- Pradžia
- Vartotojų blogai
- navaitis
Dr. Gediminas Navaitis. Mažiau kritikos – daugiau laimės
Pirmadienis, 2012-04-16 10:23 Be temos | 0 komentarų
“Kritika kaip vaistai – jei dozė per didelė, ji nepasiekia tikslo, dėl kurio buvo panaudoti”, – rašė filosofas A.Schopenhauer‘is.
Daug mąstytojų kalbėjo ir rašė apie žmogiškųjų ryšių vertę. Laimės ekonomikos šalininkai sutaria, kad visuomenės gerovę labiau nei finansinis kapitalas lemia socialinis kapitalas, ir bando apskaičiuoti šiuos ryšius, įvertinti socialinio kapitalo poveikį ekonomikai ir numatyti jį gausinančius politinius sprendimus.
Socialinis kapitalas dažniausiai vertinamas pagal žmones siejančias vertybes – pasitikėjimą, toleranciją, pasirengimą teikti paramą – arba pagal jų socialinį aktyvumą – savanorystę, dalyvavimą politinių ir nevyriausybinių organizacijų veikloje.
Suprantama, kad laimės ekonomikos specialistų dėmesio susilaukia ir veiksniai, mažinantys socialinį kapitalą. Taigi ir įprotis kritikuoti artimuosius bei tolimuosius, valstybę ir viską pasaulyje.
Kritikos malonumai
Merginos vaikinus, vaikai tėvus, sutuoktiniai vienas kitą nuolat ir su malonumu kritikuoja, liaudiškai tariant, traukia per dantį. Jei paklaustume, kodėl tai daro, atsakytų: “Kad paauklėtume, kad padėtume tobulėti, kad padarytume geresniais”.
Įdomiausia, kad neretai patys tiki tuo, ką sako, ir netgi sugalvoja tokius keistus posakius kaip “geranoriška kritika”, “konstruktyvi kritika.” Tačiau gana retai bando suvokti, kokie yra tikrieji kritikos rezultatai bei motyvai.
Kritika – tai vertinimas. Ji tarsi brėžia ribą tarp “blogio” ir gėrio”. Kritikuojantis visada “gėrio” ir “tiesos” pusėje. Be abejo, smagu ten būti. ypač tada, kai “tiesos” siekimą palaiko ir kiti motyvai. Štai galimas norą kritikuoti sustiprinančių motyvų sąrašas: kritikuojame, nes norime “atsilyginti” už tai, kad mus kritikavo, nes pavydime, nes norime savo klaidas priskirti kitiems, nes norime išvengti galimos kritikos, nes norime atkreipti į save dėmesį, nes esame blogos nuotaikos, nes… Regis, tokį sąrašą galėtume lengvai tęsti, tačiau noro tobulinti kitą jame kaip ir neliko, o liko vien savo blogos nuotaikos ir nelabai sugyvenamo būdo apraiškos. Visi supranta, jog to nederėtų demonstruoti. Bet taip nesinori valdytis.
Kritikuojantis nors ir gerai žino (nes ne kartą tuo įsitikino), jog kritikuojami žmonės menkai keičiasi, o dėl kritikos barnių kyla tikrai daug, visgi neatsisako šio būdo išlieti savo neigiamus jausmus.
Savikritiškas bendravimo tobulinimas
Žmogus sugeba išradingai nesikeisti net tada, kai jau suprato, kad pasikeisti derėtų. Jis vėl ir vėl “pamiršta” ir savo gerus ketinimus bei vėl grįžta prie netikusių bendravimo būdų. Todėl ir supratęs kritikos žalą, paprastai sako: “O ką su jais daryti?”
Jam labai praverstų įsivaizduoti save kritikuojamo vietoje ir savęs paklausti: “Ar man patiktų kritika? Kaip aš į ją reaguočiau?” Sąžiningas atsakymas veikiausiai bus toks: supykčiau, susinervinčiau, pasistengčiau pastabas kuo sparčiau užmiršti.
Paprastai nuo tokios įžvalgos prasideda norinčių tobulinti santykius su šeimos nariais, bendradarbiais ar pavaldiniais psichologiniai mokymai. Ji paskatina savistabą ir pasvarstymus – kiek kartų vakar ir šiandien buvo pasakyta pastabų, kiek kartų kritikuota, kiek kartų teko girdėti ar skaityti kritiką, ar ji patiko. Tokie pasvarstymai parengia lyg ir lengvai, bet nenoriai vykdomai užduočiai. Prieš pradedant kritikuoti atsakyti sau: “Koks bus kritikos poveikis? Ko ja pavyks pasiekti?” O jei besimokančiam konstruktyvesnio bendravimo vis dėlto pavyko sugalvoti itin svarius argumentus itin pagristai kritikai, jam pavedama prisiminti bent tris norimo kritikuoti žmogaus teigiamus bruožus.
Po to siūloma pereiti prie… ne, ne prie kritikos, o pagyrimų. Jei tik yra proga, reikia girti tą, kurį norėta kritikuoti. Ar bent jam/jai padėkoti. Vėlgi toks siūlymas gali atrodyti gana paprastas. Bet suskaičiavus, kiek progų pagirti kitus praleidžiama per praėjusį pusdienį, akivaizdžiai įsitikinama – galimybių bendravimą padaryti malonesnį tikrai yra.
Šie tarsi parengiamieji darbai skirti esmingam bendravimo stiliaus su aplinkiniais pakeitimui – kritikos atsisakymui bei veiksmingesniam aplinkinių paveikimui. Norint, kad jei keistųsi, veiksmingiausia yra juos teigiamai motyvuoti. (Teigiamas motyvavimas mūsų gyvenime toks retas, kad net paprastesnio, šiltesnio žodžio jam apibūdinti neturime.)
Teigiamo motyvavimo pavyzdžiai: darželinukui – „tris sagas užsisegė taisyklingai, esi labai sumanus, pamėgink ir ketvirtą sagą užsisegti”, paaugliui – „puikiai valdaisi, neerzinai mokytojų, pamėgink šiandien padaryti ką nors, kad tave mokykloje pagirtų”, vyrui – „nuo pirmadienio iki penktadienio neprisigėrei, esi tvirtos valios, pamėgink ir šeštadienį nenusilakti”.
Politikams reikia priešo, bendruomenei – sutarimo
Palaikantys felicitarinės (lot „felicitas‘ – laimė) politikos idėjas Harvardo universiteto psichologai pabandė nekonfliktiško bendravimo schemas, gerai veikiančias šeimoje, nedidelėse bendruomenėse, versle, perkelti į politiką visapusiškai ištirti nekonfliktiškos politikos galimybę. Pirmiausia jie apklausė piliečius. Paaiškėjo, kad daugumai jų tikrai patiktų, jei politikai mažiau laiko skirtų tarpusavio rietenoms. Patys politikai, nors ir rečiau nei piliečiai, bet irgi pasisakė už pozityvesnį vienas kito vertinimą. Tačiau tyrėjai apklausomis neapsiribojo. Jie surengė miestelių savivaldoje dalyvaujantiems politikams mokymus, pabandė išugdyti dalykiškos diskusijos, teigiamo motyvavimo ir panašius gebėjimus. Deja, po kelių mėnesių keturi penktadaliai jų vėl ėmėsi vienas kitą kritikuoti.
Įdomesnė buvo ta negausi grupė, kurį pakeitė savo bendravimo stilių. Joje neatsidūrė išskirtinių asmeninių savybių žmonės. Jie tiesiog susilaukė bendruomenės palaikymo, pozityvaus vertinimo už norą siekti sutarimo. Lygiai taip pat ir konfliktiškai bendraujantieji jautėsi palaikomi rinkėjų, kurie žavėjosi jų griežtumu, nekompromisine pozicija.
Regis, viskas aišku – politikai atliepia piliečių lūkesčiams. Tačiau minėto tyrimo organizatoriai padarė ir dar vieną išvadą. Jei politinėje institucijoje sumažėja konfliktų ir gausėjo bandymų siekti sutarimo, bendruomenės ekonominė gerovė auga sparčiau.
Įrašas neturi komentarų.
