Po ganėtinai ramios žiemos mėnesių pastarąją savaitę futbolo visuomenė tarsi pabudo – atrankos burtai bei naujasis treneris suveikė kaip elektros impulsas. Tai – geras ženklas, reiškia, jau pasiilgome veiksmo. Tik ar verta tiek skepsio demonstruoti procesams dar neprasidėjus? Man tai priminė studentų būseną laukiant egzaminų – kažkas neišlaiko ir pratrūksta….

Nuomonę apie burtus išsakiau viešai jau ne kartą, tačiau, mintys apie būsimas rungtynes dažnai sugrįžta. Tad trumpai pasvarstysiu ir čia.

Be abejo, pirmiausia prisimeni ispanus…

Viena vertus įdomu, kad išbandysime jėgas su Europos čempionais, tačiau ši komanda labai pažengusi nuo tų metų, kai ją pagąsdinome Vilniuje (0:0), ir vasarą Pasaulio čempionate neveltui bus viena favoričių.

Čekija turės naujos kartos komanda, o su Škotija esame tiek kartų žaidę, kad sunku ką nors naujo pasakyti, išskyrus tai, kad tai tikrai yra įveikiamas varžovas. Beje, kitą dieną po burtų sulaukiau skambučio iš škotų žurnalisto, kuris priminė apie Sauliaus Mikoliūno istoriją (nuoroda). UEFA susirinkimuose kolegoms retkarčiais vis dar primenu, kad Saulius iki šiol liko vieninteliu žaidėju, kuris buvo nubaustas panaudojus vaizdo įrašus….

Lengvų rungtynių nebus ir su Lichtenšteinu (praėjusioje EČ atrankoje jie jau nuliūdino latvius ir islandus), tačiau tikiu rinktine, ir kad galime pakovoti dėl antros vietos.

Pereinant prie trenerio klausimo, trumpai paaiškinsiu, kodėl pasirinkome lietuvį vietoje užsieniečio. Pirma - Savo komandoje neturime tiek „žvaigždžių“ kad jas suvaldyti reikėtų žmogaus iš šalies. Kitas dalykas - rinktinę galintys treniruoti specialistai nesutinka visada gyventi Lietuvoje. Eksperimentas su Jose Couceiro nepavyko – kelerius metus Algimanto Liubinsko trenerių štabo ruošta komanda vadovaujant Jose nebuvo pakankamai motyvuota ir tai atsispindėjo rezultatuose pernai. Galima būtų kalbėti ir daugiau, bet tai jau praeitis. Geriau žvelkime pirmyn.

Dėl naujojo trenerio išrinkimo norėtųsi paneigti susidariusią nuomonę, kad pasirinkimo procesas nebuvo skaidrus Buvo kalbama su įvairiais kandidatais ir LFF generalinis direktorius bei rinktinių direktorius prieš Naujuosius metus apsistojo ties Raimondo Žutauto kandidatūra. Trenerio rinkimas – tai ne rinkimai į Seimą, kuomet visi kandidatai stengiasi kuo viešiau išreklamuoti save. Su kandidatais į trenerius derybos vyksta be viešinimų. Tokia šios procedūros specifika, kad ir kaip tai nepatiktų žiniasklaidai, norinčiai sužinoti, informuoti, pakomentuoti. Ir galutinis kandidatas – tai kelių mėnesių darbo rezultatas.

Labai realūs kandidatai iš rinktinės trenerio paminėtų devynių buvo trys. R. Žutauto kandidatūra parinkta kaip tinkamiausia. Tai, kad neįvardijami kiti treneriai, tai gana suprantama – jeigu jie norės, papasakos patys, LFF neturėtų to daryti. Suprantu, kad futbolo mėgėjams tai įdomu, bet paklauskite savęs ar Jums malonu būtų viešai skaityti, kad Jūsų nepriėmė į darbą ir dėl kokių priežasčių?

Kalbant apie naujojo trenerio patirtį - labai įdomu buvo apie „Žutą“, kaip kad jį vadina Izraelyje, diskutuoti su Izraelio ir Rusijos futbolo specialistais. Jie labai palankiai atsiliepė apie „Žutos“ lyderio sugebėjimus ir sveikino mūsų sprendimą. Žiniasklaidoje tas nebuvo paminėta, tačiau Raimondui buvo siūlomas “Alanija“ vyr. trenerio postas – tai rodo, kad futbolo pasaulyje neliko nepastebėtas Raimondo bendras darbas su garsiu „CSKA“ treneriu Valerijumi Gazajevu.

Svarbu tai, kad Raimondas kartu su savo asistentais Arminu Narbekovu ir Donatu Vencevičiumi galės skirti žaidėjų stebėjimui Lietuvoje ir užsienio čempionatuose, o trenerių užsienyje įgyta patirtis įneš naujų vėjų į mūsų futbolą.

Naujų trenerių sėkmės ieškoti futbolo istorijoje toli nereikia – galime prisiminti Rijkaardą, Klinsmanną, Guardiolą.

Na o pabaigai, noriu padėkoti tiems Lietuvos rinktinės gerbėjams kurie palaiko Lietuvą visada, nepriklausomai nuo to kas vadovauja Lietuvos futbolui ar rinktinei. Neskubėkite su kritika – sezonas tik prasideda, patausokite jėgas :)