Tradicinis požiūris veda į aklavietę
Tradicinė politika remiasi nuostata – valstybės gerovę lemia finansinis ir fizinis (mašinos, staklės ir pan.) kapitalai. Felicitarinės (lot. „felicitas“ – laimė) politikos esminė nuostata – svarbiausias yra socialinis kapitalas.
Jei nevartosim šių terminų, sakysim paprasčiau, tai paaiškės, kad šiandien visuomenė, jos grupėms atstovaujantys politikai nuolat renkasi, kurios vertybės svarbiausios, kurių pirmiausia derėtų siekti. Ar bendrojo vidaus produkto (BVP), ar bendrosios nacionalinės laimės (BNL) augimo? Persvara kol kas tradicinių nuostatų pusėje, nes laimės indeksą dar tik planuojama ateityje matuoti, o BVP auginimas ar smukimas yra nuolatinė diskusijų tema.
Pasaulinė ekonominė krizė, stiprėjančios ekologinės problemos akivaizdžiai patvirtino, kad tradicinis požiūris vis menkiau paaiškina, kas vyksta visuomenėje ir kokiu keliu toliau eiti.
Tuo tarpu laimės ekonomikos šalininkai teigia, kad galimas kelias iš krizių – pripažinti, kad esminė šalies vertybė yra laimingi žmonės. Jie yra ir ekonominė vertybė, nes daugiau sukuria bei geba daugiau uždirbti, nei nusivylusieji savimi, aplinkiniais ir valstybe.
Svarbiausias kapitalas – žmonės
Tradiciniam ir vis labiau atgyvenančiam požiūriui atstovaujančios politinės jėgos rėmėsi siekimu arba nusavinti turtą, arba paskelbti nuosavybę šventa ir neliečiama. Tokie sprendimai prarado savo patrauklumą, nes turto nusavinimas daug kartų sukėlė visuomenės stagnaciją ar net žlugimą.
Tačiau ir nekontroliuojamas turtėjimas nesuteikė laimės. Todėl imta vis labiau domėtis turto perskirstymu. Vertinant perskirstymą daug kalbama apie skurdą ir ekonomikos skatinimą ir retai kada užsimenama atsakomybę, laisvę ar laimę. Nors vis dėlto kaip tik tai lemia valstybės sėkmę.
Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, yra alkanų benamių. Ar visuomenė turi tapti turtingesnė, kad išspręstų jų problemas? Sunku būtų paneigti, kad tam labiau trūksta politinės valios, o ne materialinių resursų.
Tokios valios trūksta ir apibrėžiant minimalią gerovę, kuri paprastai siejama su asmens fiziologinių poreikių tenkinimu. Tačiau žmogus nėra vien biologinė mašina, o turi ir aukštesniuosius poreikius – savigarbos, savirealizavimo bei kitus. Todėl felicitarinės politikos šalininkai siūlo naują kelią – viešųjų finansų perskirstymas turi didinti bendrą visuomenės laimės lygį.
Vadovaujantis šiuo požiūriu darbas nėra vien prasimaitinimo šaltinis. Taigi dirbantysis, negaunantis pakankamo atlygio už darbą, kurio net minimalūs poreikiai tenkinami socialinėmis pašalpomis, yra ne šiaip vargstantis. Jis dar ir žlugdomas kaip asmenybė. Veikiausiai jis nebadaus, nes giminės, artimieji bei socialinės rūpybos sistema pasirūpina, kad Lietuvoje, skirtingai nuo Afrikos šalių, badaujančių nebūtų. Tačiau tokiam darbuotojui diegiama mintis, kad jo darbas, o drauge ir jis pats yra ne kažin ko vertas, kad jis yra išlaikytinis, gyvenantis iš paramą ir labdarą skirstančiųjų malonės. Kuo daugiau žmonių tuo patikės – tuo menkesnis bus Lietuvos socialinis kapitalas, nors kaip tik jis ir lemia valstybės ateitį.
Dirbančiam nereikia paramos
Dalis visuomenės bent iš dalies supranta problemą ir pasisako už tai, kad minimali alga būtų padidinta. (Geriau būtų, jei būtų siekiama normalios algos.) Tačiau jiems atsakoma, kad verslas ar bent jau smulkusis verslas nepajėgus didinti minimalią algą, kad tai žlugdys verslą, o tuo pačiu mažins darbo vietų skaičių.
Čia tarsi pamirštama, kad ginčijasi ne vien dirbantieji su darbdaviais. Yra ir trečias ginčo dalyvis – biurokratinis aparatas, kuris „pasiima“ kone pusę dirbančiojo pajamų. Mokesčiai, kuriais surenkama lėšų valstybės valdymui, socialiniam aprūpinimui, sveikatos apsaugai, švietimui, kitoms reikmėms, be abejo, būtini. Tačiau ar būtina rinkti mokesčius iš vos ne vos pragyvenančių ir po to juos šelpti per valstybines socialinės paramos sistemas?
Vadovaujantis felicitarinės politikos nuostatomis, kurių esmė – gausinti laimingų, savarankiškų, t. y. galinčių bent jau save išlaikyti žmonių skaičių, būtina pasiekti, kad dirbantysis išsiverstų be pašalpų.
Todėl pateikiau Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisą, kuria siūlau neapmokestinamą pajamų dydį (NDP) padidinti iki minimalios algos dydžio (dabar – 800 litų). Tai reiškia, kad nuo ir šiaip mažai uždirbančiųjų nebūtų atskaitomi mokesčiai, kurie po to perskirstomi jiems patiems šelpti.
Juk ne gaunantieji minimalią algą išlaiko pensininkus. Ne jie suneša pinigus į valstybės biudžetą. Jie išlaiko save, ir tas pastangas valstybė privalo paremti.
NPD padidinimas būtų kone pirmas reikšmingesnis praktinis felicitarinės politikos žingsnis pastaraisiais metais. Jis taip pat labai aiškiai parodytų jungiantį tokios politikos pobūdį, nes sunku įsivaizduoti liberalą, pasisakantį prieš mokesčių mažinimą, socialdemokratą, nenorintį rūpintis vargingesniais visuomenės sluoksniais, ar konservatorių, pamiršusį savo partijos veiklos programoje įrašytą teiginį, kad dėl elgesio skurdo „žmonės, palaipsniui priprasdami prie išlaikytinių būsenos ir atgimstant sovietiniams papročiams, paranda motyvaciją darbui, žinioms“.
Kita vertus, felicitarinė politika nuolat susiduria su atskirų grupių interesais (pavyzdžiui, valdininkų siekiu kontroliuoti perskirstymą, globalių korporacijų, kurioms reikia pigios darbo jėgos, grasinimais iškelti gamybą į „pigesnius“ kraštus; politikais, kuriems blogesnė visuomenės padėtis leidžia prisiimti „gelbėtojo“ vaidmenį ir pan.). Todėl visiems naudingi, didinantys visuomenės laimės lygį sprendimai neatsiranda savaime, bet geriausias pasirinkimas – laimingesnė Lietuva. Belieka jos siekti. Ir ne žodžiais, o praktiniais veiksmais.
