šiame festivalyje nesudalyvavo. Gal ir Tu ten buvai? Jei turi, kuo papildyti LMS turistinį festivalių gidą: lilmiss.sun@gmail.com. Prižadu įtraukti Tavo pavardę prie bendraautorių, o išsamų patarimų sąrašą ištransliuoti prieš Be2gether