- Labas Monika. Ar žinai kas skambina? - kažkokiu keistu balsu, lyg šypsodamasis, tačiau ir įsitempęs į mane kreipiasi kolega iš redakcijos.
- Taip, Dariau, žinau kas skambina. Labas.
- Ar užsiėmusi šį vakarą?
- Nelygu koks pasiūlymas, - dirbtinai dviprasmiškai ir linksmai išspaudžiu aš. Nors ir neturiu ką šįvakar veikti, vien įdomumo dėlei apsimesiu labai populiaria.
- Na yra renginys. Skambino iš Palangos. Pas juos šį vakarą svečiuosis iš geros muzikos klubo. To gal ir nežinosi… bet žinai Boratą? Esi mačiusi filmą "Boratas" arba "Ali G"?
- Žinau, mačiau , - prieš akis iškyla Borato maudymosi kostiumėlio ir Pamelos Anderson maiše scenos, -o kaip tai susiję?
- Tai va, geros muzikos klubas iš Kauno į Palangą atveža grupę "Zohar", o Borato brolis vardu Eranas Baronas Kohen (Erran Baron Cohen angliškai) yra pagrindinis muzikos kūrėjas toje grupėje. Gal nori nueiti į tą koncertą? Klubas Ramybė. Pagooglink adresą. Koncertas prasideda septintą. Pasiimk dar ką nors, mes ten susitarėm, jus nemokamai įleis. Straipsnį parašytum.
- Skamba puikiai. Gal ir nieko, turbūt važiuosiu.
- Turbūt,ar važiuosi?
- Palangoj? septinta, ar ne? ….O galiu pagalvoti truputį? Paskambinčiau už penkiolikos minučių…
- Gerai, galvok…Beje, paieškok kontaktuose, gal gali surasti studentų kurie norėtų nueiti? Bilietai po 50 lt, bet jie sakė 50 procentų nuolaidą padarytų. Palangoj dabar ne sezono metas, reikia pritraukti publikos, na, supranti…
- Gerai , žinoma…pažiūrėsiu. Persiūsiu info, kam rasiu.
- OK, tai tu pagalvok.
- pypt, pypt, pypt…
Po poros valandų pokalbių, skubios ruošos, draugės pasakojimo apie savo naują meilė ir poros taurių martinio su ledu žiūriu į jaunos moters atvaizdą veidrodyje. Jos šviesiai rudi plaukai , pro kuriuos žybsi ilgi juodųjų perlų auskarai, dailiomis apvaliomis garbanomis vyniojasi ant pečių ir nedidelio krūtinės linkio. Jos akių mėlis blizga jaukaus vakaro ir nuotykių nuojautos žiburiais. Juoda maža suknelė, priekyje padailinta juodų akmenėlių apvadu atrodo kukliai, bet tik iki apačios, kuri lyg nukirsta ties šlaunies viduriu atidengia dailius kojų linkius. Naujieji zomšiniai bateliai, dusliai kaukšinčiu kulniuku, įrėmina neperregimo juodumo kojinėmis aptemptą siluetą. Moteris veidrodyje nežymiai nusišypso akimis. "Ką gi, mes pasiruošusios " - pagalvoju.
Klubas pasitiko mus, kaip ir reikėjo tikėtis, kukliu fasadu tačiau išskirtiniu interjeru. Pritemdyta gelsvos šviesos salė nebuvo pergrūsta, tačiau kaip tik dėl to mums skyrė vietas prie staliuko netoli scenos. Šviesaus smėlio spalvos sienas puošė senovinės freskos motyvai, horizontaliai per didelės salės sienas kabėjo apvalūs balti žibintai. Publiką sudarė vidurinio amžiaus poros, ramiai atsilošusios foteliuose, vyresni žmonės ir jų suaugę vaikai ar didesnėmis kompanijomis susėdę žmonės, jaukiai gyvai besikalbantys, lūkuriuodami, vis dirsčiodami į aparatūra ir instrumentais apstatytą sceną. Kol mokausi grupės narių vardus iš ant stalo padėto lankstinuko, draugė susiranda akimis padavėją. Netrukus ant staliuko buvo pastatytos
dvi aukštos kokteilių taurės su baltu skysčiu, ledukais ir laimo
skiltelėmis. Su drauge susižvalgome ir nusišypsome. Niekur nesimatė jaunimo. Niekur nesimatė išsvajotųjų studentų.
Netrukus po to, kai ant scenos prie savo instrumentų išsirikiavo atlikėjai, pasigirdo rami, kosmopolitiška muzika. Nenusakomo amžiaus egzotiško tamsaus gymio vokalistė auksine gofruota suknele be rankovių ir pašėlusiai garbiniuotais tamsiais plaukais įsitaisė priešais mikrofoną. Ploni rudi dirželiai gaubė jos apvalius klubus, kurie, neilgai trukus, lengvai it bangelės, ritmingai vyniojosi pagal muziką. Į šį magišką spektaklį netrukus įsitraukė kiekvienas žiūrovas ir salėje įsiviešpatavo sklandi, jokiu pašalinių garsų netrikdoma muziką. Kaip pakerėti, stebėjo plastišką, gundantį ir egzotišką atlikėjos pilvo šokį. Galėčiau prisiekti - niekas tiksliai negirdėjo, kada šilkinis atlikėjos balsas, kaip papildomas instrumentas įsiliejo į oru tekančią melodiją. Stebuklinga ore virpanti akimirka. Neabejotinai tikrovė truko vos kelias minutes, nors laikrodis nepermaldaujamai skelbė pora valandų trukusio koncerto pabaigą. Aplodismentai, palaikymo šūksniai ir ryškėjančioje šviesoje su šešėliais nykstanti įspūdžio magija.
Žurnalistai išsirikiuoja vorele: Vakarų ekspresas, Lietuvos žinios, ir aš - Klaipėdos universiteto laikraštis. Užkulisiai kvepia įšilusia kilime danga, šviežio tabako dūmais, rytietiškais smilkalais ir sumišusiu alkoholio ir rūbinės kvapu…Interviu buvo toks pat malonus netikėtumas, kaip ir koncertas, tik gal dar labiau magiškas. Magiškas, kaip hipnozės seansas. Jei ne diktofonas, nebūčiau galėjusi prisiminti nei vieno to vakaro sakinio. Tik įspūdis. Žodžiais nenusakomas stebuklas. Kuris, išlietas juodai ant balto, papuošė pirmuosius to mėnesio laikraščio puslapius.
