



(Parašyti paskatino nuovargis. Nuovargis, ilgą laiką skaitant piktus komentarus, sutinkamus beveik visuose portaluose, tinklapiuose. Kas bebūtų pateikta : paveikslų paroda, teatro spektaklis, publicistinis straipsnis ar improvizacija matematikos formulės tema…Kažkodėl tas deguto šaukštas sugeba gadinti nuotaiką…)
Gimdymas yra dieviškoji kūryba.
Kūryba - dieviškasis gimdymas.
Kūrinys yra vaikas, iškentėtas į mūsų tarpą.
Kurdami, kartais, padarome klaidų (tik imdami, o ne duodami niekada nesuklystam).
Kaip mes reaguojame į tai, kad mūsų vaikas turi trūkumų? Mylime jį tokį, koks jis yra.
Į svetimą gi (kitokį, ne savą) - baksnojame pirštu.
Prieš baksnodami pirštu, pabandykime sukeisti vaikus vietomis. Ar lengvai pakiltų pirštas?
Mes tokie trapūs kai paliečiama "mūsų".
Ar nemanote, kad prie kito liestis reikėtų taip pat - trapiai?
Nes visi mes - tie patys vaikai. Tie patys - sukurti, kuriantys kūriniai.
Vienodai darantys ir besistengiantys taisyt savo klaidas. Ir niekas, stipriau už mus pačius, nepabaksnos į mus pirštu…
;









"Gal net nelabai tinka verandai šitas mano įrašas.
Nors, kiek pagalvojus, atrodo, jog kuo labiausiai tinka. Nes gavau čia vieną tokį pranešimą, kurį norėjau paskelbti – o žurnale tokiems daiktams vietos nėra.
Tas mano paties noras sukėlė šiokių tokių
minčių. Dabar neturiu nei laiko, nei ūpo knaisiotis internete, bet savo
dienoraštyje apie tai yra rašęs Leonidas Kaganovas
.
Dabar bus tos sukilusios mintys.
Ar pastebėjote, kad pozityvą monopolizavo reklama?
Negali nieko pagirti, negali nieko apie nieką pasakyti teigiamo. Nes visi manys, kad nupirkta, kad reklama. Na, geriausiu atveju – lindimas subinėn ir šiaip pataikavimas. Kažkodėl.
Kol ką keiki, plaki, vanoji ir šiaip dūbasiji, tol demokratija, žodžio laisvė ir saviraiška.
Kai sakai komplimentą, esi parsidavęs arba bestuburis minkštakūnis nukarusiu iki kilimo liežuviu.
Net gėda ir nepatogu ką nors pagirti. Prastas skonis.
Kas be ko, visko yra ir visko pasitaiko. Ir akivaizdaus bato poliravimo pavyzdėlių aplinkui esti pakankamai. Bet vis dėlto – ar ne per smarkiai reklama užsėdo teigiamo kalbėjimo teritoriją.
Taip tos laisvės keikti ir nelaisvės girti aptverti mes patys save grūdame į šiokį tokį dvasios ir minties juodulį ir mažiname geranoriškumo teritoriją. Kartais atrodo, kad Lietuvoje ją mažiname ypač uoliai.
Sakykim komplimentus. (c) žinote kieno."
Negalėjau įdėti tiesiog nuorodos. Manau šį straipsnį reikia perspausdinti ir platinti n kartų. Pasirašau po kiekvienu sakiniu. O tu?


Perfrazuojant Little Miss Sunshine, bandysiu papasakot, ką sužinojau šiandien:

Šią nuotrauką radau puikiame fotoblog’e "Neatrastas pasaulis". Juo toliau-juo labiau teikiu pirmenybę blogams, o ne oficialiai spaudai. Permetusi akimis naujausią informaciją, visada pasidomiu populiariausių blog’erių įrašais.Ten beveik nerasi diskusijų apie įžymybių " dekolte naujienas" ar kitų nuobodžių dalykų. O jau komentarų lygis…Nelyginamas.
Kodėl paminėjau "Neatrastą pasaulį"? Užklydau į jį, permetus akimis naujienų santraukas ir…taip menka pasirodė tos ateinančios ir praeinančios krizės, tos skurdžių nuolaidų reklamos, tie pasidrabstymai purvais komentaruose apie temas, kurių nė velnio neišmanom…Manau, - žmonėms, pabuvojusiems kalnų viršūnėse ar urvų gilumoje, pamačiusiems akies krašteliu Amžino dalelę, visa tai turėtų būti taip smulku. Netikiu, kad kalnai įsileistų dvasios skurdukus…
Gaila tų, kurie gyvena pagal poetės E.Mezginaitės parašytus žodžius: "Ir žinai paprastai/toj pilkoj pakelėj/mes nebuvom aukštai/mes nebūsim giliai…" Netiesa,- siekis to jau yra mažytė tavo aukštumėlė. O kas išmatavo aukštumos aukštį? Gal mažas ir yra pats didžiausias?..
Perskaičiau "Lietuvos ryte" ir "Delfi"straipsnius apie eilinį jų "apsireiškimą". Aš stebiuosi!
Įvertinkite šią svetainę Surask.lt sistemoje

