Tiek, kiek gyvenu, kiek pamenu, visad moteris pateisindavai PMSu, o psichus – pilnatim. PMS (palauk mielasis savaitę) yra patikrintas reikalas ir tikrai ne vyrams, nors ir mokslininkams, spręst, ar tai pateisina čerpių nuvažiavimą. Bet vat pilnatis… Visai kas kita. Per šį laikotarpį moterims daugėja celiulito, noro būti laimingoms ir išsaugoti tai, ką jos turi. Būk geras, nesijuok. Paklausyk.

Vakar aš pasielgiau taip, kaip niekad nepasielgčiau, kaip man buvo gėda, kaip dabar dar yra gėda. Kadangi tu mane myli, aš savo veido viešai nebjaurosiu. Nesakysiu ir nepasakosiu, bet tai, patikėk, yra baisu. Jei jau man baisu, aplinkiniams tai vadintųsi kraupu.

PMS, palyginus, tai tik vaikų žaidimas. Sugalvojau, kad man reikia burtų, reikia pagalbos, kad ir kokia ji būtų. Gydžiausi dešrelėmis ir pomidorų sultimis. Dar kažkokia keista arbata, kuri gal kažkam padėjo. Šaldžiau ją sniege, nes akreditavosi ji termose. Reikėtų sudalyvauti savęs baudimo procese, bet skausmo aš bijau. Paniškai. Todėl neskaudėjo fiziškai, tik galvoje. Viduje, visame viduje.

Dabar tiesiog gėdijuosi onlain, nes esu tik žmogus. Seniau irgi juk tai žinojau, bet gal ne tiek.

Kodėl, kai mėnulis yra pilnas ir piktas, taip iškart darosi nesąmonės? Kodėl aš padariau tai, ko nedaryčiau niekad niekad, o padariusius pasiųsčiau n…Thanks God dabar savaitgalis, manęs nemato nieks ir negirdi. Girdėtų ir matytų, manęs čia nebūtų.

Jau.

Per pilnatį net kojų normaliai nusidepiliuoti neišeina…Ką jau kalbėt apie kitas užduotis?

P.S. Pilnatis - mėnulio fazė nuo opozicijos iki delčios, kada matoma nuo 1.0 iki 0.5 Mėnulio disko. Mėnulio pilnaties laiką apytikriai galima apskaičiuoti (įvertinus apskritiminę orbitą). Skaičiuojama pagal tokią išraišką^[1]:

D = 20.362954 + 29.5305888531 × N + 102.19 × 10^-12 × N ²

kur,

D yra dienų skaičius nuo Sausio 1 d. 2000 metais 00:00:00 laiko.

N yra pilnačių skaičius pradedant nuo pirmosios pilnaties 2000 metais.

Tačiau tikrasis pilnaties laikas skirsis nuo šio maždaug 14,5 valandos.

Ir, žinok, nepadeda net seksi apatiniai, kuriuos pirkau už kalėdinę premiją. FCK.

Tik tiek teko sužinot. Nes visa kita – smulkmenos…

Berods turiu skolų, su kuriom peržengiau į dušimtusdevintuosius. Va atsakymas: vokiečių mokslininkams pavyko (thanks god!) atsakyti į klausimą, kokiu greičiu skrieja šampano butelių kamščiai. Kaip pranešė Technikos universitetas, esantis Šiaurės Vokietijos Klaustalio mieste, kamščio skrydžio greitis - priklausomai nuo kamščio medžiagos ir šampano kokybės - gali pasiekti apie 40 kilometrų per valandą. Akivaizdu, man tik į naudą kad rytais nuo burbulų skauda galvą, tai aš jo net nepropaguoju. Ir nesuprantu tų, kurie švaistosi junginiu „mojot šandon“, tik dėl to, kad jis toks madingas.

Pasižadėjusi, kad nuo naujųjų nebūsiu toks jautrus žmogus kaip Ruslanas Kirilkinas (turbūt kiekvienam toli gražu ne svajonė būt panašiam į jį) ir labiau naivi nei Natalija Zvonkė (kuri turbūt daugeliui slapta yra Metų moteris), pradedu metus su plačiausia šypsena ir griausmingu su ovacijomis lozungu LABAS!

Pastaruoju metu visai atsitiktinai teko išgirsti daug keistų sužinojimų, kuriais kiti net negadintų vietos savo asmeniniuose portatyviniuose kietuosiuose diskuose. O aš kasdien tais sužinojimais pasidalinu su draugais Feisbuke ir dabar pasimatymų metu esu kaip kokia nindze (gale reikia rašyt “e” ar “ė”?), besišvaistanti į kairę ir dešinę aštriakampėmis faktinėmis ir mokslininkų įrodytomis “žvaigždutėmis”.

Apie tai, kad italai per šventes vidutiniškai priaugo po 2 kg, kaip Jakutijoje milicijos pareigūnai sulaikė du vyrus, kurie, spaudžiant 50 laipsnių šalčiui, lauke rinko kanapes, kad PMS nėra pasiteisinimas, o 2009 metų sausio 1-ąją Žemės rutulyje gyvena jau 6 mlrd. 751 mln. 643 tūkst. 600 mano konkurentų.

Aišku, šiuos ginklus naudoju tik tada, kai reikalinga sunkesnė artilerija. Visais kitais atvejais puikiai išsiverčiam mududu dviese su Ponu Nuoširdumu. Ir didesniais, kur kas svarbesniais, gyvenimo sužinojimais.

1. Pats vienas iš didžiausių pastarųjų mano galvojimų buvo tas, kad pinigai tikrai laimės nežada. Žinau, girdėjau, tai banalu ir labai jau skirtingai. Nes pavyzdžiui, mano svajonių vyrui Nr. 34 Richardui Bransonui, mano nuoširdžiu manymu, viskas gerai. Aišku, aš su tuo hipiu dar nemiegu, todėl mes nebendraujame apie sąskaitas ir visokius rimus bei nerimus. Bet čia tik laiko klausimas. O vat štai vienas bičas nesusitvarkė savo reikalų. Jo, mane jau bandė įtikinti, kad aš niekad to nesuprasiu, bet tai kokio velnio tada jis tiek metų arė ir vaikščiojo į darbą?

2. Pabrango benzas. Nu ir ką? Kaip jau ne kartą sakiau viskas priklauso tik nuo požiūrio, nes išeičių visad aplink – milijonai. Vieną jų Tau siūlo amerikietis.

3. Didžiojoje Britanijoje nuo antradienio šimtai autobusų važinėja su užrašu "Dievo greičiausiai nėra - taigi liaukis nerimauti ir mėgaukis gyvenimu", praneša agentūra AFP. Ši 150 tūkst. eurų kainavusi kampanija finansuota iš lėšų, kurias surinko Britų humanistinė sąjunga. Kampanijos iniciatorė yra komedijų autorė Ariane Sherine, kurią erzino niūrūs krikščioniškų organizacijų grasinimai ant Londono autobusų. Mane tai nudžiugino, aš tokiu autobusu važiuočiau kad ir į pasaulio kraštą. Su tavim pašonėj, žinoma

4. Anglikonų bažnyčia reagavo į finansų krizę bei žmonių susirūpinimą dėl augančio nedarbo sukurdama dvi maldas - netekusiems darbo žmonėms ir tiems, kurie dar turi darbą, pranešė "The Guardian". Bažnyčia teigė norinti žmonėms suteikti bent truputį paguodos, pasirodžius duomenims, kad šiais metais darbo gali netekti mažiausiai 600 tūkst. žmonių. Malda netekusiems darbo žmonėms buvo bandymas žodžiais išsakyti "jų nerimą", teigė bažnyčios atstovai. Maldoje žmogus kreipiasi į Dievą, sakydamas: "Kai žvelgiu į ateitį, padėk man surasti naujų galimybių ir naujų krypčių". Kitoje maldoje žmonėms, vis dar išlaikiusiems savo darbo vietą, daugiau dėmesio skiriama dvasinei būsenai, kurią žmonės patiria dėl padidėjusio darbo krūvio ir streso, sukeliamo baimės netekti darbo. "Kas bus toliau? Kaip aš susidorosiu su tokia didele įtampa darbe?" - kreipiamasi šios maldos žodžiais.

Tuo tarpu aš, nuolanki krikščionė, siūlau naują visuotinės antikrizinės maldos kūrybos konkursą. Čia kaip beveik poezija. Reikia burtažodžio gelbėtis nuo Valinsko, žioplų negimusių vairuoti vairuotojų (dažniausiai vairuojančių BMW), blogo oro, visuotinės depresijos, per greitai suaugusių žmonių, algas mažinančių darbdavių, savo profesijos neišmanančių gydytojų, moterų dėvinčių kailinius… ar dar vardint? Ar bus norinčių sudalyvaut?

5. Jei nesi toks išradingas arba, kitaip tariant, esi daug gabesnis nei tik kurti netikintiems nemeniškai neeiliuotus tekstus, vadinamus maldomis, dalyvauk astronomų konkurse ir lbūk kaip tikra žvaigždė pakabintas po Saule.

Ir dabar jau man laikas patylėt, nes gavau aną kartą pastabą, kad rašau gerai, bet nesaugau miško ir kitų laiko. Klausau, vykdau.

P.S. šiandien man reikia širdies nuo lašų, aš hipertonikė. Ypač naktimis. Ramybės Tau, mano drauge, jei jos per daug, dalinkis (lilmiss.sun@gmail.com). Aš supratau, kad jos dar ilgai nebus, ypač jei ir toliau sapnuosiu tokius sapnus, kokius dabar kasnakt turiu fantazijos susapnuot.

P.S. Jau tapo tradicija man kaip triusikėlius keisti šokių partnerius. Jau svajonėse šokau su Ainium Storpirščiu, OK Go!, Prūsaičiu (berods), o dabar va ką paimčiau į porą:

Corbis nuotr.

Štai ir viskas. Baigėsi iš niekur nieko atsiradęs permainų ir panikos metas, tą neramumą viduj keliantis dėl pačių, atrodo, paprasčiausių klausimų gyvenime: kaip nepersivalgyti, ką apsirengti, kur švęsti, kaip išsiblaivyti, po kokiu baldu pasislėpti nuo fejerverkų ir kaip galiausiai grįžti namo.

Kaip ir man buvo protingai patarta, švenčiau tylėdama mintyse, bučiavau visus aplinkinius Katedros aikštėje su Naujais, šypsojausi nepažįstamiems, o va Kultūros sostinės buvimą Vilniuje pradėjau visiškai nekultūringai numindytais batais. Bet ai, juk mintyse tylu, sąžinė palikta namie su mobiliaisiais, kad nepamesčiau ar nepavogtų… Ta kultūra, kai jos šiaip nėr taip greit juk negali atsirasti:)

Jei mane būtų sutrypusi minia girtuoklių ar nušovę su nesvietiškai gražiu fejerverku už du litus, žinau, kad bučiau likus laiminga. Taip, tą sužinojau bėgdama per susigrūdusius žmones prie Sporto rūmų su didele plačia šypsena veide. Draugai, sako, pavydėjo man. Ko - tiksliai nežinau. Žodžiu, viskas originaliai. Dabar tereiktų, kad visi 2009-ieji tokie būtų. Tau to paties linkiu. Kitokių metų. Tokių pačių turėjom jau milijoną praėjusių…

Į SMSus su sveikinimais bei bučiniais tylėjau, atvirukų niekam neberašiau, kažkokius girtus diedus, griebusius už užpakalio herojiškai pasiunčiau atgal į Kiaulės metus. Šiandien savimi didžiuočiausi išvis, jei ne tas erzinantis maudimas, pagal anatomijos vadovėlį sprendžiu, kad skrandyje. Nu ten, iškart po širdimi, ką? Akivaizdžiai "pakrito" iš viršaus truputį. Tas yra labai džiugu ir dėl to ne taip skauda.

Dar linkiu daug daug fengšui: jei būsi įpratęs galvoti protu, kartais leisk pasireikšti širdžiai. Jei svajosi apie pilną šaldytuvą ledų, turėk įvairius, o ne vienos rūšies. Jei jau sapnuosi sapną apie seksą trise, nesigėdink jo vos pabudęs. Tik neskaityk fengšui knygų: gyventi reikia ne pagal kitų nustatytas taisykles, o taip, kaip norisi. Ypač 2009 metais!

Jie bus ypatingi, pamatysi

O dabar visi jukš į kiemą gaminti angelų. Jų nuotraukas siunčiam į lilmiss.sun@gmail.com. Po to suorganizuosim pirmą sniego angelų fotografijų parodą. Kamon, bus linksma!:)

Bučkis dar.

P.S. Nepamirštam nevairuot kaip kokie teletabiai kai gatvės nenuvalytos ir pašerti paukščių kol džiaugsimės žiema.

P.P.S. Prižadu pabandyt apie permainas kalbėt mažiau ateity, bo įsitikinau, kad geri darbai daromi tyyyyyliai:)

Va parodos pradžia:

Bus daugiau…

Tradicijos ir yra vadinamos tradicijomis, kad per Kalėdas nebūtų laužomos. Visas kitas – prašom, tik ne šias. Kai šiame pasaulyje nuolat privalai būti originaliu, kitokiu ir dar truputį savimi, per šventes norisi ramybės, to paties kaip visad ir … ramybės. Ne kokio apsimestinio užmojo užkariauti planetą o gal bulvarinę spaudą, blakstienų tušo didinančio akis ar liemenėlės, kuri vizualiai padidina krūtinę.

Jaučiuosi lyg tas voverius ar kas jis ten iš „Ledynmečio“, vis bandantis pagauti gilę. Visi trukdo, krenti ir kyli, bet gaudai. Man reikia tos gilėėėėės! Pernai būtų reikėję bet kuria kaina, šiemet reikia būtent TOS. Tačiau tradicijos ir yra tai, kad ji turi atsirast, būti savaime. Jei nėra, dabar negali ieškoti. Jos nėra dirbtinės, jos atsiranda.

Man labai labai patinka tradicijų atsiradimo procesas. Kaip mes vieni su kitais pasisveikinam, kaip mes susitinkam čia o ne kitur, kaip mes tradiciškai vakarais pasimylim ir kaip mums tradiciškai norisi nuveikti kažką tradiciško. Kaip pasibučiuoti išsiskiriant beigi stipriai apkabinti susitinkant vėl.

Girdėjai, tautosaka kartais sako, kad tradicijos ir yra tam, kad jas laužytume? Kartais mumyse sukyla nežmoniškas noras padaryti kažką neįprasto. Ir tas nėra blogai. Revoliucijos karts nuo karto reikalingos, kad savyje pajustume gyvybę, o tradicijos - kad pajustume šilumą. Kalėdos, mano nuoširdžiu manymu, pliusinės temperatūros metas. Jis būna tik kartą metuose. Retai, jei skaičiuojam kiek kartų einam į kiną ir taip retai vertinant kiekį praradimų.

Šią savaitę dar padariau ir netradicinių dalykų: pvz, Panery teko stebėti ančių sinchroninio plaukimo šou. Daug ką sužinojau tuo metu, neslėpsiu. Pavyzdžiui, kad net esant nuostabiam grožiui aplink, gali jaustis nekaip. Gali žiūrėti į lėktuvų išraižytą dangų ir nesuprasti, kodėl yra vienaip, o ne kitaip.

Trečiadienis bus labai svarbi diena. Labai ją mėgstu, kaip ir ketvirtadienį: tų dienų virsmas viena į kitą verčia būti ryžtingais. Pabaigti kažką ir pradėti kažką. Pažadėti. Prisipažinti. Nuspręsti. Kitiems – spėti.

Bet baisiausia yra viena – kad jei viskas priklausytų tik nuo manęs, būtų ne taip įdomu gyventi. O dabar viskas yra galbūt nebūtinai kaip tu nori. Tokių datų praėjusiais metais pas mane buvo ne viena. Žinai, kas yra lengvinanti išprotėjimo aplinkybė? Ta, kad gali save bandyt įtikint: yra kaip lemta būti.

Pasakyk, ar Tu kažką pasižadėjai? Ir pasakyk dar vieną dalyką: gyvenant šiame paknistame pasaulyje svarbiau ir teisingiau klausyt širdies ar proto?

Su šventėmis Tave. Su ta diena, kad svarbu kažką tradiciškai pakeisti.

Čia nenauja, bet svarbi pradžia:

va čia esu tikra aš: lilmiss.sun@gmail.com.

Beje, dar labai norėjau pasidalinti sužinojimu apie tai, kad Jungtiniuose Arabų Emyratuose vyksta kupranugarių grožio konkursai.

Jame šiemet dalyvauja per 20 tūkst. kupranugarių ir jiems visiems įrengta speciali stovykla. Prizinį fondą, nepaisant finansų krizės, sudaro 40 mln. dirhamų (maždaug 11 mln. JAV dolerių). Gražiausių kupranugarių šeimininkai gaus 143 visureigius. Vėliau bus surengtas aukcionas, kurio metu konkurso prizininkai bus parduoti už milijonus dolerių. Šventės metu taip pat bus surengtas geriausios kupranugarį garbinančios poemos konkursas. Arabų kalboje yra vienas žodis, kuris priklausomai nuo tarimo gali reikšti ir "kupranugaris", ir "grožis". Arabiškai žodis "džamal" su kirčiuotu pirmu skiemeniu reiškia "kupranugaris", o kirtį dedant ant antrojo skiemens - "grožis".

Dar turiu patrukdyti lygiai vienu sužinojimu, kuris yra gal net labai esminis ir vienas esminiškiausių šiais metais. Taigi pagaliau sužinojau, kaip atsikratyti problemų. Kažkaip simboliškai skamba - metams einant į pabaigą ji netikėtai sužinojo gyvenimo paslaptį, ir tai buvo net ne fengšui. Va ji:

http://tv.delfi.lt/video/VZEPCvop/

Ir dar sužinojau šiandien, kokiu greičiu šauna šampano kamštis. Aišku, sužinojau ne pati, dėkui dievui, dar būtų nelaimė nutikusi. Bet apie tai gal jau kitą kartą nes ir taip šiais metais jaučiu, kad atėmiau kažkiek Tavo brangaus laiko, kurį galėjai panaudot pvz Žemės gelbėjimui, genialaus filmo scenarijaus rašymui, blakstienų prisiauginimui ir šiaip.

Dabar jau tikrai gerų Tau ir su daug sužinojimų naujų 2009-ųjų

Kiekvienas žmogus į mūsų gyvenimą ateina su tam tikra misija. Žinok, kad į taviškį aš taip pat atėjau ne šiaip sau. Svarbiausia, tą misiją suprasti. Šią savaitę aš bandžiau suprasti svarbiausių žmonių, vienaip ar kitaip užklydusių į mano pasaulį, užduotis. Kodėl jie yra tokie, o ne kitokie? Kodėl vienas užsibuvo tik dieną, kelis mėnesius, o kiti – ilgai ilgai ir vis dar yra? Kodėl vieni išeina ir grįžta, o kiti išeina visiems laikams?

O kodėl yra tokių, kurie išeina padarydami kad nesinorėtų, jog jie grįžtų? O kitus žūtbūt norisi susigrąžinti?

Vakar apsipirkinėjau Rimi ir prie kasos pardavėja man davė lapelį. Tokiems dalykams turiu puikiai išvystytą atmetimo reakciją. Reklama, greičiausiai. Jo, žinoma, bet su puikia mintimi. Jame buvo užrašas: „Mėgstu gyvenimą. Čia yra ką veikti (Ronnie Shakes)“.

Ir iš tiesų. Mėgstu gyvenimą. Čia yra ką veikti.

Kiti, mažiau svarbūs sužinojimai:

1. Eilinį milijardinį kartą perskaičiau „Mažąjį princą“ ir prisiminiau, kad tuščiagarbis yra tas, kuris girdi tik pagyrimus. Bet juk girdėti yra viena, suprasti – visai kas kita. Deja, mes visi daugiau ar mažiau, bet esame tuščiagarbiai, lapės, rožės, baobabai ir ugnikalniai.
2. Tyrimais įrodyta, kad „Coca-Cola“ nėra kontraceptikas. Nuo šiol imsime gerti tik Sprite, o prausdamosi naudosime dušo želė:)
3. Darbo vakarėlyje turi vienas su kitu permiegoti bent du kolegos. Jei to neįvyksta, reiškias, mes tiesiog kažko nežinome…
4. Man labai labai nepatinka ledas ant grindinio, nes jau tris dienas negaliu išvažiuoti iš požeminio garažo.
5. Kelias Vilnius-Utena paklotas tokiais blokais, per kuriuos erzina važiuoti, nes buvo planuota, kad tuo keliu važiuos tankai.
6. Juo aš važiuosiu į Etnokosmologijos muziejų.
7. Štai koks nepakartojamas yra mano gimtasis miestas naktį. Kodėl aš niekad nesustoju ir juo nepasididžiuoju?
8. Prisiminiau, iš ko gaminami sapnai. Pažiūrėk filmą „Science of Sleep“, pamatysi.
9. Sužinojau, kad šiaip tai viskas yra visai gerai.

Ir rytoj važiuoju pirkti eglutės. Šiemet ją puošiu meduoliais. Dar nusipirksiu daug šviežių agurkų, nes jie man kvepia Kalėdomis. Ha!

Susitiksim per šventes? Čia mano išankstinė dovana Tau:

Corbis nuotr.

Žinau, kad nerašyti nemoku, bet dabar tiesiog rašyti nenoriu. Štai, ką sužinojau šią akimirką, nes tam sužinojimui savaitės nereikia.

Visų antra, man reikia trijų dienų prisikėlimui.

Visų trečia, man reikia šio gydytojo:

Nuoširdžiai, ta, kuriai geriau nei vakar ir blogiau nei rytoj

Corbis nuotr.

Vavavyva, šiandien man visiška atradimų, suradimų, supratimų ir apšvitimų diena, kuri tęsiasi nuo vakar vakaro. Negana to, kad eilinį kartą gavau velnių dėl to, ką paviešinau vakar bloge, šiandien tai jau praeitis, nes man patinka “gauti”

Tai va, bandysiu taupyti laiką. Ir taip jau visą dieną malu šūdą ir apsimetu, kad dirbu. Tai va, vaidindama rimtą, piktą ir susikaupusią (tokios mano pareigos, nesistebėk), va ką sužinojau:

1. Esu visiškai internetiškai neišprususi. Ctrl+Alt+Del ką iškrečia žinau, meilą pasitikrint moku, skaipa instaliuot galiu bet kur, net ir duše, o vat kai man pasako, kad reikia ateiti į Facebooką, kas yra atseit dar paprasčiau vartojamas, nei YouTube, mane išberia nuo stresinės depresijos, nes viską, kas man nauja, reikia prisijaukint. Kadangi man liepė tai padaryt, tai dabar nieko daugiau ir nebedarau. Išskyrus, kaip jau minėjau, vaidinimą, kad dirbu.

2. Dar prie pirmo punkto, bet jau biškį antresnis: NAUJI mano, t.y. princesės Little Miss Sunshine, namai su daug daug pagalbos iš Kostmoso, Gedimino pr. bulkučių mėgėjų klubo, aukų dievams ir gražių žodžių svetimiems vyrams, įsikūrė Facebooke prie tokio daikto kaip “Pages”. REKLAMA (wtf, ir vėl???). Ten bus gyvenama ne kas savaitę, o kiekvieną dieną, gros LMS radijas, vyks LMS renginiai ir bus transliuojamos nuotraukos (Ha!). Aišku, perduodu perkreiptą šypseną leidyklai CoLibris, kurios bernai čia viską liepė turėti ir daryti. Kai mane atleis iš darbo, bent jau turėsiu kuo užsiimt. T.Y. parsidavinėsiu online ir trukdysiu dirbti visiems kitiems:)

Mano naujasis adresas, kur VISKAS sutvarkyta pagal fengšui:

http://www.facebook.com/pages/Little-Miss-Sunshine/26089473596?ref=ts

3. Bais svarbi žinia, be kurios šiandien diena būtų daug tamsesnė. Užuojauta, nuo šiol indus teks plauti Tau. Nors manau, kad užvožti per strėnas visomis prasmėmis visad stipriau sugebės būtent vyrai. Evoliucija nėra tokia greita, kad sulauktume, kol tai pasikeis. Spėju, šiemet prieš Kalėdas gerokai padidės pampersų pardavimas.

4. ATENŠAN PLYZ! Paaiškėjo tikrasis ir, turbūt, jau galutinis Little Miss Sunshine knygos pavadinimas ir kita informacija. Prisikarpiau konfeti, mėtau juos virš stalo (ant krizės slenksčio fejerverkams gaila) ir skelbiu, kad nuo šiol po kelis centus į kojinę kauptum dėl autobiografijos su fantastikos elementais, pavadinimu „2 futbolo aikštės jausmų arba 26 metai, per kuriuos sužinojau…”. Arba būk mano draugas, padovanosiu už pigiau.

5. Vieno šią savaitę nesužinojau: kodėl pastaruoju metu taip neįmanoma ryte atsikelti laiku? Ne tik man, pažįstu ir kitiems. Ne tas mėnulio apšvietimas, pasaulio pabaiga, ar vėl vyrai?

6. Dar ne į temą sužinojau, kad man iki seksualumo viršūnės trūksta 7 metų. Mmmmmm. Tai tikriausiai teks susitikt kiek vėliau, ane? O dabar eisiu ilgo žiemos miego, nes mano seksualumas dar tik pakeliui…

7. Dar šią savaitę sužinojau, kad turim naują serialų “superstar-to-be” Violetą Repčenkaitę-Blėdienę. Šiaip tai ji neprisipažino viešai, bet filmavosi itin subtiliai neužpudruotoje intymioje scenoje su mano draugo draugu, kuris po to sakė, kad ji buvo “afigiena”. Melagis. Arba tiesiog jam ne viskas tvarkoj su skoniu.

8. Atradau naują vakarienės receptą. Tušintai kepta kalakutiena su svogūnais, kuskusu ir “gaidelio” salotom. Ar aš kada nors galėsiu būti “tavo oliveriu”?

9. Ir pabaigai – dar vienas ramybės neduodantis ir mano draugių tarpe aptarinėjamas klausimas: kur dingo Ch.Aguileros krūtys? Nenoriu tapti blogu pranašu, bet kažkaip nuo to laiko kai jos pas ją atsirado, visad galvojau “kada gi jos dings”? Kai dauguma moterų Kalėdoms Santa Klauso prašo plastinės operacijos, ko jo šiemet paprašys Christina?

Jau dabar einu padirbti, labai reikia.

P.S. Sako, ar konceptualu man parašyti du blogus per dvi dienas? O kas man draudžia per savaitę sužinoti tiek, kiek aš noriu? M?

Lav, pys end junity. LMS.

Corbis nuotr.

Aišku, kad viskas pasirodys kaip akivaizdi savireklama jau kelintą blogą iš eilės, bet šiandien ryte, kai man horoskopas per “Labą rytą” pažadėjo, kad bus meilės ir džiaugsmo pirmadienis, aš supratau vieną – esu kone ideali moteris. Aišku, gali būti sunku suvesti, kodėl meilė ir džiaugsmas siejasi su idealumu, bet aš galiu visai nekankindama nei raumenų nei pilkosios masės, papasakoti.

Taigi va.

Esu šiaip jau keistas žmogus iš prigimties. Santykiaudama su aplinkiniais, kaip ir tie visi aplinkiniai, turiu visokių savanaudiškų paskatų, bet jos dažniausiai liečiasi su jausmų reikalais. Pavyzdžiui, kai mane myli taip, kad sugebu tai pajusti, aš galiu su šypsena sutepti sumuštinių su tunu pusryčiams ir, maža to, pereiti Neries paviršiumi, pakabinti saulę kai šviečia mėnulis, net išmokti sukalti lesyklėlę zylutėms, jei tik kas to paprašytų. Jei tik kam to prireiktų.

Nežinau, kiek ilgai gali trukti mano idealumas, nes iki šiol niekad tokiam amplua savęs nepagaudavau. Kaip tik, galvodavau, kad viskas ką aš darau yra nepakankama ir net labai savanaudiška. Dabar tai vis dar yra savanaudiška, bet su kažkokiu norėjimu ir mokėjimu už tai atsidėkoti.

Gal čia kaltos artėjančios Kalėdos, nes PMS tai tikrai ne?

Aišku, Tu nieko nesupranti, ką aš noriu pasakyti.

Man norisi daryti stebuklus, norisi šypsotis ir saujomis dalinti kažkokį šiltą gėrį. Ir, aišku, natūriniais mainais gauti kažką malonaus atgal. Geriausia – įvertinimą arba bent jau šypseną. Bet geriau – įvertinimą su šypsena.

Jeigu tiesa, kad gėris ir rūpestis sugrįžta bumerangu, tikiuosi kada nors man jiems sutalpinti prireiks papildomo nuomojamo buto. Tik va, galvoju, kodėl aš pirmiausiai laukiu to iš kitų ir tik po to bandysiu dėkoti tuo pačiu? Sako, kad dabar tokie laikai, kai negali niekuo pasitikėt. Tu viską atiduosi, o tave apgaus kaip kokie mobiliojo ryšio operatoriai žadėdami gerą planą su neįžvelgiamo dydžio žvaigždutėmis. Ne tik kad nieko už tai negausi, bet dar ir prarasi. Tada tas atidavimas bumerangu negrįš, o tu eisi ir vėl ieškoti, kam tavo gėris galėtų būti įdomus ir reikalingas. Visi galvoja, kad "nu kam jis gali būti nereikalingas?" Alia yra tokių, kurie nemoka jo pasiimti.

Taigi va, daugiau horoskopų neklausysiu, bet sumuštinius su tunu pažadu daryti kasryt;) Tol, kol užsinorės virtų kiaušinių…

Gėris bandomas dalinti čia: lilmiss.sun@gmail.com

Corbis nuotr.

Tautos išmintis sako, kad prieš suguldamas
antrąkart pažiūrėk į sugulovės mamą. Nes maža ką, avdrug reikės sugulovę vesti.
Aš, pavyzdžiui, savo sugulovams savo mamos labai pavydžiu. Ji yra pats idealiausias
žmogus, mano kada nors sutiktas Žemėje. Ji įsimyli kiekvieną mano berną taip,
lyg jis būtų jos anūkų tėvas, negana to, ji juos įsimyli labiau nei mane per
visus 27 metus.

Ir šiaip. Kur tu rasi gimines, kurie kiekvieną
šeštadienį ir sekmadienį renkasi bendrų pietų ne iš maksimos ir juo labiau ne
iš rimi, kiekvieną dalyvaujantį nugirdo
samagonu su ąžuolo žieve… Nes taip reikia, jei jau nori būt didelės šeimos
narys.

Mano šeima yra pati geriausia pasaulyje, nes
jiems aš rūpiu. Mano šeima Kūčių vakarą valgo koldūnus su grybas ir kanapių
druska. Ir man nebelieka nieko kito, kaip tik pavydėti tam, kurį aš myliu. Mano
šeima yra idealus šeimos modelis, kokį aprašo vadovėliuose su minusais.

O aš esu tokia, kokia tam modeliui visiškai
prieštarauju. Iš visų didelių žmonių sugebu TIK būti savimi. O jie vis kartoja,
kad esu gražiausia. Parodoksalu, ne?

Mano šeima yra milijonieriai. Mes investuojame
į meilę, gėrį, supratimą ir rūpestį. Ir puikiausia yra tai, kad mūsų turtams
negresia jokios ekonominės krizės. Tėčiai mane išmokė laimę skaičiuoti ne
pinigais, o prisilietimais. Ir žinai, ką? Didžiausias mano gyvenimo iššūkis yra
surasti tokį, kuris tai vertintų. Nes mano tėtis, kuris yra žiauriai protingas
vyras, mane atiduos tikrai ne bet kam. Sakė, pirmiausiai patikrins, kiek jis
išgeria:)

Mano seneliai po penkiasdešimties metų
santuokos vis dar vaikšto susikibę, ir, kaip jau kažkada minėjau,
gamina koldūnus kartu. Su visa meile, sarkazmu, šmaikštumu ir charizma. Ir jie
tai daro bučiuodamiesi! Tai kaip galima jais nesigrožėti ir žiūrint
nesiseilioti?

Ir kaip galima nesekti tokiais pavyzdžiais?
Galima. Nes ne visad pavyksta. Ypač man:)

Nusispjaunu tris kartus, pabeldžiu į lovos
kraštą, bet mūsų pavardės nešiotojų ir platintojų tarpe kol kas nebuvo nė vienų
skyrybų. Nors, manau, grėsmių būdavo ir ne viena. Juk pas visus būna. Bet vakar
va žiūrėjom kartu namie filmą, o mama glostė tėčiui pėdas. Tėtis už tai mamą
(gal ir dar už kai ką daugiau) vadina mažybiniais žodžiais ir jai nuolat
šypsosi taip, lyg tai vis dar būtų jų medaus mėnuo.

Ir kai man kažkas ima aiškinti, kad šiame
pasaulyje meilės nėra, kad aplink tik butaforija ir, kaip dainuoja Linas
Adomaitis, ant stogų išsitaškę violetiniai balandžiai, aš tiesiog negaliu tuo
patikėti. Nes mano DNR užkoduota visai kas kita.

Ir va dabar kyla man amžiaus klausimas: bet
tai bliacha, gal kas man sugebės paaiškint iš kur aš tokia viena atsiradau?
Pseudo menininkė, nuolat ieškanti ir nesuprantanti, šviesiaplaukė ir garbanota,
su 42 išmieros batais ir daug besikeikianti? Mama, ar aš tikrai čia
gimiau?

7 minutės šlapumos:

Pretendentai į mano šeimą registruojas čia: lilmiss.sun@gmail.com

E.D. nuotr.

Žinai, kas yra “new age online drinking”? Tai kai tu esi vienam Vilniaus gale, aš - kitam ir mes per Skype geriam degtinę. Vakar vakare, žinodama, kad taip bus, ėjau ir galvojau, ar tai yra daugiau degradacija, ar daugiau kažkoks supa sugalvojimas, nes geriant dar gali internete kažkokių gudrybių nuveikt.

Vienintelis toks minusas, kad kai draugas yra kitam gale, nėra ko pasiųsti į degalinę. Bet užtat rytai lengvesni. Ypač savaitės vidurio.

Bet šią savaitę aš gyvenu… savo kojomis. Pyk nepykęs, burnokis kiek nori, bet šiuo atžvilgiu aš tikrai esu princesė, nes nemoku gyvent be automobilio. Kadangi į maniškį jau prieš geras kelias savaites atsitrenkė iš žemės išlendantis stulpelis, dabar mano visi poreikiai labai sumažėjo. Nes ant takso pinigų gaila prieš Kalėdas. Ir apsiriboju maršrutu Namai-darbas-parduotuvė-namai, o į kiną kompanijos ieškau atsižvelgdama į tai, ar jis turi automobilį ar ne.

Todėl kad mano gyvenimas dabar man nebepriklauso, spėjom išrast ir jau minėtąjį “new age online drinking”. Dar supratom, kad automobilio turėjimas panaikina galvojimą. Nes dabar tas 20 minučių pirmyn ir kiek daugiau atgal eidama daug galvoju. Tai, prisipažinsiu, kartais labai ne į naudą. Ne tik dėl to, kad vos įėjus namo pamirštu, ką sugalvojau.

Jau nekalbu apie tai, kad nuo šlapio sniego mano plaukai garbanojasi, o rytais ir taip sunkios blakstienos apsnigtos tampa dar sunkesnės. Ir nesakyk, kad šios mano problemos yra nereikšmingos, geriau pabandyk 2 savaites pagyventi be automobilio. Tada pakalbėsim. Arba susitiksim ant Skype

Vienas vienintelis visos šios sudėtingos dabartinės mano gyvenimo situacijos pliusas – rytais mano gatvė kvepia saldainiais (nes gyvenu prie saldainių fabriko). Tai aš einu ja ir uostau karamelę arba triufelius.