- Pradžia
- Vartotojų blogai
- navaitis
Pastaraisiais dešimtmečiais visos šalys buvo įsitraukusios į azartiškas lenktynes dėl kuo didesnio bendrojo vidaus produkto (BVP). Šiuo rodikliu matuojama piniginė vertė prekių ir paslaugų, kurios yra pagamintos šalies viduje ir parduotos vartotojams ar yra eksportuotos. BVP buvo laikomas pagrindiniu visuomenės gerovės matu.
Pasaulinė finansų krizė, o ypač dabar atsiritanti antroji jos banga paskatino diskusijas apie ekonominės raidos tikslą ir prasmę. Vis daugiau politikų ir mokslininkų mano, kad, pasidavęs nenutrūkstamo BVP augimo apžavams, pasaulis žengia aklavietėn.
JAV ekologas G. Speth‘as rašo, kad norėdama pereiti nuo krizių prie tvarumo šiuolaikinė visuomenė turi keisti plėtros kryptį, suteikti prioritetą humanistinėms vertybėms. Jam pritaria D. H. Meadows‘as, J. Randers‘as, tvirtinantys, kad , „žmonėms nereikia nei prabangių automobilių, nei griozdiškų drabužių spintų, bet reikia pagarbos ir supratimo, iniciatyvos ir įvairovės. Žmonės nori tapatumo, bendrumo ir pripažinimo. Jei visa tai bandoma patenkinti materialiais dalykais, nenumaldoma tuštuma nuolat auga“. Panašių tvirtinimų vis gausėja.
Tačiau kurlink reikia eiti? Kuo reiktų pakeisti pagrindinį rinkos ekonomikos orientyrą – BVP?
Žvilgsnis iš Butano
Himalajuose, šalia Indijos, yra nedidelė Butano valstybė. Dėl skurdo, neraštingumo ir mirtingumo iki praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio ji nuolat atsidurdavo tarp labiausiai atsilikusių šalių. 1972 metais į ją atkreipė dėmesį politologai, sociologai bei ekonomistai ir pradėjo minėti kaip šalį, kurioje priimami egzotiški sprendimai. Naujas Butano karalius pareiškė, kad BNL (bendroji nacionalinė laimė), o ne BVP yra pagrindinis kriterijus, vertinant valstybės pažangą. Buvo parengta programa, skirta BNL didinimui, ir valstybė pradėjo ją įgyvendinti.
Nuo to laiko ne vienos šalies vadovas kalbėjo apie naują politikos tikslą – visuomenės laimės lygio kilimą. Šių metų liepą Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja priėmė deklaraciją, kuria paragino valstybes išnagrinėti, kaip nacionalinė politika galėtų pagausinti laimę visuomenės gyvenime. Netrukus po to Butano sostinėje susirinko ekspertai. Jie rengėsi išsiaiškinti, kaip šiai atkampiai Himalajų valstybėlei sekasi įgyvendinti užsibrėžtą tikslą – kurti laimės ekonomiką.
Butane ekspertai vieningai sutarė, kad svarbiau siekti didesnės laimės, o ne didesnio BVP. Tai išties didelis žingsnis nauja linkme. Mažiau sutarimo būta svarstant, kaip tai padaryti.
Per vieną ekspertų, kad ir kokie autoritetingi jie būtų, susitikimą tokių problemų, suprantama, neišspręsi, tačiau kai kurias išvadas jie vis dėlto pateikė. Pirmiausia jie sutarė dėl to, kad nereikėtų sumenkinti ekonominės plėtros svarbos. Nors išsivysčiusiose šalyse ekonominis augimas, bent jau iki šios krizės, jau mažai ką keitė žmonių pasitenkinimo gyvenimo srityje, vis dėlto buvo akivaizdu, kad vadinamasis trečiasis pasaulis socialine ir ekonomine gerove dar stipriai atsilieka nuo daugelio Europos ar Šiaurės Amerikos valstybių. Kai žmonės alksta ar kai jiems trūksta būtiniausių dalykų – švaraus geriamo vandens, švietimo ar medicinos pagalbos, kai dėl ekonominio atsilikimo nėra galimybės susirasti darbo, apie subjektyvią gerovę kalbėti nelabai prasminga. Šiems žmonėms skurdą mažinantis ekonominis augimas kartu yra ir tiesiausias kelias į laimės gausinimą.
Kita vertus, beatodairiškas BVP didinimas, ignoruojant žmonių siekius, irgi neveda į laimę. Antai po Antrojo pasaulinio karo Jungtinėse Valstijose BVP išsipūtė iki gigantiškų dydžių, tačiau kiek nors ryškesnio laimės augimo, kaip parodė gausiai per pastaruosius dešimtmečius atliekami tyrimai, ten neužfiksuota. Vietoj to, įspūdinga ekonominė plėtra dar labiau pagilino socialines problemas, o skurdas ne tik kad neišnyko, bet kai kuriose socialinėse grupėse net išaugo. Be to, ekonominis augimas dažniausiai vyko be jokios atodairos eksploatuojant neatsinaujinančius gamtinius resursus, o tai daug kur lėmė vis didėjantį aplinkos degradavimą. Dėl ekonominės veiklos ėmė šiltėti klimatas, ir visa žmonija labai sparčiai ėmė artėti prie ekologinės prarajos.
Niūri priežastingumo grandinė
Žodžiu, moderniose šalyse BVP augimas buvo, o laimės – ne. Nėra jokios paslapties, kad visuomenės laimės lygis kyla, kai ir atskiri žmonės suderina savo požiūrį į gyvenimą su visuomenės vertybėmis. Juk žmonės jaučiasi nelaimingi, kai, vaikydamiesi didelių pajamų, praranda ryšį su šeima, draugais, savo bendruomene, nebesugeba atjausti artimą, kitaip tariant, vietoj daugelio poreikių jie siekia patenkinti tik vieną jų grupę – materialinius. Todėl ir visos visuomenės požiūriu vienas dalykas yra vykdyti tokią ekonominę politiką, kuri gerintų žmonių gyvenimo lygį, ir visai kitas – pajungti visas visuomenines vertybes siekiant kuo didesnio pelno.
Tačiau tenka pripažinti, kad šią pasaulio politikos ir ekonomikos „madą“ – beatodairiškai didinti BVP – ligšiol daugiausia užsakydavo transnacionalinės korporacijos. Jų prigimtinis siekis didinti pelną dažnai nustelbdavo ne tik visus kitus žmogiškuosius pradus – sąžiningumą, teisingumą, tarpusavio pasitikėjimą, bet ir neigiamai veikdavo atskirų žmonių fizinę bei psichinę sveikatą, o kas nemažiau svarbu – neigiamai veikdavo ir bendruomenių ekonominę gerovę. Be to, dažnai kūrė tiesiogines grėsmes žmonių laimei, nes griovė ekologinės sistemas. Trumpiau tariant, ateities perspektyva tokia – žmonių daugiau, išteklių mažiau, aplinka prastesnė. Tad iš kur čia imtis didesnei laimei?
Gerovės matai
Vardinti šių dienų visuomenės problemas nėra sunku. Jas žino dažnas. Apie jų įveikimą ir laimingesnę visuomenę diskutavę ekspertai sutarė, kad dera ieškoti naujų kelių, įdėmiau pažvelgti į tuos, kurie jau kuris laikas siūlė alternatyvas tradiciniam rinkos ekonomikos vystymuisi. Bene daugiausia šioje srityje yra nuveikę vadinamosios laimės ekonomikos idėjų skelbėjai. Kadangi visa ko pagrindas yra matavimo sistema, jie pirmiausia pasiūlė atsisakyti BVP kaip visaapimančio ekonominės gerovės mato. Tai nereiškia, kad nuneigiama šio visiems įprasto rodiklio svarba. Tiesiog siūloma įvertinti bei matuoti ir tai, kas yra ne vien BVP, bet ir aplinkosauginius ir socialinius gerovės aspektus.
Šitų alternatyvių matų pavyzdžiai yra:
- subjektyvi gerovė, kuri apibrėžia laimę ir pasitenkinimą , pavyzdžiui, esamu gyvenimo lygiu, šeimos
gyvenimu, sveikatos būkle, darbo situacija.
- tvaraus vystymosi rodikliai, kurie apibrėžia aplinkosauginę, ekonominę ir socialinę raidą ir sąveiką tarp jų ilgalaikėje perspektyvoje - t.y. dabartinių norų patenkinimą, nestatant į pavojų ateinančių kartų gebėjimo patenkinti savo norus.
Šie ir kiti ne vien BVP matavimai nubrėžia raidos kryptį. Tačiau imantis jais matuoti, reikia keisti požiūrį ir į oficialiąją statistiką. Kai kuriose ES šalyse tai jau bandoma įgyvendinti.
Nauji tikslai
Ekspertai turi nesutarti, nes susitarę jie nebeturėtų, ką toliau veikti. Todėl nenuostabu, kad ir diskutavusių apie visuomenės pažangą nuomonės dažnai skyrėsi. Tačiau dėl keletos principų jie sutarė ir paskelbė juos kaip kelio iš ekonominių sunkmečių gaires. Pirmasis principas (jau žinomas) – reikia matuoti ir bendrą nacionalinį, ir atskirų socialinių grupių laimės lygį, o tai, kas kliudo piliečiams jaustis laimingiems, šalinti. Vienoje valstybėje tai gali būti korupcija, kitoje – nusikalstamumas, trečioje – nedarbas ar dar kas nors.
Be to, siektina stabili ekonominė plėtra, kurios rezultatais turėtų naudotis visi. Jos ribas brėžia būtinybė saugoti aplinką, kuri laikoma svarbesne už ekonominį augimą. Žmogus irgi yra gamtos dalis, todėl saugotinas ir jis. Manoma, kad laimingas žmogus jaučia priklausomybę bendruomenei. Todėl valstybės uždavinys skatinti savanorystę, bendradarbiavimą ir harmoningą pusiausvyrą tarp šeimos, darbo ir laisvalaikio. Tai geriausiai padarys demokratiška valstybė su plačia piliečių ir regionų savivalda.
Išvardinti tikslai veikiau atrodo svajone, o ne konkrečia rekomendacija, kaip įveikti ekonomines krizes. Bet gražios svajonės vertingos pačios savaime, o jei dar pradedama svarstyti apie jų įgyvendinimą, galima laukti ir teigiamų pokyčių.
Įrašas neturi komentarų.
