- Pradžia
- Vartotojų blogai
- navaitis
Dr. Gediminas Navaitis. Kam sava šalis miela, tam ir sekasi
2012-04-02 09:31 Be temos | Komentarų nėra »
Mums nuolat siūlo įvairius palyginimų sąrašus - partijų reitingus, didžiausią pelną gavusių bendrovių ar didžiausią bendrąjį vidaus produktą (BVP) turinčių valstybių sąrašą. Lygindami vieną galimybę su kita, renkamės, kur dirbti, ką samdyti, kokį automobilį pirkti.
Nenuostabu, kad įpratę viską ir visada lyginti, imamės ir svarbiausiojo palyginimo - imame vertinti save, savo kraštą bei kitus ir svarstyti, kas pranašesnis, kam labiau sekasi, kas labiau nusipelno laimės. Taigi surengiame sau, savo aplinkai, o galiausiai savo valstybei konkurencinį vertinimą.
Viena dažnesnių problemų, kurias psichoterapeuto kabinete bando spręsti klientai, – pernelyg kritiškas savęs vertinimas. Niekas neverčia jų lyginti save su tais, kuriems rastų ko pavydėti. Pasirinkti savo gyvenimo vertinimo matą kiekvienas gali visiškai laisvai. Bet neretai kenčia nuo palyginimų, kuriuos JAV psichologas R. Wolf’as pavadino "sugretinimų karštlige". Jo nuomone, menkesnė “liga”, kai neprotingi palyginimai silpnina pasitikėjimą savimi, kliudo siekti tikslo, nes vidinis balsas nuolat sako: “Yra už tave gabesnių, labiau nusipelniusių, kuriems ir turi atitekti viskas, kas geriausia”. Sunkesnė, kai bandoma varžytis su žmonėmis, kuriems „ligonis“ visai nerūpi, kurie kartais net nežino, jog su jais kas nors varžosi.
Ką apie savo šalį mano (ne)laimingieji?
Moderniose visuomenėse vis labiau plinta politikos, kurios tikslas yra didesnis piliečių pasitenkinimas gyvenimu, idėjos. Jos paskatino ir visuomenės laimės lygio, jo sąsajų su ekonomika tyrimus. Suprantama, kad dėmesio netrūko ir palyginimų tyrimams. Gana paprasta tiriamųjų paklausti, kokią šalį, kokios šalies žmonės jie laiko sektinu pavyzdžiu, ir kodėl taip mano. Miuncheno (Vokietija) universiteto psichologai tai keliose ES šalyse ir padarė.
Nestebina, kad buvo žmonių, kurie manė, jog geriausia šalis gyventi – gimtinė, tačiau buvo ir teigusių, kad protingesni ir turtingesni gyvena kitur. Įdomesnis šių pažiūrų aiškinimas ir jo ryšys su tiriamųjų gyvenimu. O gyvenimas įvertintas labai paprastai – tiriamieji padalinti į dvi grupes – tuos, kurie sakėsi esą laimingi, ir tuos, kurie manė, kad laimės jiems pritrūko.
Laimingieji buvo labiau patenkinti ir savo valstybė. Jie rečiau manė, kad kitos šalys yra sektinas pavyzdys. Užtat nusivylusieji savimi gana dažnai buvo nusivylę ir valstybe, kurioje gyveno.
Pirmieji dažniau lygino savo šalį su kitomis, kurių gyventojai vargsta (pavyzdžiui, badauja ar kenčia nuo pilietinių neramumų), o antrieji – su turtingesnėmis ar bent malonesnio klimato. Pirmieji nemanė, kad jų šalis turi konkurentų, antrieji – pažymėdavo, kad kažkuri šalis juos „aplenkė“, „laimėjo konkurencinėje kovoje“, „geriau save pristatė“.
Pirmieji jei ir lygino, tai lygino tapačias ypatybes, o antrieji lygino vienus privalumus ar trūkumus su kito pobūdžio pasiekimais, samprotavo „mes turime gražią gamtą, tačiau jie – daugiau pinigų“ ir pan. Tokiuose samprotavimuose psichologinė problema yra jungtukas ”bet” ir naivi nuostata, kad sėkmė nėra tikra, jei nors kuo nusileidžiama kitiems.
Bene ryškiausias skirtumas tarp abiejų grupių atstovų – pirmieji buvo labiau informuoti ir lygino realijas, o antrieji lygino realų gyvenimą su svajonėmis.
Išmoksti lyginti – uždirbi daugiau
Visi žmonės turi iliuzijų, daro klaidų. Laimės ekonomikos centrinė idėja – laimingesni žmonės sugeba daugiau uždirbti. Todėl jos šalininkai bando susieti įvairias žmonių psichologines ypatybes su laime ir sėkme.
Gretinant aptartų grupių atstovų nuostatas su jų pajamomis paaiškėjo, kad, kaip ir buvo galima tikėtis, pozityviau vertinantys savo gyvenamąją šalį daugiau ir uždirba. Žinantys, kurioje šalyje jų lauktų sėkmė, jei emigruoja į ją, paprastai irgi pagerina savo padėtį.
Ką daryti likusiems? Aptarto tyrimo organizatorių nuomone, juos galima pamokyti kai kurių mąstymo taisyklių, galima pamokyti… lyginti. Tai yra pamokyti minčių nuoseklumo ir gebėjimo lyginti tuos pačius dalykus, gebėjimo kritiškai įvertinti turimą informaciją (dažnai žinome toli gražu ne viską apie tai, su kuo lyginame save, savo aplinką ar savo valstybę).
Kas nutinka, kai žmogus viso to pramoksta. Jo pajamos išauga bent 5 proc. Nedaug, bet vis vien malonu.
Taigi, dar kartą pasitvirtino – žmonės gali mąstyti, svajoti ir fantazuoti kaip jiems patinka. Tačiau jie neturėtų pamiršti vienos rekšmingiausių modernios psichologijos įžvalgų – pakeitęs savo mąstymą ir vaizdinius gali pakeisti savo gyvenimą.
Šiuolaikinė visuomenė ilgai vadovavosi nuostata – daugiau gaminantieji, daugiau uždirba ir gali daugiau vartoti, o todėl privalo tapti laimingesni. Tačiau daugelyje Vakarų šalių pajamos XX a. padidėjo keletą kartų, o žmonių laimė – iš esmės ne.
Kodėl taip yra? Kokias pamokas ekonomistai ir politikai turėjo išmokti iš šio paradokso? Į tai mėgina atsakyti „laimės ekonomikos“ tyrinėtojai, bandantys derinti ekonomikos ir psichologijos mokslų žinias. Jų tyrimai suteikia naują prasmę ir įprastoms, tarsi savaime suprantamoms sąvokoms.
Viena jų – efektyvus finansinių išteklių naudojimas. Mintis, kad juos reikia naudoti taupiai ir racionaliai, laikoma tarsi ekonomikos aksioma. Laimės tyrimai ir jai suteikia naują prasmę, jie atskleidžia, kad svarbios yra ir pinigų judėjimo kryptys, jų panaudojimo sąsajos su bendruomene, kurioje jie buvo uždirbti.
Vienas dalykas, kai pinigai sukasi tarsi horizontaliai – daugiausia vietos versle, taip pamaitindami vietos gamintojus, pardavėjus, paslaugų teikėjus, ir visai kitas modelis, kai jie daugiausia juda vertikaliai – iš vietos pirkėjų į didžiuosius prekybos tinklus, o per juos į tarpnacionalines korporacijas, į vietos ekonomiką beveik negrįždami.
Didžiojoje Britanijoje veikiančio Naujosios ekonomikos fondo (NEF) specialistai nagrinėjo didelių prekybos tinklų plėtros finansinį ir socialinį poveikį vietos bendruomenėms. Buvo nustatyta, kad tokių tinklų siūlomi iš pirmo žvilgsnio pigesni produktai faktiškai gana brangiai atsieina vietos ekonomikai, jos darbo vietoms, bendruomenės gyvenimui, vietiniam savitumui ir aplinkai, o galiausiai – bendruomenės narių laimei.
Antai ekonomistas A.Simms’as pateikia duomenis, patvirtinančius, kad Vakarų Europoje gerai žinomas prekybos tinklas sukaupė lėšų savo plėtrai, didžiojo žaidėjo teisėmis reikalaudamas iš tiekėjų suteikti jam 90 dienų sąskaitoms apmokėti, tuo metu kai to prekybos tinklo mažesni konkurentai tai privalėdavo atlikti tik per 30 dienų. Taip prekybos tinklas faktiškai nuolat gaudavo bent dviejų mėnesių beprocentę paskolą. Todėl jo parduodamos prekės realiai nebuvo pigios – jas finansavo kiti.
A. Simms‘as taip pat pažymi, kad dideli prekybos tinklai gali kenkti ne tik vietos mažmeninei prekybai, bet ir įvairioms kitoms vietos firmoms bei profesionalams, kurie ją aptarnauja. Netgi darbo vietų dideli prekybos tinklai sukuria mažiau, nei sunaikina.
Be to, vietoj sunaikintų jų pačių sukurtos darbo vietos yra prasčiau apmokamos ir orientuotos į žemesnės kvalifikacijos mažiau kūrybišką veiklą. Todėl bendruomenės, kur yra daugiau vietinių (netinklinių) parduotuvių, kurios turi glaudesnius ryšius su kitomis vietos verslo įmonėmis, kur pirkėjo išleisti pinigai vėl grįžta į vietos ekonomiką, yra turtingesnės ir laimingesnės.
Didelių prekybos tinklų ir vietos parduotuvių poveikio bendruomenių ekonomikai palyginimas leidžia NEF specialistams daryti platesnius apibendrinimus apie finansų įtaką gerovei. Jų nuomone, gaunančios tokias pat pajamas, turinčios panašų darbuotojų skaičių įmonės gali skirtingai veikti bendruomenių, o labiau apibendrinus, ir valstybių ekonomikos padėtį. Tai priklausytų nuo jų gautų pinigų panaudojimo. Jeigu pinigai lieka bendruomenėje ar valstybėje, jie čia labiau prisideda prie gerovės kilimo, nei kai išvežami (į tinklų centrines būstines, kurios neretai būna net užsienyje). Todėl darbo našumas ir įmonių pelningumas nėra tas pat kaip jų socialinis naudingumas. Juo labiau jo negalima tapatinti su indėliu į konkrečios bendruomenės gerovę.
Laimės ekonomikos tyrimai liudija, kad pinigų – finansinio kapitalo – vertę lemia jo sąsajos su socialiniu kapitalu – pasitikėjimu bendruomenėje, jos narių įsitraukimu į bendrų reikalų sprendimą, jų bendradarbiavimo ir normų, kuriomis jie vadovaujasi. Tai vėlgi galima iliustruoti didelių prekybos tinklų plėtra, kuri parodė, kad jei vietos parduotuves keičia didieji tinklai, bendruomenės praranda ne tik finansinį, bet ir socialinį kapitalą, gebėjimą telkti žmones bendrai veiklai.
Tokie praradimai pasireiškia įvairiausiais būdais. Jie, pavyzdžiui, netgi gali paveikti politinį aktyvumą, sumažindami rinkimuose balsuojančių piliečių skaičių. JAV atliktas S. Goetz‘o ir A. Rupasingha‘os tyrimas atskleidė, kad didelių prekybos tinklų įtaka nedidelėms vietos bendruomenėms yra neigiama, nes jiems įsigalėjus visi socialinio kapitalo parametrai per dešimtmetį sumenksta, t.y. sumažėja vietinių savanoriškų, labdaros ir konfesinių organizacijų. Jau nekalbant apie vietinės prekybos ir su jomis susijusias verslo organizacijas.
Toks neigiamas poveikis sietinas su tinklų įtaka vietos kapitalo bendrovėms, nes joms silpnėjant prarandami ir bendruomenę jungiantys socialiniai ryšiai, o galiausiai smunka bendruomenės laimės lygis. Todėl norėdamos jį išsaugoti, o juo labiau padidinti, bendruomenės privalo naujai pažvelgti į taupymą, vadovautis nuostata, kad privalu tausoti savo finansinius išteklius, o tai reiškia – nukreipti juos į vietos verslą. Beje, tai aktualu ne tik vietos savivaldai, bet ir centrinei valdžiai.
Visuomenės laimės lygio tyrimai šiai nuostatai suteikia gilesnį pagrindimą, parodo, kad taupymas pats savaime mažai ką keičia. Kaip vaizdžiai sako ekonomistas R. David’as, labai paprasta kotletą pjauti per pusę, bet labai sudėtinga numatyti, kam atiteks “sutaupyta” dalis. Laimingesni tie, kurie tai suprato ir pasistengė, kad sutaupytoji dalis liktų šeimoje, bendruomenėje, valstybėje.
Dr. Gediminas Navaitis. Psichoanalitinė parama politikai
2012-03-12 09:54 Be temos | Komentarų nėra »
Šiais metai Kijeve vyks pasaulinis psichoanalitikų kongresas. Jo tema – “Laimės politika.”
Kodėl rengiamas šis kongresas? Šiandien laimė tampa politikos, mokslo ir netgi technologijų panaudojimo problema. Modernių šalių vadovai vis dažniau siūlo įtraukti laimės matavimų rezultatus į valstybinės statistikos duomenis. Teigiama, kad tai padėtų keisti turtingesnių šalių piliečių gyvenimo būdą, o mažiau turtingose – priverstų politinę valdžią nebesislapstyti už apibendrintų ekonominių rodiklių ir spręsti tuos klausimus, kurie iš tikro reikšmingi visuomenei. Todėl vis svarbiau numatyti politikos, ekonomikos ir psichologijos sąsajas, numatyti laimingesnės visuomenės kūrimo perspektyvas. Juolab kad ir specialistų požiūris į politikos poveikį žmonių laimei nėra vieningas.
“Kiekvieną kartą, kai valstybė bando kištis į piliečių gyvenimą, pretenduoja padaryti juos laimingais, valdymas tampa totalitarinis, – teigė profesorius K.Schoder‘is. – Postmodernizmo epocha parodė, kad ir liberalus valdymas gali pernelyg paveikti žmonių pasirinkimus, todėl jų laimė neturėtų būti siejama su politika”.
“Visuomenės permainų, politinių programų nuvertėjimo, ekonominių krizių laikotarpiu valstybės, pasirinkusios savo tikslu judėjimą laimės link taptų pirmaujančiomis,” – rašė Tarptautinio gelmių psichologijos instituto rektorė S. Uvarova
Šie du požiūriai atspindi šiuolaikines diskusijas apie visuomenės laimės ir valstybinės politikos sąryšius.
Kas lemia mūsų laimę?
Laimė vis plačiau ir įvairiapusiškiau tiriama. Nors kiekvieno laimė skirtinga ir savita, vis dėlto šiandien nebetrūksta duomenų, leidžiančių numatyti, kas ir kiek lemia mūsų laimę. Londono universiteto profesorius R. Layard‘as pabandė apibendrinti įvairius laimės tyrimus ir išskirti tas aplinkybes bei žmogaus savybes, kurios neabejotinai susijusios su laime.
Paaiškėjo, kad laimės pamatai renčiami šeimose – turėjusieji laimingą vaikystę užauga laimingais žmonėmis. Tokie pamatai klojami dar iki vaiko gimimo, nes „teisingai pasirinkus“ sutuoktinio (-ės) genus galima apsaugoti vaikus nuo kai kurių ligų ar sumažinti tikimybę, kad užaugę jie sirgs šizofrenija, alkoholizmu, depresija, padidinti tikimybę, kad bus psichiškai sveiki. O psichinė sveikata yra kone tapati laimei.
Kitas žingsnis laimės link – tinkamas auklėjimas. Vaikas, pozityviai vertinantis save ir aplinkinius, turi didesnes galimybes užaugęs būti laimingas, nei tas, kuris nuolat girdėjo esąs niekam tikęs ir buvo mokomas nepasitikėti kitais. Pasikliaunantis savimi sėkmingiau mokosi, įgyja aukštesnį išsilavinimą.
Modernioje visuomenėje geras išsilavinimas leidžia rinktis įdomesnį darbą ir daugiau uždirbti. Be to, aukštesnio išsilavinimo žmonės yra sveikesni. Jei jie dar užmezga platesnius socialinius ryšius, turiningai leidžia laisvalaikį ir atkartoja sėkmingą savo tėvų šeimyninį gyvenimą – taip įgyja svarbiausias, gausiais tyrimais patvirtintas, laimingo gyvenimo prielaidas.
Regis, valstybinei valdžiai čia nėra kur įsikišti, nes galimas asmenines kliūtis laimei turėtų padėti įveikti asmeninės psichoanalitikų, psichoterapeutų, psichologų bei kitų specialistų konsultacijos.
Politikos poveikis laimei
Galimas ir kitoks požiūris į laimės prielaidas. Jis remiasi irgi tyrimais nustatytu faktu – daugelyje Vakarų šalių pajamos XX a.- XXI a padidėjo keletą kartų, o žmonių laimė – ne. Kodėl taip yra? Kokias pamokas ekonomistai ir politikai turėtų išmokti iš šio paradokso?
Į tai mėgina atsakyti „laimės ekonomikos“ tyrinėtojai, bandantys derinti ekonomikos ir psichologijos mokslų žinias, mėginantys įvertinti visuomenės laimės lygį, socialinį kapitalą ir gyvenama kokybę. Šie tyrimai parodė, kad politinės laisvės, valstybės valdymo kokybė irgi yra susiję su visuomenės laimės lygiu.
Antai šveicarų tyrinėtojo B. S. Frey‘aus skaičiavimais, demokratinių institucijų buvimas ir veikimas savo poveikiu žmogaus laimei, vertinant pinigine išraiška, yra lygus maždaug 4500 JAV dolerių papildomų pajamų per metus. Jis teigia, kad yra ir statistiškai reikšmingas ryšys tarp tiesioginę demokratiją išreiškiančių piliečių galimybių ir veiksmų gausos bei visuomenės laimės. Palyginęs Šveicarijos kantonus, kuriuose tiesioginės demokratijos veiksmų buvo daugiau, tyrėjas konstatavo, kad šiuose kantonuose „visiškai patenkintų gyvenimu“ žmonių yra 11 procentų daugiau, nei kantonuose, kuriuose tiesioginė demokratija taikoma rečiau. Tiesioginės demokratijos poveikio laimei finansinė išraiška – maždaug 1000 papildomų JAV dolerių per metus. Taigi demokratija tarsi papildo piliečių pinigines.
Šiuolaikinė visuomenė ilgai vadovavosi nuostata - daugiau gaminantieji daugiau uždirba ir gali daugiau vartoti, todėl tiesiog privalo tapti laimingesni. Tačiau daugelyje Vakarų šalių po Antrojo pasaulinio karo pajamos padidėjo keletą kartų, o žmonių laimė - ne.
Tai paskatino platesnius visuomenės laimės lygio tyrimus, o šiais remiantis įrodyta, kad minėtoji nuostata turi būti perskaitoma tarsi iš antro galo - laimingesnieji sugeba ne tik džiaugtis gyvenimu, bet ir daugiau uždirbti. Nuosekli tokio požiūrio išdava: norint, kad ekonomika klestėtų, reikia nuo mažumės ugdyti laimingo žmogaus bruožus, tarp kurių kone svarbiausi - savęs vertinimas ir požiūris į kitus.
Aš - geras, tu - …
Tik pradėjęs pažinti save ir pasaulį, dar nė žodžio nesugebantis pasakyti kūdikis jau suvokia, ar aplinkiniai juo džiaugiasi, ar jam abejingi, ar ant jo pyksta. Taigi jis pradeda nutuokti, ar aplinkiniai jam geri, ar blogi, o perimdamas jų požiūrį į save pradeda suvokti, koks jis pats - geras ar blogas.
Bręsdamas jis vienokį ar kitokį vertinimą girdės iš tėvų ir apie penktus šeštus savo gyvenimo metus jau tvirtai vadovausis nuostata: "Man gera, pasaulis nuostabus, o aš padarysiu jį dar geresnį", arba: "Man bloga, pasaulis šlykštus, kada nors atkeršysiu (dar nežinau kam, gal net sau pačiam)."
Vėlesni suaugusio žmogaus sprendimai remiasi panašiomis vaikystėje išugdytomis nuostatomis, kurių nėra daug. Todėl jas atpažinti gana lengva. Pakanka įvertinti, kas labiau dera prie žodžio "aš". Išsiaiškinti, ar tinka jausmai ir mintys, reiškiantys "šaunuolis, laimingas", ar - "nevykėlis, vėpla". Tą patį reikėtų padaryti su žodžiais "kiti", "jie" arba "tu".
Aš geras, tu geras.
Tai veiklios asmenybės, gyvenančios visavertį gyvenimą, nuostatos. Taip žvelgiantis į pasaulį žmogus sako: "Aš ir tu - šaunūs žmonės, todėl, pabaigę mūsų įdomius ir svarbius darbus, galėtume drauge maloniai praleisti laiką." Taigi nei darbe, nei po jo neatsiras priežasčių jaustis neįvertintam, nekils noro žeminti kitą ir aukštinti save.
Kitokios nuostatos - tai didesnis ar mažesnis nutolimas nuo teigiamai save vertinančio princo, kuris apsuptas pagarbos vertų žmonių, savijautos, artėjimas prie save varlei prilyginančio žmogaus savijautos ir savęs bei kitų kaltinimo.
Aš geras, tu blogas.
Tokia nuostata itin veiksminga, kai reikia nutraukti santykius. Vargu ar nuolat juos nutraukiantis žmogus turės tikrų draugų, sulauks paramos ir palaikymo. Daug dažniau jis jausis įžeistas ir nuskriaustas ar bent negavęs to, kas jam esą tikrai priklauso. Tokie rengia kryžiaus žygius prieš kitatikius, nepakenčia kitos nuomonės, nes laiko ją "blogųjų" gudriai suregzta intriga ir nuolat piktinasi aplinkinių nedorovingumu.
Aš blogas, tu geras.
Tai žmogaus, nuolat apimto depresijos, manančio, kad jį persekioja nesėkmės, bandančio neišsišokti, būti kaip visi, nuostata. Jis mano esąs blogas ir menkas, o todėl neturįs teisės į džiaugsmą bei malonumus. Jis lengvai paklūsta kitam, nes suvokia tą kitą kaip geresnį ir išmintingesnį. Todėl ir vadovaujasi ne savo, bet to "geresniojo", t. y. vado, partijos ar bent sutuoktinio požiūriu. Suprantama, kad gyvendamas kito galva jis daug laimės nepatiria, todėl nuolat įsitikina savo menkumu.
Aš blogas, tu blogas.
Tai nusivylusio savimi, kitais ir likimu žmogaus nuostata. Tas, kuris ja vadovaujasi, žino, kad jei kur ir yra tikrai gerų žmonių, tai labai toli. O šalia jo - tik tokie pat kaip jis nevykėliai. Jis žino, kad nuodėminga ar gyvuliška prigimtis visada persvers proto bei dvasingumo pradą, ir savo pesimistinį požiūrį į pasaulį pagrindžia tvirčiausiu argumentu - pripažįsta, jog ir pats yra niekam tikęs. Toks žmogus gerai žino, kad tas, kuris šiandien juokiasi, rytoj verks. Galiausiai padaro nuoseklią išvadą: "Aš blogas, tu blogas, tai kodėl to tuščio ir nykaus gyvenimo sparčiau neužbaigus." Ir įvairiais būdais - alkoholiu, narkotikais ar kaip nors kitaip - stengiasi jį sutrumpinti.
Aš, tu ir jie
Nuostatų į save ir kitus palyginimo idėją galima plėsti. Ją galima susieti su nuostata į tuos, kuriuos santykinai pavadinsime "jie", t. y. žmones, kuriuos laikome tolimesniais nei tas, į kurį galime kreiptis "tu".
Aš geras, tu geras, jie geri.
Tai žmonių, išugdytų demokratinėje visuomenėje, nuostata. Jie nori bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio, mielai kviečia į svečius kitos kultūros atstovą, nes nori jį pažinti ir laiko geru bei įdomiu. Besilaikantieji šios nuostatos tvirtina, kad myli visus žmones, ir atrodo įtartini tiems, kurie kam nors priskiria "minusą".
Aš geras, tu geras, jie blogi.
Visa politinė demagogija remiasi šia nuostata: "Aš geras, todėl turi manęs klausyti, tu geras, nes klausai. Jie blogi, todėl mes jiems parodysime, nuo jų ginsimės ir t. t." Geriausiu atveju tie kiti, tie "jie" laikomi įtartinais ir privalo parodyti savo gerąsias savybes, o tam padaryti pakanka pripažinti vertinančiojo pranašumą.
Aš geras, tu blogas, jie geri.
Tai žmogaus, kuris bando valdyti artimuosius ar pavaldinius teigdamas, kad jis ypatingas, ir bet kuris "geras" tai suprastų bei įvertintų. Tik jo "blogi" artimieji to nesugeba, todėl turi pasikeisti.
Panaši pozicija šiandien nuolat skelbiama iš televizoriaus ekrano. Kai diskusijoje pritrūksta argumentų, pareiškiama: "Visame pasaulyje daroma taip!" Drauge leidžiama suprasti, kad žinantysis, kaip dera daryti, yra protingas, doras, geras, jog kažkur yra puikūs, geri, išmintingi žmonės, tik čia susirinko neišmanėliai.
Jeigu "išmintingi nurodymai" ir toliau atmetami, lengva pereiti į poziciją "aš geras, tu blogas, jie blogi" - tokia yra pati parankiausia visuotinei pasaulio kritikai.
Nekaip jaučiasi ir žmogus, kuris vadovaujasi nuostata: "Aš blogas, tu geras, jie blogi". Jis viliasi, kad "gerasis" įvertins padlaižiavimą ir apdovanos jį, o ne kitus - dar blogesnius.
Prasčiausios, be abejo, yra likusios nuostatos, kai ir sau, ir aplinkiniams priskiriami "minusai", kai vadovaujamasi požiūriu - žmogaus prigimtis ydinga, gerų žmonių nėra ir negali būti.
Nuostatos, sėkmė ir pajamos
Kūdikis gali užaugti daug kuo. Jau po kelerių gyvenimo metų galimybių pastebimai sumažėja, nes vaikas diena iš dienos girdi tėvų nurodymus, kurie "programuoja" jo elgesį ir jausmus. Pavyzdžiui, mama paima vaikutį iš darželio ir klausia: "Ar klausei auklėtojos? Ar buvai geras?" Vaikas įsidėmi: būti geram, vadinasi, klausyti vyresniųjų. Suaugus jam bus nelengva tapti savarankiškam.
Vaikystėje įgytos nuostatos įvertinti tai, kas gera ir kas bloga, patį save bei kitus yra svarbi mūsų pasaulėjautos dalis, ir jos turi būti nuolat patvirtinamos. Darbais tai padaryti sunkiau nei žodžiais, todėl pasikalbėjimai lengvai telpa į bandymus nuolat patvirtinti kurią nors iš čia aprašytų schemų.
Valdžia netikusi, jaunimas paleistuvauja, kaimynai triukšmauja, kainos kyla, politikai vagia ir kitos panašios temos tereiškia, kad kiti yra blogi. Reikėtų daryti taip, o ne kitaip, priimti tokius, o ne kitokius įstatymus, bausti ar išteisinti - tai tos pačios nuostatos išplėtojimas, priduriant, kad esu geras ir geriau už kitus numanau, kaip netikusį pasaulį sutvarkyti.
Harvardo universiteto psichologai analizavo arti trijų tūkstančių pokalbių ir susiejo tiriamiesiems būdingą požiūrį su jų pajamomis ir gyvenimo kokybe.
Paaiškėjo, kad pozityviai vertinantys save ir kitus žmonės uždirba vidutiniškai trečdaliu daugiau nei jų bendrapiliečiai ir labiausiai džiaugiasi gyvenimu. Tiesa, itin turtingų žmonių tarp jų buvo palyginti nedaug.
Turtuoliai dažniau priklausė tiems, kurie vadovavosi nuostata: "Aš geras, tu blogas." Nors apskritai šios grupės atstovų pajamos tik šiek tiek viršijo vidurkį. Kita vertus, tarpasmeninių santykių problemų - skyrybų, konfliktų darbe ir panašiai - jie turėjo dvigubai daugiau nei kiti.
Likusieji nei gyvenimu džiaugėsi, nei normaliai uždirbo.
“Obuolys nuo obels netoli rieda”, – sako patarlė. Psichologas pasakytų – vaiko ateitis daug kuo priklauso nuo nurodymų, kuriuos jis girdėjo iš tėvų.
Tėviškų pamokymų prasmė
Visi tėvai ir motinos nori, jog jų vaikai užaugtų laimingi. Bet šeimyninio auklėjimo rezultatai neretai nuvilia. Tada kaltinami blogi uošvės genai, tėvui prikišamas nepakankamas rūpinimasis vaiku, motinai – pernelyg didelis atlaidumas ir, galiausiai, kaip visų blogybių šaltinis – netikę draugai. Dar galima imtis aptarinėti sudėtingus bausmių ir paskatinimų ar kitokių “pedagoginių” triukų klausimus. Tačiau retai kada tėvai susimąsto, ką jie iš tikro sako vaikui, kokias gyvenimiškas “instrukcijas” jam suteikia.
Atidžiau pažvelgę į tėvų pamokymus vaikui pastebėsime, kad tėvas ar motina gali norėti pasakyti visai ką kitą nei pasakys, o vaikas jų nurodymą išgirs savaip.
Antai motina aptiko paauglio sūnaus kambaryje išgertą alkoholio butelį ir su ironija sako: ”Ar ne per anksti pradėjai išgėrinėti?” Motina mano, jog jos žodžių prasmė – nenoriu, jog vartotum alkoholį. Tačiau iš tikro ji teiraujasi – ar nesi pernelyg jaunas gerti. Drauge tarsi tvirtina: “Alkoholis yra suaugusių pramoga.”
Ką iš šio pamokymo išgirs sūnus? Išgirs štai ką: girtauti – vyrų užsiėmimas, o tu dar vaikas. Paauglys nori būti suaugusiu, o kaip juo tapti, motina jam ką tik pasakė.
Pašaliniam klausytojui ir motinai atrodo, kad jos priekaištai protingi ir pagrįsti, tačiau vaikai vadovaujasi savita logika. Kuo jaunesni, tuo labiau ji neįprasta, o kartais ir nesuvokiama suaugusiam, todėl jų mintys mums neretai atrodo netikėtos ir originalios.
Politika ir vaikai
Visi tėvai labiau ar mažiau perteikia vaikams savo pažiūras. Taigi ir politines pažiūras. Sirakūzų universiteto (JAV) profesorius A. Brooks‘as pabandė sužinoti, kiek vienokios ar kitokios tėvų pažiūros lemia vaikų laimę ir kodėl.
Jo nuomone, amerikiečius tėvus galima suskirstyti į dvi grupes. Sąlyginius „dešiniuosius“, kurie labiau pasikliauna asmenine piliečio iniciatyva nei valstybės globa, orientuojasi į tradicines vertybes, o todėl dažniau lanko bažnyčią ir pritaria registruotai santuokai, ir sąlyginius „kairiuosius“, norinčius didesnės valstybės atsakomybės už savo piliečius, abejingus tikėjimui ir labiau nei santuoka besižavinčius neregistruotu vyro ir moters sugyvenimu, kurį laiko asmeninės laisvės išraiška. Suprantama, toks politinių pažiūrų skirtymas veikiausiai netiktų Japonijai, Švedijai ar Lietuvai.
A.Brooks‘o duomenimis, „dešinieji“ yra laimingesni nei “kairieji“. Amerikiečiai, kurie priskirti prie "dešiniųjų", beveik du kartus dažniau pasakė, kad yra "labai laimingi", negu tie, kurie laikė save "kairiaisiais" (atitinkamai 44 ir 25 proc.).
A.Brooks mano, kad tai lemia aiškesni šeiminiai ryšiai, socialinis ir psichologinis palaikymas religinėje bendruomenėje ir atitinkamas auklėjimas, kurio nuostatos tarsi keliauja iš kartos į kartą. Tokiam auklėjimui būdinga tai, kad tėvai dažniau patys prižiūri savo vaikus, o todėl daugiau laiko praleidžia su jais. Taigi ir perteikia savo esmines pasaulėjautos nuostatas – sąžiningai dirbantis ir besilaikantis visuomenėje priimtų taisyklių gali sėkmingai gyventi. Tokios nuostatos gerai dera su optimizmu bei pozityviu požiūriu į savo šalį. Sąlyginiai „kairieji“, A. Broks‘o nuomone, dažniau yra pesimistai, teigiantys, kad stresas, neteisybė, ekonominė sistema gniuždo asmenybę.
Lietuviška kasdienybė
Remiantis „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, 60 proc. Lietuvos gyventojų sakė, kad jie yra patenkinti gyvenimu, 39 proc. – kad yra nepatenkinti. Abu šie požiūriai tiesiogiai ir netiesiogiai perduodami vaikams, kuriuos myli visi. Todėl tėvai ir seneliai tarsi susitarę tvirtina – „mums svarbiausia šeima ir vaikai, dėl jų darome viską, ką galime“. Dėl geresnės vaikų ateities jie ir dirba tiek, kiek pajėgia, ir dar daugiau – netaupo pinigų vaikų ugdymui bei emigruoja vildamiesi, kad bent vaikai gyvens „kaip žmonės“.
Lietuva, regis, yra pavyzdinės meilės vaikams kraštas. Tačiau Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) atliktas tyrimas atskleidė, kad Vaiko gerovės indeksas Lietuvoje žemiausias lyginant su kitomis ES valstybėmis. Negana to, Lietuvos vaikai (Europos Komisijos apklausos duomenis) yra ir patys nelaimingiausi ES.
Gal kartais šio meilės vaikams ir nelaimingos vaikystės paradokso paaiškinimas slypi tose nuostatose, kurios ugdomos vaikuose?
Retorinis klausimas: „Ar gali būti laimingas vaikas, kuris nuolat „programuojamas“ nesėkmei, kuris nuolat iš TV ekrano girdi tyčiojamasi iš krašto, kuriame gyvena, kuriam artimi ir brangūs žmonės teigia, kad sąžiningi vargsta, o sukčiai klesti, kuris žino, kad iš „nelaimingos aplinkos“ būtina kuo skubiau išvykti į užsienį?
Ko nedera sakyti? Ką reikėtų nuolat kartoti?
Psichologas J.Field’as atliko paprastą, bet daug ką paaiškinantį eksperimentą. Pirmųjų klasių vaikai gavo užduotį – pereiti siauru suoleliu. Maždaug kas penktas neišlaikydavo pusiausvyros ir turėdavo nuo jo nušokti. Tačiau jeigu mokytojas draugiškai perspėdavo kiekvieną pirmokėlį sakydamas: “Atsargiau”, užduoties neatlikdavo kas trečias. Įspėjimas tapdavo būsimos nesėkmės prognoze ir vaikas nesąmoningai bandydavo elgtis taip, kad ji išsipildytų.
Tėvams derėtų dažniau prisiminti šį eksperimentą ir atsisakyti tokių nurodymų:
- Kiek kartų reikės kartoti? (Argi vaikas žino kiek, bet pradeda nutuokti, jog vieno paliepimo negana.)
- Ar nesupranti? (Jeigu mama sako, kad nesuprantu, tai greičiausiai jos nurodymas labai sudėtingas ir nesuprantamas).
- Visi vaikai kaip vaikai, o tu… (Esu ne toks kaip kiti, taigi galiu elgtis kitaip nei tie gerieji vaikai.)
- Nelįsk, jei nesugebi… (Daugiau tikrai nemėginsiu… plauti indų, valyti dulkių ir pan.)
- Ar sunku prisiminti? (Dabar jau žinau, kad sunku. Todėl ir kitą kartą pamiršiu.)
Tėvai turėtų prisiminti, kad nėra vaikų, kurie nenusižengia ar nesuklysta. Tėvai neturi jų girti už klaidas. Tačiau skirti bendrą vaiko vertinimą ir atskiro jo poelgio vertinimą irgi būtina. Griežtai pasmerkus netikusį poelgį, vaiką reikia vertinti teigiamai ir suteikti jam galimybę pasitaisyti.
Todėl tėvams derėtų dažniau kartoti vaikams:
- Nutarkime drauge. (Bendrą sprendimą vykdyti norisi daug labiau nei protingą kito paliepimą.)
- Mano gražuole, mano išminčiau. (Nuo mažumės žinanti, jog yra graži, užaugusi džiaugsis komplimentais, bet dėl jų nedarys kvailysčių; patikėjęs, jog yra protingas, protingai ir elgsis.)
- Čia tai gerai sugalvojai. (Vaikas padarys išvadą - moku galvoti.)
- Tikrai sugebėsi. (Vaikui beliks šią prognozę pateisinti.)
- Mūsų vaikai tiesiog angelai, o štai kaimynų… (Ar geriau, jog kaimynai pavydėtų gerai išauklėtų vaikų, ar geriau turėti pavyzdį, kurios vaikai niekada nepasieks?)
Taigi tėvams, norintiems, jog jų vaikas užaugtų laimingas, derėtų retkarčiais pasvarstyti, kas atsitiks, jei vaikas pažodžiui, tiksliai vykdys jų nurodymus, jei taps tokiu, kokiu jis nuolat vadinamas. Be to, jiems tektų rimtai apsvarstyti, ar siūlyti savo vaikams nuostatą „čia nieko nepasieksi“, ar kitą – „gyveni nuostabiame krašte, kuriame susikursi tokį gyvenimą, kokio norėsi“.
Dr. Gediminas Navaitis. Gyventi laimingoje šalyje prestižiška?
2012-01-15 11:33 Be temos | 3 komentarų »
viską sau gali leisti ir užimantis aukščiausią padėtį, kad vienaip elgtisn
edera, o antraip –prestižiška. Šiandieną kalbama ne tik apie žmonių, bet ir
apie kompanijų, organizacijų ar net valstybių prestižą. Kai kurios nors
turtingos šalies finansinio skolinimosi reitingas sumažėja jos valdžia skuba
paaiškinti, kad jokių neigiamų pokyčių ekonomikoje neįvyko, kai korupcijos
indeksas paauga – ji užsimena, jog šis indeksas tai tik paskalų
apibendrinimas.
Būti laiminga šalimi irgi tampa prestižiška. Vis dažniau valstybių vadovai
skelbia, kad pradęsia šalia BVP (bendro vidau produkto) nemažiau svarbu
išmatuoti ir NLI (nacionalinį laimės indeksą), kad tokie matavimai turėtų
tapti felicitarinės (lot. „felicitas“ – laimė) politikos pagrindu, padėti
įvardinti konkrečias sritis, į kurias turi būti nukreiptos visuomenės
pastangos, tapti orientyru, padedančiu pasirenkti politinių, ekonominių,
socialinių veiksmų prioritetus.
Laimės, pasitenkinimo gyvenimu tyrimai atliekami ne tik lokaliai, bet ir
nacionaliniu mastu leidžia palyginti atskirų šalių piliečių gyvenimą.
Neseniai tokį tyrimą atliko visame pasaulyje apklausas vykdanti bendrovė
„Gallup“. Ji prašė tiriamųjų įvertinti ir kasdieni nius išgyvenimus , ir
bendrą pasitenkinimą gyvenimu skalėje nuo 1 iki 10 balų. Laimingieji
priskirti prie klestinčių, ne tokie sėkmingi – prie kovojančių su sunkumais,
o nepatienkinti gyvenimu – prie kenčiančiųjų.
„Gallup“ tyrimas nustatė, kad laimingiausi pasaulyje žmonės gyvena
Skandinavijos šalyse. Į laimingiausių pasaulyje šalių sarašo pirmasias
vietas tuką pateko Danija, Suomija, Norvegija, Švedija, Olandija,
Šveicarija.
Beje, laimingiausių šalių sąraše Danija atsiduria nebe pirmąsyk. 2008 metais
ši šalis buvo pirmoji Pasaulinės vertybių apžvalgos (World Values Survey)
sąraše. Danai buvo pripažinti laimingiausiai planetos gyventojais ir 2006
metais Leisterio (Didžioji Britanija) universiteto tyrime.
Aptariamas tyrimas parodė, kad piliečių laimė priklauso ne tik nuo turto.
Antai, tik 14 ir 15 vietose pagal laimingumą atsidūrė ganėtinai turtingos
šalys JAV ir Austrija, o Vokietijai teko 33, Prancūzijai – 44 vietos.
Lietuva šiame sąraše yra 63-čia (25 proc. klestinčių, 57 proc. – kovojančių,
18 proc. – kenčiančių). Tarp ES šalių nelaimingiausi jaučiasi bulgarai: čia
„kenčia“ net 36 proc. apklaustųjų.
Pagal „Gallup“ tyrimą daugelis nelaimingiausių pasaulio šalių yra Afrikoje.
Paskutinis (155-tas) tirtų valstybių sąraše Togas. Čia laimingų žmonių tik 1
proc.
Pasaulyje atliekama gausybė įvairiausių apklausų ir tyrimų. Apie vienus iš
jų praneša žiniasklaida, kiti nesulaukia jos dėmėsio. Apie vienas diskutuoja
valstybių vadovai ir piliečiai, kitos domina tik specialistus.
Oksfordo universiteto psichologas K. Graham‘as pabandė išsiaiškinti kiek
apie valstybės padėtį laimingų šalių saraše informuoti jų piliečiai. Galima
buvo numanyti, kad turinti kuo pasigirti valdžia nepamiršo apie tai nuolat
priminti. K. Graham‘as teigia, kad jo tyrimas patvirtino: laimingesni žino
gyveną laimingame krašte, tie kuriems laimės pritrūko apie jos matavimus
dažniausiai menkai informuoti.
Kita vertus, laimingos šalies vardą turėti nori visi. Netgi stalinistinė
Šiaurės Korėja. Jos televizija neseniai paskelbė sąrašą šalių, kurių
piliečiai jaučiasi laimingi. Iš jo paaiškėjo, kad tikras rojaus kampelis yra
kaimyninė Kinija. Pagal pasitenkinimą gyvenimu lygiu Kinija gavo 100 balų iš
100. Antrąją vietą Pchenjano televizija, kukliai, paskyrė Korėjos liaudies
demokratinei respublikai (98 balai). Toliau rikiavosi Kuba (93 balai),
Iranas (88), Venesuela (85). O pietinė KLDR kaimynė – Pietų Korėja – su 18
balų tesugebėjo užimti vos 152 vietą. Bet ir ši nelaimingoji gerokai aplenkė
paskutinę 203 vietą užėmusias Jungtines Amerikos Valstijas, kurios
tesurinko tik 3 balus.
Tiesa, Pietų Korėjos žiniasklaida pranešė, kad jos žurnalistams nepavyko
rasti pilno laimingųjų šalių sąrašo. Jokių džiaugsmingų naujienų dėl
pirmosios vietos nepateikė ir Kinijos politikai.
Galima vertinti Šiaurės Korėjos bandymus bent informacinių pranešimų lygyje
konkuruoti su laimingomis visuomenėmis kaip komunistams būdingą jumoro
jausmo stoką. Tačiau akivaizdu, kad toje valstybėje kažkuris aukšto rango
valdininkas valdžia jau yra girdėjęs apie felicitarinę politiką. Lietuvos regis tokių nerasta.
-"Laimės ekonomikos" tikslas - kurti labiau patenkintų gyvenimu žmonių visuomenę. Laimė, be abejo, susijusi ir su meile. Visi žino, kad tikra meilė nesivadovauja merkantiliškais išskaičiavimais, todėl nieko bendro su finansais neturi. Daugelis romantiškų istorijų, kurias mums siūlo literatūra ir televizija, kalba apie jausmų pergalę prieš pinigus.
-Istorijų siužetas vis toks pat: mergina verčiama rinktis turtingą senį, o svajoja apie gražų ir kilnų vaikiną. Galiausiai įsimylėjėliai įveikia bjaurias intrigas, laimingi žvelgia vienas kitam į akis ir kaip papildomą prizą gauna… pinigų. Dažniausiai paaiškėja, kad vargšas muzikantas yra vienturtis milijonieriaus sūnus arba netikėtai - bet tikrai pačiu laiku - radęs lobį ar aukso gyslą.
Vedę ir įsimylėję laimingesni
Vedę žmonės yra labiau patenkinti gyvenimu nei vieniši arba išsiskyrę. Tokios išvados buvo padarytos apklausus apie 16 tūkst. atsitiktinai atrinktų suaugusių amerikiečių.
Tyrime žmonių buvo klausiama, ar jie jaučiasi laimingi ir ko jiems reikia, kad būtų laimingi. Daugelis atsakė, kad laimingam gyvenimui jiems būtinas pasitenkinimas šeimos, meilės ir intymiais ryšiais.
Laimingų žmonių šiame tyrime rasta 56 procentai. Teigusių, kad yra visiškai nelaimingi, buvo 16 procentų. Tyrimo duomenys atskleidė, kad tarp tų, kurie per praėjusius metus neturėjo jokių artimų ryšių, labai laimingi teigė esantys 29 proc., o visai nelaimingi - 11 procentų.
Panašių apklausų įvairiose pasaulio šalyse atliekama gana daug. Šis tyrimas įdomus ekonominiu aspektu. Jo duomenys suteikia galimybę išsiaiškinti sąsajas tarp vis dar palyginti neištirtų dalykų, susieja pajamas, artimus ryšius ir pasitenkinimą gyvenimu.
Meilė ir pinigai
Nors meilė daugeliui yra ne tik malonumo, bet ir fizinės bei dvasinės sveikatos šaltinis, tačiau tiesiogiai jį susieti su laime ne visada pavyksta. Dar sudėtingiau nustatyti, kokį poveikį artimiems santykiams ir su jais susijusiai dvasinei gerovei daro ekonominės aplinkybės, žmogaus pajamos. Vis dėlto minėti tyrimai leido JAV psichologui S.Doesui pateikti kai kurias įžvalgas apie finansinio ir seksualinio pajėgumo sąsajas.
Visiems aišku, kad vienas kitas milijonas gali daryti įtaką ir švelniausiems jausmams. S.Doesas pamėgino šį faktą nagrinėti antraip - nustatyti, ar iš žmogaus artimų santykių galima spręsti apie jo laimę ir būsimus finansinius laimėjimus. Jo prielaida gana pagrįsta - sugebantis įveikti kliūtis, laimėti žmogus paprastai bus geresnės nuomonės apie save nei tas, kuriam nuolat nepasiseka. Todėl finansiškai klestintis vyras dažnai yra patenkintas savimi, o drauge tiki, kad ir kitose srityse - sporte, medžioklėje, meilėje - jis veiks sėkmingai.
Nors akivaizdu, kad gebėjimas tvarkyti finansus tikrai nėra tapatus patrauklumui, tačiau pasitikėjimas savimi kartais tampa svarbesnis už sugebėjimus. O pasitikėjimo stoka, pernelyg atidus ir baugštus savo ir draugo/draugės reagavimo stebėjimas gali tapti santykių sunkumų prielaida.
Jeigu po šių samprotavimų padarytume banaloką išvadą, kad sugebantis aprūpinti šeimą vyras labiau pasitiki savimi, o todėl turi trupučiuką mažiau šeiminių problemų nei tas, kuris save menkiau vertina, tai skaitytojai ne ką naujo sužinotų.
Tačiau remiantis nusakytais samprotavimais galima numanyti, kad mokantys tvarkyti pinigus vyriškiai kiek kitaip kurs artimus santykius nei skurstantieji. Belieka sužinoti, kuo gi jų elgesys skiriasi. Ir turėsime savitą testą, leidžiantį pagal vyro elgesį įsimylėjus prognozuoti jo finansines perspektyvas.
Būsimo turtuolio įpročiai
S.Doesas siūlo "romantinį-finansinį" vyro įvertinimą iki santuokos. Jo nuomone, tam pakaktų apžvelgti kelis kriterijus.
Pasimatymų laikas. Vyras, kuris renkasi rytinį pasimatymą, sunkiau susikaupia darbui (nebent dirbtų naktinėje pamainoje). Jis aiškiai praneša, kad meilė ir kiti malonumai jam svarbiau už karjerą.
Pasimatymų dažnumas. Pasitikintis savimi ir turintis svarbių tikslų vyras tikisi, kad meilės džiaugsmai jo neaplenks, todėl nesijaučia taip, lyg tuoj praras paskutinę galimybę susitikti su geidžiama moterimi. Jį patenkintų pora susitikimų per savaitę. Be to, jam labiau rūpi pasimatymo kokybė nei kiekybė, todėl jis stengiasi, kad kiekvienas pasimatymas būtų įsimintinas.
Išradingumas. Vyras, kuris ateityje taps turtingas, nebūna visiškai patenkintas ir nesako: "Daugiau nieko nenorėčiau." Jis vis bando įsiūlyti naujų nuotykių, kelionių ar pramogų. Kita vertus, šios bei kitos įdomybės jam greičiau ir nusibosta. Todėl, kartą pabandęs, jis vėl mielai renkasi įprastą bendrą poilsį - vakarienę prie televizoriaus. Bet jei draugė nenorės nieko naujo išbandyti, labai įsižeis.
Glamonės. Aiškiai skiriasi galinčių praturtėti ir bandysiančių skolintis tam, kad grąžintų skolą, apsikabinimai po pasimylėjimo. Būsimiems milijonieriams patinka, kai draugė juos švelniai apkabina ir padeda galvą jiems ant peties. Tas, kuris mėgsta pats apsikabinti mylimąją ir užmigti ant jos krūtinės, turi mažesnius šansus pasiekti materialinę gerovę.
Kiekvieną iš suminėtų elgesio ypatumų galima įvertinti 10 balų ir pasidžiaugti malonumu, rašant pažymį (10 balų reikštų "visada", o 1 balas - "niekada"). Suprantama, save ar artimuosius vertinti visada keblu. Tačiau jei bendras įvertinimas viršys trisdešimt balų, labai tikėtina, kad vyras, surinkęs tiek balų, kad ir kuo užsiimtų, pinigai patys plauks jam į rankas. Nuo 10 iki 25 balų rezultatas reiškia, kad veikiausiai nei jachtos, nei vilos Kanaruose nepavyks įgyti, bet sau ir šeimos išlaikymui pinigų nepritrūks. Jeigu surinkta mažiau nei 10 balų, tiktų prisiminti priežodį: "Ne piniguose laimė."
Suprantama, kad tokie tyrimai ir skaičiavimai kartais daugiau pasižymi humoru nei moksliniu tikslumu. Kita vertus, jie yra tarsi atsvara vargo ir kentėjimų nuostatoms, kurios dažnai sukelia daugiau rūpesčių nei realūs sunkumai.
Šiandien be televizijos nebeįsivaizduojame savo gyvenimo. Ji užpildo sutuoktinių vakarus ir netgi auklėja vaikus, bendrauja su vienišais, linksmina susirinkusius į šeimos šventes, perša įvairiausiais gėrybes ir paslaugas.
Suprantama, kad televizorius, tapęs kone kiekvienos šeimos visateisiu nariu, sulaukė ir mokslininkų dėmesio. Ypač tų, kurie bando rasti kelius laimingesnės visuomenės link. Pirmiausia aiškinamasi, kas ir kiek laiko žiūri į televizoriaus ekraną bei kokį džiaugsmą patiria tai darydamas.
Nustatyta, kad išsivysčiusiose šalyse televizoriui skiriama vis daugiau laiko. Šveicarų mokslininkai Bruno ir Klaudija Frej‘ai pateikia duomenis, kurie rodo – europiečiai prie TV ekrano praleidžia vidutiniškai 3,5 val. per dieną, o JAV gyventojai net 4 val. Yra nemažai žmonių TV žiūrėjimui skiriančių daugiau laiko nei darbui.
Kokiomis psichologinėmis savybėmis pasižymi šie, didžiąją savo laisvalaikio dalį neatsitraukiantys nuo televizoriaus ekrano, žmonės?
Psichologo T. Schelling‘o nuomone, juos vienija įvairių gebėjimų stoka. Todėl jie ir renkasi veiklą, kuriai reikia mažiausiai pastangų. TV stebėjimui nereikia planuotų išlaidų, numatyti maršrutą kaip kad kelionėms, nereikia gebėjimų, be kurių nepavyktų žaisti krepšinio ar golfo, nereikia bendravimo įgūdžių, kurie praverstų kokiame nors klube. Jis taip pat pastebi, kad pernelyg ilgas TV stebėjimas tapatus priklausomybei. Priklausančiam nuo ko nors įdomu tik „tai“, suteikia malonumą tik „tai“, svarbiausia yra tik „tai“. Vietoj „tai“ galima įrašyti daug ką – narkotikus, alkoholį, tabaką. Galima ir televiziją,
Priklausomybę turintis žmogus paprastai mano esąs laisvas ir galįs bet kada jos atsisakyti. Žvelgiant iš šalies, atrodo kitaip. Daugelio anekdotų tema – šeimyniniai barniai dėl TV pultelio tik patvirtina, kad yra ne vienas, kuriam išleisti jį iš rankų, atiduoti kitam tolygu pralaimėjimui, skaudžiai netekčiai.
Priklausomas nuo ko nors žmogus iš tikro nėra laimingas, bet kartais patiria malonumą. JAV atliktas tyrimas, kuriame lyginta, kiek žmogų gali pradžiuginti įvairios veiklos. Jos vertintos balais – nuo 0 (jokio malonumo) iki 10 (džiūgavimas ir euforija). Tyrimas parodė, kad žmogus, leidžiantis laisvalaikį taip kaip mėgsta ir kaip jam yra įprasta, vidutiniškai surenka 7 balus. Televizoriaus žiūrėjimas suteikia 4,2 balo.
TV nesuteikia daug malonumo, todėl lengva numanyti, kad žmonės, žiūrėję televizorių mažiau nei pusvalandį per dieną, buvo akivaizdžiai laimingesni nei kiti. Tyrimai vienareikšmiškai patvirtino – kuo ilgiau žiūrimos TV laidos, tuo menkesnis pasitenkinimas gyvenimu. Nors tokia išvada dar turėtų būti tikslinama, nes galima įtarti, kad žmones ne todėl yra nelaimingi, kad žiūri TV, o nelaimėliai tiesiog neturi kitų pramogų. Vis dėlto jeigu kas į TV ekraną spokso daugiau nei 5 val. per dieną, drąsiai galima teigti – jis nusivylęs ir savimi, ir aplinkiniais.
Lietuvos piliečiai nėra itin laimingi. 2008 metais buvo paskelbti tyrimo „World Database of Happiness“ duomenys. Pagal juos Lietuva atsidūrė 26-oje vietoje iš 27 ES narių. Savo gyvenimo kokybę lietuviai įvertino 4,9 balo iš 10. Nelaimingesni buvo tik bulgarai, kurių to meto laimės indeksas – 4,4.
Todėl nestebina, kad lietuviai, kaip rodo minėtasis tyrimas, vidutiniškai žiūri televizorių kone 4 valandas (207 minutes) per dieną. Vyrai tai daro kiek mažiau – 188 minutes, o moterys – 223. Turintieji aukštąjį išsilavinimą televizija domisi mažiau nei turintieji tik aukštesnįjį. Pensininkai dviem penktadaliais ilgiau nei jaunimas.
Liūdniausiai turbūt gyvena našliai ir našlės. Jie yra ir absoliutūs TV stebėjimo rekordininkai – kasdien vidutiniškai 305 minutės. Tikėtina, kad smarkiai užsiėmę ir randantys nemažai pramogų yra studentai ir studentės. Jie televizijai teskiria 115 minučių.
Skaičiai pakankamai iškalbingi ir skatina nors retkarčiais sau užduoti klausimą: „Jei būčiau tikrai laimingas (-a), ar skirčiau savo laiką TV žiūrėjimui, o gal užsiimčiau kuo kitu?“ Ir, žinoma, pamėginti gyventi taip, kaip gyvena mūsų įsivaizduotasis sėkmingas, mylimas ir mylintis, sveikas ir linksmas, t.y. laimingas žmogus.
Visiems ezoteriniams mokymams, burtams ir užkalbėjimams būdinga nuostata: energija seka paskui mintį. Įsivaizdavęs save laimingą ir energingą, žmogus padidina galimybę toks ir būti. Įsivaizdavęs ligotą ir suvargusį, greičiausiai toks ir taps.
Nupūskime nemalonumus
Laimingas žmogus turi pasitikėti savimi. Ką reiškia “pasitikėti”? Nors pasitikėjimą savimi galime apibūdinti labai įvairiai, visgi neišvengsime palankios ateities vaizdinių paminėjimo.
Žmonės, kurie mano arba jaučia esą nelaimingi, nesąmoningai verčia save tokiais jaustis. Jie gana dažnai nenori suvokti akivaizdaus fakto, kad gyvena šiandien, ir nuo jų priklauso, ar šiandien jie galvos apie laimę, ją įsivaizduos, ar pasirinks kitą minčių ir fantazijų kryptį.
Neretai galvojama, kad pozityviam mąstymui reikia milžiniškų pastangų. Betgi jų reikia tiek pat, kiek žlugdančių vaizdinių kūrimui.
Retas verslininkas ateina į darbą nesiprausęs, nevalytais batais. Savo išore pasirūpina visi, tačiau mąstymo ir jausmų "higienos" daug kas nesilaiko. Ne vienas iš ryto irzlus ir piktas. Nors kartais net neturi šiai prastai nuotaikai paaiškinimo. Tiesiog dėl įsišaknijusio blogo įpročio vis kartoja ir atkartoja tuos pat negatyvius jausmus, tuos pačius pateisinančius samprotavimus ir juos sustiprinančius vaizdinius. Ir kiek pradeda panašėti į normalų žmogų tik po kelių cigarečių ar puodelio kavos.
Suprantama, jog tokiose būsenose sunku ne tik kurti laimę lemiančius burtus, bet paprasčiausiai gerai pasijusti. Sprendimas nėra sudėtingas - tereikia vieną vienintelę savaitę kas rytą apsimesti energingu ir patenkintu. Po savaitės apsimesti jau nebereikės. Seną nuotaikų įprotį pakeis naujas, malonesnis.
Surasti savigraužos priežastį ar kaltuosius, kurie supykdė, nėra sunku. Abejinga žmona, įkyri meilužė, viršininkas, reikalaujantis, jog dirbtume daugiau nei galime ir norime,žiniasklaida, nuolat bandanti manipuliuoti žmonėmis ir to siekdama siūlanti nusikaltimų bei katastrofų vaizdinius, ir šimtai kitų, nemažiau svarbių priežasčių stumia nepasitenkinimo savimi ir pasauliu jausmų link .
Ką daryti su šiomis ir panašiomis mintimis bei jas patvirtinančiais vaizdiniais? Juos reikia paprasčiausiai nupūsti. Nemažiau kaip dvidešimt kartų. Geriausiai atidarius langą, kad giliai įkvėptume gryno oro. Ir tuo pat metu įsivaizduoti, jog tai, kas neramino, nuskrenda tolyn. Spartu, lengva ir veiksminga. O atsikračius blogos nuotaikos galima imtis ir laimės talismano kūrimo.
Ramybės oazė
Pasakų burtininkas nuolat perkelia princą į stebuklingus sodus. Kol patirs įvairiausių nuotykių, ten jis pailsi ir geriau supranta save bei savo siekius. Kadangi su burtininku susitikti pavyksta retai, poilsiu ir ramybe tenka pasirūpinti savarankiškai.
Tam reikia atsiriboti nuo aplinkos, atsipalaiduoti ir pasirūpinti, kad bent 10 minučių netrukdytų telefono skambučiai ar kokie neatidėliotini reikalai. Pajutus, kad raumenys nebeįtempti, kad kvėpavimas lygus ir ramus, reiktų užsimerkti ir įsivaizduoti maloniausią metų laiką. Vėliau pamėginti mintyse išvysti sodą, kuriame išpuoselėti takeliai, kuriame galima pamatyti puikiai sutvarkytą kraštovaizdį ir gal net užuosti gėlių kvapus. Mintyse keliaujant šiuo sodu, prieinama jo siena, kurioje tvirtos, senovinės, apkaustytos plienu durys. Už jų yra kambarys, įrengtas pagal jūsų norus. Šiame kambaryje galima būti visiškai saugiu.
Slapti, tik jums skirti “vaizduotės apartamentai”, po keleto bandymų atsiras mintyse ir vaizduotėje vis lengviau ir lengviau. O tos penkios ar ir dešimt minučių, praleistų savo vaizduotės slėptuvėje, vis labiau ramins ir teiks atsipalaidavimą.
Labai pravartu įtemptą darbo diena turėti kelias minutes tikro poilsio.
Laimės talismano kūrimas
Laimės talismanas - tai jausmo, kad jums gera, ramu, kad pasitikite savimi susiejimas su kokiu nors daiktus. Kiekvienas yra patyręs sėkmės, lengvumo, laimės pojūtį, kai atrodė, jog viskas klojasi pagal mūsų norus. Šių jausmų ir pojūčių atkūrimas ir būtų laimės talismano kūrimo esmė.
Laimės talismano kūrimo kelias:
- pasirinkite daiktą (žiedą, pakabutį ar pan.), kurį norite paversti savo laimės talismanu;
- užsimerkite, mintyse atsidurkite jūsų “vaizduotės apartamentuose” ir jau būnant ten, atsipalaidavus bei pasijutus laimingu, energingu, pasitikinčiu savimi reikia švelniai liesti laimės talismanu virstantį daiktą;
- po to sektų kelios minutes ramybės ir atsipalaidavimo;
- ir vėl reikėtų pakartoti talismano kūrimą, dėmesį koncentruojant į malonius jausmus ir juos atitinkančius pojūčius.
Laimės talismanas - tai tarsi inkaras, kuris įtvirtina teigiamus išgyvenimus. Vėl jį palietus, atkuriamas ir sustiprinamas pasitikėjimas savimi ir džiaugsmas.
Ar galėtumėte padaryti sau didesnę ir geresnę kalėdinę dovaną ?
Nuo praėjusio amžiaus pradžios išsivysčiusiose šalyse turto pagausėjo du-tris kartus, tačiau laimingų žmonių padaugėjo vos keliais procentais. Priežasčių atotrūkiui tarp ekonominio augimo ir visuomenės laimės lygio galima rasti ne vieną. Suprantama, tai skatina ieškoti naujų raidos kelių.
„Ekonominis vystymasis buvo priemonė didinti gerovę, bet dabar to nebepakanka. Politikos tikslu turi tapti visuomenės laimė“, – tokiais žodžiais, pristatydama „Laimės politikos manifestą“, į visuomenę kreipėsi Pasaulinio gamtos fondo (PGF) Suomijos padalinio generalinė sekretorė Liisa Rohweder.
Manifesto autoriai tikisi, kad politikai ir visuomenė iš naujo įvertins, kuria kryptimi norima žengti toliau. Tokio apsisprendimo būtinybę sustiprina ir gilėjanti ekonominė krizė, kuri rodo, kad ankstesnis vien finansiniais skaičiavimais grįstas ekonomikos raidos kelias atsidūrė akligatvyje.
Išeitis iš akligatvio
„Laimės politikos manifeste“ konstatuojama, kad dabartinis socialinės-ekonominės raidos modelis nedidina to, ko žmonės labiausiai nori – laimės.
Manifeste visų pirma pažymima, kad šiuo metu žmonės eikvoja natūralius planetos išteklius apimtimi, 50 proc. viršijančia Žemės atkuriamąsias galias. Tai yra ekologinio deficito, kurį patirs ne tik ateinančios, bet ir dabartinė karta, priežastis. Todėl norėdami, kad Žemė būtų tinkama gyventi, turime iš naujo įvertinti tai, ką vartojame ir kaip šitos prekės yra pagamintos.
Tvari visuomenės raida, kuri atitiktų mūsų planetos galias, yra galima ir toliau didėjant gerovei. Tai įmanoma, jei ekonomika remtųsi naujomis aplinkosaugos technologijomis, jei būtų pereinama prie tokių gamybos metodų, kurie grindžiami perdirbimu ir pakartotiniu žaliavų panaudojimu. Netgi vartojimo nesiūloma mažinti, bet siūloma jį perorientuoti į paslaugas, nes tokiu atveju gyvenimo kokybė augtų sparčiau nei kaupiant daiktus.
Tradicinė politika rėmėsi nuostata, kad profesionalai padarys viską, ko reikia bendruomenei. Net jeigu jie tai sugebėtų, būtų prarastas bendrojo veikimo džiaugsmas, kuris labai dažnai lydi žmones jungiančią prasmingą veiklą. Ji yra ir pasitikėjimo kitais bei tikėjimo savais gebėjimais šaltinis, patenkina saviraiškos poreikius.
Tyrimai patvirtino, kad demokratinio dalyvavimo galimybė didina visuomenės laimės lygį. Todėl manifeste siūloma palaikyti ir skatinti tiesioginės demokratijos, savanorystės, labdaros, bendruomeniškumo tradicijas. Pripažinus tokios veiklos svarbą, nuosekliai tektų riboti profesionalių politikų ir valdininkų vaidmenį sprendžiant bendruomenių reikalus ir didinti piliečių teises bei atsakomybę.
Pasitikėjimas politika, o drauge ir visuomenės laimė išaugs, jei profesionalius politikus pakeis savarankiškos aktyvių piliečių grupės. Skatinant permainas šia kryptimi reikia atitinkamai keisti švietimo sistemos tikslus, ugdyti nebe konkuruojantį su kitais individualistą, o turintį bendros veiklos įgūdžių pilietį. Todėl manifesto autoriai kviečia kurti vadinamąją gerovės kultūrą, o laimingo gyvenimo šerdimi laikyti bendravimą su draugais, kaimynais ir šeima.
Apibendrinus manifesto idėjas galima pažymėti, kad jame, kaip ir kituose felicitarinės (lot. felicitas – laimė) politikos dokumentuose, siūloma matuoti tai, kas svarbu - t.y. visuomenės laimės pokyčius, remiantis šiais matavimais naujai įvertinti visuomenės tikslus ir remti prasmingą gyvenimą, skatinti bendruomeniškumą, suteikti daugiau savivaldos teisių piliečiams bei kurti subalansuoto vartojimo ir gamybos sistemas.
Esminė permaina
Daugelis dabar skelbiamų modernios laimės politikos idėjų yra ankstesnių vertybių perkainavimas. XX a. pradžios politikai vadovavosi nuostata, kad daugiau gaminantieji daugiau uždirbs ir galės daugiau vartoti, o todėl taps laimingesni. Atitinkamai buvo brėžiami ir visuomenės tikslai. Nuolatinis bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas, jų supratimu, turėjo užtikrinti ir visuotinę laimę. Toks raidos kelias tada nekėlė abejonių.
Visuomenės laimės lygio tyrimai verčia atsisakyti šių supaprastintų schemų, pripažinti žmogaus prioritetą. Šie tyrimai įrodė, kad ne gausesnė gamyba ir vartojimas yra laimės šaltinis, o laimingesnis žmogus sugeba našiau dirbti ir daugiau uždirbti. Todėl investicijos į žmogaus sveikatą, išsilavinimą, gerą savijautą, jo ryšius su aplinkiniais, pasitikėjimą jais ir savimi yra ekonominiu požiūriu sėkmingesnės nei investicijos į stakles, mašinas ar pastatus.
Ką apie laimės manifestą mąsto lietuviai?
Apie visuomenės problemas galima rašyti remiantis skaičiais, teorijomis ir faktų analize. Galima pasidalinti ir asmeniniais įspūdžiais.
Būdamas Seimo nariu susitinku su įvairiais žmonėmis. Susitikimų metų keliems šimtams žmonių pristačiau laimės politikos manifesto idėjas. Visiems jos atrodė patrauklios, o tie, kurie išsakė kritinių pastabų, tiesiog tvirtino, kad suomiai gyvena gerai ir todėl gali sau leisti samprotauti apie laimę. Taigi niekas nepasakė, kad idėja, jog valstybei dera skatinti bendruomeniškumą, skatinti žmones jungtis savitarpio supratimo ir palaikymo pagrindu, kuris remiasi kultūrinėmis vertybėmis, yra beprasmė ar ydinga.
Tyrimais patvirtintas faktas – ne daugiau uždirbantieji yra laimingi, bet laimingieji sugeba daugiau uždirbti – vis dar atrodo keistas ir ne visai suprantamas. Juo paremta nuosekli išvada – norint geriau gyventi pirmiausia dera investuoti į žmones – daugeliui neatrodo teisinga. Tradicinis požiūris – daugiau investuoti į įrankius, kad pavyktų daugiau gaminti, daugiau parduoti, daugiau uždirbti – vis dar laikomas tiesiausiu keliu į turtingesnį gyvenimą ir tarsi nepastebima, kad šiandien brangiausiai parduodamos žinios bei gebėjimai, kad pinigai tėra įrankis laimingesniam gyvenimui siekti.
Tokio gyvenimo prielaidos irgi suvokiamos tradiciškai – kaip vien asmeninis pasirinkimas, kuriam politiniai ir ekonominiai sprendimai neturi įtakos, todėl ir kokie nors visuomenės laimės lygio matavimai nėra reikalingi. Taigi dauguma Lietuvos piliečių dar retai kada susimąsto apie laimingesnės visuomenės galimybę. Bet vargu ar galima tikėtis, kad ji ateis pati savaime, be valstybės ir aktyvių jos piliečių pastangų.
