- Pradžia
- Vartotojų blogai
- navaitis
Dr. Gediminas Navaitis. Tėvų politinės pažiūros - vaikų laimės prielaida?
Šeštadienis, 2012-01-21 10:42 Be temos | 2 komentarų
“Obuolys nuo obels netoli rieda”, – sako patarlė. Psichologas pasakytų – vaiko ateitis daug kuo priklauso nuo nurodymų, kuriuos jis girdėjo iš tėvų.
Tėviškų pamokymų prasmė
Visi tėvai ir motinos nori, jog jų vaikai užaugtų laimingi. Bet šeimyninio auklėjimo rezultatai neretai nuvilia. Tada kaltinami blogi uošvės genai, tėvui prikišamas nepakankamas rūpinimasis vaiku, motinai – pernelyg didelis atlaidumas ir, galiausiai, kaip visų blogybių šaltinis – netikę draugai. Dar galima imtis aptarinėti sudėtingus bausmių ir paskatinimų ar kitokių “pedagoginių” triukų klausimus. Tačiau retai kada tėvai susimąsto, ką jie iš tikro sako vaikui, kokias gyvenimiškas “instrukcijas” jam suteikia.
Atidžiau pažvelgę į tėvų pamokymus vaikui pastebėsime, kad tėvas ar motina gali norėti pasakyti visai ką kitą nei pasakys, o vaikas jų nurodymą išgirs savaip.
Antai motina aptiko paauglio sūnaus kambaryje išgertą alkoholio butelį ir su ironija sako: ”Ar ne per anksti pradėjai išgėrinėti?” Motina mano, jog jos žodžių prasmė – nenoriu, jog vartotum alkoholį. Tačiau iš tikro ji teiraujasi – ar nesi pernelyg jaunas gerti. Drauge tarsi tvirtina: “Alkoholis yra suaugusių pramoga.”
Ką iš šio pamokymo išgirs sūnus? Išgirs štai ką: girtauti – vyrų užsiėmimas, o tu dar vaikas. Paauglys nori būti suaugusiu, o kaip juo tapti, motina jam ką tik pasakė.
Pašaliniam klausytojui ir motinai atrodo, kad jos priekaištai protingi ir pagrįsti, tačiau vaikai vadovaujasi savita logika. Kuo jaunesni, tuo labiau ji neįprasta, o kartais ir nesuvokiama suaugusiam, todėl jų mintys mums neretai atrodo netikėtos ir originalios.
Politika ir vaikai
Visi tėvai labiau ar mažiau perteikia vaikams savo pažiūras. Taigi ir politines pažiūras. Sirakūzų universiteto (JAV) profesorius A. Brooks‘as pabandė sužinoti, kiek vienokios ar kitokios tėvų pažiūros lemia vaikų laimę ir kodėl.
Jo nuomone, amerikiečius tėvus galima suskirstyti į dvi grupes. Sąlyginius „dešiniuosius“, kurie labiau pasikliauna asmenine piliečio iniciatyva nei valstybės globa, orientuojasi į tradicines vertybes, o todėl dažniau lanko bažnyčią ir pritaria registruotai santuokai, ir sąlyginius „kairiuosius“, norinčius didesnės valstybės atsakomybės už savo piliečius, abejingus tikėjimui ir labiau nei santuoka besižavinčius neregistruotu vyro ir moters sugyvenimu, kurį laiko asmeninės laisvės išraiška. Suprantama, toks politinių pažiūrų skirtymas veikiausiai netiktų Japonijai, Švedijai ar Lietuvai.
A.Brooks‘o duomenimis, „dešinieji“ yra laimingesni nei “kairieji“. Amerikiečiai, kurie priskirti prie "dešiniųjų", beveik du kartus dažniau pasakė, kad yra "labai laimingi", negu tie, kurie laikė save "kairiaisiais" (atitinkamai 44 ir 25 proc.).
A.Brooks mano, kad tai lemia aiškesni šeiminiai ryšiai, socialinis ir psichologinis palaikymas religinėje bendruomenėje ir atitinkamas auklėjimas, kurio nuostatos tarsi keliauja iš kartos į kartą. Tokiam auklėjimui būdinga tai, kad tėvai dažniau patys prižiūri savo vaikus, o todėl daugiau laiko praleidžia su jais. Taigi ir perteikia savo esmines pasaulėjautos nuostatas – sąžiningai dirbantis ir besilaikantis visuomenėje priimtų taisyklių gali sėkmingai gyventi. Tokios nuostatos gerai dera su optimizmu bei pozityviu požiūriu į savo šalį. Sąlyginiai „kairieji“, A. Broks‘o nuomone, dažniau yra pesimistai, teigiantys, kad stresas, neteisybė, ekonominė sistema gniuždo asmenybę.
Lietuviška kasdienybė
Remiantis „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, 60 proc. Lietuvos gyventojų sakė, kad jie yra patenkinti gyvenimu, 39 proc. – kad yra nepatenkinti. Abu šie požiūriai tiesiogiai ir netiesiogiai perduodami vaikams, kuriuos myli visi. Todėl tėvai ir seneliai tarsi susitarę tvirtina – „mums svarbiausia šeima ir vaikai, dėl jų darome viską, ką galime“. Dėl geresnės vaikų ateities jie ir dirba tiek, kiek pajėgia, ir dar daugiau – netaupo pinigų vaikų ugdymui bei emigruoja vildamiesi, kad bent vaikai gyvens „kaip žmonės“.
Lietuva, regis, yra pavyzdinės meilės vaikams kraštas. Tačiau Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) atliktas tyrimas atskleidė, kad Vaiko gerovės indeksas Lietuvoje žemiausias lyginant su kitomis ES valstybėmis. Negana to, Lietuvos vaikai (Europos Komisijos apklausos duomenis) yra ir patys nelaimingiausi ES.
Gal kartais šio meilės vaikams ir nelaimingos vaikystės paradokso paaiškinimas slypi tose nuostatose, kurios ugdomos vaikuose?
Retorinis klausimas: „Ar gali būti laimingas vaikas, kuris nuolat „programuojamas“ nesėkmei, kuris nuolat iš TV ekrano girdi tyčiojamasi iš krašto, kuriame gyvena, kuriam artimi ir brangūs žmonės teigia, kad sąžiningi vargsta, o sukčiai klesti, kuris žino, kad iš „nelaimingos aplinkos“ būtina kuo skubiau išvykti į užsienį?
Ko nedera sakyti? Ką reikėtų nuolat kartoti?
Psichologas J.Field’as atliko paprastą, bet daug ką paaiškinantį eksperimentą. Pirmųjų klasių vaikai gavo užduotį – pereiti siauru suoleliu. Maždaug kas penktas neišlaikydavo pusiausvyros ir turėdavo nuo jo nušokti. Tačiau jeigu mokytojas draugiškai perspėdavo kiekvieną pirmokėlį sakydamas: “Atsargiau”, užduoties neatlikdavo kas trečias. Įspėjimas tapdavo būsimos nesėkmės prognoze ir vaikas nesąmoningai bandydavo elgtis taip, kad ji išsipildytų.
Tėvams derėtų dažniau prisiminti šį eksperimentą ir atsisakyti tokių nurodymų:
- Kiek kartų reikės kartoti? (Argi vaikas žino kiek, bet pradeda nutuokti, jog vieno paliepimo negana.)
- Ar nesupranti? (Jeigu mama sako, kad nesuprantu, tai greičiausiai jos nurodymas labai sudėtingas ir nesuprantamas).
- Visi vaikai kaip vaikai, o tu… (Esu ne toks kaip kiti, taigi galiu elgtis kitaip nei tie gerieji vaikai.)
- Nelįsk, jei nesugebi… (Daugiau tikrai nemėginsiu… plauti indų, valyti dulkių ir pan.)
- Ar sunku prisiminti? (Dabar jau žinau, kad sunku. Todėl ir kitą kartą pamiršiu.)
Tėvai turėtų prisiminti, kad nėra vaikų, kurie nenusižengia ar nesuklysta. Tėvai neturi jų girti už klaidas. Tačiau skirti bendrą vaiko vertinimą ir atskiro jo poelgio vertinimą irgi būtina. Griežtai pasmerkus netikusį poelgį, vaiką reikia vertinti teigiamai ir suteikti jam galimybę pasitaisyti.
Todėl tėvams derėtų dažniau kartoti vaikams:
- Nutarkime drauge. (Bendrą sprendimą vykdyti norisi daug labiau nei protingą kito paliepimą.)
- Mano gražuole, mano išminčiau. (Nuo mažumės žinanti, jog yra graži, užaugusi džiaugsis komplimentais, bet dėl jų nedarys kvailysčių; patikėjęs, jog yra protingas, protingai ir elgsis.)
- Čia tai gerai sugalvojai. (Vaikas padarys išvadą - moku galvoti.)
- Tikrai sugebėsi. (Vaikui beliks šią prognozę pateisinti.)
- Mūsų vaikai tiesiog angelai, o štai kaimynų… (Ar geriau, jog kaimynai pavydėtų gerai išauklėtų vaikų, ar geriau turėti pavyzdį, kurios vaikai niekada nepasieks?)
Taigi tėvams, norintiems, jog jų vaikas užaugtų laimingas, derėtų retkarčiais pasvarstyti, kas atsitiks, jei vaikas pažodžiui, tiksliai vykdys jų nurodymus, jei taps tokiu, kokiu jis nuolat vadinamas. Be to, jiems tektų rimtai apsvarstyti, ar siūlyti savo vaikams nuostatą „čia nieko nepasieksi“, ar kitą – „gyveni nuostabiame krašte, kuriame susikursi tokį gyvenimą, kokio norėsi“.
