Straipsnį rengė Indrė Bručkutė

Vieną nenuspėjamo jūrinio oro sekmadienį (tiksliau, birželio 29 d.) NMA moksleiviai patyrė nuostabių nuotykių, nes jau nuo pat ryto jų laukė orientacinis žygis po Neringą! Kelionė prasidėjo 10 valandą ryte, kai visi susirinko prie Nidos vidurinės mokyklos. Buvo suburtos aštuonios grupės, kurios pagal konkrečiai nurodytas užduotis turėjo įvykdyti savo maršrutus. Pirmas orientacinio žaidimo punktas – prie Nidos švyturio stovintis dėstytojas R.Jankauskas. Neringos turizmo informacijos centro duomenimis, švyturys ant Urbo kalno yra vienas didžiausių ir svarbiausių švyturių Lietuvos pajūryje. Švyturio aukštis šiuo metu - 29,3 metro. Šalia jo – į apačią besileidžiantys laiptukai, kurių yra apie 200. Būtent juos mums teko suskaičiuoti ir užrašyti duotuose lapeliuose su užduotimis. Po to, turėjome keliauti ir surasti Kuršių nerijos nacionalinio parko herbą ir parašyti kas jame pavaizduota. Viršutinėje herbo dalyje pavaizduota vėtrungė, o apatinėje, kaip vėliau išsiaiškinome, retas, į raudonąją knygą įrašytas augalas – Zunda. Įvykdę dar kelias užduotis, per kopas ir slėnius nuėję iki miškų, turėjome atrasti buvusią Neringos sklandymo mokyklą. ,, Prieš 70 metų Nidos kopose buvo įkurta sklandymo mokykla. Mokyklą nuspręsta įkurti vakarinėje šlaito pusėje Sklandytojai gyvendami palapinėse patys statė medinį angarą. Daugiau nei po mėnesio, rugsėjo 15-ąją, angaras buvo pastatytas. Valdžios sugalvota, sklandytojų pastatyta, ji veikė 1933-1939 metais. Lietuvos sklandytojai į Nidą važiuoja kaip į namus - ten, kur viskas prasidėjo..“ – skelbiama Lietuvos senovinių ir klasikinių sklandytuvų klubo svetainėje.

Tada, turėjome bėgti iki vadovuko Vytauto, kurio užduotis – įvertinti ar mokame rišti mazgus. Visiems tai neblogai pavyko, taigi, neilgai trukus atsidūrėme vietoje, kur turėjome pavalgyti. Paskubomis užkandome, nes visus jau buvo ,,užkabinęs azartas“. Kitas svarbus punktas – Nidos oro uostas. Žiniasklaidos teigimu, šiuo metu oro uostas tuščias - pastaraisiais metais jame nenusileido nė vienas lėktuvas. Uždarytame oro uosto pakilimo take važinėja dviratininkai, savo šaunumą demonstruoja galingų automobilių šeimininkai. Taigi, ten įvykdę, viską, kas buvo užduota lėkėme tiesiai į Nidos miesto centrą. Baigiamieji punktai – Thomo Manno namelis ir Nidos viešoji biblioteka. Thomo Manno internetiniame portale (www.mann.lt) rašoma, jog: ,,rašytojas su šeima Nidoje praleido tris vasaras (1930-1932). Čia jis laikėsi įprastinės darbotvarkės. Toliau rašė "Juozapą ir jo brolius", eseistiką "Mano vasarnamis", straipsnius "Ko mes turime reikalauti", "Kalba jaunuomenei", "Velzungų kraujas", laiškus redakcijoms, leidykloms, vertėjams, bičiuliams“.

Baigę viską, kas buvo užduota, visi išvargę pasiekėme paskutinį punktą – mokyklą, nuo kurios ir pradėjome žydį. Apskaičiavome kiek kilometrų nukeliavome ir pagaliau galėjome grįžti ir mėgautis jūros, bei dušo malonumais po varginančių klajonių.

Straipsnį rengė Joris Kazlauskas

Šį straipsnį siūlau skaityti visiems vyrams, nes rašysiu apie lenktynes. Tačiau ir moterims nepatariu iškart lankytis internetinėse svetainėse apie stilių ir madas. Juk visos turite žinoti dėl ko eina iš proto Jūsų draugai ar sutuoktiniai.

Tokių vyrų, gal daugiau vaikinų, yra ir Nacionalinėje moksleivių akademijoje (NMA). Neveltui vasaros sesijoje apsilankė Lietuvos automobilių klubo prezidentas Benediktas Vanagas. Lenktynininkus dažnam teko matyti per televiziją ar internete, bet gyvai su kuriuo nors vienu kalbėtis – tikriausiai ne. Su mūsų svečiu bendravo NMA bičiulis Antanas, bet daugiausiai klausimų uždavė patys mokiniai.  Daugumo nuomone visi lenktynininkai vairuoti pradeda būdami dar vaikai. Tačiau B. Vanagas paneigė šį stereotipą: jis vairuoti pradėjo būdamas šešiolikos metų. „Buvo daug sudaužytų automobilių“, - apie savo karjerą pasakojo mūsų svečias. Pasak jo, lenktynių mėgėjai tik ir laukia, kada įvyks kokia avarija. „Labai didelė dalis žiūrovų nori pamatyti kraują, kaip automobiliai dūžta. Bet šiaip, tai yra „nekraujingas“ sportas“, - teigė B. Vanagas. Didžiausia trauma lenktynininkui buvo stuburo lūžis.

Įdomu, kokius automobilius mėgsta lenktynininkai ir kiek tie kainuoja. B. Vanagas sakė, jog jam labiausiai patinka „Subaru“ markės automobiliai. „Subaru Impreza“ variklis - 2 litrai su turbina, 200 arklio galių, 4 varomieji ratai“, - tikino jau penkerius metus šį automobilį vairuojantis lenktynininkas.

Kokių apdovanojimų yra pelnęs B. Vanagas? Savo sportinę karjerą jis pradėjo 1998 metais, startavęs Lietuvos žiedinių lenktynių čempionate automobiliu ,,Škoda Felicia“. 1999-2000 metais laimėjo ,,Škoda“ taurę. Nuo 2000-ųjų prasidėjo B. Vanago ,,ralinė“ karjera. Pirmąją sezono pusę jis startavo šturmano pareigose su Lietuvos ralio veteranu Vytautu Federavičiumi ir automobiliu  ,,Honda Integra“. Netrukus ir pats nusprendė pats sėsti prie ralio automobilio vairo. Pasirinkus greitą automobilį ,, Honda Civic Vti“, B. Vanagas startavo A-1600 klasėje, o 2004-aisiais debiutavo N4 klasėje (turbininiai automobiliai varomi visais ratais).

Kiekvienas savo srities atstovas turi savo srities autoritetus, todėl ne išimtis ir lenktynininkai. Labiausiai B. Vanagas mėgsta Valdą Jonušį, Vytautą Venskūną, iš užsienio lenktyninių - Michaelį Schumacherį ir Coliną Mcraejų.

Kai kurie žmonės gali išsigąsti gatvėmis važiuojančių lenktyninių. Tačiau ne lenktynių metu B. Vanagas vairuoja sąžiningai, tad jo bijoti tikrai nereikia.

Vienas aktyviausių klausytojų buvo pats Vilniaus licėjaus muzikos mokytojas metodininkas Ričardas Jankauskas. Jis mūsų svečiui uždavė ne vieną kandų klausimą. „Jūs labai dažnai daužote automobilius. Iš kur pinigai?“, - juokavo visų mėgiamas dėstytojas. Tačiau B. Vanago atsakymas nebuvo juokingas. Jis teigė, kad automobilių sportą remia tik privačios įmonės. Keletą klausimų mūsų svečiui uždavė ir NMA merginos. Vienai jų buvo įdomu, kodėl automobilių sporte daugiausia yra vyrų. B. Vanagas papasakojo apie porą vokiečių moterų, kurių viena laimėjo Dakaro ralio lenktynes, o kita - pasaulio ralio čempionatą. „Moterys yra atsargesnės ir nepridaro kvailysčių kaip vyrai“, - NMA merginas stengėsi pamaloninti svečias. „Kai susipažinau su savo žmona, ji jau žinojo, kad aš esu pakankamai išprotėjęs“, - ironizavo lenktynininkas.

Taigi, visa NMA bendruomenė buvo patenkinta, kad pas juos atvyko toks įdomus svečias. Perskaičiusiems šį straipsnį siūlau nuvykti į artimiausias lenktynes, kuriose dalyvaus B. Vanagas. O jei tokios galimybės neturite, tiesiog nepabėgę nuo monitoriaus pradėkite žaisti kokį lenktyninį žaidimą. Gal ir Jūs, bent jau virtualioje erdvėje, laimėsite kokį prizą, kurį pelnė pas mus svečiavęsis lenktynininkas.

Straipsnį rengė Akvilė Armonaitė

Pokalbis su aštuoniolikmečiu muzikantu, klarneto virtuozu, pramoginės muzikos studijos „DND“ vokalistu, kompozitoriumi, LRT laidos „Talentų ringas“ nugalėtoju, Kauno J. Naujalio gimnazijos mokiniu ir NMA ,,akademiku“ Žilvinu Brazausku.

Apie muziką ir kitką…

Saulėtą vasaros popietę Nidoje pokalbį su Žilvinu pradėjau apie aukštąjį muzikos mokslą Lietuvoje. Jis nėra skeptiškai nusitekęs mokslo atžvilgiu, bet jam, klarnetistui, užsienyje didesnės perspektyvos. Aišku, kaip jis sako, turi dirbti daug, kad įsitvirtintum, bet ten didesnė pagarba muzikams. Tačiau, jeigu žmogus mokosi groti fortepijonu, jam galimybės gali atsiverti ir Lietuvoje, bet kol kas čia ,,pūtikai“ nėra taip vertinami. Žilvinas labai perspektyvus klarnetistas ir jau tikrai daug pasiekęs. Nuo aštuonerių metų groja klarnetu, tačiau jį į muziką pastūmėjo ne mama (kaip dažniausiai būna), bet jo dainavimo mokytoja: dar būdamas šešerių metų pradėjo lankyti pramoginės muzikos studiją „DND“, mat, jis buvo gan talentingas dainininkas. Po dviejų metų jo vadovė N. Švėgždienė pastūmėjo lankyti muzikos mokyklą ir pasirinkti klarneto specialybę, nes dainininkams labai vertinga groti pučiamaisiais instrumentais. Sėkminga ir daug žadanti karjeros pradžia, Žilvinui padėjo ,,skinti“ nacionalinių ir tarptautinių konkursų prizus. Jo paties nuomone, aukščiausiais jo pasiekimas yra tas, kad jis gali dalyvauti konkursuose, gali groti ir kad jį pripažįsta užsienyje. Jaunojo muzikanto teigimu, kiekvienas konkursas labai svarbus ir jų buvę itin daug, bet galiausiai paminėjo vieną – tarptautinį konkursą Rumunijoje 2008 metais, kuriame užėmė 1-ąją vietą. Sveikiname!

Žilvinas ir televizija

Žilvinas yra nusiteikęs prieš įvairius realybės šou, bet, kaip pats sako, „Triumfo arka“ – normaliausias muzikinis projektas rodytas per televiziją. Be to, dabar vykęs chorų konkursas „Lietuvos balsai“, kuris, jo nuomone, taip pat ,,kelia Lietuvos kultūrinį lygį“. Tuo tarpu ir pačiam Žilvinui yra tekę ragauti televizijos ,,duonos“. Antrame LRT rengtame projekte „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“ jis buvo Ramūno Difarto ir Žemynos Ašmontaitės pritariamasis vokalas. Kaip jis ten pateko? Nesunkiai, nes R. Difarto dukra lanko „DND“ ir paprašė, kad Žilvino vadovė pagelbėtų. Ji ir pasiūlė Žilviną. Apie patį konkursą plačiau Žilvinas nebuvo linkęs kalbėti, bet pasakė, jog „aplinka-draugiška, bet yra tokių, kurie be proto nori laimėti.“ Bet tuo Žilvino pasirodymai televizijoje nesibaigia. Negalima pamiršti, kad Žilvinas tapo LRT rengiamo projekto „Talentų ringas“ nugalėtoju! Žilvinas sakė, kad, jeigu nori būti pastebėtas profesionalių muzikantų, turi „lįsti“ į televiziją, nes tai yra viena didžiausių informacijos gavimo priemonių. Jam labai smagu girdėti pagyrimus, patarimus iš tokių žmonių, kaip Laurynas Šarkinas (jis buvo komisijos narys).

Vietoje epilogo

Žilvinas dalyvavo įvairiose stovyklose, bet neseniausiai buvo GATA asociacijos rengtoje stovykloje, kurią paskyrė projektas „Talentų ringas“. Žilvinas žavėjosi, kiek iš tikrųjų talentingų jaunų muzikų yra Lietuvoje. Žilvinas be galo dėkingas mamai ir tėčiui, nes jie daug dėl jo padarė. Labai dėkingas mokytojams N. Švėgždienei (vokalo mokytojai), V. Žemaičiui (klarneto mokytojui). Žilvinas dažnai pamąsto, jeigu mokytųsi kitur, viskas būtų susiklostę visai kitaip. Todėl savo mokytojus visada minės tik geru žodžiu ir visą gyvenimą prisimins. Pokalbį pabaigėme Žilvino žodžiais: „ Mano mama buvo muzikė ir nenorėjo, kad eičiau muziko keliu, bet…“.

Ačiū Žilvinui už pokalbį ir sėkmės jam!

Straipsnį rengė Indrė Bručkutė

Bachata - šokis ir muzikos stilius, atsiradęs Dominikos Respublikoje ir paplitęs Karibų jūros baseino Lotynų Amerikos šalyse. Bachatos choreografija palyginti paprasta: 4 žingsniai iš vienos šalies į kitą, į priekį ir atgal ir sulig ketvirtuoju žingsniu koja truputėlį į priekį ir pakeliama. Partneriai šoka vienas šalia kito - atstumas tarp jų labai mažas - susikibę rankomis ir atlieka vienodą judesį. Pagrindinis šokio tikslas - tiesioginis kontaktas su partneriu.

Pokalbis

Bachatos šokis sudomino Medijų mokyklos moksleivius, todėl sužinoję, jog atvyksta šio stiliaus šokėjai net nesudvejojome ir juos pakalbinome. Taigi kalbiname šokių mokyklos ,,Bachata Souls“ šokėjus Giedrę Ir Šarūną Kondrotus. Jie atstovavo Lietuvai tarptautiniuose šokių konkursuose Suomijoje, San Franciske ir kitur. Apie NMA sužinojo iš Linos Danienės (Nacionalinės moksleivių akademijos asmenybės ugdymo programos vadovė), kuri susidomėjo šokėjais kaip sugrįžėliais iš užsienių ir veikiančiais įdomią veiklą Lietuvoje. Abu šokėjai visą gyvenimą norėjo daryti kažką malonaus, todėl džiaugiasi, kad gali imtis to, kas jiems yra labai miela. Salsa abu šoko iš seniau, o būtent bachatą šokti pasirinko, nes jiems mielas ir pats šokis, ir muzika. Abu šie šokiai sparčiai populiarėja Lietuvoje. Bachata dar mažai kam žinoma, todėl jie ėmėsi populiarinti šokį tėvynėje. Lotynų Amerikos šokius Giedrė šoka 3 metus, prieš tai 7 metus šoko tautinius, o Šarūnas Lotynų Amerikos šokius šoka 5 metus. Abu susipažino šokiuose, šoko Salsą ir labai troško susipažinti su Bachatos šokiu. Kaip abu sako, Bachata ir Salsa nuo tada jungia jų šeimą.

Straipsnį rengė Augustina Gabrilavičiūtė  ir Akvilė Armonaitė

 

Studijos – vienas iš aktualiau klausimų jaunimui. Juk ir NMA neretas studijuoja tam, kad geriau pasiruoštų egzaminams. Tad surengėme Nacionalinės moksleivių akademijos (NMA) moksleivių ir apklausą. Buvo kalbėta su 22 žmonėmis.

Pirmasis klausimas buvo: „ Kur nori studijuoti, Lietuvoje ar užsienyje?“

Šiuo klausimu moksleiviai buvo itin nepatriotiški. Tik 6 akademikai svajoja apie studijas Lietuvoje. 3 moksleiviai, dar neapsisprendę, o net 12 akademikų norėtų studijuoti už Lietuvos ribų.

Todėl iškart kilo kitas klausimas: „Kodėl Tavo pasirinkimas būtent toks?“

Dauguma teigė, kad nori studijuoti užsienyje, nes ten daugiau gilinamasi į praktiką nei teoriją. Taip pat nemaža dalis žmonių teigė, kad ten daugiau galimybių ir studijos net pigesnės nei Lietuvoje. Buvo tokių, kurie tiesiog nori pakeisti aplinką.

Trečiasis klausimas buvo: „Kokią specialybę nori studijuoti?“

Daugiausiai akademikų, t.y. 5, norėtų studijuoti mediciną, apie ekonomikos studijas svajoja 3 moksleiviai, biochemijos ir politikos mokslus – po 2. Dar buvo norinčių studijuoti menus, teisę, tekstilės inžineriją, finansų ir draudimų matematiką. 4 moksleiviai dar nežino, ką norėtų mokytis.

Taigi, nors ir didelė dalis jaunimo nori išvažiuoti iš Lietuvos, bet nemažai akademikų minėjo, kad studijų metu ir po jų norėtų padėti Lietuvai ir NMA.

Iškart kilo klausimas - ar tai tiesa? Tad paklausėme ir kelių studentų bei NMA kuratorę Virginiją Narbutienę, ką jie galvoja.

Povilas Joniškis iš Kembridžo universiteto teigė, jog, nepaisant kelių išimčių, mokyklų lygis Lietuvoje yra žemas. O su universitetais dar liūdniau – daugelis dėstytojų jau yra per seni ir nebegali tinkamai mokyti, o ir mokymosi esmė – kalimas. Jis pats mano, jog į užsienį važiuoti verta, bet ne dėl pačio užsienio, bet dėl kokybiškesnių studijų, tačiau po jų pašnekovas žada grįžti.

Vytis Banaitis iš Kauno technologijos universiteto sako, jog po studijų jis ilgai svarstė išvažiuoti ar likti, ypač dėl to, jog turi pasiekimų pasaulinėse olimpiadose. Apsispręsti labiausiai padėjo NMA ir šeštadieninės informatikos mokyklos kvietimai mokytojauti. Studijų kokybė, Vyčio nuomone, visų pirma priklauso nuo studentų noro dirbti, nuo jų pačių savarankiško darbo. Vis dėlto studijos Lietuvoje ir Užsienyje skiriasi. Jis pats pusmetį studijavo Danijoje. Ten dėstoma mažiau dalykų, tačiau giliau, o ir ryšys tarp dėstytojų ir studentų yra visai kitoks.

Virginija Narbutienė labai sveikina žmonių norą studijuoti užsienyje. Nes kaip bebūtų – žinių lygis ten kitoks, o ir universitetai turi geresnį finansavimą. Pati terpė kažką daryti irgi palankesnė svetur. Tačiau būtų gerai, jeigu jaunuoliai, pasimokę ir praplėtę akiratį svetur, grįžtų į Lietuvą. Nes, nepaisant materialinių dalykų, yra ir dvasiniai – čia yra mūsų šaknys, mūsų gimtinė. Be viso to tikrai kažko trūktų.

Tad matyt neveltui 40% moksleivių šiemet stoja į užsienį – visi pašnekovai vieningai teigė, jog verta. Kokybė ten geresnė, finansavimas taip pat. Tačiau pasimokius verta grįžti. Nes savuose namuose ir dūmai saldūs.

 

(papildytas)

NMA studentės Akvilė ir Augustina klausė "Ambersail" kaptiono Viktoro, kas yra buriavimas - ar be jo galima gyventi? Ar sunku būti kaptionu?

Kada pradėjote buriuoti?

Kadangi aš gyvenau Klaipėdoje, tai nuo mažens, nuo maždaug dešimties metų.

Kaip reikia tapti buriuotoju – studijuoti universitete, yra kursai, ar dar kaip nors?

Taip, galima baigti jūreivystės akademija, yra ir buriuotojų kursai, bet norint pakilti iki  kapitono,  tai tas pats kas baigti antrą aukštąjį, jeigu jau esi ką nors baigęs: toks pat lygis, reikia daug žinių, lygiai taip pat reikia to siekti.

O kaip vyksta paskaitos?

Yra teorinė dalis ir yra praktika, kaip ir prekybinėje jūreivystėje. Jūreivis turi turėti teorinį pasiruošimą ir reikia po truputi surinkti praktiką. Tik kai surenki praktiką, jau esi kvalifikuotas, nes jūroje tik teorija nieko neduoda.

Ar turit įgulą?

Taip, mariose du žmonės, jūroje daugiau. Galima plaukti ir vienam, bet … (pavojinga?). Nevisai. Vienam neįdomu – nėra su kuo pasišnekėti (juokiasi)
Yra varžybos – plaukia aplink pasauli ir vieni. Vienas žmogus tikrai gali susitvarkyti laive.

Bet tikriausiai su mažesniais laivais?

Atvirkščiai – su didesniais.

Ką reiškia būti buriuotoju?

Tai yra hobis. Vienas lipa į kalnus, kitas lenda po žeme, o trečias buriuoja.

O kaip pasireiškia šitas hobis – jūs pastoviai kažkur plaukiate?

Nebūtinai. Jeigu jūsų hobis yra alus, tai jūs sėdite „čili picoje“ ir geriate alų. Mano hobis jachtos, todėl aš sėdžiu čia, negeriu alaus, bet tvarkau ką nors, plaukiu.

Kiek kainuoja jachtos išlaikymas?

Sunku pasakyti. Tai, ką matote, yra aisbergas – didelės dalies jūs nematote. Va dabar žiūrite į jachtas – visos gražios, blizga, bikiniai, merginos, o tų 2/3, tos nematomos dalies jūs nematote.

Tai kas ta nematoma pusė?

Daug kas: laivo priežiūra, techninis paruošimas. Nėra jokio skirtumo, ar tai didelis prekybinis laivas uoste ar tai šitoks – jeigu ruoši jį plaukti į jūrą, turi išpildyti tuos pačius reikalavimus. Aš nenoriu pinigais įvardinti, bet tarkim vien stovėjimas uoste šitam laivui kainuoja 600lt

O kas būna žiema?

Žiema pasamdome traną, jis iškelia laivą ir jis stovi ant krantinės, kadangi žiemą Lietuvoje marios užšąla, tai saugiau yra laikyti krante, nes gali peršalti sistemos

Ar kada nors kamavo jūros liga?

Visada kamuoja.

Ir dabar?

Žinoma

Ar padeda laikas su ja susigyventi, ar pasidaro lengviau?

Tai aišku. Pašeri menkes - žuvys turi būti pavalgiusios (juokiasi)

Ar žvejojate?

Šiaip mes buriuojame, žvejot nežvejojame. Bet jeigu atsiranda galimybė ir yra šansų pagaut kokią žuvį, tai pagaunam.

Gal esat kada plaukęs su žvejybiniu tralu – kad ir įdomumo dėlei, pažiūrėti kas tai yra?

Esu, bet nepatiko. Daug žuvies, kvapas – vienu žodžiu, ten yra darbas.

Dabar klausimas truputi kitu kampu – kaip patekos į „Ambersale“ įgulą?

Kai vyko projektas, iškart buvo numatyti kapitonai, kadangi nėra tiek daug turinčių patirtį, pakankamai kvalifikuotų. Tad jie iškart buvo pakviesti organizatorių ir komplektavo įgulą.

Kuriuose etapuose plaukėte?

Nuo Halifakso Kanados iki Armelijos per Atlantą – kaip kapitonas ir nuo Ušuajos iki Buenos Airės kaip įgulos narys.

Ar skiriasi būti kapitonu ir įgulos nariu?

Aišku skiriasi – įgulos nariu geriausia, nieko nereikia galvot, ką pasakė – tą padarei. Savo darbą padarei – ramu. O kapitonui reikia visą parą galvoti.

Ar sunku visą parą mažoje erdvėje išbūti su tiek žmonių?

Ten neatsiranda pašalinių žmonių. Jeigu atsiranda pašaliniai, tai tada aišku blogai, bet jų neturi atsirasti ilgose kelionėse. Kapitonas renkasi įgulą, jis žino, ką jis ima. Jeigu jis nežino – jis neima. Ir viskas.

O su tais pačiais žmonėmis – nebūna trinties?

O ką ten dalintis, ten reikia išgyventi! Tai yra normalus, elementarus darbas, reikia mąstyti kaip išgyvent ir pasiek tikslą, apie tokius dalykus net nėra kalbos.

Ar baisu plaukti, ar buvo kilę audrų?

Visą laiką baisu! (juokiasi). Juokauju. Iš tikrųjų, tai visada pasitaiko. Įsivaizduokit – plauki 18 parų, tai per jas visko būna, ypač Atlante. Audra nesitęsia begalybę – para, tris. Viskas, paskui prieina.

Gal kada buvot patekęs į tokią audrą, jog prisiminsite visą gyvenimą, o tuo metu tik meldėtės Neptūnui?

Yra anglų patarlė: jeigu nori išmokyti žmogų melstis – išsiųsk jį į jūrą. Tikrai išmoks.

Kokiose dar vietose esat buvęs, plaukęs?

Esu buvęs ir Atlante, ir Viduržemio jūroj. Toks darbas – reikia nugabenti laivą, tai nuskrendi, padarai darbą ir grįžti.

Gal turit savo mėgstamiausius maršrutus?

Ten kur neplaukei visada yra įdomiausia.

Kaip pasitikdavo žmonės?

Gražiai. Užsienio lietuviams tai yra įvykis

Ar laukiat grįžtančios įgulos, važiuosit jos pasitikti?

Aišku laukiam. Liepos 5d su šituo laivu plauksim į Klaipėdą pasitikti.

Antrą kartą dalyvautumėt tokiam projekte?

Ir antrą, ir trečią, ir šimtas pirmą.

 

Apie kapitoną Viktorą:

 

Viktoras Golubovskis buriuoja nuo 1967 metų. Viktoras – profesionalus kapitonas, buriavęs ne vienoje jūroje ir vandenynuose. IX etapo kapitonas jau plaukė “Tūkstantmečio odisėjos” VI – kapitonų etape, kurio metu „Ambersail“ apiplaukė Horno ragą. Viktoras gimęs ir augęs Klaipėdoje, bet jau 25 metus gyvena Nidoje. Viktoro sūnus Antanas ir duktė Simona taip pat buriuotojai.

 

\

Foto: Media-mokyka

Kalbėjosi Akvilė Armonaitė

Akvilė: Pirmiausia, apie Nacionalinę moksleivių akademiją (NMA). Nuo kada mokote vaikus NMA?

Ričardas: Nuo pat pradžių, nuo įkūrimo. Šiaip dalyvauju tik vasaros ir žiemos sesijose, bet kadangi daugiau dirbu su muzikos sekcijos moksleiviais, šiemet dalyvavau Vilniuje vykusioje pavasario sesijoje.

A: Ką manote apie NMA?

R: Idėja tikrai gera. Ypatingai tai, kad gabūs moksleiviai ieškomi ne tik didžiuosiuose miestuose, bet visoje respublikoje.

A: Ką Jums reiškia NMA?

R: Aišku, aš mokau tik sesijų metu ir prie užduočių mokslo metų laikotarpiu neprisidedu, kas, mano nuomone, yra sunkiausiais darbas. Kurti užduotis, po to jas taisyti… O idėja, kaip jau sakiau, tikrai gera, tai kodėl neprisidėjus. Be to licėjuje yra toks dalykas, kaip meno istorija, tačiau jis yra dėstomas 11-12 klasėse ir iškart yra pradedama nuo XIX a., todėl čia mokydamas apie įvairių laikotarpių meno istoriją, mokausi ir pats. Tai naudinga ir man pačiam.

A: Atrodo, kad Jūs žinote viską apie viską. Kokia Jūsų specialybė?

R: Baigiau Muzikos akademiją, smuiko specialybę. Dabar mokau muzikos ir, kaip jau sakiau, meno istorijos Vilniaus licėjuje.

A: Ar esate patenkintas šiuo darbu?

R: Taip. Niekas netrukdo dirbti, leidžia nukrypti nuo standartinės programos. Ir, žinai, maksimum ką žmogus gali gero padaryti yra motyvuotas darbas, minimum – netrukdymas kitiems gyventi ir dirbti.

A: Ar kartais nesinori „spjauti“ į visus mokinius, į mokyklą ir užsiimti kita veikla?

R: Labai retai. Tokios mintys ateina tada, kada būnu „pervargęs“. Aš manau, kad man didesnis pavojus, kad galiu būti nebeįdomus ir nebeturėti ką pasakyti. Jaunas žmogus to gali nesuprasti, bet didžiausia nelaimė yra, kai esi nebereikalingas. Kol kažkam esi svarbus, turi džiaugtis.

A: Nemanau, kad taip gali būti, kad būsite nebereikalingas ir nebeturėsite ką pasakyti, nes išsiskiriate puikiais oratoriniais gebėjimais. Niekada negalvojote apie žurnalistiką?

R: Visada buvau muzikantas. Iš muzikos nepragyvensi, tai ėjau dirbti į mokyklą, nes tai man pasirodė irgi prasminga. O į žurnalistiką žiūriu skeptiškai. Žurnalistai rašo apie viską ir nieko neišmano tikrai gerai. Jie yra palyginus paviršutiniški, bet nėra laisvi, nes rašo tai, kas jiems yra paduota. Bet tai mano asmeninė nuomonė.

A: Dabar truputį apie dailę ir muziką. Koks Jūsų mėgstamiausias dailininkas ar menininkas?

R: Mėgstamiausio nėra. Kaip sakoma, visos gėlės yra gražios, tik žiūrint kokiame kontekste. Žmogus turi pažinti laikotarpį, perprasti pasaulėžiūrą, kultūrą. Taip pat yra ir su žmogumi. Tik pradėjęs su juo bendrauti pamatai, koks iš tikrųjų jis yra gražus. O išskirti mėgstamiausią, galiu sakyti, yra neprotinga, nes visi yra unikalūs.

A: Turbūt taip pat manote ir apie muziką?

R: Tikrai taip.

A: O kaip reaguojate į mokslo reformas Lietuvoje? Į tai, kad menininkai turi mokėti už studijas po 19000lt ir negauna normalių stipendijų?

R: Reformos dar nenoriu komentuoti, nes jos dar nėra tikslios. Kažką daryti tikrai reikia ir kažkas tikrai vyksta, bet ar į minusą, ar į pliusą dar reikia palaukti.

A: Ką manote apie meną (dailę, muziką) Lietuvoje? Ar turime talentų?

R: Menas dažniausiai yra ekonominio gerbūvio brolis. Kai kultūros ekonomiškai pradeda klestėti, pakyla ir kultūros lygis. O dabar menas yra Niujorkas. Kalbant apie Lietuvą, didžiausias paradoksas yra tas, kad čia nelabai suvokiama verslo vertė. Kol neatsigaus verslininkai, kol žmonės neturės finansinių resursų, tol menas stovės tame pačiame lygyje, kokiame ir yra. Ta prasme, Lietuvos situacija nėra pati geriausia. O talentingų žmonių visada yra. Įdomiausia tas, kuo valstybė mažiau aprūpinta, tuo daugiau žmonių nori iškilti. Šiuo metu turime ryškią pop kultūrą, kuri pradėjo klestėti atsiskyrus nuo Sovietų Sąjungos. Šią stadiją turim praeiti. Žmonės turi pradėti sakyti: „Kas čia vyksta?“ Ir ta banga jau kyla. Kalbėkime apie tą patį Mamontovą, kuris užsirašė ant marškinėlių „Popsas užkniso juodai“. Tuoj žmonės supras kas yra gerai, o kas ne.

A: Girdėjau, kad darėte muzikinę karjerą…

R: Mėginau groti pusiau džiazą, pusiau instrumentinį roką, bet daug laiko užėmė mokymasis improvizuoti. Jei nebūčiau atėjęs į mokyklą dirbti, būčiau visomis išgaliomis kabinęsis į būtent tokio stiliaus muziką. Šiaip, santykis su menu gali būti dvejopas – gali gyventi iš meno arba gyventi menu. Man artimesnis antrasis variantas, nes geriau būti inteligentu, kuriam visada patiks menas, negu gyventi iš meno, kuris galiausiai pasidaro koktus ir nebeįdomus. Sunku surasti tokį žmogų, kuris mokosi ir džiaugiasi tuo ką daro. Aišku, aš nenoriu pasakyti, kad profesionalai prastai groja ar piešia, bet jie ne visada yra laimingi.

A: Tuo ir baigsime. Ačiū Jums už tikrai įdomų interviu. Viso gero.

R: Nėra už ką. Viso.

Kurdami blogą, būtinai turėjome pakalbinti populiariausio ir pirmojo informacinio portalo "Delfi" vyriausiąją redaktorę Moniką Garbačiauskaitę. Pakalbinome ją Skaip’u, kad būtų konceptualiau, o pokalbis būtų gyvas ir gal kartais netikėtas Interviu pateikiame žemiau:

 

[16:55:49] Media-mokykla: Media mokykla is Nidos - interviukui, sveiki

[16:56:47] Media-mokykla: Laba diena Monika, kai galesime pradeti, parasykite

[16:56:55] Monika Garbaciauskaite: laba diena,

[16:56:59] Monika Garbaciauskaite: laukiu pirmo klausimo

[16:57:29] Media-mokykla: Kokią reikšmę šiais laikais turi elektroninė žiniasklaida, ar ji kinta?
[16:57:53] Monika Garbaciauskaite: Elektroninė jūs turite galvoje - internetinė?

[16:58:01] Media mokykla: Taip

[16:59:29] Monika Garbaciauskaite: Pastaraisiai metais internetinės žiniasklaidos reikšmė tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje augo. Lietuvoje jos populiarumo mastai dar nepasiekė Vakarų lygio, tačiau jis nuosekliai auga. Beje, „Zogby Interactive survey“ tyrimo duomenimis, internetas yra populiariausias informacijos šaltinis JAV, aplenkiantis televiziją, laikraščius ir radiją, praneša „Reuters“.

[16:59:30] Monika Garbaciauskaite: http://www.delfi.lt/news/economy/Media/article.php?id=22765517">http://www.delfi.lt/news/economy/Media/article.php?id=22765517

[17:01:26] Media-mokykla: Kaip Jūs manote, ar ryškėja tokia tendencija, kad išnyks popierinė spauda? [17:05:19] Monika Garbaciauskaite: Manau, kad popierinė spauda niekada niekada neišnyks. Nebent ji neturės savo internetinės versijos - kai kurie Vakarų žiniasklaidos ekspertai tvirtina, kad išnykti pasmerkta ta spauda, kurios nėra internete. Popierinė spaudos funkcijos keičiasi - iš naujienų nešėjos ji priversta transformuotis į analitinį arba pramoginį produktą. Vis dėlto iš „senosios“ žiniasklaidos popierinė spauda nukentėjo ir dar nukentės labiausiai. Interneto išplitinimas ir nemokamos informacijos prieinamumas pradėjo jos pabaigos pradžią, o dabar prie tos pabaigos smarkiai prisidės ir finansinė krizė - nesvarbu ar Lietuvoje, ar Vakaruose.

[17:07:35] Media-mokykla: Kaip santykinai skiriasi internetinės žiniasklaidos auditorijos dydis užsienyje ir Lietuvoje?

[17:08:27] Monika Garbaciauskaite: santykinai su kuo? su kita žiniasklaida ar interneto paplitimas ir internetinės žiniasklaidos santykis?

[17:09:07] Media-mokykla: Su abiejais.

[17:10:47] Monika Garbaciauskaite: nežinau, neatsakysiu tiksliai jums į šitą klausimą. Faktas, kad Lietuvoje internetui dar yra daug erdvės augti. Dėl tikslesnių duomenų patarčiau kreiptis į TNS Gallup specialistus - jie yra tarptautinės grupės nariai, galbūt pateiks jums tikslesnių duomenų http://www.tns-gallup.lt

[17:11:17] Media-mokykla: Ar Delfi nemato vis didesnės konkurencijos daugėjant informacinių portalų? Kokia padėtis su konkurentais?

[17:17:53] Monika Garbaciauskaite: Konkurencija keletą pastarųjų metas smarkiai didėjo. Steigėsi  portalai, pradėtos formuoti redakcijos - anksčiau portalai vertėsi tik iš agentūrinės informacijos ir vertimų, vėliau pradėjo samdyti savo reporterius. Konkurencija lėmė, kad labai pagreitėjo portalų darbas ir  padaugėjo informacijos - tekstų, nuotraukų, video. Iš to laimi vartotojai. Konkurencija dar didėjo šį rudenį, kai įsisteigė naujų portalų - 15min.lt, atn.lt. Pastarasis parodė dideles ambicijas, suformavo neblogą komandą, tačiau dabar pusiau merdėja. Nepaisant to, kad internetas turi potencijos augti, dabar Lietuvoje yra per daug naujienų portalų ir jiems visiems vietos nėra. Be to, nereikia pamiršti, kad naujienos yra brangus produktas.

[17:19:18] Media-mokykla: O iš kitos pusės, ar bendradarbiaujate su kitais portalais?

[17:20:28] Monika Garbaciauskaite: Tik su specializuotais, pvz. technologinių naujienų

[17:21:34] Media-mokykla: Kas yra didžiausi Delfi konkurentai? Ar jie stiprūs?

[17:23:50] Monika Garbaciauskaite: Statistiką galite pasižiūrėti čia: http://www.tns-gallup.lt/lt/ziniasklaidos-tyrimai-interneto-tyrimas-tns-metrix-duomenys/ziniasklaidos-tyrimai-interneto-tyrimas-tns-metrix-duomenys-lietuvos-tinklalapiu-savaites-unikaliu-lankytoju-skaicius

[17:24:16] Monika Garbaciauskaite: Pagal lankytojų skaičių didžiausias konkurentas yra one.lt, pagal formatą - lrytas.lt

[17:25:34] Media-mokykla: Kokia Delfi naujienų kryptis, kaip galėtumėte apibūdinti?

[17:26:12] Monika Garbaciauskaite: su one.lt lyginti DELFI sunku, nes tai yra socialinis tinklalapis, kurio auditorija - labai jauna.  Jei lyginti dienos auditoriją, mes už lrytą esame dvigubai didesni.
[17:26:20] Monika Garbaciauskaite: Dar apie statistiką

[17:26:42] Monika Garbaciauskaite: TNS metrix ir Gemius skaičiuoja ją kiek skirtingai, pagal Gemius mes net lenkiame one.lt.

[17:26:58] Monika Garbaciauskaite: Dėl naujienų krypties, patikslinkite prašau klausimą.

[17:28:03] Media-mokykla: Apibūdinkite Delfi, kaip žiniasklaidos priemonės, formatą.

[17:30:04] Monika Garbaciauskaite: DELFI yra internetinis naujienų portalas. Jo orientacija - masinė auditorija. DELFI per dieną išleidžia apie 200 naujienų, ru.delfi.lt - dar apie 100. Nuo konkurentų Lietuvoje DELFI skiriasi tuo, kad reikia daug papildomų paslaugų - el.pašto, paieškos, žemėlapių, foto banko ir pan.

[17:31:08] Monika Garbaciauskaite: Kalbant apie naujienas - mes akcentuojame tai, kad gali būti svarbu ir įdomu daugumai skaitytojų. Tačiau DELFI galima rasti ir specializuotos informacijos, pvz. teisės klausimais. DELFI turi stiprų skyrių moteriškai auditorijai - DELFI Gyvenimas.

[17:31:28] Media-mokykla: Jūs turite omeny teikia daug papildomų paslaugų?

[17:31:56] Monika Garbaciauskaite: DELFI skiriasi tuo, kad reikia daug papildomų paslaugų - el.pašto, paieškos, žemėlapių, foto banko ir pan.

[17:32:59] Media-mokykla: Ar nekyla pagunda padaryti "Delfi" mokamą - pvz., 5 litus per mėnesį?

[17:35:36] Monika Garbaciauskaite: Mes svarstėme visus variantus, tačiau turinio apmokestinimą atmetėme kaip visiškai neperspektyvų. Turinį sunku apmokestinti Vakaruose,  Lietuvoje tai juo labiau neveiktų. Lietuvos auditorijai nereikia kokybiškos spaudos, ji niekada nenorėjo už tai mokėti. Juo labiau nenorės mokėti už intenete esančią informaciją. Be to, internetas iš esmės yra nemokamos informacijos šaltinis.

[17:36:19] Media-mokykla: Kiek metų yra Delfi? Kaip augo pats projektas per gyvavimo metus, ar visada procesas buvo sklandus? Kiek ten žmonių dirba? Kokia yra redakcijos struktūra, darbo laikas?

[17:40:29] Monika Garbaciauskaite: DLFI startavo 2000 m. vasario mėn. 3 d. Nuo 30 naujienų per dieną, 1 darbuotojo ir 20 tūkst. skaitytojų per dieną per 9 metus DELFI išaugo į 70 žmonių kolektyvą, 200naujienų per dieną ir 300 tūkst. auditoriją. Redakcija yra suskirstyta į skyrius, skyriai turi reporterius ir/arba redaktorius. Redakcija dirba nuo 7.30 iki 23.00-24.00, o jei reikia, ir ilgiau.

[17:41:17] Monika Garbaciauskaite: Kaip internetinė žiniasklaida turime nemažai patirties, DELFI istorijoje yra nutikę įvairių dalykų, vis dėlto sakyčiau, kad mūsų raida iš esmės buvo sklandi.

[17:42:35] Media-mokykla: Koks įsimintiniausias įvykis Delfi istorijoje?

[17:45:42] Monika Garbaciauskaite: Čia pats sunkiausias klausimas

[17:45:52] Monika Garbaciauskaite: Man asmeniškai, jūs turite galvoje ar kaip?

[17:46:14] Media-mokykla: Taip, Jums asmeniškai.

[17:46:29] Media-mokykla:

[17:50:53 | Pakeitė 17:51:18] Monika Garbaciauskaite: Man patiko DELFI lūžio taškai - kai redakcijoje atsirado pirmas tekstus rašantis žurnalistas, kai prasidėjo pirmi DELFI pripažinimo ženklai, kai į DELFI pradėjo siųsti studentus atlikinėti praktikos, kai atsirado DELFI TV. Kai supratome, kad DELFI tikrai tampa įtakingas ir patyrėme spaudimą dėl politinės informacijos. Taip pat labai svarbus įvykis buvo delfis.lt atvejis - Respublikos leidėjo Vito Tomkaus bandymai nešvariu būdu įžengti į internetą - naudojantis mūsų vardu, dizainu, juodinant patį DELFI ir mane asmeniškai keletą savaičių savo leidiniuose. Jiems tai nepavyko. Manau, tai didelis DELFI komandos laimėjimas, o man asmeniškai - nemaža moralinė satisfakcija .

[17:51:42] Monika Garbaciauskaite: Aš DELFI nuo pirmos dienos, tai jau tapo mano gyvenimo dalimi

[17:51:58] Media-mokykla: Kaip matote internetinės žiniasklaidos bei kitos žiniasklaidos ateitį?

[17:52:21] Monika Garbaciauskaite: ar jums dar duag klausimų liko?

[17:52:47] Media-mokykla: kaip tik norėjome parašyti, kad paskutinis klausiams

[17:52:50] Monika Garbaciauskaite:

[17:57:47] Monika Garbaciauskaite: Internetinės žiniasklaidos ateitis šviesi. Todėl, kad 1) Lietuvoje interneto paplitimas dar tikrai gerokai augs, 2) auga nauja karta, kuri savo gyvenimo be interneto neįsivaizduoja. Kol kas ji leidžia laiką socialiniuose tinkluose, bet kai užaugs, jai reikės ir naujienų. Ir ji jų ieškos internete. Vis dėlto, internetinė žiniasklaida neturi miegoti ant laurų: ji turi nuolat jausti grįžtamąjį su vartotojais ir stebti jų poreikius. Televizijos ateitį taip pat vertinu neblogai. Liūdniau bus spaudai ir gal radijui. Dabar bet kuri žiniasklaida turi reformuotis taip, kad būtų pasiekiama skaitytojams per kuo daugiau platformų - internete, mobiliuosiuose telefonuose ir pan. Tai, kad tradicinė žiniasklaida Lietuvoje kraustosi į internetą parodo, kad ji šią tendencijąi supranta.

[17:59:37] Media-mokykla: Labai ačiū Jums už pokalbį!!!

[17:59:42] Monika Garbaciauskaite: nera už ką

[17:59:49] Monika Garbaciauskaite: kur jį publikuosite? bloge?

[17:59:54] Media-mokykla: taip

[17:59:59] Monika Garbaciauskaite: gerai

[18:00:03] Monika Garbaciauskaite: ar jums reikia mano nuotraukos?

[18:00:17] Media-mokykla: būtų labai naudinga

[18:00:20]Media-mokykla:

[18:02:15] Monika Garbaciauskaite: autorius K.Čachovskis

[18:03:10] Media-mokykla: Dar kartą labai Jums ačiū

[18:03:36] Monika Garbaciauskaite: nėra už ką

[18:03:47] Monika Garbaciauskaite: jūsų klausimai buvo geri

[18:04:13] Media-mokykla: (blush)

[18:05:33] Monika Garbaciauskaite:

[18:05:35] Monika Garbaciauskaite: viso

[18:05:44] Media-mokykla: viso gero

Augustina Gabrilavičiūtė

Joris Kazlauskas

Ekonomikos dėsniai teigia, jog pagrindinis kiekvienos įmonės tikslas – uždirbti pelno. Nuo pat pirmųjų manufaktūrų įsikūrimo visos įmonės siekė to pačio tikslo. Tačiau XXI-ame amžiuje pradėjo plisti nauji, socialiai atsakingi verslai. Tai įmonės, kurios uždirbtus pinigus investuoja ne į priemones, padedančias gauti daugiau pinigų, bet į aplinkinės bendruomenės gerbūvio bei vidaus santykių gerinimą.

Nors socialiai atsakingos įmonės užsienyje kūrėsi anksčiau nei Lietuvoje, mūsų šalyje galima pastebėti šios verslo tendencijos pirmuosius žingsnius. Įmonės pradėjo dažniau naudoti ir gaminti ekologiškus produktus (žinoma, nepamiršdamos to priminti vartotojams), mažiau teršti aplinką, rūpintis žmonėmis, kurie patys neturi galimybių pasirūpinti savimi. Pavyzdžiui, neseniai Lietuvoje praūžusi akcija „Darom 2009“ sulaukė labai didelio kiekio įmonių, sutikusių paremti šį projektą: nuo „PZU Lietuva“ ar „Bitės“ iki smulkių internetinių portalų bei vietinės reikšmės firmų.

Iš pirmo žvilgsnio visa tai atrodo kaip kilnus tikslas – įmonės nustojo egoistiškai pelnytis, o verslas ir su juo nesusiję žmonės pagaliau suartėjo. Tačiau verta pamąstyti toliau – ar tai nėra moderni, naujo tipo savireklama? Juk retai kada įmonės, padariusios gerą darbą, tai nutyli. Tai tampa priemone labiau susikurti patrauklų įvaizdį, nei pagelbėti socialinei bendruomenei. Išsipūtus globalinio atšilimo burbului smerkiami visi, kurie nedaro to, ką daro socialiai atsakingi verslai. Nors daug kas savo pinigais dalinasi idėjiniais sumetimais, vis dėlto lieka ir nemažai tokių, kurie tokiame dalinimesi įžvelgia ir naudą savo įmonei.

Didžiausi Lietuvos prekybos tinklai, tokie kaip „Maxima“ ar „Iki“ neretai rengia „žaliąsias“ akcijas, jau netrumpą laiką jose galima įsigyti greičiau suyrančių arba iš ekologiškų medžiagų pagamintų maišelių. „Briedžio“ leidykla spausdina pratybų sąsiuvinius ant ekologiško popieriaus, „Swedbank“ ir kiti rėmėjai dalinai finansuoja Nacionalinės moksleivių akademijos sesijas, taip pat remia NMA sekcijas (matematikos, ekonomikos ir t.t.), suteikdami galimybę gabiausiems Lietuvos mokiniams mokytis pas geriausius dėstytojus.

Nors socialiai atsakingo verslo idėjoje ir galima įžvelgti egoistinių paskatų, vis dėlto tai greitai gali tapti nauja ekonomine sistema, kuri turėtų tiek rinkos, tiek alternatyvios planinės ekonomikos bruožų. Ši sistema galėtų būti dar vienas žingsnis link pažangesnės santvarkos, kurioje būtų mažiau egoizmo ir daugiau dalinimosi. Dabartinio socialiai atsakingo verslo atstovai yra pirmieji vėliavnešiai į ateities ekonomiką.

Paulius Urbonas

„Neringa FM“ studijoje, įsikūrusioje Nidoje, Pamario gatvėje, mus pasitiko šios radijo stoties įkūrėjas Linas Ramanauskas. Patalpa pritaikyta erdvei, garso sklidimui bei izoliacijai, jauki, sienos su minkštais pamušalais, kampe stovi gitara. Stoties savininkas pritildo muziką ir ima pasakoti apie „Neringa FM“ gyvavimą bei veiklą.

„Iš tikrųjų, nebebuvo būdų savirealizacijai“, apie radijo stoties įkūrimą pasakoja L. Ramanauskas. „Nusibodo kiekvieną rytą vaikščioti iš darbo į darbą, taigi tai tapo gyvenimu būdu, nes tai – 24 valandas veikiantis garso takelis“. Lyginant su kitomis radijo stotimis, „Neringa FM“ yra gana jauna – jai vos 2,5 m. „Eteryje darbuojasi trys žmonės. Įsibėgėjus vasarai laidas ves keturi žmonės. Kiekvieną dieną penkios valandos tiesioginio eterio“, su stotimi supažindina jos savininkas.

Daug kam yra įdomu, kokio pobūdžio laidas transliuoja „Neringa FM“. L. Ramanauskas teigia, jog daugiausia eterio laiko skiriama laidoms apie pačią Neringą. Pasak jo, stotis netransliuoja politinių bei kriminalinių žinių. Dažniausiai apžvelgiami įvykiai pačioje Neringoje. Domimasi krašto praeitimi, žymiais žmonėmis, lankytinomis vietomis. Kiekvieną savaitę klausytojai supažindinami su naujienomis iš Neringos miesto savivaldybės. Taip pat nemažai yra ir edukacinių laidų. „Tai – regioninė stotis“, teigia savininkas. „Radijo stotis padengia Neringą, Šilutę. Klaipėdos nepasiekiame dėl Neringos landšafto.“ Žiemą šios stoties žmonės dažniausiai klausosi internetu.

Tačiau daugiausia viso eterio laiko užima muzikinės programos. „Neringa FM“ – nekomercinė radijo stotis, todėl eteryje beveik neįmanoma išgirsti populiariosios muzikos, kurią groja daugelis kitų Lietuvos radijo stočių. Dažniausiai skamba bliuzas, rokas bei rami, atpalaiduojanti muzika. Taip pat kasdien valanda skiriama ir džiazui – nuo 12 iki 13 val. Pasak L. Ramanausko, jo stoties dažniausiai klausosi vidutinio amžiaus, užimantys aukštą padėtį visuomenėje žmonės.

Tačiau kaip tokia, daug teritorijos savo bangomis nepadengianti, radijo stotis gauna leidimus

transliuoti įvairių muzikos atlikėjų kūrinius? „Vyksta įvairiapusis bendradarbiavimas“, teigia L. Ramanauskas. Įvairūs atlikėjai siunčia „Neringa FM“ savo kūrinius. Deja, ne visus dėl prastos muzikinės kokybės galima transliuoti. Radijo stotis kartais skelbia informaciją ir apie dingusius žmones, naminius gyvūnus ar dokumentus. „Dingo vokietis senukas iš viešbučio – nesikreipiama į policiją, nes eteryje paskelbiamas žmogaus aprašymas – lengviau kitiems atpažinti“, apie vieną dingimo istoriją pasakoja stoties savininkas. Taigi „Neringa FM“ dažnai atlieka ir pagalbinę funkciją.

Skaitydami šį straipsnį, žmonės gali galvoti, kodėl L. Ramanauskas nepasirinko darbo kitoje vietoje, kur radijo stotis turėtų daugiau klausytojų. Pasirodo, stoties savininkas kaip ir turistai pajūryje randa daugybę pramogų. Vasarą jis maudosi jūroje, o žiemą plaukioja ledrogėmis bei žvejoja.

Išleisdamas mus iš „Neringa FM“ pastato, L. Ramanauskas užsiminė, kad beveik kasdien į studiją jis atsiveda savo šunį. Savininkas pripažino, kad stoties bangomis galima išgirsti ne tik įvairias laidas bei muziką, bet ir jo šuns lojimą.

Taigi visi, kurie atvyksite į Nidą, būtinai įsijunkite „Neringa FM“. O jei norite pailsėti visuose kampuose grojamos populiariosios muzikos, tiesiog prisėskite prie kompiuterio ir klausykitės šios radijo stoties transliacijos internetu.

Joris Kazlauskas