“Obuolys nuo obels netoli rieda”, – sako patarlė. Psichologas pasakytų – vaiko ateitis daug kuo priklauso nuo nurodymų, kuriuos jis girdėjo iš tėvų.

Tėviškų pamokymų prasmė

Visi tėvai ir motinos nori, jog jų vaikai užaugtų laimingi. Bet šeimyninio auklėjimo rezultatai neretai nuvilia. Tada kaltinami blogi uošvės genai, tėvui prikišamas nepakankamas rūpinimasis vaiku, motinai – pernelyg didelis atlaidumas ir, galiausiai, kaip visų blogybių šaltinis – netikę draugai. Dar galima imtis aptarinėti sudėtingus bausmių ir paskatinimų ar kitokių “pedagoginių” triukų klausimus. Tačiau retai kada tėvai susimąsto, ką jie iš tikro sako vaikui, kokias gyvenimiškas “instrukcijas” jam suteikia.

Atidžiau pažvelgę į tėvų pamokymus vaikui pastebėsime, kad tėvas ar motina gali norėti pasakyti visai ką kitą nei pasakys, o vaikas jų nurodymą išgirs savaip.

Antai motina aptiko paauglio sūnaus kambaryje išgertą alkoholio butelį ir su ironija sako: ”Ar ne per anksti pradėjai išgėrinėti?” Motina mano, jog jos žodžių prasmė – nenoriu, jog vartotum alkoholį. Tačiau iš tikro ji teiraujasi – ar nesi pernelyg jaunas gerti. Drauge tarsi tvirtina: “Alkoholis yra suaugusių pramoga.”

Ką iš šio pamokymo išgirs sūnus? Išgirs štai ką: girtauti – vyrų užsiėmimas, o tu dar vaikas. Paauglys nori būti suaugusiu, o kaip juo tapti, motina jam ką tik pasakė.

Pašaliniam klausytojui ir motinai atrodo, kad jos priekaištai protingi ir pagrįsti, tačiau vaikai vadovaujasi savita logika. Kuo jaunesni, tuo labiau ji neįprasta, o kartais ir nesuvokiama suaugusiam, todėl jų mintys mums neretai atrodo netikėtos ir originalios.

Politika ir vaikai

Visi tėvai labiau ar mažiau perteikia vaikams savo pažiūras. Taigi ir politines pažiūras. Sirakūzų universiteto (JAV) profesorius A. Brooks‘as pabandė sužinoti, kiek vienokios ar kitokios tėvų pažiūros lemia vaikų laimę ir kodėl.

Jo nuomone, amerikiečius tėvus galima suskirstyti į dvi grupes. Sąlyginius „dešiniuosius“, kurie labiau pasikliauna asmenine piliečio iniciatyva nei valstybės globa, orientuojasi į tradicines vertybes, o todėl dažniau lanko bažnyčią ir pritaria registruotai santuokai, ir sąlyginius „kairiuosius“, norinčius didesnės valstybės atsakomybės už savo piliečius, abejingus tikėjimui ir labiau nei santuoka besižavinčius neregistruotu vyro ir moters sugyvenimu, kurį laiko asmeninės laisvės išraiška. Suprantama, toks politinių pažiūrų skirtymas veikiausiai netiktų Japonijai, Švedijai ar Lietuvai.

A.Brooks‘o duomenimis, „dešinieji“ yra laimingesni nei “kairieji“. Amerikiečiai, kurie priskirti prie "dešiniųjų", beveik du kartus dažniau pasakė, kad yra "labai laimingi", negu tie, kurie laikė save "kairiaisiais" (atitinkamai 44 ir 25 proc.).

A.Brooks mano, kad tai lemia aiškesni šeiminiai ryšiai, socialinis ir psichologinis palaikymas religinėje bendruomenėje ir atitinkamas auklėjimas, kurio nuostatos tarsi keliauja iš kartos į kartą.  Tokiam auklėjimui būdinga tai, kad tėvai dažniau patys prižiūri savo vaikus, o todėl daugiau laiko praleidžia su jais. Taigi ir perteikia savo esmines pasaulėjautos nuostatas – sąžiningai dirbantis ir besilaikantis visuomenėje priimtų taisyklių gali sėkmingai gyventi. Tokios nuostatos gerai dera su optimizmu bei pozityviu požiūriu į savo šalį. Sąlyginiai „kairieji“, A. Broks‘o nuomone, dažniau yra pesimistai, teigiantys, kad stresas, neteisybė, ekonominė sistema gniuždo asmenybę.

    

Lietuviška kasdienybė

 

Remiantis „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, 60 proc. Lietuvos gyventojų sakė, kad jie yra patenkinti gyvenimu, 39 proc. – kad yra nepatenkinti. Abu šie požiūriai tiesiogiai ir netiesiogiai perduodami vaikams, kuriuos myli visi. Todėl tėvai ir seneliai tarsi susitarę tvirtina – „mums svarbiausia šeima ir vaikai, dėl jų darome viską, ką galime“. Dėl geresnės vaikų ateities jie ir dirba tiek, kiek pajėgia, ir dar daugiau – netaupo pinigų vaikų ugdymui bei emigruoja vildamiesi, kad bent vaikai gyvens „kaip žmonės“.

Lietuva, regis, yra pavyzdinės meilės vaikams kraštas. Tačiau Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) atliktas tyrimas atskleidė, kad Vaiko gerovės indeksas Lietuvoje žemiausias lyginant su kitomis ES valstybėmis. Negana to, Lietuvos vaikai (Europos Komisijos apklausos duomenis) yra ir patys nelaimingiausi ES.

Gal kartais šio meilės vaikams ir nelaimingos vaikystės paradokso paaiškinimas slypi tose nuostatose, kurios ugdomos vaikuose?

Retorinis klausimas: „Ar gali būti laimingas vaikas, kuris nuolat „programuojamas“ nesėkmei, kuris nuolat iš TV ekrano girdi tyčiojamasi iš krašto, kuriame gyvena, kuriam artimi ir brangūs žmonės teigia, kad sąžiningi vargsta, o sukčiai klesti, kuris žino, kad iš „nelaimingos aplinkos“ būtina kuo skubiau išvykti į užsienį?  

 

 

Ko nedera sakyti? Ką reikėtų nuolat kartoti?  

 

 Psichologas J.Field’as atliko paprastą, bet daug ką paaiškinantį eksperimentą. Pirmųjų klasių vaikai gavo užduotį – pereiti siauru suoleliu. Maždaug kas penktas neišlaikydavo pusiausvyros ir turėdavo nuo jo nušokti. Tačiau jeigu mokytojas draugiškai perspėdavo kiekvieną pirmokėlį sakydamas: “Atsargiau”, užduoties neatlikdavo kas trečias. Įspėjimas tapdavo būsimos nesėkmės prognoze ir vaikas nesąmoningai bandydavo elgtis taip, kad ji išsipildytų.

Tėvams derėtų dažniau prisiminti šį eksperimentą ir atsisakyti tokių nurodymų:

- Kiek kartų reikės kartoti? (Argi vaikas žino kiek, bet pradeda nutuokti, jog vieno paliepimo negana.)

- Ar nesupranti? (Jeigu mama sako, kad nesuprantu, tai greičiausiai jos nurodymas labai sudėtingas ir nesuprantamas).

- Visi vaikai kaip vaikai, o tu… (Esu ne toks kaip kiti, taigi galiu elgtis kitaip nei tie gerieji vaikai.)

- Nelįsk, jei nesugebi… (Daugiau tikrai nemėginsiu… plauti indų, valyti dulkių ir pan.)

- Ar sunku prisiminti? (Dabar jau žinau, kad sunku. Todėl ir kitą kartą pamiršiu.)

Tėvai turėtų prisiminti, kad nėra vaikų, kurie nenusižengia ar nesuklysta. Tėvai neturi jų girti už klaidas. Tačiau skirti bendrą vaiko vertinimą ir atskiro jo poelgio vertinimą irgi būtina. Griežtai pasmerkus netikusį poelgį, vaiką reikia vertinti teigiamai ir suteikti jam galimybę pasitaisyti.

Todėl tėvams derėtų dažniau kartoti vaikams:

- Nutarkime drauge. (Bendrą sprendimą vykdyti norisi daug labiau nei protingą kito paliepimą.)

- Mano gražuole, mano išminčiau. (Nuo mažumės žinanti, jog yra graži, užaugusi džiaugsis komplimentais, bet dėl jų nedarys kvailysčių; patikėjęs, jog yra protingas, protingai ir elgsis.)

- Čia tai gerai sugalvojai. (Vaikas padarys išvadą - moku galvoti.)

- Tikrai sugebėsi. (Vaikui beliks šią prognozę pateisinti.)

- Mūsų vaikai tiesiog angelai, o štai kaimynų… (Ar geriau, jog kaimynai pavydėtų gerai išauklėtų vaikų, ar geriau turėti pavyzdį, kurios vaikai niekada nepasieks?)

Taigi tėvams, norintiems, jog jų vaikas užaugtų laimingas, derėtų retkarčiais pasvarstyti, kas atsitiks, jei vaikas pažodžiui, tiksliai vykdys jų nurodymus, jei taps tokiu, kokiu jis nuolat vadinamas. Be to, jiems tektų rimtai apsvarstyti, ar siūlyti savo vaikams nuostatą „čia nieko nepasieksi“, ar kitą – „gyveni nuostabiame krašte, kuriame susikursi tokį gyvenimą, kokio norėsi“.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Populiarus posakis «Noblesse oblige» - padėtis įpareigoja - nurodo, kad ne
viską sau gali leisti ir užimantis aukščiausią padėtį, kad vienaip elgtisn
edera, o antraip –prestižiška. Šiandieną kalbama ne tik apie žmonių, bet ir
apie kompanijų, organizacijų ar net valstybių prestižą. Kai kurios nors
turtingos šalies finansinio skolinimosi reitingas sumažėja jos valdžia skuba
paaiškinti, kad jokių neigiamų pokyčių ekonomikoje neįvyko, kai korupcijos
indeksas paauga – ji užsimena, jog šis indeksas tai tik paskalų
apibendrinimas.

Būti laiminga šalimi irgi tampa prestižiška. Vis dažniau valstybių vadovai
skelbia, kad pradęsia šalia BVP (bendro vidau produkto) nemažiau svarbu
išmatuoti ir NLI (nacionalinį laimės indeksą), kad tokie matavimai turėtų
tapti felicitarinės (lot. „felicitas“ – laimė) politikos pagrindu, padėti
įvardinti konkrečias sritis, į kurias turi būti nukreiptos visuomenės
pastangos, tapti orientyru, padedančiu pasirenkti politinių, ekonominių,
socialinių veiksmų prioritetus.

Laimės, pasitenkinimo gyvenimu tyrimai atliekami ne tik lokaliai, bet ir
nacionaliniu mastu leidžia palyginti atskirų šalių piliečių gyvenimą.
Neseniai tokį tyrimą atliko visame pasaulyje apklausas vykdanti bendrovė
„Gallup“. Ji prašė tiriamųjų įvertinti ir kasdieni nius išgyvenimus , ir
bendrą pasitenkinimą gyvenimu skalėje nuo 1 iki 10 balų. Laimingieji
priskirti prie klestinčių, ne tokie sėkmingi – prie kovojančių su sunkumais,
o nepatienkinti gyvenimu – prie kenčiančiųjų.

„Gallup“ tyrimas nustatė, kad laimingiausi pasaulyje žmonės gyvena
Skandinavijos šalyse. Į laimingiausių pasaulyje šalių sarašo pirmasias
vietas tuką pateko Danija, Suomija, Norvegija, Švedija, Olandija,
Šveicarija.

Beje, laimingiausių šalių sąraše Danija atsiduria nebe pirmąsyk. 2008 metais
ši šalis buvo pirmoji Pasaulinės vertybių apžvalgos (World Values Survey)
sąraše. Danai buvo pripažinti laimingiausiai planetos gyventojais ir 2006
metais Leisterio (Didžioji Britanija) universiteto tyrime.

Aptariamas tyrimas parodė, kad piliečių laimė priklauso ne tik nuo turto.
Antai, tik 14 ir 15 vietose pagal laimingumą atsidūrė ganėtinai turtingos
šalys JAV ir Austrija, o Vokietijai teko 33, Prancūzijai – 44 vietos.

Lietuva šiame sąraše yra 63-čia (25 proc. klestinčių, 57 proc. – kovojančių,
18 proc. – kenčiančių). Tarp ES šalių nelaimingiausi jaučiasi bulgarai: čia
„kenčia“ net 36 proc. apklaustųjų.

Pagal „Gallup“ tyrimą daugelis nelaimingiausių pasaulio šalių yra Afrikoje.
Paskutinis (155-tas) tirtų valstybių sąraše Togas. Čia laimingų žmonių tik 1
proc.

Pasaulyje atliekama gausybė įvairiausių apklausų ir tyrimų. Apie vienus iš
jų praneša žiniasklaida, kiti nesulaukia jos dėmėsio. Apie vienas diskutuoja
valstybių vadovai ir piliečiai, kitos domina tik specialistus.

Oksfordo universiteto psichologas K. Graham‘as pabandė išsiaiškinti kiek
apie valstybės padėtį laimingų šalių saraše informuoti jų piliečiai. Galima
buvo numanyti, kad turinti kuo pasigirti valdžia nepamiršo apie tai nuolat
priminti. K. Graham‘as teigia, kad jo tyrimas patvirtino: laimingesni žino
gyveną laimingame krašte, tie kuriems laimės pritrūko apie jos matavimus
dažniausiai menkai informuoti.

Kita vertus, laimingos šalies vardą turėti nori visi. Netgi stalinistinė
Šiaurės Korėja. Jos televizija neseniai paskelbė sąrašą šalių, kurių
piliečiai jaučiasi laimingi. Iš jo paaiškėjo, kad tikras rojaus kampelis yra
kaimyninė Kinija. Pagal pasitenkinimą gyvenimu lygiu Kinija gavo 100 balų iš
100. Antrąją vietą Pchenjano televizija, kukliai, paskyrė Korėjos liaudies
demokratinei respublikai (98 balai). Toliau rikiavosi Kuba (93 balai),
Iranas (88), Venesuela (85). O pietinė KLDR kaimynė – Pietų Korėja – su 18
balų tesugebėjo užimti vos 152 vietą. Bet ir ši nelaimingoji gerokai aplenkė
paskutinę 203 vietą užėmusias Jungtines Amerikos Valstijas, kurios
tesurinko tik 3 balus.

Tiesa, Pietų Korėjos žiniasklaida pranešė, kad jos žurnalistams nepavyko
rasti pilno laimingųjų šalių sąrašo. Jokių džiaugsmingų naujienų dėl
pirmosios vietos nepateikė ir Kinijos politikai.

Galima vertinti Šiaurės Korėjos bandymus bent informacinių pranešimų lygyje
konkuruoti su laimingomis visuomenėmis kaip komunistams būdingą jumoro
jausmo stoką. Tačiau akivaizdu, kad toje valstybėje kažkuris aukšto rango
valdininkas valdžia jau yra girdėjęs apie felicitarinę politiką. Lietuvos regis tokių nerasta.

-"Laimės ekonomikos" tikslas - kurti labiau patenkintų gyvenimu žmonių visuomenę. Laimė, be abejo, susijusi ir su meile. Visi žino, kad tikra meilė nesivadovauja merkantiliškais išskaičiavimais, todėl nieko bendro su finansais neturi. Daugelis romantiškų istorijų, kurias mums siūlo literatūra ir televizija, kalba apie jausmų pergalę prieš pinigus.

-Istorijų siužetas vis toks pat: mergina verčiama rinktis turtingą senį, o svajoja apie gražų ir kilnų vaikiną. Galiausiai įsimylėjėliai įveikia bjaurias intrigas, laimingi žvelgia vienas kitam į akis ir kaip papildomą prizą gauna… pinigų. Dažniausiai paaiškėja, kad vargšas muzikantas yra vienturtis milijonieriaus sūnus arba netikėtai - bet tikrai pačiu laiku - radęs lobį ar aukso gyslą.

Vedę ir įsimylėję laimingesni

Vedę žmonės yra labiau patenkinti gyvenimu nei vieniši arba išsiskyrę. Tokios išvados buvo padarytos apklausus apie 16 tūkst. atsitiktinai atrinktų suaugusių amerikiečių.

Tyrime žmonių buvo klausiama, ar jie jaučiasi laimingi ir ko jiems reikia, kad būtų laimingi. Daugelis atsakė, kad laimingam gyvenimui jiems būtinas pasitenkinimas šeimos, meilės ir intymiais ryšiais.

Laimingų žmonių šiame tyrime rasta 56 procentai. Teigusių, kad yra visiškai nelaimingi, buvo 16 procentų. Tyrimo duomenys atskleidė, kad tarp tų, kurie per praėjusius metus neturėjo jokių artimų ryšių, labai laimingi teigė esantys 29 proc., o visai nelaimingi - 11 procentų.

Panašių apklausų įvairiose pasaulio šalyse atliekama gana daug. Šis tyrimas įdomus ekonominiu aspektu. Jo duomenys suteikia galimybę išsiaiškinti sąsajas tarp vis dar palyginti neištirtų dalykų, susieja pajamas, artimus ryšius ir pasitenkinimą gyvenimu.

Meilė ir pinigai

Nors meilė daugeliui yra ne tik malonumo, bet ir fizinės bei dvasinės sveikatos šaltinis, tačiau tiesiogiai jį susieti su laime ne visada pavyksta. Dar sudėtingiau nustatyti, kokį poveikį artimiems santykiams ir su jais susijusiai dvasinei gerovei daro ekonominės aplinkybės, žmogaus pajamos. Vis dėlto minėti tyrimai leido JAV psichologui S.Doesui pateikti kai kurias įžvalgas apie finansinio ir seksualinio pajėgumo sąsajas.

Visiems aišku, kad vienas kitas milijonas gali daryti įtaką ir švelniausiems jausmams. S.Doesas pamėgino šį faktą nagrinėti antraip - nustatyti, ar iš žmogaus artimų santykių galima spręsti apie jo laimę ir būsimus finansinius laimėjimus. Jo prielaida gana pagrįsta - sugebantis įveikti kliūtis, laimėti žmogus paprastai bus geresnės nuomonės apie save nei tas, kuriam nuolat nepasiseka. Todėl finansiškai klestintis vyras dažnai yra patenkintas savimi, o drauge tiki, kad ir kitose srityse - sporte, medžioklėje, meilėje - jis veiks sėkmingai.

Nors akivaizdu, kad gebėjimas tvarkyti finansus tikrai nėra tapatus patrauklumui, tačiau pasitikėjimas savimi kartais tampa svarbesnis už sugebėjimus. O pasitikėjimo stoka, pernelyg atidus ir baugštus savo ir draugo/draugės reagavimo stebėjimas gali tapti santykių sunkumų prielaida.

Jeigu po šių samprotavimų padarytume banaloką išvadą, kad sugebantis aprūpinti šeimą vyras labiau pasitiki savimi, o todėl turi trupučiuką mažiau šeiminių problemų nei tas, kuris save menkiau vertina, tai skaitytojai ne ką naujo sužinotų.

Tačiau remiantis nusakytais samprotavimais galima numanyti, kad mokantys tvarkyti pinigus vyriškiai kiek kitaip kurs artimus santykius nei skurstantieji. Belieka sužinoti, kuo gi jų elgesys skiriasi. Ir turėsime savitą testą, leidžiantį pagal vyro elgesį įsimylėjus prognozuoti jo finansines perspektyvas.

Būsimo turtuolio įpročiai

S.Doesas siūlo "romantinį-finansinį" vyro įvertinimą iki santuokos. Jo nuomone, tam pakaktų apžvelgti kelis kriterijus.

Pasimatymų laikas. Vyras, kuris renkasi rytinį pasimatymą, sunkiau susikaupia darbui (nebent dirbtų naktinėje pamainoje). Jis aiškiai praneša, kad meilė ir kiti malonumai jam svarbiau už karjerą.

Pasimatymų dažnumas. Pasitikintis savimi ir turintis svarbių tikslų vyras tikisi, kad meilės džiaugsmai jo neaplenks, todėl nesijaučia taip, lyg tuoj praras paskutinę galimybę susitikti su geidžiama moterimi. Jį patenkintų pora susitikimų per savaitę. Be to, jam labiau rūpi pasimatymo kokybė nei kiekybė, todėl jis stengiasi, kad kiekvienas pasimatymas būtų įsimintinas.

Išradingumas. Vyras, kuris ateityje taps turtingas, nebūna visiškai patenkintas ir nesako: "Daugiau nieko nenorėčiau." Jis vis bando įsiūlyti naujų nuotykių, kelionių ar pramogų. Kita vertus, šios bei kitos įdomybės jam greičiau ir nusibosta. Todėl, kartą pabandęs, jis vėl mielai renkasi įprastą bendrą poilsį - vakarienę prie televizoriaus. Bet jei draugė nenorės nieko naujo išbandyti, labai įsižeis.

Glamonės. Aiškiai skiriasi galinčių praturtėti ir bandysiančių skolintis tam, kad grąžintų skolą, apsikabinimai po pasimylėjimo. Būsimiems milijonieriams patinka, kai draugė juos švelniai apkabina ir padeda galvą jiems ant peties. Tas, kuris mėgsta pats apsikabinti mylimąją ir užmigti ant jos krūtinės, turi mažesnius šansus pasiekti materialinę gerovę.

Kiekvieną iš suminėtų elgesio ypatumų galima įvertinti 10 balų ir pasidžiaugti malonumu, rašant pažymį (10 balų reikštų "visada", o 1 balas - "niekada"). Suprantama, save ar artimuosius vertinti visada keblu. Tačiau jei bendras įvertinimas viršys trisdešimt balų, labai tikėtina, kad vyras, surinkęs tiek balų, kad ir kuo užsiimtų, pinigai patys plauks jam į rankas. Nuo 10 iki 25 balų rezultatas reiškia, kad veikiausiai nei jachtos, nei vilos Kanaruose nepavyks įgyti, bet sau ir šeimos išlaikymui pinigų nepritrūks. Jeigu surinkta mažiau nei 10 balų, tiktų prisiminti priežodį: "Ne piniguose laimė."

Suprantama, kad tokie tyrimai ir skaičiavimai kartais daugiau pasižymi humoru nei moksliniu tikslumu. Kita vertus, jie yra tarsi atsvara vargo ir kentėjimų nuostatoms, kurios dažnai sukelia daugiau rūpesčių nei realūs sunkumai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Šiandien be televizijos nebeįsivaizduojame savo gyvenimo. Ji užpildo sutuoktinių vakarus ir netgi auklėja vaikus, bendrauja su vienišais, linksmina susirinkusius į šeimos šventes,  perša įvairiausiais gėrybes ir paslaugas.

 

Suprantama, kad televizorius, tapęs kone kiekvienos šeimos visateisiu nariu, sulaukė ir mokslininkų dėmesio. Ypač tų, kurie bando rasti kelius laimingesnės visuomenės link. Pirmiausia aiškinamasi, kas ir kiek laiko žiūri į televizoriaus ekraną bei kokį džiaugsmą patiria tai darydamas.

 

Nustatyta, kad išsivysčiusiose šalyse televizoriui skiriama vis daugiau laiko. Šveicarų mokslininkai Bruno ir Klaudija Frej‘ai pateikia duomenis, kurie rodo – europiečiai prie TV ekrano praleidžia vidutiniškai 3,5 val. per dieną, o JAV gyventojai net 4 val. Yra nemažai žmonių TV žiūrėjimui skiriančių daugiau laiko nei darbui.

 

Kokiomis psichologinėmis savybėmis pasižymi šie, didžiąją savo laisvalaikio dalį neatsitraukiantys nuo televizoriaus ekrano, žmonės?

 

Psichologo T. Schelling‘o nuomone, juos vienija įvairių gebėjimų stoka. Todėl jie ir renkasi veiklą, kuriai reikia mažiausiai pastangų. TV stebėjimui nereikia planuotų išlaidų, numatyti maršrutą kaip kad kelionėms, nereikia gebėjimų, be kurių nepavyktų žaisti krepšinio ar golfo, nereikia bendravimo įgūdžių, kurie praverstų kokiame nors klube. Jis taip pat pastebi, kad pernelyg ilgas TV stebėjimas tapatus priklausomybei. Priklausančiam nuo ko nors įdomu tik „tai“, suteikia malonumą tik „tai“, svarbiausia yra tik „tai“. Vietoj „tai“ galima įrašyti daug ką – narkotikus, alkoholį, tabaką. Galima ir televiziją,

 

Priklausomybę turintis žmogus paprastai mano esąs laisvas ir galįs bet kada jos atsisakyti. Žvelgiant iš šalies, atrodo kitaip. Daugelio anekdotų tema – šeimyniniai barniai dėl TV pultelio tik patvirtina, kad yra ne vienas, kuriam išleisti jį iš rankų, atiduoti kitam tolygu pralaimėjimui, skaudžiai netekčiai.

 

Priklausomas nuo ko nors žmogus iš tikro nėra laimingas, bet kartais patiria malonumą. JAV atliktas tyrimas, kuriame lyginta, kiek žmogų gali pradžiuginti įvairios veiklos. Jos vertintos balais – nuo 0 (jokio malonumo) iki 10 (džiūgavimas ir euforija). Tyrimas parodė, kad žmogus, leidžiantis laisvalaikį taip kaip mėgsta ir kaip jam yra įprasta, vidutiniškai surenka 7 balus. Televizoriaus žiūrėjimas suteikia 4,2 balo.

 

TV nesuteikia daug malonumo, todėl lengva numanyti, kad žmonės, žiūrėję televizorių mažiau nei pusvalandį per dieną, buvo akivaizdžiai laimingesni nei kiti. Tyrimai vienareikšmiškai patvirtino – kuo ilgiau žiūrimos TV laidos, tuo menkesnis pasitenkinimas gyvenimu. Nors tokia išvada dar turėtų būti tikslinama, nes galima įtarti, kad žmones ne todėl yra nelaimingi, kad žiūri TV, o nelaimėliai tiesiog neturi kitų pramogų. Vis dėlto jeigu kas į TV ekraną spokso daugiau nei 5 val. per dieną, drąsiai galima teigti – jis nusivylęs ir savimi, ir aplinkiniais.

 

Lietuvos piliečiai nėra itin laimingi. 2008 metais buvo paskelbti tyrimo „World Database of Happiness“ duomenys. Pagal juos Lietuva atsidūrė 26-oje vietoje iš 27 ES narių. Savo gyvenimo kokybę lietuviai įvertino 4,9 balo iš 10. Nelaimingesni buvo tik bulgarai, kurių to meto laimės indeksas – 4,4.

 

Todėl nestebina, kad lietuviai, kaip rodo minėtasis tyrimas, vidutiniškai žiūri televizorių kone 4 valandas (207 minutes) per dieną. Vyrai tai daro kiek mažiau – 188 minutes, o moterys – 223. Turintieji aukštąjį išsilavinimą televizija domisi mažiau nei turintieji tik aukštesnįjį. Pensininkai dviem penktadaliais ilgiau nei jaunimas.

 

Liūdniausiai turbūt gyvena našliai ir našlės. Jie yra ir  absoliutūs TV stebėjimo rekordininkai – kasdien vidutiniškai 305 minutės. Tikėtina, kad smarkiai užsiėmę ir randantys nemažai pramogų yra studentai ir studentės. Jie televizijai teskiria 115 minučių.

 

Skaičiai pakankamai iškalbingi ir skatina nors retkarčiais sau užduoti klausimą: „Jei būčiau tikrai laimingas (-a), ar skirčiau savo laiką TV žiūrėjimui, o gal užsiimčiau kuo kitu?“ Ir, žinoma, pamėginti gyventi taip, kaip gyvena mūsų įsivaizduotasis sėkmingas, mylimas ir mylintis, sveikas ir linksmas, t.y. laimingas žmogus.

 

 

Visiems ezoteriniams mokymams, burtams ir užkalbėjimams būdinga nuostata: energija seka paskui mintį. Įsivaizdavęs save laimingą ir energingą, žmogus padidina galimybę toks ir būti. Įsivaizdavęs ligotą ir suvargusį, greičiausiai toks ir taps.

 Nupūskime nemalonumus

 Laimingas žmogus turi pasitikėti savimi. Ką reiškia “pasitikėti”? Nors pasitikėjimą savimi galime apibūdinti labai įvairiai, visgi neišvengsime palankios ateities vaizdinių paminėjimo.

 Žmonės, kurie mano arba jaučia esą nelaimingi, nesąmoningai verčia save tokiais jaustis. Jie gana dažnai nenori suvokti akivaizdaus fakto, kad gyvena šiandien, ir nuo jų priklauso, ar šiandien jie galvos apie laimę, ją įsivaizduos, ar pasirinks kitą minčių ir fantazijų kryptį.

 Neretai galvojama, kad pozityviam mąstymui reikia milžiniškų pastangų. Betgi jų reikia tiek pat, kiek žlugdančių vaizdinių kūrimui.

 Retas verslininkas ateina į darbą nesiprausęs, nevalytais batais. Savo išore pasirūpina visi, tačiau mąstymo ir jausmų "higienos" daug kas nesilaiko. Ne vienas iš ryto irzlus ir piktas. Nors kartais net neturi šiai prastai nuotaikai paaiškinimo. Tiesiog dėl įsišaknijusio blogo įpročio vis kartoja ir atkartoja tuos pat negatyvius jausmus, tuos pačius pateisinančius samprotavimus ir juos sustiprinančius vaizdinius. Ir kiek pradeda panašėti į normalų žmogų tik po kelių cigarečių ar puodelio kavos.

Suprantama, jog tokiose būsenose sunku ne tik kurti laimę lemiančius burtus, bet paprasčiausiai gerai pasijusti. Sprendimas nėra sudėtingas - tereikia vieną vienintelę savaitę kas rytą apsimesti energingu ir patenkintu. Po savaitės apsimesti jau nebereikės. Seną nuotaikų įprotį pakeis naujas, malonesnis.

 Surasti savigraužos priežastį ar kaltuosius, kurie supykdė, nėra sunku. Abejinga žmona, įkyri meilužė, viršininkas, reikalaujantis, jog dirbtume daugiau nei galime ir norime,žiniasklaida, nuolat bandanti manipuliuoti žmonėmis ir to siekdama siūlanti nusikaltimų bei katastrofų vaizdinius, ir šimtai kitų, nemažiau svarbių priežasčių stumia nepasitenkinimo savimi ir pasauliu jausmų link .

 Ką daryti su šiomis ir panašiomis mintimis bei jas patvirtinančiais vaizdiniais? Juos reikia paprasčiausiai nupūsti. Nemažiau kaip dvidešimt kartų. Geriausiai atidarius langą, kad giliai įkvėptume gryno oro. Ir tuo pat metu įsivaizduoti, jog tai, kas neramino, nuskrenda tolyn. Spartu, lengva ir veiksminga. O atsikračius blogos nuotaikos galima imtis ir laimės talismano kūrimo.

 Ramybės oazė

 Pasakų burtininkas nuolat perkelia princą į stebuklingus sodus. Kol patirs įvairiausių nuotykių, ten jis pailsi ir geriau supranta save bei savo siekius. Kadangi su burtininku susitikti pavyksta retai, poilsiu ir ramybe tenka pasirūpinti savarankiškai.

 Tam reikia atsiriboti nuo aplinkos, atsipalaiduoti ir pasirūpinti, kad bent 10 minučių netrukdytų telefono skambučiai ar kokie neatidėliotini reikalai. Pajutus, kad raumenys nebeįtempti, kad kvėpavimas lygus ir ramus, reiktų užsimerkti ir įsivaizduoti maloniausią metų laiką. Vėliau pamėginti mintyse išvysti sodą, kuriame išpuoselėti takeliai, kuriame galima pamatyti puikiai sutvarkytą kraštovaizdį ir gal net užuosti gėlių kvapus. Mintyse keliaujant šiuo sodu, prieinama jo siena, kurioje tvirtos, senovinės, apkaustytos plienu durys. Už jų yra kambarys, įrengtas pagal jūsų norus. Šiame kambaryje galima būti visiškai saugiu.

 Slapti, tik jums skirti “vaizduotės apartamentai”, po keleto bandymų atsiras mintyse ir vaizduotėje vis lengviau ir lengviau. O tos penkios ar ir dešimt minučių, praleistų savo vaizduotės slėptuvėje, vis labiau ramins ir teiks atsipalaidavimą.

 Labai pravartu įtemptą darbo diena turėti kelias minutes tikro poilsio.

 Laimės talismano kūrimas

 Laimės talismanas - tai jausmo, kad jums gera, ramu, kad pasitikite savimi susiejimas su kokiu nors daiktus. Kiekvienas yra patyręs sėkmės, lengvumo, laimės pojūtį, kai atrodė, jog viskas klojasi pagal mūsų norus. Šių jausmų ir pojūčių atkūrimas ir būtų laimės talismano kūrimo esmė.

 Laimės talismano kūrimo kelias:

 -                          pasirinkite daiktą (žiedą, pakabutį ar pan.), kurį norite paversti savo laimės  talismanu;

 -                           užsimerkite, mintyse atsidurkite jūsų “vaizduotės apartamentuose” ir jau būnant ten, atsipalaidavus bei pasijutus laimingu, energingu, pasitikinčiu savimi reikia švelniai liesti laimės talismanu virstantį daiktą;

 -                           po to sektų kelios minutes ramybės ir atsipalaidavimo;

 -                           ir vėl reikėtų pakartoti talismano kūrimą, dėmesį koncentruojant į malonius jausmus ir juos atitinkančius pojūčius.

 Laimės talismanas - tai tarsi inkaras, kuris įtvirtina teigiamus išgyvenimus. Vėl jį palietus, atkuriamas ir sustiprinamas pasitikėjimas savimi ir džiaugsmas.

 Ar galėtumėte padaryti sau didesnę ir geresnę kalėdinę dovaną ?

 

Nuo praėjusio amžiaus pradžios išsivysčiusiose šalyse turto pagausėjo du-tris kartus, tačiau laimingų žmonių padaugėjo vos keliais procentais. Priežasčių atotrūkiui tarp ekonominio augimo ir visuomenės laimės lygio galima rasti ne vieną. Suprantama, tai skatina ieškoti naujų raidos kelių.

 

„Ekonominis vystymasis buvo priemonė didinti gerovę, bet dabar to nebepakanka. Politikos tikslu turi tapti visuomenės laimė“, – tokiais žodžiais, pristatydama „Laimės politikos manifestą“, į visuomenę kreipėsi Pasaulinio gamtos fondo (PGF) Suomijos padalinio generalinė sekretorė Liisa Rohweder.

 

Manifesto autoriai tikisi, kad politikai ir visuomenė iš naujo įvertins, kuria kryptimi norima žengti toliau. Tokio apsisprendimo būtinybę sustiprina ir gilėjanti ekonominė krizė, kuri rodo, kad ankstesnis vien finansiniais skaičiavimais grįstas ekonomikos raidos kelias atsidūrė akligatvyje.

 

Išeitis iš akligatvio

 

„Laimės politikos manifeste“ konstatuojama, kad dabartinis socialinės-ekonominės raidos modelis nedidina to, ko žmonės labiausiai nori – laimės.

 

Manifeste visų pirma pažymima, kad šiuo metu žmonės eikvoja natūralius planetos išteklius apimtimi, 50 proc. viršijančia Žemės atkuriamąsias galias. Tai yra ekologinio deficito, kurį patirs ne tik ateinančios, bet ir dabartinė karta, priežastis. Todėl norėdami, kad Žemė būtų tinkama gyventi, turime iš naujo įvertinti tai, ką vartojame ir kaip šitos prekės yra pagamintos.

 

Tvari visuomenės raida, kuri atitiktų mūsų planetos galias, yra galima ir toliau didėjant gerovei. Tai įmanoma, jei ekonomika remtųsi naujomis aplinkosaugos technologijomis, jei būtų pereinama prie tokių gamybos metodų, kurie grindžiami perdirbimu ir pakartotiniu žaliavų panaudojimu. Netgi vartojimo nesiūloma mažinti, bet siūloma jį perorientuoti į paslaugas, nes tokiu atveju gyvenimo kokybė augtų sparčiau nei kaupiant daiktus.

 

Tradicinė politika rėmėsi nuostata, kad profesionalai padarys viską, ko reikia bendruomenei. Net jeigu jie tai sugebėtų, būtų prarastas bendrojo veikimo džiaugsmas, kuris labai dažnai lydi žmones jungiančią prasmingą veiklą. Ji yra ir pasitikėjimo kitais bei tikėjimo savais gebėjimais šaltinis, patenkina saviraiškos poreikius.

 

Tyrimai patvirtino, kad demokratinio dalyvavimo galimybė didina visuomenės laimės lygį. Todėl manifeste siūloma palaikyti ir skatinti tiesioginės demokratijos, savanorystės, labdaros, bendruomeniškumo tradicijas. Pripažinus tokios veiklos svarbą, nuosekliai tektų riboti profesionalių politikų ir valdininkų vaidmenį sprendžiant bendruomenių reikalus ir didinti piliečių teises bei atsakomybę.

 

Pasitikėjimas politika, o drauge ir visuomenės laimė išaugs, jei profesionalius politikus pakeis savarankiškos aktyvių piliečių grupės. Skatinant permainas šia kryptimi reikia atitinkamai keisti švietimo sistemos tikslus, ugdyti nebe konkuruojantį su kitais individualistą, o turintį bendros veiklos įgūdžių pilietį. Todėl manifesto autoriai kviečia kurti vadinamąją gerovės kultūrą, o laimingo gyvenimo šerdimi laikyti bendravimą su draugais, kaimynais ir šeima.

 

Apibendrinus manifesto idėjas galima pažymėti, kad jame, kaip ir kituose felicitarinės (lot. felicitas – laimė) politikos dokumentuose, siūloma matuoti tai, kas svarbu - t.y. visuomenės laimės pokyčius, remiantis šiais matavimais naujai įvertinti visuomenės tikslus ir remti prasmingą gyvenimą, skatinti bendruomeniškumą, suteikti daugiau savivaldos teisių piliečiams bei kurti subalansuoto vartojimo ir gamybos sistemas.

 

Esminė permaina

 

Daugelis dabar skelbiamų modernios laimės politikos idėjų yra ankstesnių vertybių perkainavimas. XX a. pradžios politikai vadovavosi nuostata, kad daugiau gaminantieji daugiau uždirbs ir galės daugiau vartoti, o todėl taps laimingesni. Atitinkamai buvo brėžiami ir visuomenės tikslai. Nuolatinis bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas, jų supratimu, turėjo užtikrinti ir visuotinę laimę. Toks raidos kelias tada nekėlė abejonių.

 

Visuomenės laimės lygio tyrimai verčia atsisakyti šių supaprastintų schemų, pripažinti žmogaus prioritetą. Šie tyrimai įrodė, kad ne gausesnė gamyba ir vartojimas yra laimės šaltinis, o laimingesnis žmogus sugeba našiau dirbti ir daugiau uždirbti. Todėl investicijos į žmogaus sveikatą, išsilavinimą, gerą savijautą, jo ryšius su aplinkiniais, pasitikėjimą jais ir savimi yra ekonominiu požiūriu sėkmingesnės nei investicijos į stakles, mašinas ar pastatus.

 

Ką apie laimės manifestą mąsto lietuviai?

 

Apie visuomenės problemas galima rašyti remiantis skaičiais, teorijomis ir faktų analize. Galima pasidalinti ir asmeniniais įspūdžiais.

 

Būdamas Seimo nariu susitinku su įvairiais žmonėmis. Susitikimų metų keliems šimtams žmonių pristačiau laimės politikos manifesto idėjas. Visiems jos atrodė patrauklios, o tie, kurie išsakė kritinių pastabų, tiesiog tvirtino, kad suomiai gyvena gerai ir todėl gali sau leisti samprotauti apie laimę. Taigi niekas nepasakė, kad idėja, jog valstybei dera skatinti bendruomeniškumą, skatinti žmones jungtis savitarpio supratimo ir palaikymo pagrindu, kuris remiasi kultūrinėmis vertybėmis, yra beprasmė ar ydinga.

 

Tyrimais patvirtintas faktas – ne daugiau uždirbantieji yra laimingi, bet laimingieji sugeba daugiau uždirbti – vis dar atrodo keistas ir ne visai suprantamas. Juo paremta nuosekli išvada – norint geriau gyventi pirmiausia dera investuoti į žmones – daugeliui neatrodo teisinga. Tradicinis požiūris – daugiau investuoti į įrankius, kad pavyktų daugiau gaminti, daugiau parduoti, daugiau uždirbti – vis dar laikomas tiesiausiu keliu į turtingesnį gyvenimą ir tarsi nepastebima, kad šiandien brangiausiai parduodamos žinios bei gebėjimai, kad pinigai tėra įrankis laimingesniam gyvenimui siekti.

 

Tokio gyvenimo prielaidos irgi suvokiamos tradiciškai – kaip vien asmeninis pasirinkimas, kuriam politiniai ir ekonominiai sprendimai neturi įtakos, todėl ir kokie nors visuomenės laimės lygio matavimai nėra reikalingi. Taigi dauguma Lietuvos piliečių dar retai kada susimąsto apie laimingesnės visuomenės galimybę. Bet vargu ar galima tikėtis, kad ji ateis pati savaime, be valstybės ir aktyvių jos piliečių pastangų.

 

 

Pastaraisiais dešimtmečiais visos šalys buvo įsitraukusios į azartiškas lenktynes dėl kuo didesnio bendrojo vidaus produkto (BVP). Šiuo rodikliu matuojama piniginė vertė prekių ir paslaugų, kurios yra pagamintos šalies viduje ir parduotos vartotojams ar yra eksportuotos. BVP buvo laikomas pagrindiniu visuomenės gerovės matu. 

 

Pasaulinė finansų krizė, o ypač dabar atsiritanti antroji jos banga paskatino diskusijas apie ekonominės raidos tikslą ir prasmę. Vis daugiau politikų ir mokslininkų mano, kad, pasidavęs nenutrūkstamo BVP augimo apžavams, pasaulis žengia aklavietėn.

 

JAV ekologas G. Speth‘as rašo, kad norėdama pereiti nuo krizių prie tvarumo šiuolaikinė visuomenė turi keisti plėtros kryptį, suteikti prioritetą humanistinėms vertybėms. Jam pritaria D. H. Meadows‘as, J. Randers‘as, tvirtinantys, kad , „žmonėms nereikia nei prabangių automobilių, nei griozdiškų drabužių spintų, bet reikia pagarbos ir supratimo, iniciatyvos ir įvairovės. Žmonės nori tapatumo, bendrumo ir pripažinimo. Jei visa tai bandoma patenkinti materialiais dalykais, nenumaldoma tuštuma nuolat auga“. Panašių tvirtinimų vis gausėja.

 

Tačiau kurlink reikia eiti? Kuo reiktų pakeisti pagrindinį rinkos ekonomikos orientyrą – BVP?

 

Žvilgsnis iš Butano

 

Himalajuose, šalia Indijos, yra nedidelė Butano valstybė. Dėl skurdo, neraštingumo ir mirtingumo iki praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio ji nuolat atsidurdavo tarp labiausiai atsilikusių šalių. 1972 metais į ją atkreipė dėmesį politologai, sociologai bei ekonomistai ir pradėjo minėti kaip šalį, kurioje priimami egzotiški sprendimai. Naujas Butano karalius pareiškė, kad BNL (bendroji nacionalinė laimė), o ne BVP yra pagrindinis kriterijus, vertinant valstybės pažangą. Buvo parengta programa, skirta BNL didinimui, ir valstybė pradėjo ją įgyvendinti.

 

Nuo to laiko ne vienos šalies vadovas kalbėjo apie naują politikos tikslą – visuomenės laimės lygio kilimą. Šių metų liepą Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja priėmė deklaraciją, kuria paragino valstybes išnagrinėti, kaip nacionalinė politika galėtų pagausinti laimę visuomenės gyvenime. Netrukus po to Butano sostinėje susirinko ekspertai. Jie rengėsi išsiaiškinti, kaip šiai atkampiai Himalajų valstybėlei sekasi įgyvendinti užsibrėžtą tikslą – kurti laimės ekonomiką.

 

Butane ekspertai vieningai sutarė, kad svarbiau siekti didesnės laimės, o ne didesnio BVP. Tai išties didelis žingsnis nauja linkme. Mažiau sutarimo būta svarstant, kaip tai padaryti.

 

Per vieną ekspertų, kad ir kokie autoritetingi jie būtų, susitikimą tokių problemų, suprantama, neišspręsi, tačiau kai kurias išvadas jie vis dėlto pateikė. Pirmiausia jie sutarė dėl to, kad nereikėtų sumenkinti ekonominės plėtros svarbos. Nors išsivysčiusiose šalyse ekonominis augimas, bent jau iki šios krizės, jau mažai ką keitė žmonių pasitenkinimo gyvenimo srityje, vis dėlto buvo akivaizdu, kad vadinamasis trečiasis pasaulis socialine ir ekonomine gerove dar stipriai atsilieka nuo daugelio Europos ar Šiaurės Amerikos valstybių. Kai žmonės alksta ar kai jiems trūksta būtiniausių dalykų – švaraus geriamo vandens, švietimo ar medicinos pagalbos, kai dėl ekonominio atsilikimo nėra galimybės susirasti darbo, apie subjektyvią gerovę kalbėti nelabai prasminga. Šiems žmonėms skurdą mažinantis ekonominis augimas kartu yra ir tiesiausias kelias į laimės gausinimą.

 

Kita vertus, beatodairiškas BVP didinimas, ignoruojant žmonių siekius, irgi neveda į laimę. Antai po Antrojo pasaulinio karo Jungtinėse Valstijose BVP išsipūtė iki gigantiškų dydžių, tačiau kiek nors ryškesnio laimės augimo, kaip parodė gausiai per pastaruosius dešimtmečius atliekami tyrimai, ten neužfiksuota. Vietoj to, įspūdinga ekonominė plėtra dar labiau pagilino socialines problemas, o skurdas ne tik kad neišnyko, bet kai kuriose socialinėse grupėse net išaugo. Be to, ekonominis augimas dažniausiai vyko be jokios atodairos eksploatuojant neatsinaujinančius gamtinius resursus, o tai daug kur lėmė vis didėjantį aplinkos degradavimą. Dėl ekonominės veiklos ėmė šiltėti klimatas, ir visa žmonija labai sparčiai ėmė artėti prie ekologinės prarajos.

 

Niūri priežastingumo grandinė

 

Žodžiu, moderniose šalyse BVP augimas buvo, o laimės – ne. Nėra jokios paslapties, kad visuomenės laimės lygis kyla, kai ir atskiri žmonės suderina savo požiūrį į gyvenimą su visuomenės vertybėmis. Juk žmonės jaučiasi nelaimingi, kai, vaikydamiesi didelių pajamų, praranda ryšį su šeima, draugais, savo bendruomene, nebesugeba atjausti artimą, kitaip tariant, vietoj daugelio poreikių jie siekia patenkinti tik vieną jų grupę – materialinius. Todėl ir visos visuomenės požiūriu vienas dalykas yra vykdyti tokią ekonominę politiką, kuri gerintų žmonių gyvenimo lygį, ir visai kitas – pajungti visas visuomenines vertybes siekiant kuo didesnio pelno.

 

Tačiau tenka pripažinti, kad šią pasaulio politikos ir ekonomikos „madą“ – beatodairiškai didinti BVP –  ligšiol daugiausia užsakydavo transnacionalinės korporacijos. Jų prigimtinis siekis didinti pelną dažnai nustelbdavo ne tik visus kitus žmogiškuosius pradus – sąžiningumą, teisingumą, tarpusavio pasitikėjimą, bet ir neigiamai veikdavo atskirų žmonių fizinę bei psichinę sveikatą, o kas nemažiau svarbu – neigiamai veikdavo ir bendruomenių ekonominę gerovę. Be to, dažnai kūrė tiesiogines grėsmes žmonių laimei, nes griovė ekologinės sistemas. Trumpiau tariant, ateities perspektyva tokia – žmonių daugiau, išteklių mažiau, aplinka prastesnė. Tad iš kur čia imtis didesnei laimei?

 

Gerovės matai

 

Vardinti šių dienų visuomenės problemas nėra sunku. Jas žino dažnas. Apie jų įveikimą ir laimingesnę visuomenę diskutavę ekspertai sutarė, kad dera ieškoti naujų kelių, įdėmiau pažvelgti į tuos, kurie jau kuris laikas siūlė alternatyvas tradiciniam rinkos ekonomikos vystymuisi. Bene daugiausia šioje srityje yra nuveikę vadinamosios laimės ekonomikos idėjų skelbėjai. Kadangi visa ko pagrindas yra matavimo sistema, jie pirmiausia pasiūlė atsisakyti BVP kaip visaapimančio ekonominės gerovės mato. Tai nereiškia, kad nuneigiama šio visiems įprasto rodiklio svarba. Tiesiog siūloma įvertinti bei matuoti ir tai, kas yra ne vien BVP, bet ir  aplinkosauginius ir socialinius gerovės aspektus.

 

Šitų alternatyvių matų pavyzdžiai yra:

 

-          subjektyvi gerovė, kuri apibrėžia laimę ir pasitenkinimą , pavyzdžiui, esamu gyvenimo lygiu, šeimos

 

 gyvenimu, sveikatos būkle, darbo situacija.

 

-          tvaraus vystymosi rodikliai, kurie apibrėžia aplinkosauginę, ekonominę ir socialinę raidą ir sąveiką tarp jų ilgalaikėje perspektyvoje - t.y. dabartinių norų patenkinimą, nestatant į pavojų ateinančių kartų gebėjimo patenkinti savo norus.

 

Šie ir kiti ne vien BVP matavimai nubrėžia raidos kryptį. Tačiau imantis jais matuoti, reikia keisti požiūrį ir į oficialiąją statistiką. Kai kuriose ES šalyse tai jau bandoma įgyvendinti.

 

Nauji tikslai

 

Ekspertai turi nesutarti, nes susitarę jie nebeturėtų, ką toliau veikti. Todėl nenuostabu, kad ir diskutavusių apie visuomenės pažangą nuomonės dažnai skyrėsi. Tačiau dėl keletos principų jie sutarė ir paskelbė juos kaip kelio iš ekonominių sunkmečių gaires. Pirmasis principas (jau žinomas) – reikia matuoti ir bendrą nacionalinį, ir atskirų socialinių grupių laimės lygį, o tai, kas kliudo piliečiams jaustis laimingiems, šalinti. Vienoje valstybėje tai gali būti korupcija, kitoje – nusikalstamumas, trečioje – nedarbas ar dar kas nors.

 

Be to, siektina stabili ekonominė plėtra, kurios rezultatais turėtų naudotis visi. Jos ribas brėžia būtinybė saugoti aplinką, kuri laikoma svarbesne už ekonominį augimą. Žmogus irgi yra gamtos dalis, todėl saugotinas ir jis. Manoma, kad laimingas žmogus jaučia priklausomybę bendruomenei. Todėl valstybės uždavinys skatinti savanorystę, bendradarbiavimą ir harmoningą pusiausvyrą tarp šeimos, darbo ir laisvalaikio. Tai geriausiai padarys demokratiška valstybė su plačia piliečių ir regionų savivalda.

 

Išvardinti tikslai veikiau atrodo svajone, o ne konkrečia rekomendacija, kaip įveikti ekonomines krizes. Bet gražios svajonės vertingos pačios savaime, o jei dar pradedama svarstyti apie jų įgyvendinimą, galima laukti ir teigiamų pokyčių.

 

Nuo praėjusio amžiaus pradžios moderniose šalyse turto pagausėjo dvigubai – trigubai. Laimingų žmonių – tik keliais procentais. Tai paskatino naujai pažvelgti į visuomenės tikslus, ieškoti laimingesnės visuomenės kūrimo kelių. „Ekonominis vystymasis buvo priemonė didinti gerovę, bet dabar jo nebepakanka. Politikos tikslu turi tapti visuomenės laimė“, – tokiais žodžiais, pristatydama „Laimės politikos manifestą“, į visuomenę kreipiasi Pasaulinio gamtos fondo (PGF) Suomijos padalinio generalinė sekretorė Liisa Rohweder.

„Laimės politikos manifestas“ paskelbtas Suomijoje, šalyje, kuri daug kam pasaulyje kelia pavydą dėl skandinaviškojo gerovės valstybės modelio. Dabar siekiama, kad čia kuriama materialinė gerovė tarnautų pasitenkinimo gyvenimu augimui arba, kitaip sakant, laimės didėjimui. PGF tikisi, kad manifestas suteiks naują impulsą procesui, kurio metu tiek sprendimus priimantys politikai, tiek visuomenė apgalvos kryptį, kuria norima toliau žengti.

Laimės politika yra naujas politinis požiūris, išreiškiantis idėjas tų, kurie mano, jog politinėje sferoje būtina rasti naujus sprendimus, nubrėžti naują kursą aukštesnio visuomenės laimės lygio link. Manifeste pateikiami argumentai, kad mažiau intesyvus gyvenimo ritmas, kiekvieno piliečio dalyvavimas prasmingoje bendroje veikloje, naujos gerovės kultūros bei gilesnių žmogaus santykių sukūrimas gali paversti laimės siekį įgyvendinamu.

Daiktų gamybos ribojimas ir paslaugų sferos plėtra. Manifeste visų pirma pažymima, kad šiuo metu žmonės eikvoja natūralius planetos išteklius apimtimi 50 proc. viršijančia Žemės atkuriamąjį pajėgumą. Tai yra ekologinio deficito, kurį patirs ne tik ateinančios, bet ir dabartinė karta, priežastis. Todėl norėdami, kad Žemė būtų tinkama gyventi, turime iš naujo įvertinti tai, ką vartojame ir kaip šitos prekės yra pagamintos.

PGF teigia, kad tvarus visuomenės laimės lygio augimas, kuris atitiktų mūsų planetos pajėgumą, yra galimas ir nemažinant esamos gerovės. Ji galėtų ir toliau didėti, jei ekonominė veikla remtųsi naujomis aplinkosaugos technologijomis, jei būtų pereinama prie tokių gamybos metodų, kurie grindžiami perdirbimu ir pakartotiniu žaliavų panaudojimu. Netgi vartojimo nesiūloma mažinti, bet siūloma jį perorientuoti į paslaugas, nes tokiu atveju gyvenimo kokybė augtų sparčiau nei kaupiant daiktus.

„Laimės politikos manifesto“ kūrėjai konstatuoja, kad dabartinis pasaulio socialinės-ekonominės raidos modelis veda į akligatvį, griauna ekologinę pusiausvyrą, neefektyviai, neretai net barbariškai naudoja baigtinius Žemės resursus. Be to, toks raidos modelis nedidina to, ko žmonės labiausiai nori – laimės. Tai rodo daugybė tyrimų, atliktų išsivysčiusiose šalyse. Nepaisant augančios ekonominės gerovės, apklausos patvirtina, kad laimės rodikliai pastaraisiais dešimtmečiais praktiškai nedidėja. Todėl sunku būtų ginčyti išvadą: dabartinis socialinis modelis negali sukurti laimingos ateities.

Bendruomeniškumo stiprinimas. Tradicinė ekonomika ir politika rėmėsi nuostata, kad profesionalai padarys viską, ko reikia bendruomenei. Net jei jie tai sugebėtų – būtų prarastas bendro veikimo džiaugsmas, laimės išgyvenimai, kurie labai dažnai lydi žmones jungiančią prasmingą veiklą. Ji yra ir pasitikėjimo kitais bei tikėjimo savais gebėjimais šaltinis, patenkina saviraiškos ir priklausymo poreikius. Tyrimai patvirtino kad, demokratinio dalyvavimo galimybės didina visuomenės laimės lygį. Todėl manifeste siūloma palaikyti ir skatinti savanorystės, labdaros, bendruomeniškumo tradicijas. Pripažinus tokios veiklos svarbą nuosekliai tektų riboti profesionalių politikų ir valdininkų vaidmenį sprendžiant bendruomenių reikalus ir didinti piliečių teises bei atsakomybę.

Pasitikėjimas politika, o drauge ir visuomenės laimė sustiprės, jei profesionalius politikus pakeis savarankiškos piliečių grupės. Skatinant permainas šia kryptimi reikia atitinkamai keisti švietimo sistemos tikslus, ugdyti nebe konkuruojantį su kitais individualistą, o turintį bendros veiklos įgūdžių pilietį.

Laisvalaikio įprasminimas. Laiko trūkumas laikomas didesne problema negu pinigų trūkumas. Politika, kuria siekiama vien didinti pajamas, ne tik apriboja laimę, bet taip pat nekuria tvarios raidos perspektyvų.

Visuomenėje, kurios esmė gamyba, pajamos ir vartojimas, negali būti laiminga, nes joje laimės siekimas, išreikštas padidintu gebėjimu vartoti manifesto kūrėjų žodžiais nusakomas kaip „šlapinimasis į kelnes šaltą žiemos dieną – šilta būna tik trumpą laiką.“

Tikra vertybė, jų nuomone, yra laisvalaikis. Nors ir čia jie įžvelgia pavojus: antai daug kas, įpratęs gyventi vartotojiškais principais, atsiradusį laisvalaikį išnaudoja kaip galimybę pinigams išleisti.

Asmeninės ir viešosios erdvės sąryšis. Kitame manifesto skyriuje pastebima, kad, kurdami asmeninę gerovę, daugelis tiesiog siekė įsigyti kuo daugiau asmeninės erdvės: pasistatyti kuo erdvesnį namą, geriau su nuosavu baseinu, biliardine, sauna ir t.t. Atkreipiamas dėmesys, kad gyvenimo stilius, kuomet patogumus siekiama susikurti erdviuose užmiesčio namuose, gali atsigręžti prieš tuos, kuriems nuosavu automobiliu tenka ilgai važiuoti į darbą kur nors miesto centre. Tyrimais nustatyta, kad tas, kuris kasdien turi skirti kelionei bent valandą, privalo uždirbti kone dvigubai (kad išlaikytų tą patį laimės lygį) nei tas, kuris į darbą nesunkiai gali nueiti pėsčiomis. Taigi gyventi šalia darbo geriau ir ekologiniu, ir laimės pajautimo požiūriu.

Manifesto autoriai teigia, kad šalia pajamų ir laimės paradokso (nuo tam tikro lygio pajamų didėjimas laimės nebeprideda) egzistuoja ir asmeninės erdvės paradoksas: kuo ji didesnė, tuo labiau išauga atsiribojimas nuo aplinkinių ir tuo mažiau galimybių bendrauti su kitais žmonėmis. O be bendros veiklos nėra ir laimės.

Palankiausias sąlygas bendrai veiklai sudaro erdvės, kuriomis gali naudotis kiekvienas. Todėl daroma išvada – visuomenei būtinas viešųjų erdvių renesansas, kurio negali atstoti dabartiniai prekybos ir laisvalaikio centrai, nes jie kreipia žmones ne į bendrą veiklą, o į vartojimą.

Post um. Šiuo metu daugelyje šalių kyla diskusijos apie laimingesnės visuomenės kūrimo prielaidas. Butano karalystė paskelbė visuomenės laimę valstybės politikos tikslu, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas D.Cameronas laimės siekį pavadino „vienu iš svarbiausių politinių klausimų“, Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy pareiškė, kad vien tik kelti ekonominę gerovę neužtenka ir kreipėsi į Nobelio ekonomikos premijos laureatus – J.Stiglitzą ir A.Seną, prašydamas jų rasti kuo efektyvesnį būdą išmatuoti, kiek laimingi yra Prancūzijos gyventojai. Tokių pavyzdžių būtų galima vardinti daug. Laimės politikos manifestas – vienas iš jų.

Lietuvoje ir politikai, ir piliečiai dar nesusimąsto apie laimingos visuomenės galimybę, todėl veikiausiai jos teks palaukti.

-Didžiojoje Britanijoje veikiantis Naujosios ekonomikos fondas (NEF) ieško, kaip gyvenimą padaryti laimingesnį. Pagal fondo atliktą valstybių laimės indekso tyrimą Lietuva tarp 143 šalių atsidūrė 86 vietoje. Ar tai - žema pozicija? Iš pirmo žvilgsnio - tikrai taip. Tačiau daugelio svajonių šalis JAV atsidūrė tik 114 vietoje. Tyrimo duomenys iš esmės keičia mūsų suvokimą apie daugiau ar mažiau pasiekusias visuomenes.

-NEF tyrėjų nuomone, žmogaus gerovę, jo laimę lemia ne tik ekonominis šalies lygis ir su juo susijusios gyventojų pajamos, bet ir valstybės politika bei tautos tradicijos.

NEF siūlo kelią laimingesnės visuomenės link. Štai šio kelio gairės:

- naujai įvertinti visuomenės tikslus,

- remti prasmingą gyvenimą,

- suteikti daugiau savivaldos teisių piliečiams,

- sukurti subalansuoto vartojimo ir gamybos sistemas,

- matuoti tai, kas svarbu, t. y. visuomenės laimės pokyčius.

Ar pavyktų šiuos esminius siūlymus įgyvendinti Lietuvoje, sukurti laimingesnę visuomenę?

Nauji tikslai - naujos vertybės

NEF specialistai teigia, kad moderniose šalyse vyrauja individualizmo ir vartotojų vertybės. Veikiausiai jie teisūs. Jie teisūs ir dėl to, kad nejaučiantis ryšio su aplinkiniais, tauta ir valstybe žmogus tik išimtiniais atvejais bus laimingas. Todėl mintis, jog valstybei dera palaikyti bendruomeniškumą, skatinti žmones vienytis savitarpio supratimo, bičiulystės pagrindu, kuris remiasi ne materialiomis, bet kultūrinėmis vertybėmis, yra patraukli. Tai yra ir svarbiausios lietuvių tradicinės kultūros vertybės. Kultūros bendruomeniškumas visuomet buvo vertinamas ir leido sutelkti jėgas prieš išorės grėsmę.

NEF specialistai konstatuoja, kad visuomenė, suradusi bendrų vertybių ir tikslų, sparčiau kuria materialią gerovę, kuri yra vienas "laimės ekonomikos" tikslų. Jie teigia, kad žmonės, jaučiantys priklausomybę bendruomenei ir išmanantys jos tradicijas, yra atsakingesni, sėkmingiau siekia karjeros ir našiau dirba. Be to, bendri tikslai ir vertybės - geras pagrindas įtraukti piliečius į valstybės valdymą. O tie, kurie aktyviau dalyvauja jos valdyme, žino, kad jų nuomonė svarbi, yra ir laimingesni. Šveicarų mokslininkas B.S.Frey’us, apžvelgdamas tyrimus, skirtus visuomenės laimės ir demokratijos sąsajoms nustatyti, teigia, jog demokratinių institucijų veikimas savo įtaka žmogaus laimei yra lygus maždaug 4500 JAV dolerių papildomų pajamų per metus. Dar pusę tiek pridėtų tiesioginės demokratijos veiksmai - referendumai, piliečių įstatymų iniciatyvos ir panašiai. Taigi veikianti demokratija tarsi papildytų mūsų piniginę, suteiktų tiek pat pasitenkinimo, kiek gana svari pinigų suma.

Daugiau atliekų - mažiau gerovės

Pajuokaujant, bet drauge ir tiksliai galima pasakyti, kad tradicinės ekonomikos siekis - gaminti atliekas. Jos teorijos vadovaujasi linijine gamybos ir vartojimo samprata, kurioje ekonominis procesas prasideda nuo žaliavos panaudojimo ir baigiasi sukurto produkto išmetimu.

Taip tarsi pamirštama, kad šis procesas yra dalis ilgalaikių pokyčių, kurie prasideda nuo žaliavos ir pasibaigia gaminiui vėl virstant žaliava. Tai gali įvykti per šimtus metų ar daug greičiau naudojant šiuolaikines utilizavimo priemones. Tradicinėje ekonomikoje vertinamas tik finansinis kapitalas, o tai, kas sulūžo ar susidėvėjo, praranda vertę. Todėl neretai nauji gaminiai kainuoja mažiau negu jų remontas. Nuolatinis atliekų, šiukšlių gaminimas yra ne tik ekonominė, bet ir gyvenimo kokybės problema. Todėl NEF specialistai siūlo platesnę ekonominio efektyvumo sampratą - įvertina ir gamtinį kapitalą bei tai, kaip efektyviai jis panaudojamas. Valstybinės politikos tikslu turėtų tapti pastangos padidinti perdirbimo normas, paversti panaudotus produktus žaliava kam nors kitam. NEF pažymi, kad pokyčiai šia linkme jau vyksta - nustatomos naujos gamybos taisyklės, kurios numato gamintojų atsakomybę už gaminių perdirbimą, Europos Sąjunga priima direktyvas dėl pakuočių utilizavimo ir panašiai. Tai verčia gamintojus projektuoti gaminius iš tokių medžiagų, kurias lengviau panaudoti pakartotinai ar lengviau išardyti, kai gaminys nusidėvi.

Pakartotinis gaminių, energijos panaudojimas ilgą laiką buvo aiškinamas poreikiu saugoti gamtą. Šis argumentas, be abejo, svarbus. Tačiau naujausi sociologiniai tyrimai tai svariai papildo įžvalga, kad besirūpinanti savo aplinka, perdirbanti atliekas visuomenė tarsi savaime tampa laimingesnė. Tai nesunku paaiškinti: žmogus - ne tik visuomeninė, bet ir gamtos būtybė. Saugodamas aplinką, gyvendamas su ja didesnėje darnoje, jis pasijunta geriau.

Nori žinoti - turi pamatuoti

Laimės ekonomikos ištakų tyrimai parodė, kad visuomenės laimės lygio augimas mažiau susijęs su pajamų pokyčiais, nei buvo manyta dar XX amžiaus viduryje. Akivaizdu, kad žmogui nėra gerai, jei jis negali patenkinti elementarių materialių poreikių. Todėl nestebina, kad tarptautinės lyginamosios studijos patvirtino: žmonės, gyvenantys turtingesnėse šalyse, vidutiniškai yra laimingesni už tuos, kurie gyvena skurstančiose šalyse. Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad tyrimai parodė, jog ryšys tarp pajamų ir visuomenės laimės nėra tiesinis - pasiekus tam tikrą pajamų lygį, laimės "nebedaugėja". Todėl reikia daug geriau suvokti aplinkybes, kurios lemia skirtingų piliečių grupių poreikius ir tikslus, o galiausiai - laimę.

NEF specialistai teigia, kad prieš 10-20 metų ekonomistas, bandantis tvirtinti, jog galima planuoti valstybės ekonominę raidą nežinant jos pajamų ir išlaidų bei BVP lygio, geriausiu atveju būtų pavadintas keistuoliu. Šiandien politikai vis dar planuoja valstybės socialinę raidą ir ekonomikos pokyčius nenumanydami, kiek skirtingos visuomenės grupės yra patenkintos gyvenimu, nežinodami jų vertybių, tikslų ir poreikių. Todėl nieko negali pasakyti apie žmonių laimės lygį.

Išvada aiški - jei norime laimingesnės visuomenės, turime tiksliai žinoti, kokia ji yra dabar, projektuoti, kiek ji galėtų pasikeisti, ir pamatuoti politinių sprendimų pasekmes.

 

Šeimas vertė yra tiek asmeninė, tiek ir visuomeninė, nes šeima kuria ateities visuomenę. Todėl ir visuomenės investicija į šeimą yra pelningiausia, užtikrinanti būsimas pensijas, leidžianti taupyti lėšas, skiriamas policijai, kalėjimams ir t.t Taip teigia Nobelio ekonomikos premijos laureatas Jamesas J.Heckmanas.

Statistikos departamento duomenimis, 2011 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 610,7 tūkst. vaikų. Jų šalyje vis mažėja - maždaug po 3 proc. kasmet. Ar vaikai nebelaikomi vertybe, ar jie nesuteikia laimės tėvams?

Norų statistika

Norintieji ir norinčiosios sutikti gyvenimo draugę(-ą) kartais naudojasi internetinėmis pažinčių tarnybomis. Vienos iš lietuviškų pažinčių tarnybų kartotekoje yra per 60 tūkst. žmonių Jų norai daug ką pasako apie požiūrį į šiuolaikinę šeimą.

Vardydami patrauklias asmenybės savybes, kuriomis turėtų pasižymėti jiems galinčios patikti merginos, vaikinai mini nuoširdumą, draugiškumą, sąžiningumą, humoro jausmą. Aišku, nepamiršta dailios išvaizdos - simpatiško veido, lieknumo, didesnės krūtinės. Teigiančiųjų, kad mergina turėtų tapti ir gera motina, tėra 1-1,5 procento.

Merginos taip pat tarsi pamiršta, jog renkasi ne tik laisvalaikio draugą, bet ir būsimų vaikų tėvą. Net apklausiami būsimieji sutuoktiniai, vardydami santuokos motyvus, pirmiausia pamini meilę, tada - supratimą, artumą, bendravimo nuoširdumą. Vėliau prisimenamas noras sustiprinti tarpusavio ryšį, siekti ilgalaikių santykių ir tik po to paminimas siekis turėti vaikų.

Tos poros, kurios tuokiasi jau laukdamos vaiko, tarp savo santuokos motyvų irgi pirmiausia pamini meilę, o iškart po to - norą susilaukti vaikų.

Nors įsimylima, o kartais ir tuokiamasi apie bendrus vaikus nepamąsčius, vis dėlto daugelis Lietuvos žmonių norėtų vaikų. Už šeimą, auginančią tik vieną vaiką, pasisako 7 proc. mūsų krašto žmonių, didesnioji dalis norėtų turėti du vaikus, o 24 proc. - tris ar daugiau vaikų.

Be to, vyrai svajoja apie kiek didesnę šeimą nei moterys. Lietuvoje vyras vidutiniškai norėtų auginti 2,35 vaiko, o moteris - 2,28 vaiko. Tačiau, norint įveikti mūsų demografines problemas, net šios svajonės nepakankamos. Tam, kad Lietuvoje gyventojų nemažėtų, o bent jau liktų tiek pat, reikia, kad "statistinė" šeima augintų vidutiniškai 2,5 vaiko.

Vaikai ir šeimos laimė

Vaikų norima turėti dėl įvairių priežasčių. Didžioji dalis - 69 proc. Lietuvos žmonių mano, kad "artimiausias ryšys, kokį su kuo nors galima turėti, yra ryšys su savo vaikais", o daugiau nei pusė apklaustųjų pritaria nuomonei, jog "neturint vaikų negalima būti tikrai laimingam". Nors čia derėtų pastebėti, kad pastarajam teiginiui jaunesni žmonės pritaria rečiau nei vyresnieji.

Vis dėlto paplitusios nuostatos didesnių abejonių nekelia - manoma, kad asmeninis gyvenimas be vaikų nebus laimingas. Jeigu žmogus ko nors nori, gavęs tai turėtų būti laimingas. Ar tikrai taip yra?

Ar vaikų gimdymas, priežiūra bei auklėjimas tėvams teikia daug džiaugsmo ir laimės? Psichologiniai tyrimai parodė sudėtingą šeiminio gyvenimo laimės ryšį su vaikais, jų gimimu ir brendimu.

Paaiškėjo, kad jaunavedžiai puikiai jaučiasi ir neturėdami vaikų. Tačiau, jei praėjus penkeriems metams po santuokos šeimos vis dar neaplankė gandrai, jausmas, kad gera būti drauge, dažniausiai ima menkėti. Todėl sužinojusi, kad laukiasi, moteris apsidžiaugia ir tampa laimingesnė, nei buvo. Deja, tik 2-3 mėnesius. Vyrų laimės jausmo tyrimai rodo, kad jų džiaugsmai, išgirdus apie būsimą kūdikį, kartais  iš viso nepastebimi arba trunka tik kelias savaites.

Tėvų išgyvenamas laimės jausmas pastebimai sustiprėja kūdikiui gimus. Vėliau juos užgriūva kūdikio priežiūros rūpesčiai. Vis dėlto pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais motinos laimingesnės nei iki jo gimimo, o tėvų laimė sumažėja. Vaikui augant, jie jaučiasi vis geriau, bet jos po truputį nusivilia šeimos džiaugsmais. Tyrimai rodo, kad vaikui sulaukus 2-3 metų tėvai tampa vienodai laimingi (ar nelaimingi). Pradėjęs lankyti mokyklą, vaikas vis dar džiugina tėvus, bet vyresnių vaikų, ypač paauglių, auginimas paprastai nesuteikia daug laimės. Tuo metu tėvai jaučiasi blogiausiai. Tačiau šeimos laimės jausmas sustiprėja, kai vaikai užauga.

Taigi vidutinė pora, remiantis laimės jausmui matuoti skirto tyrimo rezultatais, tarsi teigė, kad ne toks jau

didelis malonumas užauginti vaikus. Vis dėlto savita šeiminių prisiminimų logika padeda "atsirinkti" išvaiko ugdymo bei priežiūros metų maloniausias akimirkas ir prisiminti tik jas.

Antai bendravimas su dirgliu paaugliu tėvams daug laimės nesuteikia. Tačiau, apklausus tuos pačius tėvus po kelerių metų, paaiškėja, kad jie prisimena malonesnes savo santykių su dukra ar sūnumi akimirkas ir žvelgdami į praeitį teigia: smagu buvo su tuo/ta neklaužada. Ir dar viena aplinkybė patvirtina, jog vaikai yra svarbūs šeimos laimei. Juk jei nebūtų vaikų, iš kur atsirastų anūkų? Būtent jie beveik be išimčių daro senelių gyvenimą laimingesnį.

Šeimos laimė - valstybės rūpestis?

Šiandien šeimos politika vis dar remiasi tradicine ekonomikos nuostata - daugiau pinigų skatina daugiau vartoti, o didesnis vartojimas daro žmones laimingesnius. Perkėlus šią nuostatą į šeimos politikos sritį vis dar viliamasi, kad didesnės išmokos už auginamus vaikus paskatins jų susilaukti daugiau, tarsi nupirks šeimoms laimę.

Demografinės problemos apėmusios visas Europos Sąjungos šalis - ir toliau miršta daugiau žmonių nei gimsta. Todėl vis dažniau svarstoma, kad greta tradicinio finansinio rėmimo šeima turėtų sulaukti ir kitokios paramos, kuri padėtų tėvams pasijusti laimingesniems.

Regis, paklausti tėvų, ko jiems trūksta, kad augindami vaikus pasijustų dar laimingesni ir norėtų jų turėti dar daugiau, gana lengva. Anglų ekonomistas R.Layardas, apžvelgęs įvairiose Europos valstybėse atliktus didesnės šeimos laimės prielaidų tyrinėjimus, tvirtina, kad aiškios dvi pageidavimų kryptys. Pirmoji - tai tiesioginių Išmokų šeimoms, auginančioms vaikus, didinimas. Antroji - pageidavimai, susiję su draugiškesnės aplinkos šeimai kūrimu. Tai geresnės galimybės derinti profesinę veiklą ir vaikų ugdymą, sąlygos dirbti ne visą darbo dieną, lankstesnis darbo grafikas, palankesnės sąlygos šeimos verslui ir t.t.

Įdomu pažymėti, kad tos šeimos, kurios pageidautų didesnių išmokų už vaikų auginimą, manė, jog tolau būdu jos taps mažiau nelaimingos, o šeimos, pasisakiusios už antrą rėmimo kryptį, nurodė, kad taps laimingesnės. Regis, skirtumas menkas, bet, manyčiau, tikrai vertas dėmesio.