- Pradžia
- Vartotojų blogai
- navaitis
Dr. Gediminas Navaitis. Vartojimo kazino – bandymas apgauti save
Pirmadienis, 2012-06-11 12:25 Be temos | 0 komentarų
”Godumas ir laimė niekuomet nesusitiko vienas su kitu“, – rašė XVIII a. JAV politikas Benjamin‘as Franklin‘as
Moderniose šalyse ilgai neabejota, kad daugiau gaminant bus daugiau parduota, o daugiau pardavus pavyks daugiau uždirbti ir taip sukurti geresnį gyvenimą. Pastaraisiais dešimtmečiais šia nuostata vis labiau abejojama, nes, kaip rodo tyrimai, bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo, o laimingų žmonių ten nepadaugėjo. Todėl vis labiau plinta felicitarinės (lot. „felicitas“ – laimė) politikos, kurios šalininkai visuomeniniu tikslu skelbia ne BVP, o bendrosios nacionalinės laimės (BNL) augimą, idėjos. Gausėja ir tyrimų, skirtų išsiaiškinti pajamų ir vartojimo sąsajas su laime.
Šios krypties tyrėjai pastebi, kad rinkos ekonomikos dalyvis tapo labai panašus į kazino lošėją ar žmogų, bandantį savo problemas spręsti besaikiu apsipirkinėjimu.
Azartiško lošėjo / pirkėjo portretas
1980 metais JAV psichiatrų asociacija priklausomybę nuo azartinių žaidimų pripažino psichikos sutrikimu ir įtraukė jį į ligų sąrašą. Praėjusio amžiaus viduryje JAV buvo įkurta Anoniminių lošėjų organizacija, labai panaši į AA (Anoniminių Alkoholikų). Šiandien jos atstovas W. Leinbach’as sako, kad nekontroliuojamas pinigų švaistymas yra tiek asmeninė, tiek ir visuomenės problema ir reikia kurti plačios apimties programas norintiems išsivaduoti nuo priklausomybės pirkiniams. Anot jo, nekontroliuojamas potraukis pirkti siekiant nusiraminti, paguosti save, pamiršti darbo ar šeimos problemas, praleisti laiką ar dar dėl tūkstančio kitų nemažiau svarbių priežasčių gali būti prilygintas nekontroliuojamam potraukiui azartiniams žaidimams, abu šie polinkiai turi daug bendro.
Azartiški lošėjai yra ne kartą tirti. Jų psichologinės savybės ir visuomeninė padėtis pakankamai žinoma. Palyginus juos su nevaldomai išlaidaujančiomis prekybos centruose atskleista daug panašumų.
Paaiškėjo, kad ir azartiškas pirkėjas (-a), ir lošėjai aplinkinių bei jų pačių požiūriu yra gana normalūs žmonės. Paprastai jie priklauso vidurinei klasei, daug ir sąžiningai dirba, bando taupyti ir investuoti. Jų karjera gali būti sėkminga, tačiau didesnių perspektyvų jie jau nebemato. Jų šeimyninis gyvenimas ramus ir nuobodus. Jie pritaria visuomenėje paplitusioms nuomonėms, o originalesnes mintis atmeta. Vyresniame amžiuje jie turi anstvorio. Jie nepritaria socialinei pagalbai vargstantiems bei tautinėms mažumoms, nes juos erzina, jei kas nors ką nors gauna veltui.
Panašios savybės iš pirmo žvilgsnio atrodytų daug kam būdingas ir tarsi atsitiktinis jų rinkinys, tačiau jos dėsningai tarpusavyje susijusios. Šiuos žmones galima apibūdinti kaip jau nebeturinčius didesnių perspektyvų konformistus, kurie nepatenkinti savimi, nors to ir nepripažįsta, ir kurie norėtų įvairesnio gyvenimo, stipresnių įspūdžių, nors to irgi nepripažįsta.
Azartiškas elgesys su pinigais
Rinkos ekonomika tarsi moko vertinti pinigus. Konformistas-pirkėjas priima šią taisyklę, nes yra linkęs tikėti tuo, ką sako autoritetai ir pasiduoda reklamos poveikiui. Skelbimas “Du už vieno kainą” jam/jai atrodo besąlygiškai teisingas. Norinti protestuoti prieš suvaržymus jo asmenybės dalis irgi lieka patenkinta, perskaičiusi tokią reklamą. Ji tarsi gauna leidimą švaistyti pinigus, pirkti bet ką.
Tuo tarpu konformistas-lošėjas vadovaujasi visuomenės taisyklėmis, bet nori jas pažeisti. Lošdamas vaizduotėje atsiduria tarp laisvų, drąsių žmonių, kurie lengvai gauna ir leidžia pinigus. Komformistas tiki reklama ir perskaitęs, kad lošimas vadinamas žaidimu, ryžtasi “pramogauti”, nors jei pažvelgtų į sėdinčių prie ruletės stalo veidus, iš karto įsitikintų, jog jie nei žaidžia, nei atsipalaiduoja. Tačiau tarp jų jis gali pasijusti maištininku ar aristokratu. O už tai, kaip ir už prestižinį, bet nereikalingą daiktą sumokėti negaila.
Anoniminių žaidėjų organizacija atranda ir dar keletą nesivaldančių lošėjų bei išlaidaujančių pirkėjų panašumų. Tai – greitai sprendžiantys žmonės. Bet greitai spręsdami jie nesugeba numatyti ateities ir nebando to daryti. Šie žmonės sunkiai valdo savo agresyvumą. Ir lošėjas, ir pirkinių “medžiotoja (-as)” nustums kitą, bandantį užimti “jo vietą” prie kortų stalo ar pačiupti prekę per išpardavimą.
Jie yra silpnavaliai ir iškilmingai pažadėję vengti kazino ar pirkti tik tai, ko reikia, lengvai ryžtasi dar vieną, “paskutinį” kartą pažadą sulaužyti. Taip pat kaip ir vėl persivalgyti ar grįžti prie kito žalingo įpročio, kurį ryžtingai smerkė, kurio žadėjo atsisakyti.
Šie žmonės prietaringi ir naiviai tiki skaičių magija. Jiems atrodo, jog loterijos bilietas, kurio numeris 7777777, turi didesnę galimybę laimėti nei tas, kurio numeris 3564829.
Svarbu ir tai, kad giliai pasąmonėje azartiškas lošėjas nepasitiki savo vyriškumu, todėl ir bando vadovautis posakiais apie tikrus vyrus, mėgstančius riziką.
Tą pačią problemą – nepasitikėjimą savo moteriškumu - turi ir azartiška pirkėja. Todėl jai labai patinka samprotavimai, kurie pirkimo maniją tapatina su žaviu neatsakingumu bei gebėjimu užvaldyti vyro piniginę, o šias savybes – su tikruoju moteriškumu.
Laimė ir romantika prieš azartą
Priklausomi nuo lošimų gali paprašyti, kad jų nebeleistų į kazino. Paprašyti, kad prekybos centrai nebeįleistų azartiškų pirkėjų, dar nepavyktų. Tačiau kai kurie būdai geriau suprasti save praverstų ir jam, ir jai.
Psichologinių priežasčių, skatinančių nekontroliuojamai pirkti ar lošti, yra daug. Neretai jie tarsi papildo vienas kitą – tampa bendru poros potraukiu, kai vyras renkasi kazino, o moteris – išpardavimus. Azartinių lošėjų organizacija siūlo tokiai porai mėginti atkurti savo santykių romantiką ir abiem drauge ar kiekvienam atskirai ieškoti naujų, prasmingesnių gyvenimo tikslų.
Galima abejoti tvirtinimu, kad iškilmingas pasižadėjimas atsisakyti nekontroliuojamo išlaidavimo ir išvykimas tarsi į naują povestuvinę kelionę, kai vyras ir moteris pažada ir aišku bando patenkinti vienas kito anksčiau neišsakytus erotinius norus, įveiks potraukį lošti. Bet neabejotina, kad toks kovos su priklausomybe būdas būtų vienas maloniausių.
Nemažiau įdomi ir kita rekomendacija – skirti dalį pinigų labdarai. Bet ne atiduoti juos kokiai nors labdarą teikiančiai organizacijai ar fondui, o asmeniškai numatyti, kaip, kiek ir ką remti bei kontroliuoti paramos panaudojimą, mėginti padėti spręsti kitų žmonių problemas. Toks “išlaidavimas” tikrai prasmingesnis nei kazino ar prekybininkų rėmimas. O prasmingiau gyvenantis žmogus labiau didžiuojasi savimi ir gali nebeieškoti kitų savęs įtvirtinimo būdų.
Įrašas neturi komentarų.
