- Pradžia
- Vartotojų blogai
- monika_lindt
Ar moterys iš tikrųjų žino, ko joms reikia iš vyrų?
Šeštadienis, 2009-11-21 20:27 Be temos | 4 komentarų
Sėdžiu poliklinikoje, dviejų futbolo stadionų ilgumo eilėje pakeliui į išsvajotąjį šeimos gydytojos kabinetą. Iš tamsios koridoriaus gūdumos, maždaug už šimto mylių nuo vietos, kurioje stoviu, pasigirsta gerklingas daugiabalsis mažamečių berniukų chorinis bliovimas.
Jei tas bliovimas būtų bent pora decibelų aukštesnis, būtų sudužę poliklinikos langai. Ir jei į ta bliovimą berniukai būtų mokėję sukoncentruoti mintis, jie be pastangų būtų galėję šiuo rėkimu judinti daiktus.Tai buvo toks neapsakomas rėkimas, kuris būtų įmanomas tik tuo atveju, jei Deividas Koperfildas būtų pradanginęs visus šio pasaulio žaislus. Arba dar tokiu atveju, jei būtų atėjęs laikas kraujo tyrimui iš piršto, ir, sprendžiant iš ašarų pakalnės patvindžiusios koridorių, priežastis buvo pastaroji.
Rausdamos iš gėdos, mamos velka rėkiančius berniukus už rankų tildydamos: "Na ko čia verki,kaip mergiotė kokia", "Žiūrėk, visos mergaitės gražiai stovi, o tu..", "Tai koks gi tu karys, jei šitaip bijai..". Berniukai verkia toliau, tačiau vėliau nutyla pavargę , tiek pat išsigandę kaip ir prieš tai, tačiau šį kartą jų gerklėje užstringa dar ir "vyriško orumo" kartėlis. Mamos jau ramesniu balsu protina būsimuosius "karius", kad verkti negražu ir nevyriška, kad negalima pasirodyti kaip mergaitei ir visko bijoti, reikia būti dideliems ir stipriems, kad užstotų silpnesnius ir bailesnius. Berniukai šniurkščioja patylomis, jiems virpa prikastos lūpytės ir smakriukas. Abiems po kokius šešis metukus…
O dabar , įdomumo dėlei, įsivaizduokime šiuos berniukus po dvidešimt-trisdešimt metų, kai jiems bus ne šešeri, o dvidešimt - trisdešimt šešeri:
Jie eina įsikibę į parankę savo draugei ar žmonai, jų gyvenimas susiklostė pagal nuopelnus ir įdėtas pastangas. Tačiau yra vienas bendras niuansas - jie yra kaltinami bejausmiškumu, abejingumu, emociniu uždarumu. Jų partnerės nervinasi, kad net į jautriausią filmą ar graudžiausią istoriją jie sureaguoja "sausai", o labiausiai jos užpyksta, jei vyras sutrinka pamatęs jų ašaras. Jos nuolat klausinėja apie vyro būseną, jei šis nutyla, paklausia "Kas nutiko?", jei vyras nieko nesako, jos klausia "Kas tave slegia?", jei jis susimąstė, jos tuoj klausia "Kas tave nuliūdino?"ir vėl ir vėl ir vėl, nuoširdžiai tikėdamos, kad vieną dieną jų partneris, kaip subrendusi jūros kriauklė, parodys savo emocinius perlus, pasiduos jausmams, atvirai papasakos apie savo baimes ir susikaupusį liūdesį ir jausmingai išsiverks ant motiniškai globėjiško jos peties. Deja, taip nenutiks, nes šių vyrų galvose yra užkoduota "beemocinio" vyriškumo samprata, juk "žliumbia tik mergaitės…"
Anksčiau ar vėliau šioms poroms gimsta vaikai..ir mes įsivaizduokime, jog tai - sūnūs… Vieną dieną jiems sukanka šešeri metai, mamos juos ruošia mokyklai ir neabejotinai vieną dieną reikia į polikliniką - tyrimų. Spėkite, kaip atrodo šios dienos scenarijus?
Dabar vyrų stiprumas retai kada matuojamas fizine ištverme ir beemocionalumu, nes jau seniai baigėsi gyvenimo urve ir gyvūnų medžiojimo laikai. Arba, kol vyras pumpuojasi raumenis "štanginėje", draskosi mokydamasis gatvės muštynių tam, kad išsipūtęs agresyvia išvaizda nubaidytų tik jam vienam baugius pasąmonės šešėlius, jo širdies dama, lankosi aukštuomenės intelektualų klubuose ir sumaniai laviruodama aukštakulniais tarp ofiso stalų , tempia į šeimos sąskaita mamutą. Tai kas yra kas, ir kas dabar yra šeimos maitintojas ir šeimos galva? Kam reikalingi visi tie "Neverk būk vyras" pamokymai? Mamai, nemokančiai ugdyti savo sūnaus širdyje drąsaus ir pilnaverčio žmogaus? Mūsų iškreipto požiūrio visuomenei? Man? Jums?…Kam…?
Pirmadienis
2009-11-23 14:05
Antradienis
2009-11-24 15:55
Trečiadienis
2009-11-25 19:04
