- Pradžia
- Vartotojų blogai
- navaitis
Dr. Gediminas Navaitis. Meilės politikos daigeliai
Pirmadienis, 2012-04-23 09:45 Be temos | 0 komentarų
Meilė – šventas jausmas ir niekas – nei tėvai, nei bendruomenė, nei merkantiliniai išskaičiavimai jo neturėtų varžyti. Todėl minčiai, kad valstybė galėtų/turėtų kištis į įsimylėjusių santykius sunku pritarti. Bet nereikėtų pamiršti – ji tai jau daro: mokyklose siūlo rengimo šeimai ar seksualinio švietimo pamokas, registruoja santuokas ir remia tėvus, auginančius vaikus. Todėl laimei, kuri, be abejo, susijusi su meile, šiek tiek dėmesio skyrė ir felicitarinės (lot „felicitas“ – laimė) idėjų šalininkai. Jie vadovaujasi ne viename tyrime pasitvirtinusiu faktu, kad laimingas žmogus yra vertybė, nes jis paprastai yra sveikesnis, pilietiškesnis ir sugeba daugiau uždirbti.
Vedę ir įsimylėję – laimingesni
Laimingi žmonės kuria laimingas šeimas. Laimingoje šeimoje gyvena laimingi sutuoktiniai ir vaikai. Kitokie, ne šeiminiai vyro ir moters bendro sugyvenimo būdai gali teikti jiems nemažai malonumo, tačiau tyrimai patvirtina – susituokusieji yra labiau patenkinti gyvenimu nei vieniši arba išsiskyrę.
Tokios išvados buvo padarytos apklausus apie 15 tūkstančių atsitiktinai atrinktų suaugusių JAV gyventojų. Tyrime žmonių buvo klausiama, ar jie jaučiasi laimingi ir ko jiems reikia, kad būtų laimingi. Daugelis atsakė, kad laimingam gyvenimui jiems būtinas pasitenkinimas šeimos, meilės ir intymiais ryšiais.
Laimingų žmonių šiame tyrime buvo 56 proc. Teigusių, kad yra nelaimingi buvo 16 proc. Tarp tų, kurie per praėjusius metus neturėjo jokių artimų ryšių, labai laimingi teigė esantys 29 proc., o visai nelaimingi – 11 proc.
Panašių apklausų įvairiose pasaulio šalyse atliekama gana daug. Jie patvirtina – vienišas žmogus retai kada jaučiasi laimingas.
Pasirengimas mylėti
Laimingų žmonių psichologinės savybės ne kartą tirtos, todėl pakankamai gerai nustatytos. Į jas galima pažvelgti ir naujai, tarsi į valstybinių institucijų veiklos gaires. Psichologui R. Andrews‘ui pavyko įkalbėti vieną Pensilvanijos (JAV) mokyklą keisti ugdymo orientyrus, daugiau dėmesio skirti laimei svarbių savybių ugdymui. Viena iš tokių savybių – gebėjimas suprasti save ir kitą, pasirinkti gyvenimo draugą (-ę) ir jį/ją mylėti.
Psichologo planas, kuri parėmė mokyklos bendruomenė, buvo aiškus. Jei laimingesni yra romantikai – reikia mažiau rūpintis seksualiniu švietimu, o daugiau laiko skirti jausminio vyrų ir moterų bendravimo aptarimui, literatūrai, skirtai meilės temai ir pan. Jei laimingesni yra tie, kurie turėjo platesnes galimybes pasirinkti sutuoktinį (-ę) – reikia mokyti vaikus užmegzti įvairesnius socialinius ryšius, įtraukti juos į jaunimo organizacijų veiklą. Jei meilei svarbus išorinis patrauklumas – reikia moksleivius įtraukti į sporto būrelius, išugdyti poreikį fiziškai tobulėti. Jei šeimos darna susijusi su vyro ir moters psichologijos pažinimu, gebėjimu ugdyti vaikus – reikia suteikti žinių apie šias gyvenimo sritis
Įdomi ir teikianti džiaugsmo mokyklos aplinka savaime yra privalumas. Tačiau ne tik ji. Praėjus 20 metų po minėto eksperimento besimokiusieji „laimės“ mokykloje buvo apklausti. Paaiškėjo, kad jie pastebimai dažniau nei bendraamžiai džiaugėsi darniomis šeimomis.
Meilės ekonominė vertė
Nobelio ekonomikos premijos laureatas J. Heckman‘as teigia, kad visuomenės dėmesys šeimai – pati pelningiausia investicija, užtikrinanti būsimas pensijas, leidžianti „taupyti“ lėšas skiriamas policijai ir kalėjimams, palaikanti svarbią piliečių gyvenimo kokybei instituciją. Tačiau Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, ši investicija neduoda norimų rezultatų – mažėja santuokų, gausėja skyrybų, o gimusių mažiau nei mirusių.
Tradicinis ekonominis požiūris – daugiau pinigų užtikrina didesnį paslaugų ar prekių kiekį – negali paaiškinti, kiek ir kaip valstybė turėtų remti šeimą. Galbūt perspektyvesnė idėja – investuoti į šeimyninę meilę. Juk nėra sunku apklausti sutuoktinius ir išsiaiškinti, kas juos sieja – meilė ar pareiga, įprotis, bendra buitis ar kiti irgi svarbūs dalykai.
Miuncheno universiteto psichologas T. Gotlieb‘as tai ir padarė. Jo tyrimas patvirtino tai, ką buvo galima nujausti. Tvirtinę, kad vienas kitą tvirtai myli, sutuoktiniai labiau domėjosi vienas kitu, dažniau rasdavo laiko „romantiškiems“ vakarams ar savaitgaliams, kuriuos praleisdavo tik dviese, intymiuose santykiuose atsižvelgdavo į kito norus bei svajones, dažniau sakydavo vienas kitam komplimentus ir nustebindavo maloniomis staigmenomis.
Panašių tyrimų yra tikrai daug. Bet T. Gotlieb‘as padarė vos daugiau nei kiti tyrėjai. Sudaręs sutuoktinių meilę palaikančių veiksmų ir nuostatų aprašą jis įkalbėjo stambią prekybos bendrovę rengti jos darbuotojams „meilės mokymus“, kuriuose derino ir paskaitas, ir dovanas, galinčias sustiprinti romantiškus sutuoktinių jausmus. Pavyzdžiui, bendrovė apmokėdavo poros išvyką prie jūros.
Lengva numanyti, kad darbuotojai buvo patenkinti. Galima buvo tikėtis, kad tai pozityviai paveikė jų šeiminius santykius. Bet įdomiausia, kad vėl pasitvirtino laimės ekonomikos nuostata – laimingi žmonės našiau dirba ir daugiau uždirba. (Beje, ataskaitoje apie šį tyrimą teigiama, kad dėl sumažėjusios darbuotojų kaitos ir išaugusio darbo našumo bendrovės pajamos išaugo 15 proc.)
Net jei ir galvosime, kad panašiuose tyrimuose ir paskaičiavimuose humoro kartais daugiau nei mokslinio tikslumo, tiktų susimąstyti, ar jau ne laikas Lietuvoje steigti Meilės reikalų departamentą.
Įrašas neturi komentarų.
