b613
Corbis nuotr.
Žinok, aš nebesu garbanota blondinė, ne kasdien šypsausi iš savo automobilio kitiems vairuotojams kamščiuose (nes paprasčiausiai kartais pamirštu tai daryt), dabar labiausiai mėgstu gyvenimą po kaldra ir niekur nedingau. Srebiu kaip makaronus į save naujausius sužinojimus ir patyrimus, bet noriu juos pasilikti sau. Optimistiškai tikiu, kad mano vieno ryžio dydžio misija čia jau buvo sėkmingai įvykdyta.
Matyt, suaugau. Šiandien man jau nebereikia viešos skelbimų lentos, kurioje išdrįsčiau pasakyti tai, ko nedrįsau pasakyti kažkam į akis. Draugams darausi nebeįdomi, nes nebegeriu alkoholio ir labiausiai mėgstu leisti laiką ten, kur nuo stogų nekrenta plytos ir kai apkabina, pasimuistai tik tada, kai pritrūksti oro. Nes šiaip apie tai ir svajodavai.
Džiaugiuosi, kad ateina laikas, kai supranti, kad dalinti save kitiems kartais skauda. Ne tau pačiam, o tiems, kam tavęs tuo metu labiausiai trūksta.
Pagaliau pas mane namie ėmė žydėti gėlės, supratau, kad žmonės GALI keistis, jei tik LABAI to nori, neįmanoma gyventi nieko nesužinant užtat įmanoma gyventi nieko nerašant.
O jei visai visai atvirai – tingiu. Žiūrėti į monitorių, kai už lango šviečia saulė, išsakyti gražiausius žodžius svetimiems, o ne mylimiausiems, jausti keistą pareigą nedingti net ir neturint ką parodyti ar pasakyti.
Na, mylėjau Tave net 100 kartų. Gal jau užteks, ką?
)))))