Lietuvos užsienio politikoje pastaruoju metu pastebima tam tikrų naujų tendencijų. Panašu, kad ne tik keičiasi Lietuvos užsienio politikos prioritetai, bet ir atsiranda nauji fenomenai, šalia jau gerai žinomų kirkilizmo, kubilizmo ar lopatizmo reiškinių kelią skinasi ir  ažubalizmai. 

Vakar, tiesioginio eterio metu per LRT užsienio reikalų ministras A. Ažubalis pareiškė, kad pasikeitusi Lietuvos užsienio politikos retorika, nereiškia, kad pasikeitė pati politika. Ministras uždavė retorinį klausimą -  ar retorika apsprendžia politiką? Panašu, kad diplomatijos vadovas ne visai teisingai suvokia retorikos reikšmę ir jos atliekamą vaidmenį užsienio politikoje. Juk nepakvietimas Gruzijos prezidento M. Saakasvilio ir beatodairiškas bičiuliavimasis su "batka" ar bandymas parodyti išskirtinį dėmesį, dedant visas įmanomas pastangas kviečiant į Lietuvos nepriklausomybės jubiliejaus minėjimą  Prancuzijos, Vokietijos ir Rusijos vadovus,  kaip  tik ir parodo Lietuvos užsienio politikos retorikos pokyčius. V. Adamkaus prezidentavimo metais Lietuva buvo aktyvi demokratijos idėjų skleidėja rytuose, tačiau panašu, kad dabar iš esmės viskas keičiasi, o keičiasi pati užsienio politikos retorika, kuri neišvengiamai keičia ir politiką bei priimamus sprendimus.

Pasak ministro, vienas pakvietimas ar nepakvietimas dar nieko nereiškia. Tačiau, apvalus valstybės nepriklausomybės jubiliejus nėra įprastas renginys ar paprastas paminėjimas. Saakašvilio nepakvietimas yra aiškus signalas Maskvai, jog Lietuva pritaria V. Putino tezėms, pagal kurias Gruzijai pranašaujama tarptautinė izoliacija. Panašu, kad prie to prisideda ir Lietuva.

Užsienio politikos retorikos sąsajas su priimaamais politiniais sprendimais galima pastebėti ir prezidentės laikysenoje. Neseniai D. Grybauskaitė pareiškė, kad Mažeikių naftos gamykla nėra strateginio pobūdžio ir nebūtų nieko baisaus jei kažkiek akcijų įsigytų Rusų naftos kompanijos. Verta prisiminti, jog prieš šį pareiškimą D. Grybauskaitė iniciajavo draugiškų kontaktų su Maskva atkūrimą. Taigi, panašu, kad tarp  retorikos ir priimamų politinių sprendimų  egzistuoja gana tamprus ryšys (Ar gali būti kitaip?), juk negali viena kalbėti, o kita daryti ir atvirkščiai. Tačiau, kai pats diplomatijos šefas paklausia ar retorika apsprendžia politiką, belieka tik gūžtelti pečiais ir palinkėti gerbiamam ministrui išvengti didesnių ažubalizmų, o jeigu jau akivaizdžiai matosi, kad vyksta kardinalūs pokyčiai Lietuvos užsienio politikoje, reikėtų daugiau ryžto ir drąsiai pripažinti tai pirmiausiai sau pačiam.