Per paskutines kelias savaites Lietuvos klubiniame futbole teko priimti nemažai svarbių ir sunkių sprendimų, apie kuriuos buvo daug diskutuojama ir pareikšta įvairių nuomonių. Neretai – labai paviršutiniškų. Todėl nusprendžiau šį tą paaiškinti.

Kalbant apie licencijavimą, manau, kad jis atnešė daug naudos Lietuvos futbolui ir klubai galbūt ne visai noriai, tačiau supranta jo naudą.  Bet nereikia užmiršti, kad ne futbolas turi tarnauti licencijavimui, o licencijavimas futbolui. Licencijavime buvo priimti sprendimai jam suteiktos kompetencijos ribose ir pagal tam tikras iš anksto nustatytas taisykles – galimos tik konkrečios išimtys dėl infrastruktūros ir panašiai. Šiuo atžvilgiu LFF Vykdomasis komitetas turi daugiau laisvės ir atsižvelgė  tiek į licencijavimą, tiek į sudėtingą klubinio futbolo situaciją.

Tuo labiau, kad padarytos išimtys nebuvo didelės -  visi trys, kuriems išimties tvarka buvo leista dalyvauti A lygoje, atliko beveik tiek pat darbo siekdami licencijų, kiek ir tie, kurie jas gavo.  Tai tik padėjo klubams išgyventi sunkiu metu ir nesuteikė jiems kažkokio pranašumo.

Tiek „Vėtra“, tiek „Atletas“ pavėlavo pateikti tik audituotas finansines ataskaitas. Už tai abu klubai atitinkamai nubausti – A lygoje iš jų atimant šešis taškus, kurie, kaip parodė praėjusių metų sezonas, gali nemažai lemti.  Reikia neužmiršti ir tai, kad tvarkingai licencijavimo procesą praėję ir planingai dalyvavimui A lygoje besiruošę klubai taip pat galėjo ramiai ruoštis sezonui ir bus jam geriau pasirengę. Neabejoju, kad tam pritartų kiekvienos ekipos treneris.

VMFD „Žalgirio“ atvejis apskritai kitoks. Vadinamoji trijų metų taisyklė yra skirta tam, kad tie patys savininkai nesukurtų naujo klubo ir taip nepabėgtų nuo atsakomybės.

Kodėl sužlugo ankstesnis „Žalgiris“ ir Vadimo Kastujevo istoriją visi gerai žinome. Tuo tarpu VMFD „Žalgiris“ buvo įkurtas legendinį vardą gelbėjusių fanų, kurie pernai patys aukojo savo pinigus tam, kad komanda galėtų apskritai egzistuoti. Fanai ir toliau dalyvauja klubo valdyme, jo dalininke tapo Vilniaus savivaldybė, kuri garantavo už klubą dėl stadiono ir sutiko padėti kitose srityse.

Pagal sportinę eilę VMFD „Žalgiris“ turėjo teisę žaisti išplėstoje A lygoje ir įvykdė visus licencijavimus reikalavimus laiku, o tokioje srityje kaip jaunimo vystymas yra vienas iš lyderių Lietuvoje ir turi net 10 savo vaikų komandų (tuo tarpu kai kurie iš senbuvių vis dar naudojasi valstybinių mokyklų paslaugomis).

Klubas taip pat sukurtas pagal tokį modelį, kurį Lietuvos futbolo federacija mato kaip sektiną pavyzdį – tai bendruomeninis klubas, nepriklausantis nuo vieno savininko,  turintis vietą, svarbą mieste, savo sirgalių, ir dirbantis pagal normalius futbolo principus.

Tokių pavyzdžių jau turime mažesniuose miestuose, o kiekviena nauja iniciatyva yra sveikintina. Ekonominė padėtis Lietuvoje švelniai tariant nėra geriausia, todėl kartais tenka priimti sprendimus, kurie nėra paremti išskaičiavimais – kiekvienas investuojantis į futbolą turi būti gerbiamas ir jam turi būti padedama. Tuo pačiu noriu pabrėžti, kad tai nereiškia, jog sportinis principas nesvarbus.

Tiesiog norint kurti futbolo kultūrą ir tradicijas visada reikia ir pagrindo. Labai viliuosi, kad šiemet jis buvo padėtas ir tie klubai ateityje tą vargą atpirks keleriopai ir daug prisidės prie futbolo vystymo.

A lygos čempionato pradžia šiemet bus kitokia– rungtyniausime šiek tiek anksčiau nei įprastai ir tai darysime maniežuose. Be abejo, norėtųsi, kad jų būtų daugiau, tačiau Lietuvoje ir taip jau yra du puikūs UEFA lygį atitinkantys maniežai. Mūsų kaimynai nieko panašaus beveik neturi – nebent išskyrus vienintelį maniežą Baltarusijos sostinėje Minske.

Klubinio futbolo sezono ir A lygos pradžios išvakarėse linkiu visoms komandoms garbingos ir intriguojančios kovos, o sirgaliams – gerų emocijų sergant už savo mylimas komandas.


Vilniaus Sportimos maniežas (nuotrauka iš sportima.lt)