- Pradžia
- Vartotojų blogai
- navaitis
- 2012-06-18 dienos archyvas
Dr. Gediminas Navaitis. Laimės metai – visuomenės sėkmės matas
Pirmadienis, 2012-06-18 12:32 Be temos | 0 komentarų
Moderniose šalyse per praėjusį amžių ekonomika sparčiai kilo, tačiau laimingų žmonių nepadaugėjo. Todėl vis labiau plečiasi bandymai numatyti naujas visuomenės raidos kryptis ir laimės tyrimai, kurie, nors kol kas nėra pakankami, jau tampa iššūkiu tradiciniam požiūriui į ekonominius procesus ir valstybės valdymo tikslus.
Laimę nelengva išmatuoti
Skirtingus kelius į laimę siūlė ir siūlo visi politikai. Jų ginčai ilgą laiką tebuvo varžytuvės sąmojumi ir įrodinėjimais, nesirėmė rimtais tyrimais pagrįstomis išvadomis. Tačiau vis labiau aiškėjant, kad modernių šalių ekonomikos augimas menkai keičia jų gyventojų laimės lygį, teko ieškoti šio fakto paaiškinimų. Tai lėmė „laimės ekonomikos“ idėjų plėtrą, o ji savo ruožtu paskatino vis naujus laimės tyrimus.
Šiandien yra gausybė duomenų apie laimę. Nustatyti pasitenkinimo gyvenimu lygiai skirtinguose šalyse, skirtinguose socialiniuose sluoksniuose ir išsiaiškinta, kas daro didžiausią įtaką žmonių gyvenimo laimei bei kokybei.
Gana paprastas laimės tyrimų būdas pasiteirauti žmonių, ar jie laimingi, paprašyti įvertinti laimės lygį ir palyginti skirtingų visuomenės grupių – vyrų ir moterų, jaunesnių ir vyresnių žmonių, miesto ir kaimo gyventojų – atsakymus. Tokios apklausos vyksta dviem kryptimis. Vienu atveju domimasi, kaip žmonės jaučiasi kuriuo nors metu, o kitu – kaip apskritai vertina savo gyvenimą. Vienu atveju tiriama emocinė, o kitu bendroji gerovė. Antai susipykę sutuoktiniai atsakys, kad buvo pikti, nuliūdę, nelaimingi, bet šiaipjau geriau vertins savo gyvenimą nei vienišiai.
Kartais pasirenkami ir kiti, įdomesni, būdai. Erazmo Roterdamiečio universiteto (Olandija) profesorius R. Veenhoven‘as organizavo tyrimą, kuriame bandyta išsiaiškinti, kiek metų skirtingų šalių piliečiai tikisi laimingai gyventi. Šio mokslininko duomenimis, turtingiausiose Vakarų šalyse – Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV – tikimasi, kad laimingas gyvenimas gali tęstis 50-60 metų. O daugelyje Azijos šalių, pavyzdžiui, Japonijoje, atsakoma, kad laimingai gyventi pavyktų 40-45 metų.
Čia skaitytojas ar skaitytoja galėtų paklausti savęs: „Kuriuos savo gyvenimo metus pavadintų laimingais ir kiek metų viliasi laimingai nugyventi?“
Kas laimingesnis?
Senovės burtininkai suko žmonėms galvas norėdami parduoti amžinos jaunystės paslaptį. Šiandien reklamos industrija skelbia amžiną jaunystę. O kai jos taikiniu tampa vyresni – siūlo kremus, riebalų nusiurbimą, plastines operacijas ar kitas prekes ir paslaugas, kurias įsigiję vėl turėtų pasijusti tarsi vėjavaikiški jaunuoliai. Drauge ugdomas amžiaus suvokimas ir paaugliai žino privalą žengti į suaugusiojo gyvenimą optimistiškai nusiteikę. Vėliau patariama, kaip išgyventi įvairias amžiaus krizes, iš kurių baisiausia (o gal populiariausia) pusamžio krizė bei išėjimas į pensiją. Taigi turime tikėti, kad gyvenimas – liūdna kelionė iš švytinčių aukštumų į tamsų slėnį.
Ne kiekvienas pasiduoda tokioms nuostatoms. Todėl netrūksta dvasiškai bei fiziškai pavargusių trisdešimtmečių ir jaunatviškų septyniasdešimtmečių. O tai leidžia kalbėti apie psichologinį amžių, t.y. apie savojo amžiaus suvokimą. Vadinasi, banalokas posakis „žmogui tiek metų, kaip jis jaučiasi“ nėra be pagrindo.
To galima ir paklausti. O apklausos paprastai rodo, kad laimingesniais jaučiasi jaunesni, nes kelia sau naujų tikslų, gyvena ne praeitimi, o šia diena ir turi planų ateičiai. Be to, moka džiaugtis gyvenimu ir santykiais su aplinkiniais. Suprantama, kad jaunatviškam žmogui patinka sportuoti savo malonumui bei keliauti. Jis randa įdomesnių pramogų nei TV ekrano stebėjimas, nes bando išmokti ko nors naujo. Taip pat elgiasi ir laimingi žmonės. Todėl nestebina, kad R. Veenhoven‘o tyrimai parodė – laimingi jaučiasi 5-8 metai jaunesni nei jų „pasinis“ amžius.
Čia skaitytojas ar skaitytoja galėtų paklausti savęs: „Kokio amžiaus esąs (-anti) jaučiuosi?“
Psichologinis atjaunėjimas
Pastaruoju metu tapo kone įprasta skirti chronologinį ir psichologinį amžius. Pirmasis – tai nugyventų metų skaičius, antrasis apibūdina realius senėjimo požymius, tiek intelektualinius, tiek emocinius.
Psichologinis amžius yra subjektyvus, pasireiškia žmogaus vidinėje atskaitos sistemoje, kurioje gretinama jau išgyventų ir dar laukiamų įvykių svarba. Šį amžių taip pat rodo palyginimas tų vaidmenų, pareigų ir teisių visuomenėje, kuriuos žmogus gali turėti su tuo, kas prieinama didesnei daliai jo bendraamžių. Pavyzdžiui, studento vaidmuo siejamas su jaunyste, jai būdingu gyvenimo stiliumi, pramogomis, gebėjimais. Todėl dešimtmetis studentas suvokiamas kaip išskirtinai brandus, o šešiasdešimtmetis – kaip itin jaunatviškas.
Greitas psichologinis senėjimas, t.y aplenkiantis chronologinį amžių, yra susijęs su nenoru ar nesugebėjimu pastebėti naujas perspektyvas, pesimistinėmis nuostatomis, pablogėjusiu savęs vertinimu ir bandymais vidines problemas spręsti gausesniu vartojimu.
Taip pažvelgus į psichologinį amžių aiškėja, kodėl jis susijęs su asmenine laime ir sėkme visuomenėje, nes akivaizdu, kad žmogus, įžvelgiantis daugiau galimybių, jaučiantis, kad turi daugiau pasirinkimų, galvojantis, kad ateityje dar gali nemažai pasiekti bei išgyventi, ir pats jaučiasi geriau ir sugeba daugiau naudos suteikti kitiems.
Todėl laimės ekonomikos specialistų rekomendacijos gana panašios į psichologų, siūlančių būdus pasijusti jaunatviškai, patarimus. Tik vieni labiau domisi visos visuomenės pokyčiais, o kiti siūlo labiau asmeniškus sprendimus.
Pamėginęs kritiškai įvertinti pastaruosius, analizavęs įvairių psichologinių seminarų, mokymų, skirtų atkurti fizinį ir psichologinį jaunatviškumą, medžiagą Berlyno universiteto psichologas H. Geis‘as padarė įdomią ir praktišką išvadą. Jo nuomone, įvairios atjaunėjimo technikos, joga ir meditacijos gali būti visiškai pakeistos keturiais veiksmais:
- bent pusvalandžiu sporto per dieną;
- bent viena džiuginančia pramoga kas savaitę;
- bent 2 valandomis mokymosi ko nors naujo kas savaitę;
- bent 5 min. saviįtaigos kas dieną, kai sau sakoma: „Aš jaučiuosi vis geriau. Aš jaunėju“
H. Geis‘o nuomone, to pakanka, kad per pusmetį atjaunėtume bent penkeriais metais.
Čia skaitytojas ar skaitytoja turėtų paklausti savęs: „Ar pamėgins vadovautis šiomis rekomendacijomis, ar pasistengs jas pamiršti?“
