“Obuolys nuo obels netoli rieda”, – sako patarlė. Psichologas pasakytų – vaiko ateitis daug kuo priklauso nuo nurodymų, kuriuos jis girdėjo iš tėvų.

Tėviškų pamokymų prasmė

Visi tėvai ir motinos nori, jog jų vaikai užaugtų laimingi. Bet šeimyninio auklėjimo rezultatai neretai nuvilia. Tada kaltinami blogi uošvės genai, tėvui prikišamas nepakankamas rūpinimasis vaiku, motinai – pernelyg didelis atlaidumas ir, galiausiai, kaip visų blogybių šaltinis – netikę draugai. Dar galima imtis aptarinėti sudėtingus bausmių ir paskatinimų ar kitokių “pedagoginių” triukų klausimus. Tačiau retai kada tėvai susimąsto, ką jie iš tikro sako vaikui, kokias gyvenimiškas “instrukcijas” jam suteikia.

Atidžiau pažvelgę į tėvų pamokymus vaikui pastebėsime, kad tėvas ar motina gali norėti pasakyti visai ką kitą nei pasakys, o vaikas jų nurodymą išgirs savaip.

Antai motina aptiko paauglio sūnaus kambaryje išgertą alkoholio butelį ir su ironija sako: ”Ar ne per anksti pradėjai išgėrinėti?” Motina mano, jog jos žodžių prasmė – nenoriu, jog vartotum alkoholį. Tačiau iš tikro ji teiraujasi – ar nesi pernelyg jaunas gerti. Drauge tarsi tvirtina: “Alkoholis yra suaugusių pramoga.”

Ką iš šio pamokymo išgirs sūnus? Išgirs štai ką: girtauti – vyrų užsiėmimas, o tu dar vaikas. Paauglys nori būti suaugusiu, o kaip juo tapti, motina jam ką tik pasakė.

Pašaliniam klausytojui ir motinai atrodo, kad jos priekaištai protingi ir pagrįsti, tačiau vaikai vadovaujasi savita logika. Kuo jaunesni, tuo labiau ji neįprasta, o kartais ir nesuvokiama suaugusiam, todėl jų mintys mums neretai atrodo netikėtos ir originalios.

Politika ir vaikai

Visi tėvai labiau ar mažiau perteikia vaikams savo pažiūras. Taigi ir politines pažiūras. Sirakūzų universiteto (JAV) profesorius A. Brooks‘as pabandė sužinoti, kiek vienokios ar kitokios tėvų pažiūros lemia vaikų laimę ir kodėl.

Jo nuomone, amerikiečius tėvus galima suskirstyti į dvi grupes. Sąlyginius „dešiniuosius“, kurie labiau pasikliauna asmenine piliečio iniciatyva nei valstybės globa, orientuojasi į tradicines vertybes, o todėl dažniau lanko bažnyčią ir pritaria registruotai santuokai, ir sąlyginius „kairiuosius“, norinčius didesnės valstybės atsakomybės už savo piliečius, abejingus tikėjimui ir labiau nei santuoka besižavinčius neregistruotu vyro ir moters sugyvenimu, kurį laiko asmeninės laisvės išraiška. Suprantama, toks politinių pažiūrų skirtymas veikiausiai netiktų Japonijai, Švedijai ar Lietuvai.

A.Brooks‘o duomenimis, „dešinieji“ yra laimingesni nei “kairieji“. Amerikiečiai, kurie priskirti prie "dešiniųjų", beveik du kartus dažniau pasakė, kad yra "labai laimingi", negu tie, kurie laikė save "kairiaisiais" (atitinkamai 44 ir 25 proc.).

A.Brooks mano, kad tai lemia aiškesni šeiminiai ryšiai, socialinis ir psichologinis palaikymas religinėje bendruomenėje ir atitinkamas auklėjimas, kurio nuostatos tarsi keliauja iš kartos į kartą.  Tokiam auklėjimui būdinga tai, kad tėvai dažniau patys prižiūri savo vaikus, o todėl daugiau laiko praleidžia su jais. Taigi ir perteikia savo esmines pasaulėjautos nuostatas – sąžiningai dirbantis ir besilaikantis visuomenėje priimtų taisyklių gali sėkmingai gyventi. Tokios nuostatos gerai dera su optimizmu bei pozityviu požiūriu į savo šalį. Sąlyginiai „kairieji“, A. Broks‘o nuomone, dažniau yra pesimistai, teigiantys, kad stresas, neteisybė, ekonominė sistema gniuždo asmenybę.

    

Lietuviška kasdienybė

 

Remiantis „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, 60 proc. Lietuvos gyventojų sakė, kad jie yra patenkinti gyvenimu, 39 proc. – kad yra nepatenkinti. Abu šie požiūriai tiesiogiai ir netiesiogiai perduodami vaikams, kuriuos myli visi. Todėl tėvai ir seneliai tarsi susitarę tvirtina – „mums svarbiausia šeima ir vaikai, dėl jų darome viską, ką galime“. Dėl geresnės vaikų ateities jie ir dirba tiek, kiek pajėgia, ir dar daugiau – netaupo pinigų vaikų ugdymui bei emigruoja vildamiesi, kad bent vaikai gyvens „kaip žmonės“.

Lietuva, regis, yra pavyzdinės meilės vaikams kraštas. Tačiau Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) atliktas tyrimas atskleidė, kad Vaiko gerovės indeksas Lietuvoje žemiausias lyginant su kitomis ES valstybėmis. Negana to, Lietuvos vaikai (Europos Komisijos apklausos duomenis) yra ir patys nelaimingiausi ES.

Gal kartais šio meilės vaikams ir nelaimingos vaikystės paradokso paaiškinimas slypi tose nuostatose, kurios ugdomos vaikuose?

Retorinis klausimas: „Ar gali būti laimingas vaikas, kuris nuolat „programuojamas“ nesėkmei, kuris nuolat iš TV ekrano girdi tyčiojamasi iš krašto, kuriame gyvena, kuriam artimi ir brangūs žmonės teigia, kad sąžiningi vargsta, o sukčiai klesti, kuris žino, kad iš „nelaimingos aplinkos“ būtina kuo skubiau išvykti į užsienį?  

 

 

Ko nedera sakyti? Ką reikėtų nuolat kartoti?  

 

 Psichologas J.Field’as atliko paprastą, bet daug ką paaiškinantį eksperimentą. Pirmųjų klasių vaikai gavo užduotį – pereiti siauru suoleliu. Maždaug kas penktas neišlaikydavo pusiausvyros ir turėdavo nuo jo nušokti. Tačiau jeigu mokytojas draugiškai perspėdavo kiekvieną pirmokėlį sakydamas: “Atsargiau”, užduoties neatlikdavo kas trečias. Įspėjimas tapdavo būsimos nesėkmės prognoze ir vaikas nesąmoningai bandydavo elgtis taip, kad ji išsipildytų.

Tėvams derėtų dažniau prisiminti šį eksperimentą ir atsisakyti tokių nurodymų:

- Kiek kartų reikės kartoti? (Argi vaikas žino kiek, bet pradeda nutuokti, jog vieno paliepimo negana.)

- Ar nesupranti? (Jeigu mama sako, kad nesuprantu, tai greičiausiai jos nurodymas labai sudėtingas ir nesuprantamas).

- Visi vaikai kaip vaikai, o tu… (Esu ne toks kaip kiti, taigi galiu elgtis kitaip nei tie gerieji vaikai.)

- Nelįsk, jei nesugebi… (Daugiau tikrai nemėginsiu… plauti indų, valyti dulkių ir pan.)

- Ar sunku prisiminti? (Dabar jau žinau, kad sunku. Todėl ir kitą kartą pamiršiu.)

Tėvai turėtų prisiminti, kad nėra vaikų, kurie nenusižengia ar nesuklysta. Tėvai neturi jų girti už klaidas. Tačiau skirti bendrą vaiko vertinimą ir atskiro jo poelgio vertinimą irgi būtina. Griežtai pasmerkus netikusį poelgį, vaiką reikia vertinti teigiamai ir suteikti jam galimybę pasitaisyti.

Todėl tėvams derėtų dažniau kartoti vaikams:

- Nutarkime drauge. (Bendrą sprendimą vykdyti norisi daug labiau nei protingą kito paliepimą.)

- Mano gražuole, mano išminčiau. (Nuo mažumės žinanti, jog yra graži, užaugusi džiaugsis komplimentais, bet dėl jų nedarys kvailysčių; patikėjęs, jog yra protingas, protingai ir elgsis.)

- Čia tai gerai sugalvojai. (Vaikas padarys išvadą - moku galvoti.)

- Tikrai sugebėsi. (Vaikui beliks šią prognozę pateisinti.)

- Mūsų vaikai tiesiog angelai, o štai kaimynų… (Ar geriau, jog kaimynai pavydėtų gerai išauklėtų vaikų, ar geriau turėti pavyzdį, kurios vaikai niekada nepasieks?)

Taigi tėvams, norintiems, jog jų vaikas užaugtų laimingas, derėtų retkarčiais pasvarstyti, kas atsitiks, jei vaikas pažodžiui, tiksliai vykdys jų nurodymus, jei taps tokiu, kokiu jis nuolat vadinamas. Be to, jiems tektų rimtai apsvarstyti, ar siūlyti savo vaikams nuostatą „čia nieko nepasieksi“, ar kitą – „gyveni nuostabiame krašte, kuriame susikursi tokį gyvenimą, kokio norėsi“.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Populiarus posakis «Noblesse oblige» - padėtis įpareigoja - nurodo, kad ne
viską sau gali leisti ir užimantis aukščiausią padėtį, kad vienaip elgtisn
edera, o antraip –prestižiška. Šiandieną kalbama ne tik apie žmonių, bet ir
apie kompanijų, organizacijų ar net valstybių prestižą. Kai kurios nors
turtingos šalies finansinio skolinimosi reitingas sumažėja jos valdžia skuba
paaiškinti, kad jokių neigiamų pokyčių ekonomikoje neįvyko, kai korupcijos
indeksas paauga – ji užsimena, jog šis indeksas tai tik paskalų
apibendrinimas.

Būti laiminga šalimi irgi tampa prestižiška. Vis dažniau valstybių vadovai
skelbia, kad pradęsia šalia BVP (bendro vidau produkto) nemažiau svarbu
išmatuoti ir NLI (nacionalinį laimės indeksą), kad tokie matavimai turėtų
tapti felicitarinės (lot. „felicitas“ – laimė) politikos pagrindu, padėti
įvardinti konkrečias sritis, į kurias turi būti nukreiptos visuomenės
pastangos, tapti orientyru, padedančiu pasirenkti politinių, ekonominių,
socialinių veiksmų prioritetus.

Laimės, pasitenkinimo gyvenimu tyrimai atliekami ne tik lokaliai, bet ir
nacionaliniu mastu leidžia palyginti atskirų šalių piliečių gyvenimą.
Neseniai tokį tyrimą atliko visame pasaulyje apklausas vykdanti bendrovė
„Gallup“. Ji prašė tiriamųjų įvertinti ir kasdieni nius išgyvenimus , ir
bendrą pasitenkinimą gyvenimu skalėje nuo 1 iki 10 balų. Laimingieji
priskirti prie klestinčių, ne tokie sėkmingi – prie kovojančių su sunkumais,
o nepatienkinti gyvenimu – prie kenčiančiųjų.

„Gallup“ tyrimas nustatė, kad laimingiausi pasaulyje žmonės gyvena
Skandinavijos šalyse. Į laimingiausių pasaulyje šalių sarašo pirmasias
vietas tuką pateko Danija, Suomija, Norvegija, Švedija, Olandija,
Šveicarija.

Beje, laimingiausių šalių sąraše Danija atsiduria nebe pirmąsyk. 2008 metais
ši šalis buvo pirmoji Pasaulinės vertybių apžvalgos (World Values Survey)
sąraše. Danai buvo pripažinti laimingiausiai planetos gyventojais ir 2006
metais Leisterio (Didžioji Britanija) universiteto tyrime.

Aptariamas tyrimas parodė, kad piliečių laimė priklauso ne tik nuo turto.
Antai, tik 14 ir 15 vietose pagal laimingumą atsidūrė ganėtinai turtingos
šalys JAV ir Austrija, o Vokietijai teko 33, Prancūzijai – 44 vietos.

Lietuva šiame sąraše yra 63-čia (25 proc. klestinčių, 57 proc. – kovojančių,
18 proc. – kenčiančių). Tarp ES šalių nelaimingiausi jaučiasi bulgarai: čia
„kenčia“ net 36 proc. apklaustųjų.

Pagal „Gallup“ tyrimą daugelis nelaimingiausių pasaulio šalių yra Afrikoje.
Paskutinis (155-tas) tirtų valstybių sąraše Togas. Čia laimingų žmonių tik 1
proc.

Pasaulyje atliekama gausybė įvairiausių apklausų ir tyrimų. Apie vienus iš
jų praneša žiniasklaida, kiti nesulaukia jos dėmėsio. Apie vienas diskutuoja
valstybių vadovai ir piliečiai, kitos domina tik specialistus.

Oksfordo universiteto psichologas K. Graham‘as pabandė išsiaiškinti kiek
apie valstybės padėtį laimingų šalių saraše informuoti jų piliečiai. Galima
buvo numanyti, kad turinti kuo pasigirti valdžia nepamiršo apie tai nuolat
priminti. K. Graham‘as teigia, kad jo tyrimas patvirtino: laimingesni žino
gyveną laimingame krašte, tie kuriems laimės pritrūko apie jos matavimus
dažniausiai menkai informuoti.

Kita vertus, laimingos šalies vardą turėti nori visi. Netgi stalinistinė
Šiaurės Korėja. Jos televizija neseniai paskelbė sąrašą šalių, kurių
piliečiai jaučiasi laimingi. Iš jo paaiškėjo, kad tikras rojaus kampelis yra
kaimyninė Kinija. Pagal pasitenkinimą gyvenimu lygiu Kinija gavo 100 balų iš
100. Antrąją vietą Pchenjano televizija, kukliai, paskyrė Korėjos liaudies
demokratinei respublikai (98 balai). Toliau rikiavosi Kuba (93 balai),
Iranas (88), Venesuela (85). O pietinė KLDR kaimynė – Pietų Korėja – su 18
balų tesugebėjo užimti vos 152 vietą. Bet ir ši nelaimingoji gerokai aplenkė
paskutinę 203 vietą užėmusias Jungtines Amerikos Valstijas, kurios
tesurinko tik 3 balus.

Tiesa, Pietų Korėjos žiniasklaida pranešė, kad jos žurnalistams nepavyko
rasti pilno laimingųjų šalių sąrašo. Jokių džiaugsmingų naujienų dėl
pirmosios vietos nepateikė ir Kinijos politikai.

Galima vertinti Šiaurės Korėjos bandymus bent informacinių pranešimų lygyje
konkuruoti su laimingomis visuomenėmis kaip komunistams būdingą jumoro
jausmo stoką. Tačiau akivaizdu, kad toje valstybėje kažkuris aukšto rango
valdininkas valdžia jau yra girdėjęs apie felicitarinę politiką. Lietuvos regis tokių nerasta.

-"Laimės ekonomikos" tikslas - kurti labiau patenkintų gyvenimu žmonių visuomenę. Laimė, be abejo, susijusi ir su meile. Visi žino, kad tikra meilė nesivadovauja merkantiliškais išskaičiavimais, todėl nieko bendro su finansais neturi. Daugelis romantiškų istorijų, kurias mums siūlo literatūra ir televizija, kalba apie jausmų pergalę prieš pinigus.

-Istorijų siužetas vis toks pat: mergina verčiama rinktis turtingą senį, o svajoja apie gražų ir kilnų vaikiną. Galiausiai įsimylėjėliai įveikia bjaurias intrigas, laimingi žvelgia vienas kitam į akis ir kaip papildomą prizą gauna… pinigų. Dažniausiai paaiškėja, kad vargšas muzikantas yra vienturtis milijonieriaus sūnus arba netikėtai - bet tikrai pačiu laiku - radęs lobį ar aukso gyslą.

Vedę ir įsimylėję laimingesni

Vedę žmonės yra labiau patenkinti gyvenimu nei vieniši arba išsiskyrę. Tokios išvados buvo padarytos apklausus apie 16 tūkst. atsitiktinai atrinktų suaugusių amerikiečių.

Tyrime žmonių buvo klausiama, ar jie jaučiasi laimingi ir ko jiems reikia, kad būtų laimingi. Daugelis atsakė, kad laimingam gyvenimui jiems būtinas pasitenkinimas šeimos, meilės ir intymiais ryšiais.

Laimingų žmonių šiame tyrime rasta 56 procentai. Teigusių, kad yra visiškai nelaimingi, buvo 16 procentų. Tyrimo duomenys atskleidė, kad tarp tų, kurie per praėjusius metus neturėjo jokių artimų ryšių, labai laimingi teigė esantys 29 proc., o visai nelaimingi - 11 procentų.

Panašių apklausų įvairiose pasaulio šalyse atliekama gana daug. Šis tyrimas įdomus ekonominiu aspektu. Jo duomenys suteikia galimybę išsiaiškinti sąsajas tarp vis dar palyginti neištirtų dalykų, susieja pajamas, artimus ryšius ir pasitenkinimą gyvenimu.

Meilė ir pinigai

Nors meilė daugeliui yra ne tik malonumo, bet ir fizinės bei dvasinės sveikatos šaltinis, tačiau tiesiogiai jį susieti su laime ne visada pavyksta. Dar sudėtingiau nustatyti, kokį poveikį artimiems santykiams ir su jais susijusiai dvasinei gerovei daro ekonominės aplinkybės, žmogaus pajamos. Vis dėlto minėti tyrimai leido JAV psichologui S.Doesui pateikti kai kurias įžvalgas apie finansinio ir seksualinio pajėgumo sąsajas.

Visiems aišku, kad vienas kitas milijonas gali daryti įtaką ir švelniausiems jausmams. S.Doesas pamėgino šį faktą nagrinėti antraip - nustatyti, ar iš žmogaus artimų santykių galima spręsti apie jo laimę ir būsimus finansinius laimėjimus. Jo prielaida gana pagrįsta - sugebantis įveikti kliūtis, laimėti žmogus paprastai bus geresnės nuomonės apie save nei tas, kuriam nuolat nepasiseka. Todėl finansiškai klestintis vyras dažnai yra patenkintas savimi, o drauge tiki, kad ir kitose srityse - sporte, medžioklėje, meilėje - jis veiks sėkmingai.

Nors akivaizdu, kad gebėjimas tvarkyti finansus tikrai nėra tapatus patrauklumui, tačiau pasitikėjimas savimi kartais tampa svarbesnis už sugebėjimus. O pasitikėjimo stoka, pernelyg atidus ir baugštus savo ir draugo/draugės reagavimo stebėjimas gali tapti santykių sunkumų prielaida.

Jeigu po šių samprotavimų padarytume banaloką išvadą, kad sugebantis aprūpinti šeimą vyras labiau pasitiki savimi, o todėl turi trupučiuką mažiau šeiminių problemų nei tas, kuris save menkiau vertina, tai skaitytojai ne ką naujo sužinotų.

Tačiau remiantis nusakytais samprotavimais galima numanyti, kad mokantys tvarkyti pinigus vyriškiai kiek kitaip kurs artimus santykius nei skurstantieji. Belieka sužinoti, kuo gi jų elgesys skiriasi. Ir turėsime savitą testą, leidžiantį pagal vyro elgesį įsimylėjus prognozuoti jo finansines perspektyvas.

Būsimo turtuolio įpročiai

S.Doesas siūlo "romantinį-finansinį" vyro įvertinimą iki santuokos. Jo nuomone, tam pakaktų apžvelgti kelis kriterijus.

Pasimatymų laikas. Vyras, kuris renkasi rytinį pasimatymą, sunkiau susikaupia darbui (nebent dirbtų naktinėje pamainoje). Jis aiškiai praneša, kad meilė ir kiti malonumai jam svarbiau už karjerą.

Pasimatymų dažnumas. Pasitikintis savimi ir turintis svarbių tikslų vyras tikisi, kad meilės džiaugsmai jo neaplenks, todėl nesijaučia taip, lyg tuoj praras paskutinę galimybę susitikti su geidžiama moterimi. Jį patenkintų pora susitikimų per savaitę. Be to, jam labiau rūpi pasimatymo kokybė nei kiekybė, todėl jis stengiasi, kad kiekvienas pasimatymas būtų įsimintinas.

Išradingumas. Vyras, kuris ateityje taps turtingas, nebūna visiškai patenkintas ir nesako: "Daugiau nieko nenorėčiau." Jis vis bando įsiūlyti naujų nuotykių, kelionių ar pramogų. Kita vertus, šios bei kitos įdomybės jam greičiau ir nusibosta. Todėl, kartą pabandęs, jis vėl mielai renkasi įprastą bendrą poilsį - vakarienę prie televizoriaus. Bet jei draugė nenorės nieko naujo išbandyti, labai įsižeis.

Glamonės. Aiškiai skiriasi galinčių praturtėti ir bandysiančių skolintis tam, kad grąžintų skolą, apsikabinimai po pasimylėjimo. Būsimiems milijonieriams patinka, kai draugė juos švelniai apkabina ir padeda galvą jiems ant peties. Tas, kuris mėgsta pats apsikabinti mylimąją ir užmigti ant jos krūtinės, turi mažesnius šansus pasiekti materialinę gerovę.

Kiekvieną iš suminėtų elgesio ypatumų galima įvertinti 10 balų ir pasidžiaugti malonumu, rašant pažymį (10 balų reikštų "visada", o 1 balas - "niekada"). Suprantama, save ar artimuosius vertinti visada keblu. Tačiau jei bendras įvertinimas viršys trisdešimt balų, labai tikėtina, kad vyras, surinkęs tiek balų, kad ir kuo užsiimtų, pinigai patys plauks jam į rankas. Nuo 10 iki 25 balų rezultatas reiškia, kad veikiausiai nei jachtos, nei vilos Kanaruose nepavyks įgyti, bet sau ir šeimos išlaikymui pinigų nepritrūks. Jeigu surinkta mažiau nei 10 balų, tiktų prisiminti priežodį: "Ne piniguose laimė."

Suprantama, kad tokie tyrimai ir skaičiavimai kartais daugiau pasižymi humoru nei moksliniu tikslumu. Kita vertus, jie yra tarsi atsvara vargo ir kentėjimų nuostatoms, kurios dažnai sukelia daugiau rūpesčių nei realūs sunkumai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Šiandien be televizijos nebeįsivaizduojame savo gyvenimo. Ji užpildo sutuoktinių vakarus ir netgi auklėja vaikus, bendrauja su vienišais, linksmina susirinkusius į šeimos šventes,  perša įvairiausiais gėrybes ir paslaugas.

 

Suprantama, kad televizorius, tapęs kone kiekvienos šeimos visateisiu nariu, sulaukė ir mokslininkų dėmesio. Ypač tų, kurie bando rasti kelius laimingesnės visuomenės link. Pirmiausia aiškinamasi, kas ir kiek laiko žiūri į televizoriaus ekraną bei kokį džiaugsmą patiria tai darydamas.

 

Nustatyta, kad išsivysčiusiose šalyse televizoriui skiriama vis daugiau laiko. Šveicarų mokslininkai Bruno ir Klaudija Frej‘ai pateikia duomenis, kurie rodo – europiečiai prie TV ekrano praleidžia vidutiniškai 3,5 val. per dieną, o JAV gyventojai net 4 val. Yra nemažai žmonių TV žiūrėjimui skiriančių daugiau laiko nei darbui.

 

Kokiomis psichologinėmis savybėmis pasižymi šie, didžiąją savo laisvalaikio dalį neatsitraukiantys nuo televizoriaus ekrano, žmonės?

 

Psichologo T. Schelling‘o nuomone, juos vienija įvairių gebėjimų stoka. Todėl jie ir renkasi veiklą, kuriai reikia mažiausiai pastangų. TV stebėjimui nereikia planuotų išlaidų, numatyti maršrutą kaip kad kelionėms, nereikia gebėjimų, be kurių nepavyktų žaisti krepšinio ar golfo, nereikia bendravimo įgūdžių, kurie praverstų kokiame nors klube. Jis taip pat pastebi, kad pernelyg ilgas TV stebėjimas tapatus priklausomybei. Priklausančiam nuo ko nors įdomu tik „tai“, suteikia malonumą tik „tai“, svarbiausia yra tik „tai“. Vietoj „tai“ galima įrašyti daug ką – narkotikus, alkoholį, tabaką. Galima ir televiziją,

 

Priklausomybę turintis žmogus paprastai mano esąs laisvas ir galįs bet kada jos atsisakyti. Žvelgiant iš šalies, atrodo kitaip. Daugelio anekdotų tema – šeimyniniai barniai dėl TV pultelio tik patvirtina, kad yra ne vienas, kuriam išleisti jį iš rankų, atiduoti kitam tolygu pralaimėjimui, skaudžiai netekčiai.

 

Priklausomas nuo ko nors žmogus iš tikro nėra laimingas, bet kartais patiria malonumą. JAV atliktas tyrimas, kuriame lyginta, kiek žmogų gali pradžiuginti įvairios veiklos. Jos vertintos balais – nuo 0 (jokio malonumo) iki 10 (džiūgavimas ir euforija). Tyrimas parodė, kad žmogus, leidžiantis laisvalaikį taip kaip mėgsta ir kaip jam yra įprasta, vidutiniškai surenka 7 balus. Televizoriaus žiūrėjimas suteikia 4,2 balo.

 

TV nesuteikia daug malonumo, todėl lengva numanyti, kad žmonės, žiūrėję televizorių mažiau nei pusvalandį per dieną, buvo akivaizdžiai laimingesni nei kiti. Tyrimai vienareikšmiškai patvirtino – kuo ilgiau žiūrimos TV laidos, tuo menkesnis pasitenkinimas gyvenimu. Nors tokia išvada dar turėtų būti tikslinama, nes galima įtarti, kad žmones ne todėl yra nelaimingi, kad žiūri TV, o nelaimėliai tiesiog neturi kitų pramogų. Vis dėlto jeigu kas į TV ekraną spokso daugiau nei 5 val. per dieną, drąsiai galima teigti – jis nusivylęs ir savimi, ir aplinkiniais.

 

Lietuvos piliečiai nėra itin laimingi. 2008 metais buvo paskelbti tyrimo „World Database of Happiness“ duomenys. Pagal juos Lietuva atsidūrė 26-oje vietoje iš 27 ES narių. Savo gyvenimo kokybę lietuviai įvertino 4,9 balo iš 10. Nelaimingesni buvo tik bulgarai, kurių to meto laimės indeksas – 4,4.

 

Todėl nestebina, kad lietuviai, kaip rodo minėtasis tyrimas, vidutiniškai žiūri televizorių kone 4 valandas (207 minutes) per dieną. Vyrai tai daro kiek mažiau – 188 minutes, o moterys – 223. Turintieji aukštąjį išsilavinimą televizija domisi mažiau nei turintieji tik aukštesnįjį. Pensininkai dviem penktadaliais ilgiau nei jaunimas.

 

Liūdniausiai turbūt gyvena našliai ir našlės. Jie yra ir  absoliutūs TV stebėjimo rekordininkai – kasdien vidutiniškai 305 minutės. Tikėtina, kad smarkiai užsiėmę ir randantys nemažai pramogų yra studentai ir studentės. Jie televizijai teskiria 115 minučių.

 

Skaičiai pakankamai iškalbingi ir skatina nors retkarčiais sau užduoti klausimą: „Jei būčiau tikrai laimingas (-a), ar skirčiau savo laiką TV žiūrėjimui, o gal užsiimčiau kuo kitu?“ Ir, žinoma, pamėginti gyventi taip, kaip gyvena mūsų įsivaizduotasis sėkmingas, mylimas ir mylintis, sveikas ir linksmas, t.y. laimingas žmogus.