III. Savęs valdymas

Didžiausia pergalė - tai pergalė prieš save, prieš kliudančius sėkmei savo įpročius bei savybes bei savas nuostatas, kurios lemia kokį gyvenimą matome ir patiriame, keitimas. Todėl pravartu peržiūrėti įsitikinimus ir įvertinti, kurie iš jų kliudo džiaugtis sėkme. Tokiu požiūriu remiasi viena iš psichoterapijos krypčių – kognityvinė psichoterapija.

Jos atstovai siūlo mūsų minčių ir emocijų sekose skirti “aktyvinančius įvykius” – tai, ką patiriame (pvz., nepavyko laimėti konkurso į aukštesnes pareigas), “įsitikinimus’, kurie paaiškina įvykį (pvz., konkursus laimi iš anksto parinktieji), ir tokių įvykių bei įsitikinimų sukeltus jausmus (pvz., jaučiu, kad nieko gyvenime nepasieksiu), kurie patvirtins įsitikinimus ir paskatins ateityje vengti tokių nemalonių situacijų, taigi, nebeieškoti geresnio darbo. Suprantama, kad jo neieškantis veikiausiai ir liks antraeilėje vietoje.
Dera atkreipti dėmesį į tai, jog aptartu atveju jausmai priklauso ne tik nuo paties įvykio, o ir nuo to, kaip jis buvo sau išaiškintas. Kitas žmogus tą patį įvykį gali išaiškinti visai kitaip (pvz., mano kvalifikacija per aukšta) ir taip paskatinti ne nusivylimo, o pasipiktinimo jausmą. Šį jausmą atitiktų bandymas išsiaiškinti, kodėl nelaimėtas konkursas, bandymas pateikti argumentų, patvirtinančių savo gebėjimus. Gali atsitikti ir taip, jog į juos bus atsižvelgta, ir konkurso rezultatai peržiūrėti. Toks požiūris, be to, paskatins energingiau paieškoti naujų galimybių, geriau pasirengti kitiems konkursams ir galiausiai gauti priimtiną darbą.
Kognityvinės psichoterapijos šalininkai teigia, kad į daugelį įvykių galima rasti naudingesnį nei įprastą atsaką. Tai padaryti įgalinantys būdai gana paprasti, tačiau juos reikia nuolat kartoti, nes nevisiškai suvoktas savęs nuvertinimas, žlugdantys įsitikinimai vėl ir vėl sugražina nesėkmę patvirtinančius mąstymo būdus.
Pirmuoju žingsniu į kliudančių džiaugtis sėkme minčių atpažinimą būtų bandymas apibūdinti įvykius neutraliai. Antai, galima sau sakyti: “Vadovas manęs nepaiso, mano pasiūlymai jam nerūpi.”, o galima sakyti: “Vadovas šiuo metu neturėjo laiko aptarti mano siūlymą”.
Antrasis žingsnis - pamėginti suvokti labai greitai pralėkusią, dažnai nepastebimą pirmąją mintį apie šį įvykį, jo išaiškinimą. (Pvz., tai galėjo būti mintis:” Aš nevertinamas?”)
Jeigu tokias mintis sunku “pagauti”, galima tiesiog užsirašyti tris ar penkis dažniausiai sau sakomus įsitikinimus (pvz., “žmonės džiaugsis, jei man nesiseks”, ”niekuo negali pasitikėti” arba „žmonės man pritars“, „daugelis bendradarbių sąžiningi“).
Aptikus negatyvias mintis labai praverstų surasti bent keletą faktų, kurie liudytų priešingai. Tai paskatins paklausti savęs, kuris įsitikinimas palankesnis sėkmei. Gal nuosekli išvada iš jau turimų faktų būtų ne “niekuo negali pasitikėti”, o “man smagiau artimai bendrauti su žmonėmis, kurie laikosi tokių pat principų kaip ir aš”.
Šios, vadinamos automatinėmis, mintys gali būti atskleistos įsivaizdavus įvairias situacijas ir išsiaiškinus, kokias mintis bei jausmus jos sukelia.
Tereikia, pavyzdžiui, pagalvoti, kokias mintis sukels teiginiai, apibūdinantys svarbiausias gyvenimiškas nuostatas.

Įvertinkite šiuo paryškintus teiginius.
Gyvenimas yra džiugus.

Gyvenimas nuolat siūlo karjeros galimybes.

Aukščiau bambos neiššoksi.

Įtarus skaitytojas, kaip ir ne vienas bandęs pakeisti savo gretai pralekiančias, nevisiškai suvokiamas mintis, čia gali paklausti, ar tik nesiūloma sau meluoti, įteiginėti sau dalykus, kuriais netiki. Tokiame klausime paprastai ir slypi atsakymas, nes klausiama ne apie pasaulį, kuris tikrai sudėtingas ir retai kada vienareikšmiškai nusakomas, o apie tikėjimą vienokia ar kitokia nuostata. Todėl į klausimą lengva atsakyti: “Visos nuostatos ir teisingos, ir klaidingos. Geriau rinktis tą, kuri žada sėkmę.”
Sėkmingi žmones mąsto kitaip nei nepatenkinti gyvenimu. Aplinkybes pakeisti ne visada lengva, o kartais ir neįmanoma. Kontroliuoti savas mintis ir fantazijas galima išmokti.
Norinčius tai padaryti, pirmiausia mokoma nebehipnotizuoti savęs pernelyg aukštų reikalavimų ar nesėkmių vaizdiniais. Tam siūloma atpažinti ir pasižymėti, kai mintyse vykstančiame pokalbyje su pačiu savimi sakoma ką nors panašaus į: “viskas arba nieko”, “tobulai arba niekaip”, “kaip aš noriu arba nereikia”. Tokios mintys kliudo pastebėti pasiekimus ir jų plėtros galimybes. Todėl, besimokantis sėkmingo žmogaus mąstymo, pastebėjęs jas, turi pamėginti samprotauti taip: “rytoj geriau nei šiandien”.
Kai klausiame savęs, ką galėčiau patobulinti, pakeisti, padaryti geriau, sėkmės šansai pastebimai didėja.
Nemažiau svarbūs ir ateities bei praeities vaizdiniai, kuriuos nuolat kuriame. Jie -tai savitas savęs programavimas, kuris gali neveikti, bet gali ir netikėtai nulemti mūsų elgesį, pasiekimus ir, kone visada, veikti savijautą.
Dažniausiai savas gyvenimas gadinamas gana panašiais būdais. Psichoterapeutė Janette Rainwater rašo apie kenksmingus svarstymų siužetus. Populiariausi iš jų: “Jeigu aš nebūčiau… (pardavęs akcijas, praradęs darbą ir pan.)”; “Aš negausiu ko noriu, nes… (esu per jaunas, per senas, nemokantis italų kalbos ir pan.); “Man visada, niekada…”, “Kaip nuostabu buvo, kai…”.
Paminėti bei panašūs mintijimai patvirtina, kad tie, kurie mano esą nelaimingi, nesąmoningai verčia save tokiais jaustis ir gana dažnai nenori suvokti akivaizdaus fakto, jog gyvena šiandien ir nuo jų pačių priklauso, ar šiandien galvos apie sėkmę, ją įsivaizduos, ar pasirinks liūdnesnę minčių ir fantazijų kryptį. Kadangi toks pasirinkimas tėra jų apsisprendimas, tai posakis, kad kiekvienas yra savo laimės kalvis, bent jau vaizdinių ir minčių srityje, abejonių neturėtų kelti.
Vis dėlto klausimas ką daryti su negatyviomis mintimis bei jas patvirtinančiais vaizdiniais ne vienam atrodo sunkiai sprendžiamas? Todėl pabandykit šias mintis ir vaizdinius nupūsti.
Negatyvias mintis bei jas patvirtinančius vaizdiniais galima paprasčiausiai nupūsti. Nemažiau kaip dvidešimt kartų. Geriausiai atidarius langą, kad giliai įkvėptume gryno oro. Ir tuo pat metu įsivaizduokime, jog tai, kas neramino, nuskrenda tolyn. Spartu, lengva ir veiksminga. Išbandykite.

Neretai galvojama, kad pozityviam mąstymui reikia milžiniškų pastangų. Betgi jų reikia tiek pat, kiek žlugdančių vaizdinių kūrimui.
Retas verslininkas ateina į darbą nesiprausęs, nevalytais batais.. Savo išore pasirūpina visi, tačiau mąstymo ir jausmų "higienos" daug kas nesilaiko. Ne vienas iš ryto būna irzlus ir piktas. Nors kartais net neturi šiai prastai nuotaikai paaiškinimo. Tiesiog dėl įsišaknijusio blogo įpročio vis kartoja ir atkartoja tuos pat negatyvius jausmus, tuos pačius pateisinančius samprotavimus ir juos sustiprinančius vaizdinius. Ir kiek pradeda panašėti į normalų žmogų tik po kelių cigarečių ar puodelio kavos. Suprantama, jog tokiose būsenose sunku kurti savo sėkmę. Taip tepavyks prišaukti nesėkmes.
Sprendimas.

Mūsų mintys, vaizdiniai ir nuostatos brėžia ir vienokį ar kitokį veiklos būdą. Įsitraukę į veiklą lyderiai neretai tarsi “pamiršta” save, kol galiausiai pašlyja jų asmeninis gyvenimas, sveikata, ir jie nebesugeba atlikti to darbo, dėl kurio daug paaukojo. Jie neatsispiria stresui.

Geresnis streso suvokimas ir jo valdymas yra ilgalaikės sėkmės prielaida. Streso apibrėžimų yra gana daug, nors ne visi jie moksliškai tikslūs.

Ką vadiname stresu:
STRESAS - neigiamų aplinkybių sukelti organizmo ir elgesio sutrikimai.
STRESAS - neigiamas emocinis išgyvenimas.
STRESAS – psichologinė įtampa, kurios žmogus nesugeba kontroliuoti.
STRESAS – kažkas blogo, žalingo ir nevaldomo.
Mokslinis streso apibrėžimas
„Stresas – universalus (nespecifinis) organizmo reagavimas į būtinybę prisitaikyti.”
Hans Selye

Akivaizdu, kad siekiantis sėkmės nuolat susiduria su vis naujais iššūkiais, turi veikti sparčiai kintančiomis aplinkybėmis, dažnai neturėdamas pilnos informacijos apie jas ir negalėdamas visiškai pasikliauti nei pavaldiniais, nei aukštesnio rango vadovais. Todėl jis (tiksliau - jo organizmas) į visa tai reaguoja nespecifiškai, t.y., ir į veiklos permainas, ir į konkurenciją, ir į dar daugybę kitų problemų reaguoja taip pat. Iš pradžių sunerimsta (organizmas pasirengia arba kovoti, arba pabėgti, todėl širdis plaka dažniau, įsitempia raumenys, keičiasi kvėpavimo ritmas, labiau prakaituojama ir k.t.). Vėliau nerimo požymiai išnyksta, bet jiems suvaldyti reikia daugiau pastangų nei būti ramiam saugioje aplinkoje. Dar vėliau ateina išsekimas, nes ilgai veikiant grėsmėms ir iššūkiams, su kuriais lyg ir apsiprasta, senka organizmo energija, jo galimybės prisitaikyti prie įtampos, ir “žmogiškoji mašina” susidėvi.
Iš šių ganėtinai aiškių pastebėjimų sektų keletas svarbių išvadų. Jos leistų atkreipti dėmesį į tai, kad reagavimas į grėsmę bei iššūkius padeda juos įveikti ir yra naudingas. Antai, stresas dažnai padeda sportininkams pasiekti geresnių rezultatų.
Tačiau ilgainiui pats reagavimas į stresą, jo įveikinėjimas tampa problema. JAV verslo konsultantų duomenimis, stresas darbe JAV pramonei kasmet kainuoja nuo 200 iki 300 milijardų dolerių.
Veikiausiai stresas padaro nemenkus nuostolius ir Lietuvoje. O sunkmečiu jis veikia dar stipriau, todėl ir jį susilpninti dar svarbiau nei anksčiau.
Tai nuostoliai dėl sumažėjusio produktyvumo, darbuotojų, neišlaikiusių darbo įtampos kaitos, nelaimingų atsitikimų, o kartais ir dėl draudimo bei teisinių išlaidų.
Taip pat galėtume pastebėti, jog grėsmę bei iššūkius reikia suvokti ir įvertinti, todėl juos visų pirma reikia vertinti ne pagal fizinį, bet pagal psichinį poveikį. Tai, kas vienam, pavyzdžiui, nepatyrusiam vadovui yra baisus pavojus, kitam, pavyzdžiui, patyrusiam vadybos “vilkui”, - tik smulkus keblumas. Turėtume atkreipti dėmesį ir į tai, kad iššūkių įvertinimas bei suvokimas visų pirma yra psichologinis reagavimas, kuris gali sutrikdyti veiklą bei asmenybės būklę, tačiau neatitikti menkų fizinių sąnaudų.
Daugelio stresą tyrinėjusių specialistų nuomone, streso priežastys glūdi asmeninio gyvenimo sunkumuose arba darbo organizavime. Aptarti santykius su artimaisiais – neklusniais vaikais, nepatikimu sutuoktiniu (-e), neištikima mylimąja (-uoju), įkyriais giminaičiais prireiktų dar vienos e-knygos. Šioje apžvelgsime darbo stresą, kuris, beje, dažnai neatsiejamas nuo streso namuose.
Viena dažniausių streso darbe priežasčių yra perkrovimas užduotimis. Kai darbo per daug, kyla nerimas, jog jo nepavyks laiku atlikti, jausmas, jog situacija nebevaldoma ir galimi nuostoliai. Atsakomybė už pavaldinius ir organizacijos ar savąją sėkmę šiuos jausmus dar labiau sustiprina, ir neretai tampa sunku suvokti, kur veiklos ribos, norima vis labiau ir labiau viską kontroliuoti, o galiausiai imama vadovautis nuostata “tik tada gali būti ramus, kai pats viską padarai”.
Dažną stresinę situaciją išprovokuoja ir būtinybė sutvarkyti pernelyg daug informacijos. Tas, kuris po darbo valandų rašo ataskaitas, tvarko finansinius dokumentus, jau yra peržengęs pavojingą streso ribą.
Keliantis pavojų gerovei bei savęs vertinimui stresas pastebimas ir iš fiziologinių, emocinių, mąstymo bei elgesio permainų.
>>>

Savikontrolės atkūrimas

Įvairius gyvenimo pasikeitimus, kurie pareikalauja prisitaikymo, kelia stresą įprasta vertinti taškais. (Čia dar kartą galima priminti, jog stresas - tai nespecifinis reagavimas, todėl daugelis žmonių į kai kuriuos įvykius reaguoja vienodai.)
Tas, kuris per metus tapo našliu ar našle, surinko 100 streso taškų. Skyrybos duotų 73 taškus. Džiaugsmingi įvykiai irgi susiję su permainomis, todėl vedybos duoda 50 streso taškų. Beveik tiek pat, t.y., 47 taškais vertinamas atleidimas iš darbo. Verslo srities pakeitimas vertas 39 taškų, didelio kredito paėmimas – 35, problemos su viršininku – 30, darbo sąlygų pasikeitimas – 20, ir netgi atostogos – 12 streso taškų.
Kas trečias, per metus surinkęs 100-150 streso taškų, susirgs rimta liga, o jei taškų bus daugiau, tokia liga susirgs kas antras.

Siekiantis sėkmės dažnai turi visiškai pasinerti į veiklą, visiškai jai atsiduoti. Tačiau jei jis nesugebės atsiriboti nuo darbo problemų, apsaugoti savęs, galiausiai nesugebės ir siekti savo tikslų. Norint valdyti kitus, jam reikia išmokti valdyti save, savo laiką ir energiją.
Valdantis save žmogus neperkrauna savęs darbais, nes prieš ko nors imdamasis susimąsto: “Ar man reikia tai daryti? Kaip paprasčiausiai tai padaryti? Kokie gali būti rezultatai?” Šie tarsi paprasti klausimai, keletas minučių, skirtų atsakymo į juos paieškoms, gali pastebimai sumažinti nenaudingą, neperspektyvią ar lengvai perduodamą kitiems veiklą, o drauge palikti daugiau energijos ir laiko tam, ką reikia spręsti pačiam.
Nemažiau svarbus yra gebėjimas atsipalaiduoti, kad kūnas ir protas pailsėtų nuo fizinių ir psichinių krūvių. (Čia būtų galima įrašyti viską, ką kiekvienas žino, bet dažnai “pamiršta” pritaikyti sau apie sveiką gyvenimo būdą.)
Šalia sveikos gyvensenos įtampai sumažinti tinka joga, meditacija. Ar kai kurie specialieji pratimai.

„Vaistai“ nuo streso – laimė

Dar geresnis būdas įveikti stresą – būti laimingam.
Psichologai Wiliams’as Costa ir Joseph’as Mac-Cris’as siūlo paprastą ir dalykišką laimės apibūdinimą: laimingi yra tie, kurie patyrė daugiau malonių išgyvenimų (džiaugsmo, pasitenkinimo, euforijos), negu nemalonių (pykčio, baimės, nusivylimo). Jie nustatė, kad žmonės, kurie ramiai reaguoja į pokyčius, domisi pasauliu ir kitais, pasiekia didžiausią sėkmę. Laimingi ir sėkmingi tiki tuo, ką skelbė daug dvasingumo mokytojų – mūsų laimė labiau priklauso ne nuo sunkmečiais braškančios ekonomikos, klastingų konkurentų ir dar gausybės dalykų, kuriems dažnai norime priskirti atsakomybę už tai, už ką esame atsakingi patys, - už savo laimę.
Psichologiniai tyrimai taip pat rodo dvi laimės kūrimo kryptis – rinktis prasmingus gyvenimo tikslus, didinti malonių išgyvenimų skaičių ir mažinti nemalonių.
Pripažinus šias tiesas lieka padaryti išvadą – norintis būti laimingas bent jau turėtų pamėginti tokiu tapti. Visų pirma, jam dera atsakyti į klausimą: „Kokių ilgalaikių tikslų siekiu ir kiek šiais metais priartėjau ar nutolau nuo jų?“
Taigi jam reiktų skirti laiko strateginiam planavimui. Be to, tiktų pradėti ugdytis laimei būtinus bruožus: norą labiau domėtis kitais, gebėjimą rūpintis kitų žmonių ir savo paties maloniais išgyvenimais, nors ir nedideliais džiaugsmais.
Tam padės laimės laboratorinių tyrimų duomenys, rodantys, kokiais būdais, kaip sėkmingai ir kiek ilgam galima sukelti sau gerą nuotaiką.
Gana paprastas tyrimas - kas nutiks su tiriamaisiais, kuriems bus pavesta garsiai skaityti teiginius: ”aš laimingas”, “aš jaučiuosi puikiai”, “mano nuotaika džiugi”, “man gera”. Ir ne tik skaityti, bet ir mėginti sukelti sau tas būsenas, apie kurias jie paskelbdavo. Rezultatas buvo neblogas. Apie 70 proc. tiriamųjų tokiu lengvu būdu sugebėjo sau sukelti malonius jausmus. Deja, ši įsiteigta laimė netrukdavo ilgiau kaip ketvirtį valandos..
Laboratoriniai tyrimai patvirtina, ką ir taip žinome - muzika irgi gali keisti jausmus, o linksma, energinga muzika pakelti nuotaiką. Deja, vėl tik trumpam laikui, nes ir geriausia muzika pabosta.
Nelaukta, kad ir nedidelė dovana – plytelė šokolado, rašiklis, gaivinančio gėrimo skardinė - visada pagerindavo tiriamųjų nuotaiką. Ją pakeldavo ir užduotis suvaidinti džiugesį, nutaisyti viskuo patenkinto žmogaus veido išraišką.
Laboratorijoje sėkmingiausiai ir ilgiausiai pavykdavo sukelti teigiamus jausmus demonstruojant malonų kino filmą ir prašant tiriamųjų įsivaizduoti save herojaus vaidmenyje. Panašus efektas pasiekiamas ir pavedus tiriamiesiems perskaityti apsakymą apie sėkmę.
Laimės mokymų psichologinių grupių dalyviai paprastai prašomi kelias savaites užrašinėti kiekvieną juos pradžiuginusį įvykį. Šie užrašai gali tapti orientyru, padėsiančiu kurti laimingesnį gyvenimą.
Derinant laboratorinius tyrimus su apklausomis, skirtomis išaiškinti, kas labiausiai džiugina, sudaryti teigiamą nusiteikimą keliančių įvykių sąrašai. Jie liudija, kad džiugią nuotaiką bent vienai dienai daugeliui žmonių pavyksta susikurti, susitikus su draugais, apsilankius kavinėje ar restorane, pasportavus,  taip pat ir užsiėmus seksu. Patys paprasčiausi būdai – pasportuoti ir pasiklausyti muzikos.
Mokytis laimingai gyventi ryžtasis retas kuris. Tačiau pasinaudoti tokių mokymų idėjomis gali daug kas. O tai darant, visų pirma derėtų apžvelgti savo kasdienybę ir atsakyti, kas kliudo maloniai jaustis. Su liūdesiu ir nusivylimu menkai dera juokas, atsipalaidavimas, gražūs gamtos vaizdai, švarūs tvarkingi rūbai, muzikos klausymasis, šypsojimasis žmonėms, su kuriais bendraujama ir dalyvavimas artimų žmonių šventėse. Yra ir kitų patrauklių pasirinkimų, bet paminėti lengviausiai įvykdomi. Savo paties sėkmingumo patvirtinimas irgi artina laimės jausmą. O tai galima padaryti itin gerai atlikus bet kurią užduotį bei mokantis ko nors naujo.
Žmonių tarpusavio ryšiai yra ir laimės, ir nusivylimo šaltinis. Suprantama, kad protingiau juose ieškoti laimės. Todėl tiktų kiek galima dažniau bendrauti su laimingais žmonėmis, girti kitus, nes dažnai kitus giriantis ir pats yra pagiriamas, susitikti su seniai nematytais draugais, suplanuoti, kaip pradžiuginti artimuosius, ir tai padaryti. Be abejo, yra ir kitų laimės šaltinių, bet suminėti pasiekiami kone kiekvienam.
Visa tai turėtų padaryti gyvenimą malonesnį, bet nuo įvairių nemalonumų, erzinančių smulkmenų neapsaugos. Suprantama, kad laimei įtaką daro ir darni šeima.
Darni šeima – laimės prielaida.

Psichologas Harold’as Chelson’as rašo, kad žmogus vertina savo dabartį pagal praeities patirtį. Jeigu sulaukėme to, ko laukėme, tai nei didelio džiaugsmo, nei didelio sielvarto nepajuntam. Jei nutinka kas geresnio, nei tikėtasi, pasijuntame laimingi, jei kas blogesnio – nelaimingi. Todėl siekiantis laimės žmogus atsiduria tarsi ant judančio treniruoklio takelio. Kuo greičiau jis bėga ar, kitaip sakant, kuo daugiau laimės patiria, tuo daugiau tikisi, todėl jo norų išsipildo mažiau. Kad ir kaip greitai jis bėgtų, nors labai stengtųsi pavyti laimę, vis tiek liks kone ten pat.
Ši teorija bei pagal ją atlikti tyrimai gali mus ir paguosti, ir nuvilti.
Kai kam pasiseka laimėti loterijoje. Suprantama, jie džiaugiasi. Ar jie gali tikėtis vėl laimėti, ir vis didesnes sumas? Tikėtis, žinoma, gali, bet laimėti – vargu. Taigi ir didesnės laimės neturėtų patirti.
Ištyrus loterijose laimėjusius milijoną žmonės, paaiškėjo, kad jie nesijautė laimingesni negu anksčiau ir nesitikėjo po kelerių metų tapti laimingesni.
Kai kam labai nepasiseka. Pavyzdžiui, ištinka paralyžius, prarandamas gebėjimas savarankiškai judėti. Tiriant šiuos žmones paaiškėjo, kad dauguma jų sumažina savo lūkesčius, atranda naujų tikslų ir nesijaučia daug nelaimingesni už sveikuosius.
Visos religijos siekia padaryti žmogų laimingą. Visos religijos propaguoja laikiną susilaikymą nuo malonumų. Pasninkas, susilaikymas “programuoja” labiau vertinti kasdienybę. Kulinarinių bei panašių malonumų atsisakymas verčia kreipti mintis į kitokio pobūdžio, dvasingesnius džiaugsmus.

Itin svarbi laimės ir sėkmės prielaida pasitikėjimas savimi. Žmonės gerai vertinantys save rečiau serga skrandžio opa, rečiau skundžiasi nemiga, mažiau linkę vartoti narkotikus, sėkmingiau daro karjerą.
Žmonės menkai save vertinantys lengviau pasiduoda depresijai, labiau linkę į alkoholizmą ir narkomaniją, labiau pažeidžiami ir linkę teisti kitus.
Pasitikintis savimi mano, kad pasieks ko nori. Pasitikintis savimi darbe su džiaugsmu imasi naujos užduoties. Jeigu suklys ar susidurs su sunkiai išsprendžiama problema, tai iš to pasimokys ir bandys veikti kitaip, tvirtai tikėdamas, jog jam pasiseks.
Pasitikintiems savimi žmonėms sekasi, todėl savęs vertinimo, pasitikėjimo savimi jausmas neretai siejamas su pasiekimais. Tačiau vien sėkmė profesijoje, sporte, meilėje ar politikoje pati savaime nelemia, ar žmogus jausis tvirtai, nes ir pasitikintys, ir nepasitikintys savimi žmonės kai ką sugeba, o kai ko - ne, tačiau tie, kurie yra ir atrodo pasitikintys, savo energiją bei dėmesį skiria veiklai, kurioje jaučiasi stiprūs ir taip kompensuoja menko pasitikėjimo sritis.
Pasitikintis savimi žmogus yra ir energingas. Jau vien dėl to malonu pasikliauti savimi ir jaustis žvaliai.
Pakanka mintinio eksperimento: įsivaizduoti veiklą, kuriai trūksta kompetencijos, pavyzdžiui, perskaityti pranešimą japonų kalba ir įsivaizduoti veiklą, kuri teiktų malonumą. Vien įsivaizdavimo pakanka, kad pajustume laikysenos pokyčius.
Jei kokiai nors veiklai trūksta pasitikėjimo, žmogus tarsi sugniūžta. Savikliovos stygius siurbia energiją, o jausdamasis pavargęs, nusilpęs, vargu ar ką reikšmingo nuveiks. Gana dažnai pakanka vien pažvelgti į atsakinėjantį mokinį ar studentą ir iš karto aišku, kokio pažymio jis vertas. Žinantis pasikliauja savo žiniomis, o nepasirengęs egzaminui visa savo išvaizda demonstruoja bejėgišką bandymą prisiminti tai, ko tikrai nežino.
Žvelgdami į žmones galime įvertinti jų pasitikėjimo savimi lygį. Sunkiau įvertinti save. Bet ir kiti, ir mes patys gebam apsimetinėti. Kad šie „apsimetimai" taptų permatomi galima pamėginti išskirti menko savęs vertinimo tipus.

Deja, nemažai žmonių laukia pasitikėjimo savimi ir energijos tarsi "aukso puodo". Nors patys galėtų pasirūpinti, kad nutiktų kas malonaus, sustipriančio pasitikėjimą savimi.
Jaučiant menkavertiškumą, norisi save bausti, uždrausti džiaugsmą ir malonumą, o pasitikint savimi - apdovanoti. Šią jausmų seką galima pakeisti. Nuolat pasirūpinant teigimais išgyvenimais, galiausiai pajuntamas gyvenimo džiaugsmas, kuris suteikia mums energijos, o energingas, veiklus žmogus ima labiau pasitikėti savimi ir, kaip dera pasitikinčiam, vis dažniau patiria sėkmę, įsitikina, jog gali savimi pasikliauti.
Šis kelias į pasitikėjimo savimi prasideda nuo bandymo suteikti sau džiaugsmo. Jį pasirinkus tiktų numatyti, su kuo kitą savaitę būtų malonu susitikti ir pabendrauti, pradžiuginti save kokia nors pramoga ir pakartoti tai, kas itin gerai sekasi.
Kai padarome nors vieną iš suminėtų dalykų, pajuntame, kad mums geriau ir patikime, kad nusipelnėme gyventi gerai, o drauge ir imame labiau pasikliauti savimi bei artėjame sėkmės link.
O jei vis dar abejojat savo sėkmę - susikurkit sėkmės talismaną.