9aad
Tema gimdo temą…Pradėjus rašyti apie teatro žmonių pomėgius , nemaniau, kad teks prisiliest prie kažko dar giliau. O gal aukščiau…Bet - apie viską paeiliui.
Viskas prasidėjo nuo to, kad aktorė Gražina Urbonavičiūtė, pamačiusi mano nufotografuotą vieną E.Kačinsko medžio drožinį, pasiūlė įdėti į tinklapį ir pora jos sūnui Šarūnui dovanotų Ernriko darbų.
Užsukau į svečius ir …realiai susidūriau su tuo, kas vadinama TIKĖJIMU, VILTIMI IR MEILE.
Ir STIPRYBE.
Gražina turi savo rūpestėlį ir savo namų šviesą - sūnų Šarūną…
Aš niekada nebuvau mačiusi žmoguje tiek energijos, tiek tikėjimo žmonėmis, tiek meilės gyvenimui. Tiek nuotaikingų spalvų piešiniuose, tiek kruopštumo ir atsidavimo siuvinėtuose darbuose…
Ir tokios jėgos, įveikiant kliūtį po kliūties. Ir tiek kovotojo dvasios.
Ir neturim mes tiek, nors ir keliasdešimt mūsų, kartu sudėjus.
Nes mes nesergame nuo vaikystės cerebraliniu paralyžiumi.
Nes nesvarbu,kad kai kuriems iš mūsų taip pat - jau keturiasdešimt metų.
Bet - nusišypsokit! Šarūnas šį piešinį pavadino: AŠ.
Nemanykite, kad šis įrašas bus pilnas pagraudenimų (žinau, kaip dauguma susigūžiam šalia kito nelaimės).
Aš nemačiau, kad Šarūnas prašytųsi gailesčio. Aš nemačiau jo akyse ir pykčio ant viso pasaulio ar nuoskaudos. Viskas jau išskaudėta (jei kančia iš viso turi pabaigą…).
Aš tik mačiau "liepsnojantį" žmogų, kurio teigiama energija tiesiog veržiasi iš jį kaustančių fizinių gniaužtų. Veržiasi dalint save. Galiu lažintis, - jeigu net ne ta liga, - pasaulis jam būtų vis tiek per mažas. Nes jo tiek daug.
Ir jis TIKI.
Tiki į Dievą. Ten, aukštai, ir čia, - kiekviename iš mūsų. Tiki į Amžiną, o mes vis kuriame naujus, praeinančius pro šalį. Jis su savuoju - visada kartu, o mus vis apleidžia. Tai kurių gi reiktų gailėtis?
Tai tik vienas liūdnas siuvinėtas paveikslas. Visi kiti - linksmesni už kai kuriuos mūsų su jumis vaikų…Čia ir artimi žmonės, ir paprastos svajonės ir nepaprasti svajonių paukščiai…
ir…draugas!
Taip! Aktorius Enrikas Kačinskas - jo ilgametis draugas, piešdavęs ant drobės, ko paprašydavo Šarūnas, kad po to jis atkakliai, neklusniomis rankomis, bet su meile siuvinėtų kiekvieną milimetrą.
Beje, Enrikas Šarūnui yra padovanojęs ir du savo medžio drožinius - ANGELĄ ir štai šį, nuotaikingą, dėl kurių aš ir užsukau į šiuos puikius namus…Pirmą, bet labai tikiuosi, - ne paskutinį kartą.
Šarūnas visada apsuptas draugų,ateinančių ne dėl kažkokios privalomos tai daryti priežasties. Nežinau net kaip tai įvardinti… Jis ŠVIEČIANTIS. Kas jį pažįsta, - neleis man meluoti.
Sekančiame įraše sutiko būti mano kaip ir bendraautoriumi vienas jo draugų, dailininkas Edvinas Klimas. Tiesa, jis giliau palies tą kitą, skausmingąją, pusę…
Tęsinys - kitame įraše.
Natūralus žmogaus
egzistavimas susijęs neišdildomais bendravimo saitais. Vieni žmonės bendrauja
daugiau, kiti mažiau; bet yra tokių, kurie išsiilgsta bendravimo vien dėlto,kad
neturi su kuo bendrauti. Dėl tam tikrų aplinkybių jie – niekam neįdomūs,
nereikalingi. Bet argi žmogus gali būti nereikalingas, jeigu jis yra asmenybė?
Savitas jautrus įdomus žmogus?
Pasirinkdamas savo temą norėjau
atskleisti vieno žmogaus gyvenimą, pasaulėjautą. Tik klausimas, ar tai įmanoma.
Ar įmanoma, žvelgiant iš šalies, bent dalelyte parodyti žmogaus egzistenciją
šiame pasaulyje taip, kaip tai galėtų padaryti pats vaizduojamas tapyboje
žmogus. Mano draugas, kurį pažįstu nuo vaikystės, savitai suvokiantis pasaulį,
dėl savo ligos tegalintis ištarti gan nedaug žodžių, dėl paralyžiaus visą amžių
kovojantis su tuo, ką galime vadinti „neįgalumo peripetijomis“, ir yra tas
draugas, kurį tapau.
Temą pavadinau paprastai –
„Svečiuose pas draugą“. Norėdamas perteikti jo būtį, emocijas, vidinį pasaulį,
sąmoningai naudojau jo neįgalias formas, sustiprindamas kūno deformaciją.
Nesistengiau atkartoti tikslių veido bruožų ar rankų, laikytis anatomijos;
sustiprinti nuotaikai naudojau ryškias spalvas, jų kontrastus, abstrakčius
motyvus arba tik užuominas, grafikos elementus, darbų neišbaigtumą, pačiam žiūrovui
palikdamas pamatyti savitą neįgalaus žmogaus pasaulį. Man svarbiau jo dvasinis
išgyvenimas sankirtoje su šiuo pasauliu. Viename iš darbų nutapiau prikaustytą
prie vežimėlio kūną, sekinantį ir galbūt neįmanomą atsiplėšimą nuo jungiančio
metalo gabalo. Juk tai šiokia tokia judėjimo laisvė… kitame darbe nutapiau
gyvybiškai svarbų vežimėlį. Objektas – vežimėlis nuo vaikystės lyg suauga su
žmogumi. Tampa namais, kojom, rankom, gatve, pasauliu. Jis, objektas, yra daug
svarbesnis nei aplink supanti erdvė. Tos svarbos įspūdį suteikiau kaip rato,
ovalo ar amžino sukimosi – judesio galimybės – hipoteze, tiesiog įrėždamas
spalva, vientisa linija, įsiterpiančia į darbą. Visa kita jau ne taip svarbu.
Vežimėlio ratas – gyvenimo ašis. Sekančiame darbe aš taip pat negaliu atitrūkti
nuo rato. Tik tas ratas tampa kelių susikirtimo simboliu, nuoroda neįveikiamos
kelių distancijos, svajonės, norint tiesiog pasivaikščioti paprastu keliu.
Svajonės, kur ratas yra kelias. Vaikščiojimas – riedėjimas, galimybė – tik
fantazija. Čia tenka sujungti tai, kas įmanoma ir kas neįmanoma. Mano draugas
galėtų valandų valandas sėdėti balkone, stebėti kitus žmones; jis moka vaikščioti
akimis, mintimis, jis gali nusikelti tai ten, tai čia, toje pačioje gatvėje
būti kartu visur ir išties niekur. Tokia pseudo kelionė praranda tiesioginį
realumą. Norėdamas perteikti pseudo kelionės faktą, tapybos darbe neriu į
spalvų ryškį, realumo išnykimą, planų persimaišymą, simbolizmą ir iš dalies
abstrakcionizmą. Paklausus jo, ar tu būtum laimingas, iškart pasveikęs, jis
atsako ne, man būtų per sunku būti sveikam. Tad mes tokius žmones turim priimti
tokiais, kokie jie yra, - su savo vežimėliais ar metalinėmis kojomis. Juk tai tie
patys žmonės.
Edvinas Klimas 2009m.
_original.jpg)
_original.jpg)
_original.jpg)
_original.jpg)
_original.jpg)
_original.jpg)
_original.jpg)




