- Pradžia
- Vartotojų blogai
- navaitis
Dr. Gediminas Navaitis. Laimės politikos manifestas
Ketvirtadienis, 2011-12-01 12:12 Be temos | 0 komentarų
Nuo praėjusio amžiaus pradžios moderniose šalyse turto pagausėjo dvigubai – trigubai. Laimingų žmonių – tik keliais procentais. Tai paskatino naujai pažvelgti į visuomenės tikslus, ieškoti laimingesnės visuomenės kūrimo kelių. „Ekonominis vystymasis buvo priemonė didinti gerovę, bet dabar jo nebepakanka. Politikos tikslu turi tapti visuomenės laimė“, – tokiais žodžiais, pristatydama „Laimės politikos manifestą“, į visuomenę kreipiasi Pasaulinio gamtos fondo (PGF) Suomijos padalinio generalinė sekretorė Liisa Rohweder.
„Laimės politikos manifestas“ paskelbtas Suomijoje, šalyje, kuri daug kam pasaulyje kelia pavydą dėl skandinaviškojo gerovės valstybės modelio. Dabar siekiama, kad čia kuriama materialinė gerovė tarnautų pasitenkinimo gyvenimu augimui arba, kitaip sakant, laimės didėjimui. PGF tikisi, kad manifestas suteiks naują impulsą procesui, kurio metu tiek sprendimus priimantys politikai, tiek visuomenė apgalvos kryptį, kuria norima toliau žengti.
Laimės politika yra naujas politinis požiūris, išreiškiantis idėjas tų, kurie mano, jog politinėje sferoje būtina rasti naujus sprendimus, nubrėžti naują kursą aukštesnio visuomenės laimės lygio link. Manifeste pateikiami argumentai, kad mažiau intesyvus gyvenimo ritmas, kiekvieno piliečio dalyvavimas prasmingoje bendroje veikloje, naujos gerovės kultūros bei gilesnių žmogaus santykių sukūrimas gali paversti laimės siekį įgyvendinamu.
Daiktų gamybos ribojimas ir paslaugų sferos plėtra. Manifeste visų pirma pažymima, kad šiuo metu žmonės eikvoja natūralius planetos išteklius apimtimi 50 proc. viršijančia Žemės atkuriamąjį pajėgumą. Tai yra ekologinio deficito, kurį patirs ne tik ateinančios, bet ir dabartinė karta, priežastis. Todėl norėdami, kad Žemė būtų tinkama gyventi, turime iš naujo įvertinti tai, ką vartojame ir kaip šitos prekės yra pagamintos.
PGF teigia, kad tvarus visuomenės laimės lygio augimas, kuris atitiktų mūsų planetos pajėgumą, yra galimas ir nemažinant esamos gerovės. Ji galėtų ir toliau didėti, jei ekonominė veikla remtųsi naujomis aplinkosaugos technologijomis, jei būtų pereinama prie tokių gamybos metodų, kurie grindžiami perdirbimu ir pakartotiniu žaliavų panaudojimu. Netgi vartojimo nesiūloma mažinti, bet siūloma jį perorientuoti į paslaugas, nes tokiu atveju gyvenimo kokybė augtų sparčiau nei kaupiant daiktus.
„Laimės politikos manifesto“ kūrėjai konstatuoja, kad dabartinis pasaulio socialinės-ekonominės raidos modelis veda į akligatvį, griauna ekologinę pusiausvyrą, neefektyviai, neretai net barbariškai naudoja baigtinius Žemės resursus. Be to, toks raidos modelis nedidina to, ko žmonės labiausiai nori – laimės. Tai rodo daugybė tyrimų, atliktų išsivysčiusiose šalyse. Nepaisant augančios ekonominės gerovės, apklausos patvirtina, kad laimės rodikliai pastaraisiais dešimtmečiais praktiškai nedidėja. Todėl sunku būtų ginčyti išvadą: dabartinis socialinis modelis negali sukurti laimingos ateities.
Bendruomeniškumo stiprinimas. Tradicinė ekonomika ir politika rėmėsi nuostata, kad profesionalai padarys viską, ko reikia bendruomenei. Net jei jie tai sugebėtų – būtų prarastas bendro veikimo džiaugsmas, laimės išgyvenimai, kurie labai dažnai lydi žmones jungiančią prasmingą veiklą. Ji yra ir pasitikėjimo kitais bei tikėjimo savais gebėjimais šaltinis, patenkina saviraiškos ir priklausymo poreikius. Tyrimai patvirtino kad, demokratinio dalyvavimo galimybės didina visuomenės laimės lygį. Todėl manifeste siūloma palaikyti ir skatinti savanorystės, labdaros, bendruomeniškumo tradicijas. Pripažinus tokios veiklos svarbą nuosekliai tektų riboti profesionalių politikų ir valdininkų vaidmenį sprendžiant bendruomenių reikalus ir didinti piliečių teises bei atsakomybę.
Pasitikėjimas politika, o drauge ir visuomenės laimė sustiprės, jei profesionalius politikus pakeis savarankiškos piliečių grupės. Skatinant permainas šia kryptimi reikia atitinkamai keisti švietimo sistemos tikslus, ugdyti nebe konkuruojantį su kitais individualistą, o turintį bendros veiklos įgūdžių pilietį.
Laisvalaikio įprasminimas. Laiko trūkumas laikomas didesne problema negu pinigų trūkumas. Politika, kuria siekiama vien didinti pajamas, ne tik apriboja laimę, bet taip pat nekuria tvarios raidos perspektyvų.
Visuomenėje, kurios esmė gamyba, pajamos ir vartojimas, negali būti laiminga, nes joje laimės siekimas, išreikštas padidintu gebėjimu vartoti manifesto kūrėjų žodžiais nusakomas kaip „šlapinimasis į kelnes šaltą žiemos dieną – šilta būna tik trumpą laiką.“
Tikra vertybė, jų nuomone, yra laisvalaikis. Nors ir čia jie įžvelgia pavojus: antai daug kas, įpratęs gyventi vartotojiškais principais, atsiradusį laisvalaikį išnaudoja kaip galimybę pinigams išleisti.
Asmeninės ir viešosios erdvės sąryšis. Kitame manifesto skyriuje pastebima, kad, kurdami asmeninę gerovę, daugelis tiesiog siekė įsigyti kuo daugiau asmeninės erdvės: pasistatyti kuo erdvesnį namą, geriau su nuosavu baseinu, biliardine, sauna ir t.t. Atkreipiamas dėmesys, kad gyvenimo stilius, kuomet patogumus siekiama susikurti erdviuose užmiesčio namuose, gali atsigręžti prieš tuos, kuriems nuosavu automobiliu tenka ilgai važiuoti į darbą kur nors miesto centre. Tyrimais nustatyta, kad tas, kuris kasdien turi skirti kelionei bent valandą, privalo uždirbti kone dvigubai (kad išlaikytų tą patį laimės lygį) nei tas, kuris į darbą nesunkiai gali nueiti pėsčiomis. Taigi gyventi šalia darbo geriau ir ekologiniu, ir laimės pajautimo požiūriu.
Manifesto autoriai teigia, kad šalia pajamų ir laimės paradokso (nuo tam tikro lygio pajamų didėjimas laimės nebeprideda) egzistuoja ir asmeninės erdvės paradoksas: kuo ji didesnė, tuo labiau išauga atsiribojimas nuo aplinkinių ir tuo mažiau galimybių bendrauti su kitais žmonėmis. O be bendros veiklos nėra ir laimės.
Palankiausias sąlygas bendrai veiklai sudaro erdvės, kuriomis gali naudotis kiekvienas. Todėl daroma išvada – visuomenei būtinas viešųjų erdvių renesansas, kurio negali atstoti dabartiniai prekybos ir laisvalaikio centrai, nes jie kreipia žmones ne į bendrą veiklą, o į vartojimą.
Post um. Šiuo metu daugelyje šalių kyla diskusijos apie laimingesnės visuomenės kūrimo prielaidas. Butano karalystė paskelbė visuomenės laimę valstybės politikos tikslu, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas D.Cameronas laimės siekį pavadino „vienu iš svarbiausių politinių klausimų“, Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy pareiškė, kad vien tik kelti ekonominę gerovę neužtenka ir kreipėsi į Nobelio ekonomikos premijos laureatus – J.Stiglitzą ir A.Seną, prašydamas jų rasti kuo efektyvesnį būdą išmatuoti, kiek laimingi yra Prancūzijos gyventojai. Tokių pavyzdžių būtų galima vardinti daug. Laimės politikos manifestas – vienas iš jų.
Lietuvoje ir politikai, ir piliečiai dar nesusimąsto apie laimingos visuomenės galimybę, todėl veikiausiai jos teks palaukti.
Įrašas neturi komentarų.
