- Pradžia
- Vartotojų blogai
- navaitis
- 2012 Birželis
Dr. Gediminas Navaitis. Laimės metai – visuomenės sėkmės matas
Pirmadienis, 2012-06-18 12:32 Be temos | 0 komentarų
Moderniose šalyse per praėjusį amžių ekonomika sparčiai kilo, tačiau laimingų žmonių nepadaugėjo. Todėl vis labiau plečiasi bandymai numatyti naujas visuomenės raidos kryptis ir laimės tyrimai, kurie, nors kol kas nėra pakankami, jau tampa iššūkiu tradiciniam požiūriui į ekonominius procesus ir valstybės valdymo tikslus.
Laimę nelengva išmatuoti
Skirtingus kelius į laimę siūlė ir siūlo visi politikai. Jų ginčai ilgą laiką tebuvo varžytuvės sąmojumi ir įrodinėjimais, nesirėmė rimtais tyrimais pagrįstomis išvadomis. Tačiau vis labiau aiškėjant, kad modernių šalių ekonomikos augimas menkai keičia jų gyventojų laimės lygį, teko ieškoti šio fakto paaiškinimų. Tai lėmė „laimės ekonomikos“ idėjų plėtrą, o ji savo ruožtu paskatino vis naujus laimės tyrimus.
Šiandien yra gausybė duomenų apie laimę. Nustatyti pasitenkinimo gyvenimu lygiai skirtinguose šalyse, skirtinguose socialiniuose sluoksniuose ir išsiaiškinta, kas daro didžiausią įtaką žmonių gyvenimo laimei bei kokybei.
Gana paprastas laimės tyrimų būdas pasiteirauti žmonių, ar jie laimingi, paprašyti įvertinti laimės lygį ir palyginti skirtingų visuomenės grupių – vyrų ir moterų, jaunesnių ir vyresnių žmonių, miesto ir kaimo gyventojų – atsakymus. Tokios apklausos vyksta dviem kryptimis. Vienu atveju domimasi, kaip žmonės jaučiasi kuriuo nors metu, o kitu – kaip apskritai vertina savo gyvenimą. Vienu atveju tiriama emocinė, o kitu bendroji gerovė. Antai susipykę sutuoktiniai atsakys, kad buvo pikti, nuliūdę, nelaimingi, bet šiaipjau geriau vertins savo gyvenimą nei vienišiai.
Kartais pasirenkami ir kiti, įdomesni, būdai. Erazmo Roterdamiečio universiteto (Olandija) profesorius R. Veenhoven‘as organizavo tyrimą, kuriame bandyta išsiaiškinti, kiek metų skirtingų šalių piliečiai tikisi laimingai gyventi. Šio mokslininko duomenimis, turtingiausiose Vakarų šalyse – Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV – tikimasi, kad laimingas gyvenimas gali tęstis 50-60 metų. O daugelyje Azijos šalių, pavyzdžiui, Japonijoje, atsakoma, kad laimingai gyventi pavyktų 40-45 metų.
Čia skaitytojas ar skaitytoja galėtų paklausti savęs: „Kuriuos savo gyvenimo metus pavadintų laimingais ir kiek metų viliasi laimingai nugyventi?“
Kas laimingesnis?
Senovės burtininkai suko žmonėms galvas norėdami parduoti amžinos jaunystės paslaptį. Šiandien reklamos industrija skelbia amžiną jaunystę. O kai jos taikiniu tampa vyresni – siūlo kremus, riebalų nusiurbimą, plastines operacijas ar kitas prekes ir paslaugas, kurias įsigiję vėl turėtų pasijusti tarsi vėjavaikiški jaunuoliai. Drauge ugdomas amžiaus suvokimas ir paaugliai žino privalą žengti į suaugusiojo gyvenimą optimistiškai nusiteikę. Vėliau patariama, kaip išgyventi įvairias amžiaus krizes, iš kurių baisiausia (o gal populiariausia) pusamžio krizė bei išėjimas į pensiją. Taigi turime tikėti, kad gyvenimas – liūdna kelionė iš švytinčių aukštumų į tamsų slėnį.
Ne kiekvienas pasiduoda tokioms nuostatoms. Todėl netrūksta dvasiškai bei fiziškai pavargusių trisdešimtmečių ir jaunatviškų septyniasdešimtmečių. O tai leidžia kalbėti apie psichologinį amžių, t.y. apie savojo amžiaus suvokimą. Vadinasi, banalokas posakis „žmogui tiek metų, kaip jis jaučiasi“ nėra be pagrindo.
To galima ir paklausti. O apklausos paprastai rodo, kad laimingesniais jaučiasi jaunesni, nes kelia sau naujų tikslų, gyvena ne praeitimi, o šia diena ir turi planų ateičiai. Be to, moka džiaugtis gyvenimu ir santykiais su aplinkiniais. Suprantama, kad jaunatviškam žmogui patinka sportuoti savo malonumui bei keliauti. Jis randa įdomesnių pramogų nei TV ekrano stebėjimas, nes bando išmokti ko nors naujo. Taip pat elgiasi ir laimingi žmonės. Todėl nestebina, kad R. Veenhoven‘o tyrimai parodė – laimingi jaučiasi 5-8 metai jaunesni nei jų „pasinis“ amžius.
Čia skaitytojas ar skaitytoja galėtų paklausti savęs: „Kokio amžiaus esąs (-anti) jaučiuosi?“
Psichologinis atjaunėjimas
Pastaruoju metu tapo kone įprasta skirti chronologinį ir psichologinį amžius. Pirmasis – tai nugyventų metų skaičius, antrasis apibūdina realius senėjimo požymius, tiek intelektualinius, tiek emocinius.
Psichologinis amžius yra subjektyvus, pasireiškia žmogaus vidinėje atskaitos sistemoje, kurioje gretinama jau išgyventų ir dar laukiamų įvykių svarba. Šį amžių taip pat rodo palyginimas tų vaidmenų, pareigų ir teisių visuomenėje, kuriuos žmogus gali turėti su tuo, kas prieinama didesnei daliai jo bendraamžių. Pavyzdžiui, studento vaidmuo siejamas su jaunyste, jai būdingu gyvenimo stiliumi, pramogomis, gebėjimais. Todėl dešimtmetis studentas suvokiamas kaip išskirtinai brandus, o šešiasdešimtmetis – kaip itin jaunatviškas.
Greitas psichologinis senėjimas, t.y aplenkiantis chronologinį amžių, yra susijęs su nenoru ar nesugebėjimu pastebėti naujas perspektyvas, pesimistinėmis nuostatomis, pablogėjusiu savęs vertinimu ir bandymais vidines problemas spręsti gausesniu vartojimu.
Taip pažvelgus į psichologinį amžių aiškėja, kodėl jis susijęs su asmenine laime ir sėkme visuomenėje, nes akivaizdu, kad žmogus, įžvelgiantis daugiau galimybių, jaučiantis, kad turi daugiau pasirinkimų, galvojantis, kad ateityje dar gali nemažai pasiekti bei išgyventi, ir pats jaučiasi geriau ir sugeba daugiau naudos suteikti kitiems.
Todėl laimės ekonomikos specialistų rekomendacijos gana panašios į psichologų, siūlančių būdus pasijusti jaunatviškai, patarimus. Tik vieni labiau domisi visos visuomenės pokyčiais, o kiti siūlo labiau asmeniškus sprendimus.
Pamėginęs kritiškai įvertinti pastaruosius, analizavęs įvairių psichologinių seminarų, mokymų, skirtų atkurti fizinį ir psichologinį jaunatviškumą, medžiagą Berlyno universiteto psichologas H. Geis‘as padarė įdomią ir praktišką išvadą. Jo nuomone, įvairios atjaunėjimo technikos, joga ir meditacijos gali būti visiškai pakeistos keturiais veiksmais:
- bent pusvalandžiu sporto per dieną;
- bent viena džiuginančia pramoga kas savaitę;
- bent 2 valandomis mokymosi ko nors naujo kas savaitę;
- bent 5 min. saviįtaigos kas dieną, kai sau sakoma: „Aš jaučiuosi vis geriau. Aš jaunėju“
H. Geis‘o nuomone, to pakanka, kad per pusmetį atjaunėtume bent penkeriais metais.
Čia skaitytojas ar skaitytoja turėtų paklausti savęs: „Ar pamėgins vadovautis šiomis rekomendacijomis, ar pasistengs jas pamiršti?“
Dr. Gediminas Navaitis. Vartojimo kazino – bandymas apgauti save
Pirmadienis, 2012-06-11 12:25 Be temos | 0 komentarų
”Godumas ir laimė niekuomet nesusitiko vienas su kitu“, – rašė XVIII a. JAV politikas Benjamin‘as Franklin‘as
Moderniose šalyse ilgai neabejota, kad daugiau gaminant bus daugiau parduota, o daugiau pardavus pavyks daugiau uždirbti ir taip sukurti geresnį gyvenimą. Pastaraisiais dešimtmečiais šia nuostata vis labiau abejojama, nes, kaip rodo tyrimai, bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo, o laimingų žmonių ten nepadaugėjo. Todėl vis labiau plinta felicitarinės (lot. „felicitas“ – laimė) politikos, kurios šalininkai visuomeniniu tikslu skelbia ne BVP, o bendrosios nacionalinės laimės (BNL) augimą, idėjos. Gausėja ir tyrimų, skirtų išsiaiškinti pajamų ir vartojimo sąsajas su laime.
Šios krypties tyrėjai pastebi, kad rinkos ekonomikos dalyvis tapo labai panašus į kazino lošėją ar žmogų, bandantį savo problemas spręsti besaikiu apsipirkinėjimu.
Azartiško lošėjo / pirkėjo portretas
1980 metais JAV psichiatrų asociacija priklausomybę nuo azartinių žaidimų pripažino psichikos sutrikimu ir įtraukė jį į ligų sąrašą. Praėjusio amžiaus viduryje JAV buvo įkurta Anoniminių lošėjų organizacija, labai panaši į AA (Anoniminių Alkoholikų). Šiandien jos atstovas W. Leinbach’as sako, kad nekontroliuojamas pinigų švaistymas yra tiek asmeninė, tiek ir visuomenės problema ir reikia kurti plačios apimties programas norintiems išsivaduoti nuo priklausomybės pirkiniams. Anot jo, nekontroliuojamas potraukis pirkti siekiant nusiraminti, paguosti save, pamiršti darbo ar šeimos problemas, praleisti laiką ar dar dėl tūkstančio kitų nemažiau svarbių priežasčių gali būti prilygintas nekontroliuojamam potraukiui azartiniams žaidimams, abu šie polinkiai turi daug bendro.
Azartiški lošėjai yra ne kartą tirti. Jų psichologinės savybės ir visuomeninė padėtis pakankamai žinoma. Palyginus juos su nevaldomai išlaidaujančiomis prekybos centruose atskleista daug panašumų.
Paaiškėjo, kad ir azartiškas pirkėjas (-a), ir lošėjai aplinkinių bei jų pačių požiūriu yra gana normalūs žmonės. Paprastai jie priklauso vidurinei klasei, daug ir sąžiningai dirba, bando taupyti ir investuoti. Jų karjera gali būti sėkminga, tačiau didesnių perspektyvų jie jau nebemato. Jų šeimyninis gyvenimas ramus ir nuobodus. Jie pritaria visuomenėje paplitusioms nuomonėms, o originalesnes mintis atmeta. Vyresniame amžiuje jie turi anstvorio. Jie nepritaria socialinei pagalbai vargstantiems bei tautinėms mažumoms, nes juos erzina, jei kas nors ką nors gauna veltui.
Panašios savybės iš pirmo žvilgsnio atrodytų daug kam būdingas ir tarsi atsitiktinis jų rinkinys, tačiau jos dėsningai tarpusavyje susijusios. Šiuos žmones galima apibūdinti kaip jau nebeturinčius didesnių perspektyvų konformistus, kurie nepatenkinti savimi, nors to ir nepripažįsta, ir kurie norėtų įvairesnio gyvenimo, stipresnių įspūdžių, nors to irgi nepripažįsta.
Azartiškas elgesys su pinigais
Rinkos ekonomika tarsi moko vertinti pinigus. Konformistas-pirkėjas priima šią taisyklę, nes yra linkęs tikėti tuo, ką sako autoritetai ir pasiduoda reklamos poveikiui. Skelbimas “Du už vieno kainą” jam/jai atrodo besąlygiškai teisingas. Norinti protestuoti prieš suvaržymus jo asmenybės dalis irgi lieka patenkinta, perskaičiusi tokią reklamą. Ji tarsi gauna leidimą švaistyti pinigus, pirkti bet ką.
Tuo tarpu konformistas-lošėjas vadovaujasi visuomenės taisyklėmis, bet nori jas pažeisti. Lošdamas vaizduotėje atsiduria tarp laisvų, drąsių žmonių, kurie lengvai gauna ir leidžia pinigus. Komformistas tiki reklama ir perskaitęs, kad lošimas vadinamas žaidimu, ryžtasi “pramogauti”, nors jei pažvelgtų į sėdinčių prie ruletės stalo veidus, iš karto įsitikintų, jog jie nei žaidžia, nei atsipalaiduoja. Tačiau tarp jų jis gali pasijusti maištininku ar aristokratu. O už tai, kaip ir už prestižinį, bet nereikalingą daiktą sumokėti negaila.
Anoniminių žaidėjų organizacija atranda ir dar keletą nesivaldančių lošėjų bei išlaidaujančių pirkėjų panašumų. Tai – greitai sprendžiantys žmonės. Bet greitai spręsdami jie nesugeba numatyti ateities ir nebando to daryti. Šie žmonės sunkiai valdo savo agresyvumą. Ir lošėjas, ir pirkinių “medžiotoja (-as)” nustums kitą, bandantį užimti “jo vietą” prie kortų stalo ar pačiupti prekę per išpardavimą.
Jie yra silpnavaliai ir iškilmingai pažadėję vengti kazino ar pirkti tik tai, ko reikia, lengvai ryžtasi dar vieną, “paskutinį” kartą pažadą sulaužyti. Taip pat kaip ir vėl persivalgyti ar grįžti prie kito žalingo įpročio, kurį ryžtingai smerkė, kurio žadėjo atsisakyti.
Šie žmonės prietaringi ir naiviai tiki skaičių magija. Jiems atrodo, jog loterijos bilietas, kurio numeris 7777777, turi didesnę galimybę laimėti nei tas, kurio numeris 3564829.
Svarbu ir tai, kad giliai pasąmonėje azartiškas lošėjas nepasitiki savo vyriškumu, todėl ir bando vadovautis posakiais apie tikrus vyrus, mėgstančius riziką.
Tą pačią problemą – nepasitikėjimą savo moteriškumu - turi ir azartiška pirkėja. Todėl jai labai patinka samprotavimai, kurie pirkimo maniją tapatina su žaviu neatsakingumu bei gebėjimu užvaldyti vyro piniginę, o šias savybes – su tikruoju moteriškumu.
Laimė ir romantika prieš azartą
Priklausomi nuo lošimų gali paprašyti, kad jų nebeleistų į kazino. Paprašyti, kad prekybos centrai nebeįleistų azartiškų pirkėjų, dar nepavyktų. Tačiau kai kurie būdai geriau suprasti save praverstų ir jam, ir jai.
Psichologinių priežasčių, skatinančių nekontroliuojamai pirkti ar lošti, yra daug. Neretai jie tarsi papildo vienas kitą – tampa bendru poros potraukiu, kai vyras renkasi kazino, o moteris – išpardavimus. Azartinių lošėjų organizacija siūlo tokiai porai mėginti atkurti savo santykių romantiką ir abiem drauge ar kiekvienam atskirai ieškoti naujų, prasmingesnių gyvenimo tikslų.
Galima abejoti tvirtinimu, kad iškilmingas pasižadėjimas atsisakyti nekontroliuojamo išlaidavimo ir išvykimas tarsi į naują povestuvinę kelionę, kai vyras ir moteris pažada ir aišku bando patenkinti vienas kito anksčiau neišsakytus erotinius norus, įveiks potraukį lošti. Bet neabejotina, kad toks kovos su priklausomybe būdas būtų vienas maloniausių.
Nemažiau įdomi ir kita rekomendacija – skirti dalį pinigų labdarai. Bet ne atiduoti juos kokiai nors labdarą teikiančiai organizacijai ar fondui, o asmeniškai numatyti, kaip, kiek ir ką remti bei kontroliuoti paramos panaudojimą, mėginti padėti spręsti kitų žmonių problemas. Toks “išlaidavimas” tikrai prasmingesnis nei kazino ar prekybininkų rėmimas. O prasmingiau gyvenantis žmogus labiau didžiuojasi savimi ir gali nebeieškoti kitų savęs įtvirtinimo būdų.
Dr. Gediminas Navaitis. Tėvo diena: primiršta šventė – nuvertintas vaidmuo
Pirmadienis, 2012-06-04 09:51 Be temos | 0 komentarų
Pirmasis birželio sekmadienis - kalendoriuje įrašyta Tėvo diena. Graži, rami šventė be valstybės vadovių ir vadovų sveikinimų. Ne vienoje šeimoje pamiršta šventė. Netgi kovotojų už tradicinę šeimą neprisiminta šventė.
Kaip ir bet kokia šventė – gera proga papokštauti. Antai JAV psichologas R.Simonas atliko interneto svetainėse skelbiamų anekdotų analizę. 42 proc. anekdotų apie tėvus - tai anekdotai, kuriuose šaipomasi iš vyro bendravimo su savo vaikais. Pavyzdžiui, tėvas klausia sūnaus: “Kur buvai iki vėlumos?”. Sūnus atsako: “Kariuomenėje tarnavau.” Anekdotai išryškina ir atspindi realybę.
Ją išryškina ir tyrimai. Kita vyriškumo tyrinėtoja psichologė Sh.Bern pasiūlė tiriamiesiems įvertinti gana dažną šeiminę situaciją. Vienas sutuoktinių daro profesinę karjerą, kitas - rūpinasi vaikais ir namais. Dauguma tiriamųjų manė: jeigu pirmasis (pagal dominavimą) yra vyras, tai šeima darni ir laiminga. Jeigu pirmojo vaidmuo teko žmonai, tai reiškia – vyras ją išnaudoja.
Lietuvoje irgi gan vieningai manoma, jog “normalus” vyras turi užsiimti vyriškais darbais, turi būti nagingas, remontuoti butą, mokėti sutaisyti sugedusią buitinę techniką ar automobilį. Taigi jis turi elgtis taip, tarsi būtų pasidalinęs su žmona darbus valstietis, žinantis, jog jam teks sunkiai dirbti laukuose, o žmonai teks rūpintis namais.
Čia tiktų paklausti pačių tėvų: ar jie nenorėtų ko nors daugiau, gal jiems patiktų daug reikšmingesnė vieta vaikų gyvenime? Prieš kelerius metus buvo apklausta beveik pusantro tūkstančio Lietuvos vyrų. Domėtasi jų nuomone apie vyriškumą ir tėvystę, vyro vaidmeniu šeimoje ir ugdant vaikus.
Apklausa parodė, kad tėvo pareigas ir vaidmenį šeimoje daugelis vyrų suvokia labai supaprastintai. Du penktadaliai mano, jog vyras pirmiausia turi aprūpinti vaikus, nors kas dešimtas prisiminė, kad vaiką dar reikėtų ir mylėti… O apie tai, kad su vaiku reikėtų bendrauti, užsiminė vos 3 proc., kad būti jam pavyzdžiu - vos 5 proc. vyrų.
Nuostatos atitinka elgesį. „Sodros“ duomenimis, 2011 m. įvairiomis tėvystės atostogomis pasinaudojusių tėvų nebuvo daug. Jie nesudaro nė 7 proc. gavusiųjų motinystės-tėvystės išmokas. Taigi akivaizdu – vyrai Lietuvoje nepakankamai dalyvauja vaikų ugdyme.
Dėmesys tėvams
Tėvo nusišalinimas ir išstūmimas iš šeimos gyvenimo – didelis nuostolis šeimai ir vaikams. Kaip Seimo narys esu pateikęs pasiūlymus tobulinti Valstybės apdovanojimų ir Valstybinių pensijų įstatymus. Pataisomis siekiau sulyginti vyrų ir moterų teises, atkurti tėvo statusą šeimoje ir visuomenėje.
Rėmiausi Konstitucijos nuostata, kad įstatymui visi asmenys lygūs ir kad sutuoktinių pareigos šeimoje yra lygios. Tai įtvirtinta ir Civiliniame kodekse, kuris teigia „tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios“. Tačiau Valstybinių pensijų įstatymas numato valstybines pensijas skirti tik motinoms, pagimdžiusioms (įvaikinusioms) 5 ir daugiau vaikų ir išauginusios juos iki 8 metų, o ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojamos irgi tik motinos.
Manau, kad tėvo vaidmens įvertinimas prisidėtų prie laimingesnės visuomenės kūrimo.
