bd5f
Corbis nuotr.
Ir atėjo ta diena, kai mano gyvenimas tapo saldus. Bet čia visai nėra ko pavydėti, nes man jis pats mieliausias buvo tada, kai buvo sūrus. Žinojau, tikrai visuomet nuoširdžiai žinojau, kad vieną dieną taip ir nutiks, bet vis tikėjausi, kad tai nebus šiandien ar rytoj. Bet tai nutiko būtent vakar.
Taigi, nutiko taip, kad gydytojai piktai prigrūmojo man savo nemaloniais įrankiais, jog daugiau gyvenime – šiukštu jokios druskos. Taip ir matau dabar Tave besijuokiantį iš Sarkozy dydžio mano problemų. Bet tai anaiptol nėra juokinga. Kad druska yra vienas geriausių mano užstalės draugų supratau labai seniai, kai ėmiau valgyti tik todėl, kad būtų su kuo pavartoti sūrumą. Pas gydytojus elgdavausi labai apdairiai – kai kurias maitinimosi būdo ydas nutylėdavau, tarp jų, aišku, būdavo ir pastarasis pomėgis. Nes žinojau, žinojau, kad viskas panašiai gali baigtis.
Ir štai iki ko nusiritom. Šiandien pusryčiams valgiau kiaušinienę be druskos, pietums – sriubą be druskos, vakarienei vėl valgysiu kažką be druskos. Viskas dabar BE, guodžiuosi tik tuo, kad yra SU kuo valgyti. Dabar labiausiai stengiuosi, kad tą BE nusvertų SU. Organizmas to nesupranta, nors tu ką.
Lyg nujaučiant artėjantį “tamsųjį” savo gyvenimo periodą, akis užkliuvo už karčių mokslo šaknų – druska, pasirodo, yra narkotikas. Tą aš žinojau anksčiau už mokslinčius, nes negavusi savo narkotikų jausdavau rankų drebulį, gyvenimo nepilnatvę, kelis piktus depresijos požymius. Daugiausia problemų kildavo lėktuvuose, nes prie pomidorų sulčių kai kurios avialinijos nepasirūpina prigriebti druskos bei pipirų.
Girdėjau, kad įpročius lengviausia panaikinti juos pakeičiant kitais. Todėl bandžiau apmesti save, prekybos centre prisirinkdama visokių „kinderbuenų, marsų ir snikersų“. O dar prieš nelaimę mano pasaulyje galėjo išvis nebūti nieko saldaus! Būčiau to net nepastebėjusi!
Dar nusprendžiau, kad geriausia bus apie visa tai negalvoti, todėl prisipirkau knygų ir DVD su matytais arba girdėtais filmais. Pastarųjų kol kas neprireikė, nes šiuo metu kramtau truputį druskos atstojantį savo senos ir jau parūdijusios meilės Rapolo Rakalo romaną „Ko trokšta merginos“. Patikėk, pavadinimas viską gadina tik iki 31 puslapio. Toliau – viskas taip gražu, kaip kad pas mane buvo kol valgydavau maistą su druska.
Tiesa, aš tikrai nemanau kad Rapolas yra protingesnis už kitus, kurie niekad nesuprato (tiksliau beviltiškai bandė ir po to šį reikalą metė), ko trokšta merginos. Bet knyga kol kas verta tylaus pakikenimo. Iki R.R. gėdingo kapituliavimo (kai pavadinime skelbi kad pretenduoji į žinančius ko jos nori, o iš tikro juk nė velnio) man liko 200 puslapių.
Žinantys kaip man toliau gyventi, šokio žingsneliu renkasi lilmiss.sun@gmail.com. P.S.kas žino - ar psichiatrinėje leidžia naudotis laptopais?
Daina apie mano liūdną jausmą viduj ir ne tik: