Jei nebuvai, nežinai, nematei, nelietei, neragavai, tai galiu pasivarginti ir papasakoti, kas yra kosTmosas. Ne, ne, man tikrai nesunku. Jei negėrus nei lašelio laipsnių, nerūkius nieko, kas dega, bei nevalgius nieko, kas nelegalu ar pirkta vaistinėse, stovint ramiai tau atrodo, kad sukiesi į kitą pusę nei Žemė, užsimerkus jautiesi kažkuo tarp spalvotos papūgos ir apdujusio nuo meilės sau tinginio tripirščio, o garsus girdi plaukų ir pirštų galiukais, esi būtent ten, kur patekti nėra taip paprasta.

Kartais – netikėta. Dažnai – labai laukiama.

Aaaa, dar pamiršau, kad ten truputį pykina, bet taip ir turi būti. Organizmas nepratęs dažnai įeidinėti į tą glamūrinę būseną.

Bet ketvirtadienis – vėl laikas grįžti į Viktoro Pelevino puikiai apibūdintą “dvasios makdonaldo” versiją. Šiandien pirma mano kančių diena po ilgo ir neribojamo gulinėjimo, kilometrų pėdinimo ir prisimerkusių nuo intensyvios saulės bei šypsenos akių, šiltų rankų ir jausmo, kai tavęs tampa vis daugiau ir daugiau.

Eilinį kartą suprantu, kodėl nemėgstu atostogų. Dėl to nemalonaus jausmo, kai reikia grįžti…

O bet tačiau, pareiga yra viskas, net ant marškinėlių rašoma, kad “blowjob is better than no job”, todėl vis dar tinginystės ryte apkabinta, išsitempiau šypseną per visą veidą ir jau nesuskaičiuojamą kartą keliu kolegoms pavydą, pasakodama apie +25, įdegį be jokių kremų ar morkų griaužimo, nuostabias naujienas ir šalis, apie kurias neabejotinai pasakosiu savo vaikams.

Įspūdžius dar reikia sukramtyti, prie šalčio priprasti, į klausimus atsakyti, kojoms pailsėti, džiaugsmui nurimti, naujienas – prisijaukinti. Nemažai reikalų, tiesa? O ir visus žinojimus vos spėju rūšiuoti pagal “naudinga”, “reikia prisiminti”, “kuo greičiau pamiršti” ir “nesvarbu”.

Kol aš visa tai padarysiu – praeik mano sielos podiumu. Ibiza, Becelona, Milan: