Corbis nuotr.

Žinok, aš nebesu garbanota blondinė, ne kasdien šypsausi iš savo automobilio kitiems vairuotojams kamščiuose (nes paprasčiausiai kartais pamirštu tai daryt), dabar labiausiai mėgstu gyvenimą po kaldra ir niekur nedingau. Srebiu kaip makaronus į save naujausius sužinojimus ir patyrimus, bet noriu juos pasilikti sau. Optimistiškai tikiu, kad mano vieno ryžio dydžio misija čia jau buvo sėkmingai įvykdyta.

Matyt, suaugau. Šiandien man jau nebereikia viešos skelbimų lentos, kurioje išdrįsčiau pasakyti tai, ko nedrįsau pasakyti kažkam į akis. Draugams darausi nebeįdomi, nes nebegeriu alkoholio ir labiausiai mėgstu leisti laiką ten, kur nuo stogų nekrenta plytos ir kai apkabina, pasimuistai tik tada, kai pritrūksti oro. Nes šiaip apie tai ir svajodavai.

Džiaugiuosi, kad ateina laikas, kai supranti, kad dalinti save kitiems kartais skauda. Ne tau pačiam, o tiems, kam tavęs tuo metu labiausiai trūksta.

Pagaliau pas mane namie ėmė žydėti gėlės, supratau, kad žmonės GALI keistis, jei tik LABAI to nori, neįmanoma gyventi nieko nesužinant užtat įmanoma gyventi nieko nerašant.

O jei visai visai atvirai – tingiu. Žiūrėti į monitorių, kai už lango šviečia saulė, išsakyti gražiausius žodžius svetimiems, o ne mylimiausiems, jausti keistą pareigą nedingti net ir neturint ką parodyti ar pasakyti.

Na,  mylėjau Tave net 100 kartų. Gal jau užteks, ką? )))))

Corbis nuotr.

Paimk ir pagalvok, kiek svarbi Tau yra šiandien diena. Vien jau dėl to, kad tuoj ji bus “vakar”, o vakar buvo “rytoj”, todėl kad jos laukei arba ne, horoskopas išpranašavo milijoną, nusišypsojo policininkas arba perskaitei viduje dar kažkiek, o gal net ilgam, liksiančią knygą. Kiekvienos dienos svarba priklauso nuo požiūrio. Bet taip, vienos dienos būna vertesnės raudono markerio kalendoriuje už kitas. Kai kurios būna vertos net ir viso kalendoriaus.

Daugiausiai svarbiausių dienų metuose, matyt, turi pikti ir viskuo nepatenkinti žmonės. Pirmadienį jie piktinasi priešais sėdinčio kolegos kvepalais, antradienį – kažkieno kito parašyta knyga, trečiadienį – kamščiais gatvėse, ketvirtadienį – dulkėmis ore, penktadienį – artėjančiu vienišu savaitgaliu, o visą savaitgalį – nenusisekusiu savo gyvenimu, kuris net nežada pradėti sektis. O kitą savaitę piktinamasi tuo pačiu, bet plius ir dar kažkuo nauju.

Sako, pikti žmonės neverti kalbų ir galvojimų. O aš galvoju atvirkščiai. Tik pažindami nelaimingus žmones galime suprasti, kokie iš tiesų esame laimingi pirmadieniais užuosdami kolegos kvepalus, antradieniais – kažkieno parašyta nors ir visiškai neįdomia knyga, trečiadieniais – kad sėdėdami kamščiuose pagaliau randame ramaus laiko paplepėti su mama, ketvirtadieniais – kad atėjęs lietus išskalaus iš oro dulkes, penktadieniais – artėjančiu tingiu arba nelabai savaitgaliu su mylimuoju, o visą savaitgalį – tuo, kad yra kam iškepti bulvių plokštainį.

Šiandien mano gyvenime – labai svarbi diena. Ryte sušalau kojas eidama link automobilio, automobilis pranešė, kad nusėdo rakto elementas, todėl radau progą jį pakeisti, gavau net keturis pasiūlymus papietauti, ir tai tik dienos pradžia! 16.30 val. turiu labai svarbų pasimatymą, po kurio, jei viskas pavyks taip, kaip jau ilgai svajoju, būsiu pats laimingiausias žmogus pasaulyje su plačia šypsena, užstosiančia visą mano veidą.

Ar blogai būti kasdien laimingai? Niekada nesužinosi, kol nepabandysi. Jei neišeina, turėk aukštą spaudimą ir gydytojai Tau nurodys būti ramiai. O ramybė dažnai yra laiminga;) Tiesa, tas geras jausmas turi ir blogų pasekmių. Dabar visi nelaimingieji pasijus dar nelaimingesni. O tai reiškia, kad būdama laiminga, aš pasaulį darau truputį nelaimingą:) 

Who cares?

Svarbios ir Tau dienos, mielas drauge!

Nea, nepagalvok, nesu godi. Be to, atrodo, turiu viską, ko reikia kad būčiau labai labai laiminga. Aišku, kartais to neįvertinu, bet gyvenu ir mokausi. Kadangi savuoju turtu (aišku, ne visu) dalinuosi visai noriai, siūlau LMS turgelį: mainau šį turtą į kažkokį kitokį. Galbūt šypseną, galbūt bučkį per servetėlę, vėliavėlę su debesėliais, skanų namuose keptą mėlynių pyragą, šuniuką, Supermeno plakatą ar dar ką. Siūlyk viską, kas tik šaus į galvą, o po to žiūrėsim…

Beje, visu kuo garantuoju, kad autografai tikri ir autentiški (palyginau su tuo, kurį turiu iš praėjusių metų ant CD), todėl reikalas - laaaabai vertas dėmesio.  Kodėl gi nepažaidus?

Mano darbo langą iš kitos pusės apkibo kažkokie pavasariški gyvuliai ir gadina visą pavasarį rodydami man savo pilvus. Jie, atvirai sakau, negerina posavaitgalinės mano būsenos, kuri dar neatsigavo ir, sprendžiant iš tam tikrų manojo organizmo kaprizų, taip ir nežada atsigauti iki ketvirtadienio vakaro.

Kad visa tai lengviau iškentėčiau, turiu sugrįžti į laikotarpį, kuomet situacija buvo blogesnė. Labai nuoširdžiai tikiu, kad pasimurgdžius šūde tam tikri reikalai pagerėja iki tokio lygio, į kurį galima tiesiog nekreipti dėmesio. Taigi, savaitgalį sužinojau visai nemažai. Vienas svarbiausių – kad reikia atidžiai rinktis draugus, bet, kokius bepasirinktum, jiems padėti vis tiek yra smagu.

Antra – kad ir kiek daug miegotum, labiausiai gaila yra tai, kad neįmanoma pakankamai miego prikaupti ateičiai.

O dabar – apie viską iš pradžių.

Penktadienį teko sudalyvauti vakarėlių vakarėlyje. Supratau tai, ką suprantu po kone kiekvieno vakarėlio pastaruoju metu – kur daug gviazdų, ten nulis nuoširdumo. Vis tik vieną nuoširdžią ir kartais žurnaluose pasirodančią merginą radau. Tai laikau dideliu pasiekimu, bet tai nereiškia, kad vakarėliuose manęs atsiras daugiau. Šeštadienį mano sulūžusią miegamojo lovą pakeitė nauja.

Tiesa, kol kas tik teoriškai, bet pažadėjo ją atvežti šią savaitę. Dabar nemiegu, laukiu. Tada teko draugui pirkti 33-iojo gimtadienio dovaną. Ką nupirkti žmogui, kuris viską turi arba gali turėti viską, ko užsigeidžia? Nupirkau plastmasinį butaforinį gandrą. Nes jis viską turi, o štai gandro – ne

Tada buvo gimtadienis, kuriame sužinojau, kaip įmanoma skaniai numauti šašlykus nuo iešmo, kam reikalingi asmeniniai vairuotojai ir kad kai turi vaiką, tai kad ir kieno gimtadienis būtų, visi dovanas neša būtent jam.

Tada nebaigiau žiūrėti filmo „Seven Pounds“ su Willu Smithu. O vakar supratau, kad tas filmas buvo vertas degtukų akyse. Ne pats pačiausias, bet vertas. Ne pirmą kartą susimąstau – kodėl juodaodžiai nesensta? B. Obama, W. Smithas… metai bėga, o jų veido oda – ne. Ar tik tai nereiškia, kad M. Jacksonas padarė esminę klaidą virsdamas tuo, kuo dabar virto? Aišku, juk jis – puikus pavyzdys, kad baltajam savo veidą prižiūrėti kur kas sudėtingiau…

O sekmadienį, pasisotinusi Oliverio receptais per televizorių, kaip kokia princesė grožio miegu mėgavausi iki pat žadintuvo vakare, kuris liepė eit rengtis ir pudruotis pasimatymui su Enrique Iglesias. Koncerte šokau, po koncerto laukiau.

Buvo verta. Nusifotografavom, apsikabinom, pasibučiavom.

Kaip jis kvepėjo neprisimenu, pamenu tik jo barzdotą skruostą ir gražią šypseną. Aišku, į nuoširdumą nepretendavo, bet kam čia jo reikia, kai susitinki kelioms minutėms, apie kurias po to plepa tik vienas iš dviejų susitikusiųjų? Užkulisiuose - jokios panikos, nes viskas baigėsi. Bernas neėdrus, jo komanda, akivaizdu, taip pat:

Beje, jis pasirašė ant mano rankinės, kurios dar nespėjau pasiimt iš Siemens arenos. Kai jau pasiimsiu, tai būtinai parodysiu. O gal net kokį aukcioną organizuojam? Aš jau vieną jo autografą turiu iš praėjusio Iglesiaso karto Lietuvoje, antrą pasiėmiau tik todėl, kad nebuvo gaila baltos rankinės.

O bet tačiau, viską sugadino skambutis, kad bičiulis sumuštas apsauginių ir iš koncerto išvežtas į policijos komisariatą.Toms bukoms "Ekskomisarų biuro" beždžionėms tikrai reikėtų pasimokyti kaip minimum mandagumo. Ir ne tik dėl to, kad jie kartais demonstruoja savo raumenis ne vietoje ir ne laiku. Bet ir todėl, kad yra visiškai su arbūzais vietoje galvų. Todėl siūlau vyrams eiti daržų ravėti, o ne su žmonėmis bendrauti.

Po pusės nakties, praleistos ten, kur dar niekad neteko praleisti (tfu tfu tfu) - į darbą pirmadienį. Ir teisingai Antonas Čechovas pasakė: nėra tokio pirmadienio, kuris neužleistų progos antradieniui. Reikalai taisosi.

O dar juokingiausia yra tai, kad Bruce‘as Willisas reklamuos „Sobieski“ degtinę. O išvis juokingiausia, kad mes dažniausiai daug kalbame, bet mažai darome. Karsto lentos mus, kuprotus, lygina per vėlai, todėl gal padirbkim dar trupučiuką ir eisim po baltai žydinčiais krūmais pagulėti apkabinus savo svajones ir palaukti lapkričio.

Kodėl lapkričio? Nes tada irgi bus gražu. Ypač viduje. Nori? Lilmiss.sun@gmail.com

Corbis nuotr.

Atsiprašau visų kitų brangiųjų, bet pirmiausia linkėjimus šiandien turiu perduoti pajūriui, kur gyvena patys nuostabiausi mano pažįstami naminių čeburėkų gamintojai. Kukliais mano duomenimis, jie taip pat retkarčiais randa mane internete. Tiesa, to patikrinti neturiu didelių praktinių galimybių, bet ko jau ko, žemuogėmis kvepiančių ir kupinų maistingųjų medžiagų linkėjimų man visiškai negaila:) Į sveikatą, Pajūri!

Savaitgalį nutiko tai, ko mažiausiai iš savęs kada nors esu tikėjusis. Jei ne tam tikra aplinkybė, mieganti šalia aplinkui, būčiau šventą dieną išėjusi į darbą!!! Aišku, gali būti, kad būčiau kalendoriuje susipratusi vos įsijungus šv.atvelykio mišias per TV vietoj „Labo ryto“, bet čia jau velnias težino, kaip viskas būtų pasibaigę. Kam papasakojau, visi išvadino darboholike. O aš tikrai labai nuoširdžiai nesuprantu tokio savo pamišimo priežasčių. Būčiau atsibudusi pirmadienį ir pagalvojusi, jog tai sekmadienis – visai kas kita. O dabar… Teks tvarkytis sąžinę.

Berods esu minėjusi, jog niekada nevagiu nei filmų, nei muzikos. Aš tiesiog jos pasiskolinu iš tų, kurie man juos pavagia. Taip lyg ir mažiau graužia tam tikrą vietą. Bet šiaip aš melavau. Aš to tiesiog nemoku daryti ir tingiu mokytis. Būtent beveik dėl to šeštadienio ryte atsidūriau Gariūnų verslo parke (skamba išdidžiai, tiesa?). Sukoriau tokį kelią dėl to, kad nusipirkčiau DVD, kuriuose 12 in 1 naujausi kino teatruose rodomi filmai. Okok, dar ir dėl to, kad ten Venus skutimosi peiliukai kainuoja perpus pigiau nei maksimoje…

Bet šiaip tai važiuota buvo nusidėti prieš įstatymus. Jei šiaip nesi ten buvęs, ar buvai ten dar mamos įsčiose, būtinai nuvažiuok kaip į nemadingų žmonių ir prekių muziejų. Dar nepamirškime – antisanitarinių kebabų, manekenų nudaužytomis nosimis ir saulėgrąžų naikinimo mašinų moteriškuose kūnuose sostinę. Neseniai su drauge juokavome, jog prieš kokį gerą penkmetį galėjai nesutikti panašiai apsirengusių apsipirkusi normalioje drabužių parduotuvėje. O dabar gali jaustis originalesne nusipirkusi kokį rūbą Gariūnuose nei kokioje veromodoje, mango ar aprangos galerijoje. Tačiau grožio minėtame verslo parke teks paieškoti kur kas ilgiau nei parduotuvėse. Bet kuriuo atveju, pamatyk kitokį pasaulį. Iš ten grįžti namo kaip į rojų.

Labai į temą kalbant apie tuštumą – Pinkevičių verslo planas.

Dar labiau į temą kalbant apie dvasios skurdą –  tikro siaubo, kurį bijo aptarnauti net kavinių padavėjai – Rūtos Mikelkevičiūtės skyrybų detektyvas. Dar niekur nemačiau moters, kuri kai jai reikėjo reklamuotis visai spaudai pliurpė apie tai, kokia ji šaunuolė įsivaikinanusi mergaitę, o dabar ant visos tos pačios spaudos trimituoja, kad paduos DELFI į teismą už šio fakto paviešinimą. Poskyrybinė depresija, ne kitaip.

Viskas, ko dar nežinojai apie žvaigždes, nes nedrįsai lįsti joms į kelnaites. Nerealiai drąsus ir atviras blogas. Po savaitės atsibos, bet kol kas pasilinksmink…

Ir pačiai pačiai pabaigai – pati pačiausia naujiena! Šiandien gavau bilietą į PASIMATYMĄ (meet`n`greet) su Enrique Iglesias. Pabraukiu ferrari spalvos raudonu markeriu – PASIMATYMĄ. Nes į koncertą tai pateksiu anyway. Prižadu kitą kartą viską papsakoti ir parodyti. Dabar belieka aplėkti visas parduotuves (į Gariūnų verslo parką matyt jau nespėsiu:), pasidaryt visus tirli pirli grožio reikalus ir prieš pasimatymą įkalt 50 ant drąsos. Palinkėk sėkmės, tik nepavydėk. Juk žadėjau – viskuo pasidalinsiu…

Lygiai taip, kaip šie vyrai dalijasi savo žavesiu bei talentu su visu pasauliu:

Visa kita - kaip ir visad lilmiss.sun@gmail.com. Jei ką, įkalk 50 ir Tu;)

„Ir Tave su šv. Velykomis“ – pranešime spaudai raudonuodama iš visos savo gėdos rašo kiškučių draugė ir velykinių kiaušinių marginimo specialistė Little Miss Sunshine. Vėliau dažniausiai būna daug geriau nei laiku, nes ir vėl atsiranda proga išsiskirti iš minios. Va, matyt, Tu jau seniai pamiršai su kuo yra proga sveikinti. Su tuo ir sveikinu. Leisk pasauliui suktis ir besisukdamas jis tavęs nepamirš.

Taigi garsiai dėkoju už visas internetines ir neinternetines dovanas. Ypač už nukainuoto majonezo bonkutę, perrištą kaspinu:) Originalu. Be to, jo pavadinimas mano mylimiausias, bet akcija galiojo tik iš Lenkijos vežtiems, todėl skonis buvo labai kitoks. Atsiprašau, kad pažvelgiau dovanotam arkliui į dantis. Tai nepasikartos.

Dabar turbūt maga sužinoti, kas gi tos trys gražuolės paveikslėliuose viršuje. Ogi čia irgi dovana.

Viena mano blogo skaitytoja nusprendė taip mane įsivaizduoti, o kartu mes sugalvojome išrinkti labiausiai LMS`išką LMS. Tad rengiam balsavimą: labiausiai aš esu paveikslėlyje “numeris vienas”, “numeris du” ar “numeris trys”? Visa erdvė diskusijoms – komentaruose.

Jei ne į temą, tai šios mano Velykos buvo tvirtos. Ne tik kiaušinių, bet ir tradicijų atžvilgiu. O tradicijas aš labai myliu. Ypač tas, kurios yra kone vyresnės už mane pačią.

Taigi, (ne)sužinojimai – taip pat tradiciniai:

1. Policininkams kelyje dabar vietoj grynųjų sueina jau ir sausainių pakelis ir jogurto buteliukas. Už 20 viršytų kilometrų per valandą. Tiesa, pamiršau šypseną. Bet iš jos – finansinė nauda tik man, o ne žaliesiems draugams.

2. Viena pažįstama neišvaizdi lesbietė grasina rašyti knyga apie vyrus. Čia mėnesio įvykis. Gerai, kad ji dažnai grasina, bet retai kanda. Nors, visai nekantriai laukčiau istorijų apie neatrastas teritorijas.

3. Jau sakiau, kad turiu per daug lakią vaizduotę straipsniams su žemėlapiais vyrams, kaip ir ko ieškoti moteryse. Aktualus klausimas vyrams: ar tikrai perskaitę tokius straipsnius vyrai išbando reikalus praktiškai? Ar šioje vietoje taip pat galioja “pabandyk liežuviu pasiekti alkūnę” statistika?

4. Dar vienas mane neraminantis klausimas: jei Tau padovanotų siurblį, ar atiduotum savo veidą mainais kone buitinei fotografijai, kurios ateitis – spaudos puslapiuose? Žinau, kad Blėdžiai net žiedus ima nemokamai, pasižadėję išplatinti pranešimą spaudai apie kadaise darnią buvusią savo santuoką. Bet siurblį… Nu nežinau…

5. Kaip šalia tokio vyro galima taip gerai atrodyti? Beje, dar klausimas iš Starošaitės vitrinos. Ar visiškas analfabetizmas virtuvėje gali taip suploninti moterį?

6. Prisipažinkit, kas aukojot pinigų Sashai Son(g)? Tai žinokit, kad jūsiškiai galėjo nueiti kokiai nors bitei, omniteliui arba teledu. Užuojauta.

7. Kur dingo mano atmintis?

8. Rodau nykštį Šiaulių akropoliui. Ne tik už dar nepribezdėtas kino sales, bet ir už nuo žurnalo nužengusį tam kraštui nebūdingai mandagų apsaugininką, liepusį perstatyti ne vietoje blondiniškai priparkuotą automobilį. Jis paskambino man į mobilųjį! (okok, ant automobilio panelės buvau palikusi savo vizitinę). Bet vis tiek malonu, ką?

Beje, galiu papasakoti, kaip baigėsi mano istorija su prarastu draugu, kuriam paskolinau pinigų. Trumpa istorija, bet pamokanti. Vėluojantį atiduoti skolą jau gerą mėnesį vaikiną ėmiau kamuoti kasdien. Jis, kaip tikras vyras (iš tikro tai jame tikrumo nė lašo) maitino mane pažadais apie šviesų rytojų. Kai jau jo fantazija atrofavosi ir, matyt, nebegamino naujų ir bent kiek įdomesnių pasiteisinimų, jis atėjo ir man pareiškė, kad iš tikro tai aš jam esu skolinga pinigų ir kai jam juos atiduosiu, tai jis mus malonus ir gražins man skolą. Aš vis dar šoke ir vis dar stebiuosi kai kurių ufonautų išmone. Nuo to žymiojo jo pareiškimo praėjo savaitė, o aš vis dar stebiuosi ir stebiuosi. Ta prasme, vis dar esu labai užsiėmusi stebėjimusi, todėl turiu eiti ir tęsti šį jau įpročiu tampantį užsiėmimą.

Gal ir Tu turi kokių stebėjimosi vertų istorijų? Papasakok jas komentaruose arba čia: lilmiss.sun@gmail.com.

Tai kietų atvelykio kiaušinių ir neprasilošusių bei nemeluojančių, kad serga vėžiu draugų!

Lengva man kalbėti, bet džiaugtis dar lengviau. Sunkiausia šiuo metu tapo rašyti, nes tai reiškia visai nepavasarišką poelgį, kurio, be to, aplinkiniai nei per vieną vietą nesuprastų ir nepateisintų. Tačiau neprofesionalu iš mano pusės rašyti tik tuomet, kai už lango lyja, o viduje – rasoja.

Todėl tsssss, bet akivaizdu, kad tai daryt teks vėl darbo metu. Praėjusi savaitė buvo, švelniai tariant, keistoka. Net puoliau tikrinti mėnulio fazių, nes įtartinai kojos pačios elegantiškai dėliojosi neužkliūdamos, veido odą tampė šypsena (ar pajutai, kad net ir pirmoji saulė kėsinasi juokingu įdegiu paversti pirmąsias nekaltas mimikos raukšleles?), ten kur ieškojau nebuvo nei vienos žibutės (užtat buvo milijonas kačiukų), o nuplautas ir dėmesiu pamylėtas automobilis kitus eismo dalyvius nervino savo įžūliu blizgėjimu. “Motin, baik būti laiminga, juk kažkur toli vaikai badauja”, - sakė man vienas kolega.

Nepaklausiau jo, todėl jau antrą kartą per labai neilgą laiko tarpą į mano namų duris pasibeldė policininkai.

Taupant klaviatūros amortizacines išlaidas - triukšmavau.

Žinojau, žinojau, kad dabar tai daryt galima tik iki 18 val. vakaro, bet tai kad aš iš darbo tik apie 19 val grįžtu. Kada man pagyventi? Be to, mano grindys dvigubos, kaimynės lubos – viengubos. Aš jos negirdžiu net skerdžiamos, ji sako, kad aš ant kulnų vaikštau (pasiūliau apmokėti ortopedo paslaugas, tai iškvietė policiją).

Negali pykti, moteriai sudėtinga laukti menopauzės su trimis vaikais nuo trijų skirtingų vyrų. Bet prie ko čia aš ir mano pavasaris?

Dar visai neseniai turėjau progą savo kailiu įsitikinti, kad posakis “paskolink draugui pinigų ir prarasi draugą” yra įvertintas nepakankamai. Praradau ne tik draugą, bet, matyt jau ir pinigus. Mano brangios blogo eilutės jo nevertos, todėl tiesiog draugiškai patariu pasimokyti geriau iš mano, nei iš savo klaidų.

Beje, po praėjusių metų liepos buvau tapusi beveik tikra, kad latviai yra visiški kosmonautai. O šie ėmė ir tai nusprendė įrodyti praktiškai. Šaunuoliai. Beje, čia tie patys latviai, pas kuriuos dabar praskolinta krizė?

Visi tikėjo, kad ČIA - tik balandžio pirmosios pokštas. Ir visi melagiai buvo apgauti:)

Didesnis pokštas įvyko truputį pavėlavęs – šeštadienį. Pirmą kartą siunčiu pagarbą Lrytas.lt už to pokšto pavadinimą: „Fėjos M.Petruškevičiaus gimtadienyje - princesėmis virtusių pelenių minia“. Žurnalistė šįkart buvo itin diskretiška. Prieš pirmąjį žodį apdairiai neprirašė epiteto „analinė“.

Bet kuriuo atveju, pavadinimas puikiai atitinka renginio turinį.

Girdėjai, kad „Humoro klubą“ į teismą jau žada tįsti ir Lūšnynų milijonieriumi pramintas Laimutis Pinkevičius, kurio vartuose, anot humoristų, išjungus šildymą susitraukė ir buvusios (?) mylimosios krūtys, vėliau apdainuotos Natalijos Zvonkės? Turiu įtarimą, kad pramogų pasaulyje kyla nauja mada. Pasigedus dėmesio dabar reikia pasibalnoti advokatus ir duoti teisman juokaujančius žmones.

Dėl pastarųjų humoro ir gašlumo kartelės šįkart nediskutuojam. Bet tai lets kamon, negi nebemokam pasijuokt iš savo papų ir gyvenimo būdo? Kai bus sunku, pagūglinkit Petruškevičių. Iškart palengvės. Kaip ką tik palengvėjo man.

Beje, pagalvojau, kad šiemet Velykas derėtų atšvęsti kažkaip šiuolaikiškiau. Turi bent kokią mintį kaip tai turėtų atrodyt? Tradiciškos bet nelabai Velykos. Gal kokį konkursėlį net?

Dar beje, niekaip nebeįveikiu Rapolo Rakalo išminties knygos „Ko trokšta merginos“. 300 psl už 30 lt apie vaikiną, emailus vadinantį „laiškučiais“, man ima būti per sudėtinga užduotis. Nekreipiant jau dėmesio į tai, kad jis pats, akivaizdu, nė nenumano, ko trokšta pats.  Ane, Rapolėli?:))))))

Taigi ikiukas! Laiškučius man rašykite į elektorninį paštuką lilmiss.sun@gmail.com. Ten ir konkursėlis, ir kitos linkmybėlės…

Ai, vos nepamiršau. Krepšininkų laimėjimo proga sugalvojau savaitei savo katę Lolitą perkrikštyti Chucku Eidsonu. Vis linksmiau miegot su žvaigžde nei su miaukiančiu plaukų kamuoliu, ja?

Corbis nuotr.

Ir atėjo ta diena, kai mano gyvenimas tapo saldus. Bet čia visai nėra ko pavydėti, nes man jis pats mieliausias buvo tada, kai buvo sūrus. Žinojau, tikrai visuomet nuoširdžiai žinojau, kad vieną dieną taip ir nutiks, bet vis tikėjausi, kad tai nebus šiandien ar rytoj. Bet tai nutiko būtent vakar.

Taigi, nutiko taip, kad gydytojai piktai prigrūmojo man savo nemaloniais įrankiais, jog daugiau gyvenime – šiukštu jokios druskos. Taip ir matau dabar Tave besijuokiantį iš Sarkozy dydžio mano problemų. Bet tai anaiptol nėra juokinga. Kad druska yra vienas geriausių mano užstalės draugų supratau labai seniai, kai ėmiau valgyti tik todėl, kad būtų su kuo pavartoti sūrumą. Pas gydytojus elgdavausi labai apdairiai – kai kurias maitinimosi būdo ydas nutylėdavau, tarp jų, aišku, būdavo ir pastarasis pomėgis. Nes žinojau, žinojau, kad viskas panašiai gali baigtis.

Ir štai iki ko nusiritom. Šiandien pusryčiams valgiau kiaušinienę be druskos, pietums – sriubą be druskos, vakarienei vėl valgysiu kažką be druskos. Viskas dabar BE, guodžiuosi tik tuo, kad yra SU kuo valgyti. Dabar labiausiai stengiuosi, kad tą BE nusvertų SU. Organizmas to nesupranta, nors tu ką.

Lyg nujaučiant artėjantį “tamsųjį” savo gyvenimo periodą, akis užkliuvo už karčių mokslo šaknų – druska, pasirodo, yra narkotikas. Tą aš žinojau anksčiau už mokslinčius, nes negavusi savo narkotikų jausdavau rankų drebulį, gyvenimo nepilnatvę, kelis piktus depresijos požymius. Daugiausia problemų kildavo lėktuvuose, nes prie pomidorų sulčių kai kurios avialinijos nepasirūpina prigriebti druskos bei pipirų.

Girdėjau, kad įpročius lengviausia panaikinti juos pakeičiant kitais. Todėl bandžiau apmesti save, prekybos centre prisirinkdama visokių „kinderbuenų, marsų ir snikersų“. O dar prieš nelaimę mano pasaulyje galėjo išvis nebūti nieko saldaus! Būčiau to net nepastebėjusi!

Dar nusprendžiau, kad geriausia bus apie visa tai negalvoti, todėl prisipirkau knygų ir DVD su matytais arba girdėtais filmais. Pastarųjų kol kas neprireikė, nes šiuo metu kramtau truputį druskos atstojantį savo senos ir jau parūdijusios meilės Rapolo Rakalo romaną „Ko trokšta merginos“. Patikėk, pavadinimas viską gadina tik iki 31 puslapio. Toliau – viskas taip gražu, kaip kad pas mane buvo kol valgydavau maistą su druska.

Tiesa, aš tikrai nemanau kad Rapolas yra protingesnis už kitus, kurie niekad nesuprato (tiksliau beviltiškai bandė ir po to šį reikalą metė), ko trokšta merginos. Bet knyga kol kas verta tylaus pakikenimo. Iki R.R. gėdingo kapituliavimo (kai pavadinime skelbi kad pretenduoji į žinančius ko jos nori, o iš tikro juk nė velnio) man liko 200 puslapių.

Žinantys kaip man toliau gyventi, šokio žingsneliu renkasi lilmiss.sun@gmail.com. P.S.kas žino - ar psichiatrinėje leidžia naudotis laptopais?

Staiga į mane atėjo kone eilinis nušvitimas. Atostogauti mėgstu taip retai dėl to, kad grįžusi per savaitę spėju pavargti labiau nei per tą atostogų laukimo pusmetį. Bet va, vis pasirašau pabandyti, o gal šį kartą viskas bus kitaip? Jaunatviškas naivumas, ne kitaip. Bet tiek jau to.

Kaip viename spektaklyje visai neseniai sakė, gyventi verta tik atostogomis ir jų prisiminimais. Tas naivumas man šioje situacijoje gali būti pats tas. Tik trukdo atminties silpnumas. Pastarąją, turbūt, būsiu palaidojusi kartu su savo audringa paauglyste.

Beje, kaip manai, ar galima nupūsti vėją?

Ir dar. Ar galima būti per laimingam, kad kažką įstengtum parašyti?

Pasufleruosiu - visi atsakymai yra teigiami. Ir priminsiu – kaip tik dabar privalu įsimylėti gyvenimą. Čia yra ką veikti…

1. Pavyzdžiui, iš svetimų amerikietiškų lūpų išgirsti seną gerą patarlę. OK, tik apsimetu, kad ji sena, nes išgirdau ją tik vakar. Bet niekur neatmetu galimybės, kad čia vis tos atminties spragos.

2. Savaitės grynai lietuviška išmintis, kurią cituojam tik iš durnumo: „Kai skubi, tai palieki, bet daug ten tų mašinų neįgalių vietose stovi. Aš, iš tikrųjų, kai yra mažai vietos neįgaliesiems, kai paliktos tik kelios, niekada gyvenime nestočiau, bet kai yra visa laisva priekinė dalis neįgaliųjų vietų, tai kodėl gi neatsistojus, vis tiek gi laisvos. Aš gi ne iš blogos valios. Trumpai palieki mašiną, tai ir pastatai pas tuos neįgaliuosius“, - teisinosi Nijolė Pareigytė, kurios automobilis buvo nufotografuotas neįgaliųjų vietoje. Po straipsniu – daugiau kaip 1000 komentarų apie tai, kad ta moteris turi teisę taip elgtis.

3. Eilinį kartą prisipažinsiu, aš nespėju bėgti paskui besisukantį pasaulį. Šiandien internete sužinojau, kad net ir Lietuvoje nėščiosioms yra atliekami echoskopo tyrimai, kur savo būsimąjį (-ąją) gali pamatyti 4D! Sekantis žingsnis, neabejoju, toj srity bus gimdantys vyrai (nemaišyk su tuo nėščiuoju, kuris kadaise buvo moteris – tai tik tarpinė stotelė)

4. Dar prie to paties, kuo tenka patikėti: Sukurta formulė, pagal kurią galima apskaičiuoti santuokos trukmę. Pasak skaičiuojančių, 9 iš 10 kartų buvo apskaičiuoti teisingai. Ar tau vis dar taip pat įdomu gyventi, kaip prieš tai, kol panašių dalykų nebūdavo? Būsimi tėvai nežinodavo kūdikio lyties, kol jis negimdavo, tualetuose užpakalio pats klozetas nenusausindavo, skyrybos vykdavo tada kai tikrai reikėdavo, o ne tada, kai išpranašaudavo visokios vaivos ir palmiros… Gal viskas būdavo ir kiek sudėtingiau, bet užtat kiek malonumo priklausydavo nuo mūsų pačių, o ne nuo „trečiųjų“ asmenų! Kaip ten bebūtų, nesiruošiu užsidaryti miško trobelėje ir ignoruoti patogų (gal ir truputį brangesnį) gyvenimą. Tiesiog šiaip pagalvojau, kad gal tas pasaulis ima suktis truputį lėčiau…

5. Penktadienio anekdotas pagal agentūrą ELTA: Senelis ir senelė stovi prie Reino. Senelis: "Oi, mano akiniai įkrito į Mainą". - "Čia ne Mainas, o Reinas". - "Matai, aš be akinių visiškai nieko nematau". Labiausiai tai juokinga iš to, kad visiškai nejuokinga…

6. Ar čia tik aš pastebiu, kad Naglis Šulija meluoja apie vis “rytoj” ateisiantį pavasarį?

7. Štai ir paaiškėjo, ko nori vyrai. Beje, tokių kompleksuotų dėl savo smegenų tūrio pažįstu tik kelis. Kaip taisyklė, jie turi blondines (žiūrėti sužinojimą NR.2).

8. Ko, tuo tarpu, nori moterys: tu mane myli? -nu -ka reiskia "nu"? -myliu myliu -o kodel sakai taip, lyg noretum nusikratyti? -ta prasme? -nu ka reiskia "myliu, myliu"? -o ka tavo manymu tai reiskia? -manau tai reiskia "atsiknisk" -nesuprantu, ko tu nori? -kad pasakytum "myliu" -as gi pasakiau "myliu", net du kartus -tu NE TAIP pasakei -o tai KAIP reikejo pasakyt? -reikejo pasakyt "myliu" -nu gerai, myliu -Puiku! -tu patenkinta? -ne -Kas dar ne taip? -Nu kodel tu negali pasakyt tiesiog "myliu"? Kam reikia prideti "nu gerai"? tipo as tave uzknisau? -Bl….! -Uzknisau, ar ne? -Tu ka, tyciojiesi? -Tiesiog pasakyk "myliu"! -Myliu! -Nu taip, myli… po 10 min ikalbinejimu. - …. -Tau atrodo, kad taip reikia prisipazineti meileje? -as neprisipazinejau, as pasakiau tai, ko tu prasei -tai tau tai nieko nereiskia? -ka reiskia nereiskia? -Tai jei as nepaprasyciau nepasakytum? -Bet as gi pasakiau! -tik todel, kad as paprasiau -as iki to jau pasakiau -ka pasakei? -Kad myliu -ne, tu pasakei "nu" -nu koks skirtumas? -tu nematai skirtumo tarp "myliu" ir "nu"? -as nematau -tai tada as ir tau sakysiu "as tave nu" -hahahaha -kas cia juokingo? -nieko, fraze juokinga -jo, apsisikt galima, kaip juokinga! -nu ko tu uzsivedei? -nes tu manes nemyli! -is kur tu istraukei? -Nes jei myletum pasakytum "myliu", o ne "nu" -taip, vsio, neisvedinek manes is kantrybes…. -ir vobse… jei myletum pats sakytum, o ne lauktum, kol as paprasysiu! -as ir nelaukiau! -jei buciau isitikinusi tavo meile neklausciau! -ir kodel tu neisitikinusi mano meile? -nes…. -as pasakiau "nu"? -dura -nu (pauze) Ateik cia… -as tokia kvaila… -siaubingai kvaila -visa laika iskeliu skandala ten kur nereikia -isterike mano -einam miegot? -seniai laikas…. -Atleisk, kad aprekiau -gerai, vsio, tema uzdaryta, einam miegot … -apkabink mane - -Tu mane myli?

9. Ar žinojai, kad bendras žmogaus organizme esančių bakterijų kiekis sudaro 2 kg? Ir kai 2 kg numeti, tai nereiškia, kad numeti bakterijas.

10. Pabaigai – susimąstymui: ar esi kada nors nufotografavęs(-usi) jausmą?

O visiškai pabaigai – tęsiama šokių tema:

Pabaigų pabaigai – nuoroda į nuoširdumo slėptuvę: lilmiss.sun@gmail.com.Čia nėra jokių lievų naktinių išpardavimų ir grūsčių. Dėl to čia niekas nesiekia pelno.

Jei nebuvai, nežinai, nematei, nelietei, neragavai, tai galiu pasivarginti ir papasakoti, kas yra kosTmosas. Ne, ne, man tikrai nesunku. Jei negėrus nei lašelio laipsnių, nerūkius nieko, kas dega, bei nevalgius nieko, kas nelegalu ar pirkta vaistinėse, stovint ramiai tau atrodo, kad sukiesi į kitą pusę nei Žemė, užsimerkus jautiesi kažkuo tarp spalvotos papūgos ir apdujusio nuo meilės sau tinginio tripirščio, o garsus girdi plaukų ir pirštų galiukais, esi būtent ten, kur patekti nėra taip paprasta.

Kartais – netikėta. Dažnai – labai laukiama.

Aaaa, dar pamiršau, kad ten truputį pykina, bet taip ir turi būti. Organizmas nepratęs dažnai įeidinėti į tą glamūrinę būseną.

Bet ketvirtadienis – vėl laikas grįžti į Viktoro Pelevino puikiai apibūdintą “dvasios makdonaldo” versiją. Šiandien pirma mano kančių diena po ilgo ir neribojamo gulinėjimo, kilometrų pėdinimo ir prisimerkusių nuo intensyvios saulės bei šypsenos akių, šiltų rankų ir jausmo, kai tavęs tampa vis daugiau ir daugiau.

Eilinį kartą suprantu, kodėl nemėgstu atostogų. Dėl to nemalonaus jausmo, kai reikia grįžti…

O bet tačiau, pareiga yra viskas, net ant marškinėlių rašoma, kad “blowjob is better than no job”, todėl vis dar tinginystės ryte apkabinta, išsitempiau šypseną per visą veidą ir jau nesuskaičiuojamą kartą keliu kolegoms pavydą, pasakodama apie +25, įdegį be jokių kremų ar morkų griaužimo, nuostabias naujienas ir šalis, apie kurias neabejotinai pasakosiu savo vaikams.

Įspūdžius dar reikia sukramtyti, prie šalčio priprasti, į klausimus atsakyti, kojoms pailsėti, džiaugsmui nurimti, naujienas – prisijaukinti. Nemažai reikalų, tiesa? O ir visus žinojimus vos spėju rūšiuoti pagal “naudinga”, “reikia prisiminti”, “kuo greičiau pamiršti” ir “nesvarbu”.

Kol aš visa tai padarysiu – praeik mano sielos podiumu. Ibiza, Becelona, Milan: