- Pradžia
- Vartotojų blogai
- navaitis
Dr. Gediminas Navaitis. Kam sava šalis miela, tam ir sekasi
Pirmadienis, 2012-04-02 09:31 Be temos | 0 komentarų
Mums nuolat siūlo įvairius palyginimų sąrašus - partijų reitingus, didžiausią pelną gavusių bendrovių ar didžiausią bendrąjį vidaus produktą (BVP) turinčių valstybių sąrašą. Lygindami vieną galimybę su kita, renkamės, kur dirbti, ką samdyti, kokį automobilį pirkti.
Nenuostabu, kad įpratę viską ir visada lyginti, imamės ir svarbiausiojo palyginimo - imame vertinti save, savo kraštą bei kitus ir svarstyti, kas pranašesnis, kam labiau sekasi, kas labiau nusipelno laimės. Taigi surengiame sau, savo aplinkai, o galiausiai savo valstybei konkurencinį vertinimą.
Viena dažnesnių problemų, kurias psichoterapeuto kabinete bando spręsti klientai, – pernelyg kritiškas savęs vertinimas. Niekas neverčia jų lyginti save su tais, kuriems rastų ko pavydėti. Pasirinkti savo gyvenimo vertinimo matą kiekvienas gali visiškai laisvai. Bet neretai kenčia nuo palyginimų, kuriuos JAV psichologas R. Wolf’as pavadino "sugretinimų karštlige". Jo nuomone, menkesnė “liga”, kai neprotingi palyginimai silpnina pasitikėjimą savimi, kliudo siekti tikslo, nes vidinis balsas nuolat sako: “Yra už tave gabesnių, labiau nusipelniusių, kuriems ir turi atitekti viskas, kas geriausia”. Sunkesnė, kai bandoma varžytis su žmonėmis, kuriems „ligonis“ visai nerūpi, kurie kartais net nežino, jog su jais kas nors varžosi.
Ką apie savo šalį mano (ne)laimingieji?
Moderniose visuomenėse vis labiau plinta politikos, kurios tikslas yra didesnis piliečių pasitenkinimas gyvenimu, idėjos. Jos paskatino ir visuomenės laimės lygio, jo sąsajų su ekonomika tyrimus. Suprantama, kad dėmesio netrūko ir palyginimų tyrimams. Gana paprasta tiriamųjų paklausti, kokią šalį, kokios šalies žmonės jie laiko sektinu pavyzdžiu, ir kodėl taip mano. Miuncheno (Vokietija) universiteto psichologai tai keliose ES šalyse ir padarė.
Nestebina, kad buvo žmonių, kurie manė, jog geriausia šalis gyventi – gimtinė, tačiau buvo ir teigusių, kad protingesni ir turtingesni gyvena kitur. Įdomesnis šių pažiūrų aiškinimas ir jo ryšys su tiriamųjų gyvenimu. O gyvenimas įvertintas labai paprastai – tiriamieji padalinti į dvi grupes – tuos, kurie sakėsi esą laimingi, ir tuos, kurie manė, kad laimės jiems pritrūko.
Laimingieji buvo labiau patenkinti ir savo valstybė. Jie rečiau manė, kad kitos šalys yra sektinas pavyzdys. Užtat nusivylusieji savimi gana dažnai buvo nusivylę ir valstybe, kurioje gyveno.
Pirmieji dažniau lygino savo šalį su kitomis, kurių gyventojai vargsta (pavyzdžiui, badauja ar kenčia nuo pilietinių neramumų), o antrieji – su turtingesnėmis ar bent malonesnio klimato. Pirmieji nemanė, kad jų šalis turi konkurentų, antrieji – pažymėdavo, kad kažkuri šalis juos „aplenkė“, „laimėjo konkurencinėje kovoje“, „geriau save pristatė“.
Pirmieji jei ir lygino, tai lygino tapačias ypatybes, o antrieji lygino vienus privalumus ar trūkumus su kito pobūdžio pasiekimais, samprotavo „mes turime gražią gamtą, tačiau jie – daugiau pinigų“ ir pan. Tokiuose samprotavimuose psichologinė problema yra jungtukas ”bet” ir naivi nuostata, kad sėkmė nėra tikra, jei nors kuo nusileidžiama kitiems.
Bene ryškiausias skirtumas tarp abiejų grupių atstovų – pirmieji buvo labiau informuoti ir lygino realijas, o antrieji lygino realų gyvenimą su svajonėmis.
Išmoksti lyginti – uždirbi daugiau
Visi žmonės turi iliuzijų, daro klaidų. Laimės ekonomikos centrinė idėja – laimingesni žmonės sugeba daugiau uždirbti. Todėl jos šalininkai bando susieti įvairias žmonių psichologines ypatybes su laime ir sėkme.
Gretinant aptartų grupių atstovų nuostatas su jų pajamomis paaiškėjo, kad, kaip ir buvo galima tikėtis, pozityviau vertinantys savo gyvenamąją šalį daugiau ir uždirba. Žinantys, kurioje šalyje jų lauktų sėkmė, jei emigruoja į ją, paprastai irgi pagerina savo padėtį.
Ką daryti likusiems? Aptarto tyrimo organizatorių nuomone, juos galima pamokyti kai kurių mąstymo taisyklių, galima pamokyti… lyginti. Tai yra pamokyti minčių nuoseklumo ir gebėjimo lyginti tuos pačius dalykus, gebėjimo kritiškai įvertinti turimą informaciją (dažnai žinome toli gražu ne viską apie tai, su kuo lyginame save, savo aplinką ar savo valstybę).
Kas nutinka, kai žmogus viso to pramoksta. Jo pajamos išauga bent 5 proc. Nedaug, bet vis vien malonu.
Taigi, dar kartą pasitvirtino – žmonės gali mąstyti, svajoti ir fantazuoti kaip jiems patinka. Tačiau jie neturėtų pamiršti vienos rekšmingiausių modernios psichologijos įžvalgų – pakeitęs savo mąstymą ir vaizdinius gali pakeisti savo gyvenimą.
Įrašas neturi komentarų.
