- Pradžia
- Vartotojų blogai
- navaitis
- Kategorijos "Be temos" archyvas
svarbių klausimų sprendimo. (Drauge menkina ir galimybę laimingiau gyventi, bet nuo to jiems tik smagiau – mat atsiveria dar didenės erdvės rūpintis nelaimėliais.)
Išeitį iš šios padėties, kai nusiviliama valstybe, kai mažėja pilietinis aktyvumas, siūlo moderni politinė kryptis, kurios tikslas – aukštesnis visuomenės laimės lygis. Jis, beje, neatsiejamas nuo piliečių demokratinio dalyvavimo valstybės reikalų tvarkyme.
Kiek praturtėtume tapę tikrai demokratine šalimi?
Demokratija, kaip ir kitos valdymo formos, istoriškai kito, tačiau galima skirti du pagrindinius piliečių valios realizavimo būdus – atstovaujamąją ir tiesioginę demokratiją. Pirmuoju atveju piliečių išrinkti atstovai turi įstatymų leidžiamąją teisę ir kontroliuoja vykdomąją valdžią. Antruoju – piliečiai ne tik rinkimuose, bet ir tiesiogiai (referendumais, peticijomis,
įstatymų teikimo iniciatyvomis) sprendžia politinius klausimus.
Šveicarų mokslininkas B. S. Frey, apžvelgdamas tyrimus, skirtus visuomenės laimės ir demokratijos sąsajoms nustatyti, teigia, kad šalys, kuriose demokratinės institucijos apima įvairias gyvenimo sritis, yra ir šalys, kuriose pasitenkinimo gyvenimu lygis yra aukščiausias. Demokratijos veiksnys lemia piliečių pasitenkinimą nepriklausomai nuo kitų veiksnių (išsilavinimo,
šeimos padėties, sveikatos, pajamų, amžiaus ir t.t.). Jo apskaičiavimais, demokratinių institucijų buvimas savo poveikiu piliečių laimei prilygintinas 5000 (apie 14000 litų) šveicariškų frankų pajamų per metus padidėjimui.
Taigi atstovaujamoji demokratija tarsi papildo mūsų pinigines.
Tiesioginės demokratijos poreikį irgi pripažįsta visos modernios valstybės. Jų konstitucijose numatyti referendumų ir piliečių iniciatyvos priimant bei siūlant įstatymus galimybės.
Minėtasis B. S. Frey, analizuodamas Šveicarijoje atliktus laimės tyrimus, pažymi, kad laimingumo lygis priklauso ir nuo galimybės tiesiogiai dalyvauti visuomenės reikalų tvarkyme. Vien ši galimybė teigiamai veikia pasitenkinimą gyvenimu. B. S. Frey nurodo esant statistiškai reikšmingą ryšį tarp tiesioginės demokratijos ir visuomenės laimės. Vėlgi sugretinęs tiesioginės
demokratijos veiksmus su pajamomis, jis apskaičiavo, kad tiesioginė demokratija pakelia laimės lygį tiek pat, kiek ir 1000 (apie 2800 Lt) šveicariškų frankų papildomų pajamų per metus.
Mūsų laimės (gal ir piniginės) priešai
Visuomenės laimės siekimas, regis, neturėtų kelti didelių prieštaravimų, tačiau vien diskusija apie ją skatina kritiškai vertinti valdžios ar paskirų politikų veiksmus, siūlo “sveiko proto” kriterijų, pagal kurį būtų nustatoma, ar šie veiksmai prisideda prie visuomenės gerovės, ar ją mažina. Suprantama, kad toks vertinimas itin neparankus bet kokiai nedemokratinei,
oligarchinei valdžiai, kuri rūpinasi ne visos visuomenės, bet atskirų, paprastai negausių, tačiau įtakingų grupių gerove ir, jeigu apeliuoja į visuomenę ar daro jai nuolaidas, tai tik dėl savų, neretai maskuojamų tikslų.
Tokių interesų grupių apstu ir Lietuvoje. Jų atstovai tiesiogiai nepasisako prieš laimingesnę Lietuvą, bet nuolat bando užsitikrinti sau šios dienos privilegijas, užsakymus, postus ir siūlyti kitiems apribojimus ar net kentėjimus, kurie tariamai sukurs rytdienos laimę. Atsakymo į klausimą „Kodėl jos negalima kurti jau dabar?“ neišgirsime. Todėl ir visokeriopai
kliudoma jį užduoti, kliudoma piliečiams savarankiškai spręsti.
Šią padėtį labai gerai atspindi tradicinių partijų atstovų požiūris į piliečių dalyvavimą valstybės reikaluose, kuris, kaip jau minėta, gali arba išmatuojamai padidinti, arba sumažinti jų laimę.
Antai daug piliečių norėtų balsavimo internete. Politikai pritaria, bet nieko nedaro, kad šis noras taptų rinkimų realybe. Piliečiai nori tiesioginių merų rinkimų. Kone visi politikai jiems pritaria, bet paskandina sprendimą niekam nesvarbiose diskusijose. Piliečiai nori paprastesnių referendumo rengimo sąlygų. Jiems atsakoma, kad tada referendumus rengs populistai, o balsavę „runkeliai“ priims žalingus sprendimus.
Liepos 16-ąją rengiama neeilinė Seimo sesija vienam vieninteliam klausimui atsakyti – ar bus referendumas dėl Visagino AE. Labai gali atsitikti, kad ši sesija taptų nenoro, jog žmonės dalyvautų valstybės valdyme, pavyzdžiu. Neabejotina, kad vėl bus gąsdinama vidaus ir išorės priešais, vėl bus
gudragalviškai siūloma atsiklausti tautos dėl atominės po kelerių metų. (Įsivaizduokite architektą, kuris sako užsakovams: „Metus kitus apmokėkite statybą, o po to spręskite, ar jums reikia namo“.)
Todėl žvelgiant į šį politinį spektaklį verta prisiminti, kad piliečių atskyrimas nuo tiesioginio dalyvavimo valdant savo valstybę menkina pasitenkinimą gyvenimu panašiai kaip jį sumenkintų, tarkim, 5-10 tūkstančių litų praradimas.
Dr. Gediminas Navaitis. Laimės metai – visuomenės sėkmės matas
Pirmadienis, 2012-06-18 12:32 Be temos | 0 komentarų
Moderniose šalyse per praėjusį amžių ekonomika sparčiai kilo, tačiau laimingų žmonių nepadaugėjo. Todėl vis labiau plečiasi bandymai numatyti naujas visuomenės raidos kryptis ir laimės tyrimai, kurie, nors kol kas nėra pakankami, jau tampa iššūkiu tradiciniam požiūriui į ekonominius procesus ir valstybės valdymo tikslus.
Laimę nelengva išmatuoti
Skirtingus kelius į laimę siūlė ir siūlo visi politikai. Jų ginčai ilgą laiką tebuvo varžytuvės sąmojumi ir įrodinėjimais, nesirėmė rimtais tyrimais pagrįstomis išvadomis. Tačiau vis labiau aiškėjant, kad modernių šalių ekonomikos augimas menkai keičia jų gyventojų laimės lygį, teko ieškoti šio fakto paaiškinimų. Tai lėmė „laimės ekonomikos“ idėjų plėtrą, o ji savo ruožtu paskatino vis naujus laimės tyrimus.
Šiandien yra gausybė duomenų apie laimę. Nustatyti pasitenkinimo gyvenimu lygiai skirtinguose šalyse, skirtinguose socialiniuose sluoksniuose ir išsiaiškinta, kas daro didžiausią įtaką žmonių gyvenimo laimei bei kokybei.
Gana paprastas laimės tyrimų būdas pasiteirauti žmonių, ar jie laimingi, paprašyti įvertinti laimės lygį ir palyginti skirtingų visuomenės grupių – vyrų ir moterų, jaunesnių ir vyresnių žmonių, miesto ir kaimo gyventojų – atsakymus. Tokios apklausos vyksta dviem kryptimis. Vienu atveju domimasi, kaip žmonės jaučiasi kuriuo nors metu, o kitu – kaip apskritai vertina savo gyvenimą. Vienu atveju tiriama emocinė, o kitu bendroji gerovė. Antai susipykę sutuoktiniai atsakys, kad buvo pikti, nuliūdę, nelaimingi, bet šiaipjau geriau vertins savo gyvenimą nei vienišiai.
Kartais pasirenkami ir kiti, įdomesni, būdai. Erazmo Roterdamiečio universiteto (Olandija) profesorius R. Veenhoven‘as organizavo tyrimą, kuriame bandyta išsiaiškinti, kiek metų skirtingų šalių piliečiai tikisi laimingai gyventi. Šio mokslininko duomenimis, turtingiausiose Vakarų šalyse – Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV – tikimasi, kad laimingas gyvenimas gali tęstis 50-60 metų. O daugelyje Azijos šalių, pavyzdžiui, Japonijoje, atsakoma, kad laimingai gyventi pavyktų 40-45 metų.
Čia skaitytojas ar skaitytoja galėtų paklausti savęs: „Kuriuos savo gyvenimo metus pavadintų laimingais ir kiek metų viliasi laimingai nugyventi?“
Kas laimingesnis?
Senovės burtininkai suko žmonėms galvas norėdami parduoti amžinos jaunystės paslaptį. Šiandien reklamos industrija skelbia amžiną jaunystę. O kai jos taikiniu tampa vyresni – siūlo kremus, riebalų nusiurbimą, plastines operacijas ar kitas prekes ir paslaugas, kurias įsigiję vėl turėtų pasijusti tarsi vėjavaikiški jaunuoliai. Drauge ugdomas amžiaus suvokimas ir paaugliai žino privalą žengti į suaugusiojo gyvenimą optimistiškai nusiteikę. Vėliau patariama, kaip išgyventi įvairias amžiaus krizes, iš kurių baisiausia (o gal populiariausia) pusamžio krizė bei išėjimas į pensiją. Taigi turime tikėti, kad gyvenimas – liūdna kelionė iš švytinčių aukštumų į tamsų slėnį.
Ne kiekvienas pasiduoda tokioms nuostatoms. Todėl netrūksta dvasiškai bei fiziškai pavargusių trisdešimtmečių ir jaunatviškų septyniasdešimtmečių. O tai leidžia kalbėti apie psichologinį amžių, t.y. apie savojo amžiaus suvokimą. Vadinasi, banalokas posakis „žmogui tiek metų, kaip jis jaučiasi“ nėra be pagrindo.
To galima ir paklausti. O apklausos paprastai rodo, kad laimingesniais jaučiasi jaunesni, nes kelia sau naujų tikslų, gyvena ne praeitimi, o šia diena ir turi planų ateičiai. Be to, moka džiaugtis gyvenimu ir santykiais su aplinkiniais. Suprantama, kad jaunatviškam žmogui patinka sportuoti savo malonumui bei keliauti. Jis randa įdomesnių pramogų nei TV ekrano stebėjimas, nes bando išmokti ko nors naujo. Taip pat elgiasi ir laimingi žmonės. Todėl nestebina, kad R. Veenhoven‘o tyrimai parodė – laimingi jaučiasi 5-8 metai jaunesni nei jų „pasinis“ amžius.
Čia skaitytojas ar skaitytoja galėtų paklausti savęs: „Kokio amžiaus esąs (-anti) jaučiuosi?“
Psichologinis atjaunėjimas
Pastaruoju metu tapo kone įprasta skirti chronologinį ir psichologinį amžius. Pirmasis – tai nugyventų metų skaičius, antrasis apibūdina realius senėjimo požymius, tiek intelektualinius, tiek emocinius.
Psichologinis amžius yra subjektyvus, pasireiškia žmogaus vidinėje atskaitos sistemoje, kurioje gretinama jau išgyventų ir dar laukiamų įvykių svarba. Šį amžių taip pat rodo palyginimas tų vaidmenų, pareigų ir teisių visuomenėje, kuriuos žmogus gali turėti su tuo, kas prieinama didesnei daliai jo bendraamžių. Pavyzdžiui, studento vaidmuo siejamas su jaunyste, jai būdingu gyvenimo stiliumi, pramogomis, gebėjimais. Todėl dešimtmetis studentas suvokiamas kaip išskirtinai brandus, o šešiasdešimtmetis – kaip itin jaunatviškas.
Greitas psichologinis senėjimas, t.y aplenkiantis chronologinį amžių, yra susijęs su nenoru ar nesugebėjimu pastebėti naujas perspektyvas, pesimistinėmis nuostatomis, pablogėjusiu savęs vertinimu ir bandymais vidines problemas spręsti gausesniu vartojimu.
Taip pažvelgus į psichologinį amžių aiškėja, kodėl jis susijęs su asmenine laime ir sėkme visuomenėje, nes akivaizdu, kad žmogus, įžvelgiantis daugiau galimybių, jaučiantis, kad turi daugiau pasirinkimų, galvojantis, kad ateityje dar gali nemažai pasiekti bei išgyventi, ir pats jaučiasi geriau ir sugeba daugiau naudos suteikti kitiems.
Todėl laimės ekonomikos specialistų rekomendacijos gana panašios į psichologų, siūlančių būdus pasijusti jaunatviškai, patarimus. Tik vieni labiau domisi visos visuomenės pokyčiais, o kiti siūlo labiau asmeniškus sprendimus.
Pamėginęs kritiškai įvertinti pastaruosius, analizavęs įvairių psichologinių seminarų, mokymų, skirtų atkurti fizinį ir psichologinį jaunatviškumą, medžiagą Berlyno universiteto psichologas H. Geis‘as padarė įdomią ir praktišką išvadą. Jo nuomone, įvairios atjaunėjimo technikos, joga ir meditacijos gali būti visiškai pakeistos keturiais veiksmais:
- bent pusvalandžiu sporto per dieną;
- bent viena džiuginančia pramoga kas savaitę;
- bent 2 valandomis mokymosi ko nors naujo kas savaitę;
- bent 5 min. saviįtaigos kas dieną, kai sau sakoma: „Aš jaučiuosi vis geriau. Aš jaunėju“
H. Geis‘o nuomone, to pakanka, kad per pusmetį atjaunėtume bent penkeriais metais.
Čia skaitytojas ar skaitytoja turėtų paklausti savęs: „Ar pamėgins vadovautis šiomis rekomendacijomis, ar pasistengs jas pamiršti?“
Dr. Gediminas Navaitis. Vartojimo kazino – bandymas apgauti save
Pirmadienis, 2012-06-11 12:25 Be temos | 0 komentarų
”Godumas ir laimė niekuomet nesusitiko vienas su kitu“, – rašė XVIII a. JAV politikas Benjamin‘as Franklin‘as
Moderniose šalyse ilgai neabejota, kad daugiau gaminant bus daugiau parduota, o daugiau pardavus pavyks daugiau uždirbti ir taip sukurti geresnį gyvenimą. Pastaraisiais dešimtmečiais šia nuostata vis labiau abejojama, nes, kaip rodo tyrimai, bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo, o laimingų žmonių ten nepadaugėjo. Todėl vis labiau plinta felicitarinės (lot. „felicitas“ – laimė) politikos, kurios šalininkai visuomeniniu tikslu skelbia ne BVP, o bendrosios nacionalinės laimės (BNL) augimą, idėjos. Gausėja ir tyrimų, skirtų išsiaiškinti pajamų ir vartojimo sąsajas su laime.
Šios krypties tyrėjai pastebi, kad rinkos ekonomikos dalyvis tapo labai panašus į kazino lošėją ar žmogų, bandantį savo problemas spręsti besaikiu apsipirkinėjimu.
Azartiško lošėjo / pirkėjo portretas
1980 metais JAV psichiatrų asociacija priklausomybę nuo azartinių žaidimų pripažino psichikos sutrikimu ir įtraukė jį į ligų sąrašą. Praėjusio amžiaus viduryje JAV buvo įkurta Anoniminių lošėjų organizacija, labai panaši į AA (Anoniminių Alkoholikų). Šiandien jos atstovas W. Leinbach’as sako, kad nekontroliuojamas pinigų švaistymas yra tiek asmeninė, tiek ir visuomenės problema ir reikia kurti plačios apimties programas norintiems išsivaduoti nuo priklausomybės pirkiniams. Anot jo, nekontroliuojamas potraukis pirkti siekiant nusiraminti, paguosti save, pamiršti darbo ar šeimos problemas, praleisti laiką ar dar dėl tūkstančio kitų nemažiau svarbių priežasčių gali būti prilygintas nekontroliuojamam potraukiui azartiniams žaidimams, abu šie polinkiai turi daug bendro.
Azartiški lošėjai yra ne kartą tirti. Jų psichologinės savybės ir visuomeninė padėtis pakankamai žinoma. Palyginus juos su nevaldomai išlaidaujančiomis prekybos centruose atskleista daug panašumų.
Paaiškėjo, kad ir azartiškas pirkėjas (-a), ir lošėjai aplinkinių bei jų pačių požiūriu yra gana normalūs žmonės. Paprastai jie priklauso vidurinei klasei, daug ir sąžiningai dirba, bando taupyti ir investuoti. Jų karjera gali būti sėkminga, tačiau didesnių perspektyvų jie jau nebemato. Jų šeimyninis gyvenimas ramus ir nuobodus. Jie pritaria visuomenėje paplitusioms nuomonėms, o originalesnes mintis atmeta. Vyresniame amžiuje jie turi anstvorio. Jie nepritaria socialinei pagalbai vargstantiems bei tautinėms mažumoms, nes juos erzina, jei kas nors ką nors gauna veltui.
Panašios savybės iš pirmo žvilgsnio atrodytų daug kam būdingas ir tarsi atsitiktinis jų rinkinys, tačiau jos dėsningai tarpusavyje susijusios. Šiuos žmones galima apibūdinti kaip jau nebeturinčius didesnių perspektyvų konformistus, kurie nepatenkinti savimi, nors to ir nepripažįsta, ir kurie norėtų įvairesnio gyvenimo, stipresnių įspūdžių, nors to irgi nepripažįsta.
Azartiškas elgesys su pinigais
Rinkos ekonomika tarsi moko vertinti pinigus. Konformistas-pirkėjas priima šią taisyklę, nes yra linkęs tikėti tuo, ką sako autoritetai ir pasiduoda reklamos poveikiui. Skelbimas “Du už vieno kainą” jam/jai atrodo besąlygiškai teisingas. Norinti protestuoti prieš suvaržymus jo asmenybės dalis irgi lieka patenkinta, perskaičiusi tokią reklamą. Ji tarsi gauna leidimą švaistyti pinigus, pirkti bet ką.
Tuo tarpu konformistas-lošėjas vadovaujasi visuomenės taisyklėmis, bet nori jas pažeisti. Lošdamas vaizduotėje atsiduria tarp laisvų, drąsių žmonių, kurie lengvai gauna ir leidžia pinigus. Komformistas tiki reklama ir perskaitęs, kad lošimas vadinamas žaidimu, ryžtasi “pramogauti”, nors jei pažvelgtų į sėdinčių prie ruletės stalo veidus, iš karto įsitikintų, jog jie nei žaidžia, nei atsipalaiduoja. Tačiau tarp jų jis gali pasijusti maištininku ar aristokratu. O už tai, kaip ir už prestižinį, bet nereikalingą daiktą sumokėti negaila.
Anoniminių žaidėjų organizacija atranda ir dar keletą nesivaldančių lošėjų bei išlaidaujančių pirkėjų panašumų. Tai – greitai sprendžiantys žmonės. Bet greitai spręsdami jie nesugeba numatyti ateities ir nebando to daryti. Šie žmonės sunkiai valdo savo agresyvumą. Ir lošėjas, ir pirkinių “medžiotoja (-as)” nustums kitą, bandantį užimti “jo vietą” prie kortų stalo ar pačiupti prekę per išpardavimą.
Jie yra silpnavaliai ir iškilmingai pažadėję vengti kazino ar pirkti tik tai, ko reikia, lengvai ryžtasi dar vieną, “paskutinį” kartą pažadą sulaužyti. Taip pat kaip ir vėl persivalgyti ar grįžti prie kito žalingo įpročio, kurį ryžtingai smerkė, kurio žadėjo atsisakyti.
Šie žmonės prietaringi ir naiviai tiki skaičių magija. Jiems atrodo, jog loterijos bilietas, kurio numeris 7777777, turi didesnę galimybę laimėti nei tas, kurio numeris 3564829.
Svarbu ir tai, kad giliai pasąmonėje azartiškas lošėjas nepasitiki savo vyriškumu, todėl ir bando vadovautis posakiais apie tikrus vyrus, mėgstančius riziką.
Tą pačią problemą – nepasitikėjimą savo moteriškumu - turi ir azartiška pirkėja. Todėl jai labai patinka samprotavimai, kurie pirkimo maniją tapatina su žaviu neatsakingumu bei gebėjimu užvaldyti vyro piniginę, o šias savybes – su tikruoju moteriškumu.
Laimė ir romantika prieš azartą
Priklausomi nuo lošimų gali paprašyti, kad jų nebeleistų į kazino. Paprašyti, kad prekybos centrai nebeįleistų azartiškų pirkėjų, dar nepavyktų. Tačiau kai kurie būdai geriau suprasti save praverstų ir jam, ir jai.
Psichologinių priežasčių, skatinančių nekontroliuojamai pirkti ar lošti, yra daug. Neretai jie tarsi papildo vienas kitą – tampa bendru poros potraukiu, kai vyras renkasi kazino, o moteris – išpardavimus. Azartinių lošėjų organizacija siūlo tokiai porai mėginti atkurti savo santykių romantiką ir abiem drauge ar kiekvienam atskirai ieškoti naujų, prasmingesnių gyvenimo tikslų.
Galima abejoti tvirtinimu, kad iškilmingas pasižadėjimas atsisakyti nekontroliuojamo išlaidavimo ir išvykimas tarsi į naują povestuvinę kelionę, kai vyras ir moteris pažada ir aišku bando patenkinti vienas kito anksčiau neišsakytus erotinius norus, įveiks potraukį lošti. Bet neabejotina, kad toks kovos su priklausomybe būdas būtų vienas maloniausių.
Nemažiau įdomi ir kita rekomendacija – skirti dalį pinigų labdarai. Bet ne atiduoti juos kokiai nors labdarą teikiančiai organizacijai ar fondui, o asmeniškai numatyti, kaip, kiek ir ką remti bei kontroliuoti paramos panaudojimą, mėginti padėti spręsti kitų žmonių problemas. Toks “išlaidavimas” tikrai prasmingesnis nei kazino ar prekybininkų rėmimas. O prasmingiau gyvenantis žmogus labiau didžiuojasi savimi ir gali nebeieškoti kitų savęs įtvirtinimo būdų.
Dr. Gediminas Navaitis. Tėvo diena: primiršta šventė – nuvertintas vaidmuo
Pirmadienis, 2012-06-04 09:51 Be temos | 0 komentarų
Pirmasis birželio sekmadienis - kalendoriuje įrašyta Tėvo diena. Graži, rami šventė be valstybės vadovių ir vadovų sveikinimų. Ne vienoje šeimoje pamiršta šventė. Netgi kovotojų už tradicinę šeimą neprisiminta šventė.
Kaip ir bet kokia šventė – gera proga papokštauti. Antai JAV psichologas R.Simonas atliko interneto svetainėse skelbiamų anekdotų analizę. 42 proc. anekdotų apie tėvus - tai anekdotai, kuriuose šaipomasi iš vyro bendravimo su savo vaikais. Pavyzdžiui, tėvas klausia sūnaus: “Kur buvai iki vėlumos?”. Sūnus atsako: “Kariuomenėje tarnavau.” Anekdotai išryškina ir atspindi realybę.
Ją išryškina ir tyrimai. Kita vyriškumo tyrinėtoja psichologė Sh.Bern pasiūlė tiriamiesiems įvertinti gana dažną šeiminę situaciją. Vienas sutuoktinių daro profesinę karjerą, kitas - rūpinasi vaikais ir namais. Dauguma tiriamųjų manė: jeigu pirmasis (pagal dominavimą) yra vyras, tai šeima darni ir laiminga. Jeigu pirmojo vaidmuo teko žmonai, tai reiškia – vyras ją išnaudoja.
Lietuvoje irgi gan vieningai manoma, jog “normalus” vyras turi užsiimti vyriškais darbais, turi būti nagingas, remontuoti butą, mokėti sutaisyti sugedusią buitinę techniką ar automobilį. Taigi jis turi elgtis taip, tarsi būtų pasidalinęs su žmona darbus valstietis, žinantis, jog jam teks sunkiai dirbti laukuose, o žmonai teks rūpintis namais.
Čia tiktų paklausti pačių tėvų: ar jie nenorėtų ko nors daugiau, gal jiems patiktų daug reikšmingesnė vieta vaikų gyvenime? Prieš kelerius metus buvo apklausta beveik pusantro tūkstančio Lietuvos vyrų. Domėtasi jų nuomone apie vyriškumą ir tėvystę, vyro vaidmeniu šeimoje ir ugdant vaikus.
Apklausa parodė, kad tėvo pareigas ir vaidmenį šeimoje daugelis vyrų suvokia labai supaprastintai. Du penktadaliai mano, jog vyras pirmiausia turi aprūpinti vaikus, nors kas dešimtas prisiminė, kad vaiką dar reikėtų ir mylėti… O apie tai, kad su vaiku reikėtų bendrauti, užsiminė vos 3 proc., kad būti jam pavyzdžiu - vos 5 proc. vyrų.
Nuostatos atitinka elgesį. „Sodros“ duomenimis, 2011 m. įvairiomis tėvystės atostogomis pasinaudojusių tėvų nebuvo daug. Jie nesudaro nė 7 proc. gavusiųjų motinystės-tėvystės išmokas. Taigi akivaizdu – vyrai Lietuvoje nepakankamai dalyvauja vaikų ugdyme.
Dėmesys tėvams
Tėvo nusišalinimas ir išstūmimas iš šeimos gyvenimo – didelis nuostolis šeimai ir vaikams. Kaip Seimo narys esu pateikęs pasiūlymus tobulinti Valstybės apdovanojimų ir Valstybinių pensijų įstatymus. Pataisomis siekiau sulyginti vyrų ir moterų teises, atkurti tėvo statusą šeimoje ir visuomenėje.
Rėmiausi Konstitucijos nuostata, kad įstatymui visi asmenys lygūs ir kad sutuoktinių pareigos šeimoje yra lygios. Tai įtvirtinta ir Civiliniame kodekse, kuris teigia „tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios“. Tačiau Valstybinių pensijų įstatymas numato valstybines pensijas skirti tik motinoms, pagimdžiusioms (įvaikinusioms) 5 ir daugiau vaikų ir išauginusios juos iki 8 metų, o ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojamos irgi tik motinos.
Manau, kad tėvo vaidmens įvertinimas prisidėtų prie laimingesnės visuomenės kūrimo.
Gediminas Navaitis. Būtinoji gerovė: kiek reikia, kad užtektų
Pirmadienis, 2012-05-28 13:58 Be temos | 0 komentarų
„Atlyginimas už darbą reiškia pagarbą profesijai“, – teigia JAV ekonomistas J. Tillman‘as.
Laimė ir atlygis už darbą
Daugelyje modernių šalių vidutinės pajamos XX a. pastebimai augo, dirbantieji gavo didesnius atlyginimus, įsigijo daugiau turto, tačiau laimingų žmonių skaičius išsaugo nežymiai. Tai paskatino laimės ekonomikos idėjų ir ją realizuojančios felicitarinės (lot. „felicitas“ – laimė) politikos plėtrą bei įvairiapusišką visuomenės laimės lygio ir jos narių gaunamų pajamų ryšio tyrinėjimą.
Antai visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Gallup“ daug metų klausė savo tiriamųjų: „Kokia, jūsų nuomone, yra mažiausia suma, už kurią keturių asmenų šeima galėtų pragyventi?“ Pasirodo, kad tos įsivaizduotos minimalios pajamos glaudžiai susijusios su realiai gaunamomis pajamomis. Be to, turtingesnių žmonių įsivaizduota suma buvo didesnė už vargstančiųjų.
Į laimės lygį galima pažvelgti kaip į skirtumą tarp siekių ir realybės. Minėtas turtingesniųjų ir tų, kuriems mažiau sekasi, požiūrių skirtumas dar kartą patvirtina, kad siekiai siejasi su realybe ir keičiasi panašiu tempu – turėdami daugiau, norime dar, o tai gavę vėl norėtume daugiau.
Kita vertus, tyrimai atskleidė ir tai, ko vidutiniam europiečiui reikia, kad jis nesijausti nuskriaustas. Lengva numanyti, kad žmonės nori būti sveiki, mylimi, vertinami, apsirūpinę. Be to, jiems rūpi darbas ir, aišku, atlygis už jį. Šio poveikį laimei įvertinti nėra paprasta. Atsakymai į klausimą „Ar jūs patenkintas alga?“ ne ką sako, nes norinčiųjų, kad ji sumažėtų, nebus.
Laimės ekonomikos specialistai siūlo ne tik naujus visuomenės tikslus, bet ir naują požiūrį į pasitenkinimą atlygiu už darbą. Jie rėmėsi nuostata, kad darbas yra ne vien žmogaus prasimaitinimo šaltinis, bet ir socialinės padėties, visavertiškumo, savirealizacijos pagrindas.
Psichologo Z. Rensohn‘o tyrimai padeda suprasti, koks minimalus atlygis už darbą dar yra priimtinas. Jo nuomone, minimumo nustatymas, kuris įvairaus ekonominio pajėgumo valstybėse skiriasi, vis dėlto paklūsta tam pačiam dėsningumui. Atlygio minimumas laikomas priimtinu, jei jis leidžia dirbančiajam išsiverti be socialinių pašalpų ar labdaringos pagalbos. Todėl dirbantysis, kuris negauna pakankamo atlygio už darbą, kurio net minimalūs poreikiai tenkinami socialinėmis pašalpomis, yra ne šiaip vargstantis, bet ir žlugdomas kaip asmenybė. Veikiausiai jis nebadaus, nes moderniose šalyse, kurioms, beje, priskirtina ir Lietuva, nors neretai tai pamirštame, skirtingai nuo Afrikos šalių, badaujančių tarsi nėra. Tačiau kuo daugiau dirbančiųjų įtikės, kad jo darbas, o drauge ir jis pats, yra ne ko verti, kad jis yra išlaikytinis, gyvenantis iš paramą ir labdarą skirstančiųjų malonės, – tuo menkesnis bus šalies socialinis kapitalas. O kaip tik jis ir lemia valstybės ateitį.
Lietuviškos realijos
Dalis visuomenės bent iš dalies supranta problemą ir siekia didesnės minimalios algos. (Geriau būtų, jei siektų normalios algos). Tačiau jiems gana logiškai atsakoma, kad verslas ar bent jau smulkusis verslas nepajėgus didinti minimalią algą, kad jos padidinimas žlugdys verslą, o tuo pačiu mažins darbo vietų skaičių.
Čia tarsi pamirštama, kad ginčijasi ne tik vien dirbantieji su darbdaviais. Yra ir trečias ginčo dalyvis – valstybė, kuri visuomenės reikmėms pasiima kone pusę dirbančiojo pajamų. Mokesčiai valstybei, socialinio aprūpinimo, sveikatos apsaugos sistemoms, be abejo, yra būtini, tačiau piliečiai vis vien švenčia „laisvės nuo mokesčių dieną“, tą simbolinę datą, žyminčią, kai jie pradeda dirbti „sau“.
Tačiau ar būtina rinkti mokesčius iš vos ne vos pragyvenančių ir po to juos šelpti iš valdiškos kišenės? Tradiciniai politiniai požiūriai – už tokį pajamų perskirstymo būdą. Tačiau vadovaujantis felicitarinės politikos nuostatomis, kurių esmė didinti socialinį kapitalą, didinti savarankiškų žmonių skaičių, kelti visuomenės laimės lygį – toks perskirstymas klaidingas.
P.S. Paprastai įdomiausia straipsnio dalis atsiduria pabaigoje. Čia irgi taip nutiks.
Pateikiau Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisas. Jas priėmus neapmokestinimas pajamų dydis (NPD) būtų padidėjęs iki minimalios algos dydžio (nuo dabartinių 470 iki 800 litų). Tai reikštų, kad nuo ir šiaip mažai uždirbančiųjų nebūtų atskaitomi mokesčiai, skirti jiems patiems šelpti. Ne gaunantieji minimalią algą išlaiko pensininkus. Ne jie suneša pinigus į valstybės biudžetą. Jie išlaiko save, savo šeimas ir tas pastangas valstybė privalo paremti.
NPD padidinimas galėjo tapti pirmu reikšmingesniu praktinės felicitarinės politikos žingsniu pastaraisiais metais. Tačiau felicitarinė politika nuolat susiduria su atskirų grupių interesais (pavyzdžiui, valdininkų siekiu kontroliuoti perskirstymą, emigracija suinteresuotų užsienio monopolijų interesais, politikais, kuriems blogesnė visuomenės padėtis leidžia prisiimti „gelbėtojo“ vaidmenį ir pan.). Todėl atsiranda liberalų, balsuojančių prieš mokesčių mažinimą, socialdemokratų pamiršusių savo „rūpinimąsi“ vargingesniais visuomenės sluoksniais, ir konservatorių nepastebėjusių, kad jų programoje įrašyta: „dėl elgesio skurdo „žmonės, palaipsniui priprasdami prie išlaikytinių būsenos ir atgimstant sovietiniams papročiaims, paranda motyvaciją darbui, žinioms“.
Tai reiškia, kad laimingesnės Lietuvos dar teks palaukti.
Dr. Gediminas Navaitis. Laimės politika: mokesčiai iš varguolių gausina skurdą
Pirmadienis, 2012-05-21 11:18 Be temos | 0 komentarų
Dr. Gediminas Navaitis. Vis aiškesnis tikslas – laiminga visuomenė
Pirmadienis, 2012-04-30 09:29 Be temos | 0 komentarų
Žmonės dažnai įgyvendina savo tikslus. Net ir tuos, kurie laikyti tik gražia svajone. Tačiau tam reikia „mažmožio“ – reikia tą tikslą turėti. Atrodytų, jis visad yra – tai laimingesnis gyvenimas. Tačiau kelio į jį samprata gali pastebimai skirtis.
Moderniose šalyse ilgai siekta daugiau gaminti, kad daugiau pardavus, būtų daugiau uždirbama ir taip sukuriamas geresnis gyvenimas. Tačiau šis kelias atrodo vis labiau abejotinas, nes, kaip rodo atlikti tyrimai, nuo 1960 metų JAV bendrasis vidaus produktas (BVP), skaičiuojant vienam žmogui, padidėjo tris kartus, tačiau laimingų žmonių ten nepadaugėjo. Tas pat faktas nustatytas daugelyje kitų šalių. Jis verčia ne vieną kitaip pažvelgti į visuomenės tikslus.
Todėl vis labiau plinta felicitarinė (lot „felicitas“ – laimė) politikos, kurios šalininkai visuomeniniu tikslu skelbia ne BVP, o bendrosios nacionalinės laimės (BNL) augimą, idėjos.
Suprantama, kad šį BNL indeksą irgi reikia išmatuoti. „World Happiness Report“ tyrimas vykdytas 2005 – 2011 metais ir apėmęs 156 pasaulio šalis parodė, kad laimingiausi žomnės gyvena Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Nyderlanduose, Kanadoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje ir Airijoje. Lietuva, pagal šio tyrimo duomenis, deja, tik 62 vietoje.
Tokie tyrimai skirti ne tik moksliniam „smalsumui“ patenkinti. Jie vis dažniau tampa protingesnės politikos formavimo prielaida, aiškiau rodo galimus visuomenės veiksmus, dėl kurių gausėtų laimingų žmonių. Vadovaudamiesi jais kai kurios šalys iš esmės pagerino savo piliečių gyvenimą. Antai Butano karalystė kone prieš pusę amžiaus pasirinko naują raidos kelią, siekia didinti BNL. Nors tai nėra turtinga šalis (ar bent jau tikrai neturtingesnė nei Lietuva), joje laimingais save laikė 41 proc. žmonių. (Lietuvoje – 25 proc.)
Kelios išvados iš panašių tyrimų yra visiškai akivaizdžios, o platesnio masto, apimantys daugelį pasaulio šalių tyrimai joms suteikia dar daugiau svarumo. Drąsiai galime teigti, kad žmonių gerovė priklauso ne tik nuo jų asmeninių savybių, bet ir nuo visuomenės, kurioje jie gyvena.
Siekiant, kad žmonės galėtų jaustis geriau, vertintų savo gyvenimą kaip laimingą ir didžiuotųsi šalimi, kurioje gyvena, reikia vykdyti tinkamą politiką, o jį bus sėkminga, jei remsis aiškiais tikslais. Jų neįmanoma išmatuoti vien ekonominiai matais. Todėl norint suprasti visuomenę ir protingai numatyti jos tikslus, reikia naujai vertinti jos būklę, daugiau dėmesio skirti toms sritims, kurių indėlis į bendrą laimės „katilą“ yra pats didžiausias.
Šios sritys neblogai žinomos. Visų pirma tai žmonių tarpusavio ryšiai ir vertybės, kuriomis jie vadovaujasi. Todėl turtingesnėse ir laimingesnėse šalyse gausiai dalyvaujama įvairių organizacijų veikloje, stengiamasi priklausyti kokiai nors bendruomenės grupei.
Psichologas R. McKun‘as teigia, kad kas mėnesį vykstantys klubo susitikimai ar savanoriška veikla nors kartą per mėnesį sukuria tokį pat gerovės pokytį, kokį duoda ketvirtadaliu padidėjusios pajamos. Platesni socialiniai ryšiai padeda lengviau rasti patrauklų darbą, kuris yra ir pajamų šaltinis, ir saviraiškos galimybė, ir žmogiškojo bendravimo vieta.
Drauge su darbu sėkminga santuoka ir darnus šeimyninis gyvenimas, kaip patvirtina ne vienoje šalyje atlikti tyrimai, yra svarbiausi veiksniai, lemiantys pasitenkinimą gyvenimu. Be abejo, žmogaus laimę smarkiai veikia ir jo fizinė bei psichinė savijauta.
Ne mažiau svarbios aplinkybės, darančios pastebimą įtaką laimei, – visuomenės, kurioje gyvenama, demokratiškumas, įstatymų laikymasis ir vyriausybinių institucijų darbo efektyvumas bei žemas korupcijos lygis.
Paminėtos laimingesnio gyvenimo prielaidos nėra didelis atradimas. Jas buvo galima nujausti, tačiau laimės tyrimai panašioms nuojautoms suteikė pagrįstumo.
Dar įdomiau, kad ir šie tyrimai rodo ir jų dėka kintančius visuomenės tikslus. Niukaslio (Didžioji Britanija) universiteto psichologai pernai pakartojo vieną tyrimą, atliktą praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje. Tada buvo apklausta keli šimtai savivaldos lygmens politikų. Dauguma jų teigė, kad svarbiausi politikos proritetai yra gamybos bei prekybos plėtra ir mokesčiai. Svarbiausiu savo tikslu jie laikė turtingesnę visuomenę.
Tik 8 proc. tada teiktų atsakymų šiandien būtų priskirti prie laimės ekonomikos tikslų – socialinių ryšių stiprinimo, nevyriausybinių organizacijų (NVO) skatinimo, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų gerinimo, šeimos rėmimo ir pan.
Pernai apklaustų politikų atsakymai esmingai skiriasi. Jau net 72 proc. jų įžvelgė savo veiklos proritetus laimės ekonomikos sferoje, pritarė minčiai, kad laimingas pilietis daugiau uždirba, o todėl svarbiausias politikos tikslas – visuomenės laimė.
Lietuvoje panašių tyrimų stokojama, bet suprasti, kokius kelius renkasi piliečiai ir jų norams atstovaujantys politikai, tikrai būtų pravartu.
Dr. Gediminas Navaitis. Meilės politikos daigeliai
Pirmadienis, 2012-04-23 09:45 Be temos | 0 komentarų
Meilė – šventas jausmas ir niekas – nei tėvai, nei bendruomenė, nei merkantiliniai išskaičiavimai jo neturėtų varžyti. Todėl minčiai, kad valstybė galėtų/turėtų kištis į įsimylėjusių santykius sunku pritarti. Bet nereikėtų pamiršti – ji tai jau daro: mokyklose siūlo rengimo šeimai ar seksualinio švietimo pamokas, registruoja santuokas ir remia tėvus, auginančius vaikus. Todėl laimei, kuri, be abejo, susijusi su meile, šiek tiek dėmesio skyrė ir felicitarinės (lot „felicitas“ – laimė) idėjų šalininkai. Jie vadovaujasi ne viename tyrime pasitvirtinusiu faktu, kad laimingas žmogus yra vertybė, nes jis paprastai yra sveikesnis, pilietiškesnis ir sugeba daugiau uždirbti.
Vedę ir įsimylėję – laimingesni
Laimingi žmonės kuria laimingas šeimas. Laimingoje šeimoje gyvena laimingi sutuoktiniai ir vaikai. Kitokie, ne šeiminiai vyro ir moters bendro sugyvenimo būdai gali teikti jiems nemažai malonumo, tačiau tyrimai patvirtina – susituokusieji yra labiau patenkinti gyvenimu nei vieniši arba išsiskyrę.
Tokios išvados buvo padarytos apklausus apie 15 tūkstančių atsitiktinai atrinktų suaugusių JAV gyventojų. Tyrime žmonių buvo klausiama, ar jie jaučiasi laimingi ir ko jiems reikia, kad būtų laimingi. Daugelis atsakė, kad laimingam gyvenimui jiems būtinas pasitenkinimas šeimos, meilės ir intymiais ryšiais.
Laimingų žmonių šiame tyrime buvo 56 proc. Teigusių, kad yra nelaimingi buvo 16 proc. Tarp tų, kurie per praėjusius metus neturėjo jokių artimų ryšių, labai laimingi teigė esantys 29 proc., o visai nelaimingi – 11 proc.
Panašių apklausų įvairiose pasaulio šalyse atliekama gana daug. Jie patvirtina – vienišas žmogus retai kada jaučiasi laimingas.
Pasirengimas mylėti
Laimingų žmonių psichologinės savybės ne kartą tirtos, todėl pakankamai gerai nustatytos. Į jas galima pažvelgti ir naujai, tarsi į valstybinių institucijų veiklos gaires. Psichologui R. Andrews‘ui pavyko įkalbėti vieną Pensilvanijos (JAV) mokyklą keisti ugdymo orientyrus, daugiau dėmesio skirti laimei svarbių savybių ugdymui. Viena iš tokių savybių – gebėjimas suprasti save ir kitą, pasirinkti gyvenimo draugą (-ę) ir jį/ją mylėti.
Psichologo planas, kuri parėmė mokyklos bendruomenė, buvo aiškus. Jei laimingesni yra romantikai – reikia mažiau rūpintis seksualiniu švietimu, o daugiau laiko skirti jausminio vyrų ir moterų bendravimo aptarimui, literatūrai, skirtai meilės temai ir pan. Jei laimingesni yra tie, kurie turėjo platesnes galimybes pasirinkti sutuoktinį (-ę) – reikia mokyti vaikus užmegzti įvairesnius socialinius ryšius, įtraukti juos į jaunimo organizacijų veiklą. Jei meilei svarbus išorinis patrauklumas – reikia moksleivius įtraukti į sporto būrelius, išugdyti poreikį fiziškai tobulėti. Jei šeimos darna susijusi su vyro ir moters psichologijos pažinimu, gebėjimu ugdyti vaikus – reikia suteikti žinių apie šias gyvenimo sritis
Įdomi ir teikianti džiaugsmo mokyklos aplinka savaime yra privalumas. Tačiau ne tik ji. Praėjus 20 metų po minėto eksperimento besimokiusieji „laimės“ mokykloje buvo apklausti. Paaiškėjo, kad jie pastebimai dažniau nei bendraamžiai džiaugėsi darniomis šeimomis.
Meilės ekonominė vertė
Nobelio ekonomikos premijos laureatas J. Heckman‘as teigia, kad visuomenės dėmesys šeimai – pati pelningiausia investicija, užtikrinanti būsimas pensijas, leidžianti „taupyti“ lėšas skiriamas policijai ir kalėjimams, palaikanti svarbią piliečių gyvenimo kokybei instituciją. Tačiau Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, ši investicija neduoda norimų rezultatų – mažėja santuokų, gausėja skyrybų, o gimusių mažiau nei mirusių.
Tradicinis ekonominis požiūris – daugiau pinigų užtikrina didesnį paslaugų ar prekių kiekį – negali paaiškinti, kiek ir kaip valstybė turėtų remti šeimą. Galbūt perspektyvesnė idėja – investuoti į šeimyninę meilę. Juk nėra sunku apklausti sutuoktinius ir išsiaiškinti, kas juos sieja – meilė ar pareiga, įprotis, bendra buitis ar kiti irgi svarbūs dalykai.
Miuncheno universiteto psichologas T. Gotlieb‘as tai ir padarė. Jo tyrimas patvirtino tai, ką buvo galima nujausti. Tvirtinę, kad vienas kitą tvirtai myli, sutuoktiniai labiau domėjosi vienas kitu, dažniau rasdavo laiko „romantiškiems“ vakarams ar savaitgaliams, kuriuos praleisdavo tik dviese, intymiuose santykiuose atsižvelgdavo į kito norus bei svajones, dažniau sakydavo vienas kitam komplimentus ir nustebindavo maloniomis staigmenomis.
Panašių tyrimų yra tikrai daug. Bet T. Gotlieb‘as padarė vos daugiau nei kiti tyrėjai. Sudaręs sutuoktinių meilę palaikančių veiksmų ir nuostatų aprašą jis įkalbėjo stambią prekybos bendrovę rengti jos darbuotojams „meilės mokymus“, kuriuose derino ir paskaitas, ir dovanas, galinčias sustiprinti romantiškus sutuoktinių jausmus. Pavyzdžiui, bendrovė apmokėdavo poros išvyką prie jūros.
Lengva numanyti, kad darbuotojai buvo patenkinti. Galima buvo tikėtis, kad tai pozityviai paveikė jų šeiminius santykius. Bet įdomiausia, kad vėl pasitvirtino laimės ekonomikos nuostata – laimingi žmonės našiau dirba ir daugiau uždirba. (Beje, ataskaitoje apie šį tyrimą teigiama, kad dėl sumažėjusios darbuotojų kaitos ir išaugusio darbo našumo bendrovės pajamos išaugo 15 proc.)
Net jei ir galvosime, kad panašiuose tyrimuose ir paskaičiavimuose humoro kartais daugiau nei mokslinio tikslumo, tiktų susimąstyti, ar jau ne laikas Lietuvoje steigti Meilės reikalų departamentą.
Dr. Gediminas Navaitis. Mažiau kritikos – daugiau laimės
Pirmadienis, 2012-04-16 10:23 Be temos | 0 komentarų
“Kritika kaip vaistai – jei dozė per didelė, ji nepasiekia tikslo, dėl kurio buvo panaudoti”, – rašė filosofas A.Schopenhauer‘is.
Daug mąstytojų kalbėjo ir rašė apie žmogiškųjų ryšių vertę. Laimės ekonomikos šalininkai sutaria, kad visuomenės gerovę labiau nei finansinis kapitalas lemia socialinis kapitalas, ir bando apskaičiuoti šiuos ryšius, įvertinti socialinio kapitalo poveikį ekonomikai ir numatyti jį gausinančius politinius sprendimus.
Socialinis kapitalas dažniausiai vertinamas pagal žmones siejančias vertybes – pasitikėjimą, toleranciją, pasirengimą teikti paramą – arba pagal jų socialinį aktyvumą – savanorystę, dalyvavimą politinių ir nevyriausybinių organizacijų veikloje.
Suprantama, kad laimės ekonomikos specialistų dėmesio susilaukia ir veiksniai, mažinantys socialinį kapitalą. Taigi ir įprotis kritikuoti artimuosius bei tolimuosius, valstybę ir viską pasaulyje.
Kritikos malonumai
Merginos vaikinus, vaikai tėvus, sutuoktiniai vienas kitą nuolat ir su malonumu kritikuoja, liaudiškai tariant, traukia per dantį. Jei paklaustume, kodėl tai daro, atsakytų: “Kad paauklėtume, kad padėtume tobulėti, kad padarytume geresniais”.
Įdomiausia, kad neretai patys tiki tuo, ką sako, ir netgi sugalvoja tokius keistus posakius kaip “geranoriška kritika”, “konstruktyvi kritika.” Tačiau gana retai bando suvokti, kokie yra tikrieji kritikos rezultatai bei motyvai.
Kritika – tai vertinimas. Ji tarsi brėžia ribą tarp “blogio” ir gėrio”. Kritikuojantis visada “gėrio” ir “tiesos” pusėje. Be abejo, smagu ten būti. ypač tada, kai “tiesos” siekimą palaiko ir kiti motyvai. Štai galimas norą kritikuoti sustiprinančių motyvų sąrašas: kritikuojame, nes norime “atsilyginti” už tai, kad mus kritikavo, nes pavydime, nes norime savo klaidas priskirti kitiems, nes norime išvengti galimos kritikos, nes norime atkreipti į save dėmesį, nes esame blogos nuotaikos, nes… Regis, tokį sąrašą galėtume lengvai tęsti, tačiau noro tobulinti kitą jame kaip ir neliko, o liko vien savo blogos nuotaikos ir nelabai sugyvenamo būdo apraiškos. Visi supranta, jog to nederėtų demonstruoti. Bet taip nesinori valdytis.
Kritikuojantis nors ir gerai žino (nes ne kartą tuo įsitikino), jog kritikuojami žmonės menkai keičiasi, o dėl kritikos barnių kyla tikrai daug, visgi neatsisako šio būdo išlieti savo neigiamus jausmus.
Savikritiškas bendravimo tobulinimas
Žmogus sugeba išradingai nesikeisti net tada, kai jau suprato, kad pasikeisti derėtų. Jis vėl ir vėl “pamiršta” ir savo gerus ketinimus bei vėl grįžta prie netikusių bendravimo būdų. Todėl ir supratęs kritikos žalą, paprastai sako: “O ką su jais daryti?”
Jam labai praverstų įsivaizduoti save kritikuojamo vietoje ir savęs paklausti: “Ar man patiktų kritika? Kaip aš į ją reaguočiau?” Sąžiningas atsakymas veikiausiai bus toks: supykčiau, susinervinčiau, pasistengčiau pastabas kuo sparčiau užmiršti.
Paprastai nuo tokios įžvalgos prasideda norinčių tobulinti santykius su šeimos nariais, bendradarbiais ar pavaldiniais psichologiniai mokymai. Ji paskatina savistabą ir pasvarstymus – kiek kartų vakar ir šiandien buvo pasakyta pastabų, kiek kartų kritikuota, kiek kartų teko girdėti ar skaityti kritiką, ar ji patiko. Tokie pasvarstymai parengia lyg ir lengvai, bet nenoriai vykdomai užduočiai. Prieš pradedant kritikuoti atsakyti sau: “Koks bus kritikos poveikis? Ko ja pavyks pasiekti?” O jei besimokančiam konstruktyvesnio bendravimo vis dėlto pavyko sugalvoti itin svarius argumentus itin pagristai kritikai, jam pavedama prisiminti bent tris norimo kritikuoti žmogaus teigiamus bruožus.
Po to siūloma pereiti prie… ne, ne prie kritikos, o pagyrimų. Jei tik yra proga, reikia girti tą, kurį norėta kritikuoti. Ar bent jam/jai padėkoti. Vėlgi toks siūlymas gali atrodyti gana paprastas. Bet suskaičiavus, kiek progų pagirti kitus praleidžiama per praėjusį pusdienį, akivaizdžiai įsitikinama – galimybių bendravimą padaryti malonesnį tikrai yra.
Šie tarsi parengiamieji darbai skirti esmingam bendravimo stiliaus su aplinkiniais pakeitimui – kritikos atsisakymui bei veiksmingesniam aplinkinių paveikimui. Norint, kad jei keistųsi, veiksmingiausia yra juos teigiamai motyvuoti. (Teigiamas motyvavimas mūsų gyvenime toks retas, kad net paprastesnio, šiltesnio žodžio jam apibūdinti neturime.)
Teigiamo motyvavimo pavyzdžiai: darželinukui – „tris sagas užsisegė taisyklingai, esi labai sumanus, pamėgink ir ketvirtą sagą užsisegti”, paaugliui – „puikiai valdaisi, neerzinai mokytojų, pamėgink šiandien padaryti ką nors, kad tave mokykloje pagirtų”, vyrui – „nuo pirmadienio iki penktadienio neprisigėrei, esi tvirtos valios, pamėgink ir šeštadienį nenusilakti”.
Politikams reikia priešo, bendruomenei – sutarimo
Palaikantys felicitarinės (lot „felicitas‘ – laimė) politikos idėjas Harvardo universiteto psichologai pabandė nekonfliktiško bendravimo schemas, gerai veikiančias šeimoje, nedidelėse bendruomenėse, versle, perkelti į politiką visapusiškai ištirti nekonfliktiškos politikos galimybę. Pirmiausia jie apklausė piliečius. Paaiškėjo, kad daugumai jų tikrai patiktų, jei politikai mažiau laiko skirtų tarpusavio rietenoms. Patys politikai, nors ir rečiau nei piliečiai, bet irgi pasisakė už pozityvesnį vienas kito vertinimą. Tačiau tyrėjai apklausomis neapsiribojo. Jie surengė miestelių savivaldoje dalyvaujantiems politikams mokymus, pabandė išugdyti dalykiškos diskusijos, teigiamo motyvavimo ir panašius gebėjimus. Deja, po kelių mėnesių keturi penktadaliai jų vėl ėmėsi vienas kitą kritikuoti.
Įdomesnė buvo ta negausi grupė, kurį pakeitė savo bendravimo stilių. Joje neatsidūrė išskirtinių asmeninių savybių žmonės. Jie tiesiog susilaukė bendruomenės palaikymo, pozityvaus vertinimo už norą siekti sutarimo. Lygiai taip pat ir konfliktiškai bendraujantieji jautėsi palaikomi rinkėjų, kurie žavėjosi jų griežtumu, nekompromisine pozicija.
Regis, viskas aišku – politikai atliepia piliečių lūkesčiams. Tačiau minėto tyrimo organizatoriai padarė ir dar vieną išvadą. Jei politinėje institucijoje sumažėja konfliktų ir gausėjo bandymų siekti sutarimo, bendruomenės ekonominė gerovė auga sparčiau.
Dr. Gediminas Navaitis. Laimės politika: visuomenės būklę būtina įvertinti
Antradienis, 2012-04-10 09:56 Be temos | 0 komentarų
