"Kuo mažiau bijai, tuo mažesnis pavojus", - rašė antikinės Romos filosofas T.Livijus.

Šiuolaikinėje visuomenėje ilgai vyravo nuostata - daugiau gaminantieji daugiau uždirba ir gali daugiau vartoti, todėl privalo tapti laimingesni. Tačiau žmonių elgesys ir jausmai pasirodė sudėtingesni, netelpantys į šią schemą. Daugelyje Vakarų šalių pajamos XX amžiuje padidėjo keletą ar net keliolika kartų, o laimingų žmonių skaičius menkai tepakito. Kodėl taip yra? Kokias pamokas ekonomistai ir politikai turėtų išmokti iš šio paradokso? Į tai mėgina atsakyti "laimės ekonomikos" tyrinėtojai, bandantys derinti ekonomikos ir psichologijos mokslų žinias.

Šie tyrimai patvirtino, kad dvasinės sąvokos - gyvenimo prasmė, laimė, pasitikėjimas ir panašiai - tiesiogiai veikia ekonomikos rodiklius. Patvirtino, kad laimingas darbuotojas dirba našiau ir uždirba daugiau.

Žmonių dvasinė būklė, juos vienijantys ar skiriantys bendro veikimo būdai, normos ir nuostatos vadinamos socialiniu kapitalu. Harvardo (JAV) universiteto sociologas R.Putnamas rašo, kad socialinis kapitalas yra kone svarbiausias matmuo, skiriantis išsivysčiusias šalis nuo tik pradėjusių žengti gerovės keliu valstybių. Tokį požiūrį paaiškinti nėra sunku. Jei žmonės pasitiki vieni kitais ir savo valstybės institucijomis, jei ieško bendrų sprendimų, tuomet galima tikėtis, kad visuomenė pasieks sėkmę, o jos atstovai jausis laimingesni.

Socialinį kapitalą labiausiai naikina agresija, nepasitikėjimas ir baimė. Kalifornijos universiteto politologijos profesorius D.Treismianas pabandė išsiaiškinti baimių paplitimą pasaulyje. Jis apibendrino apklausas atliekančių sociologinių tyrimų bendrovių "Eurobarometras", "Pew", ASES duomenis, rodančius, kiek įvairių šalių piliečiai paveikti baimės. Aiškinosi, ko jie bijo - globalaus atšilimo, branduolinio konflikto, organizuotų nusikaltėlių, paukščių gripo - ir kiek stiprios šios baimės.

Nenuostabu, kad Europoje, kaip veikiausiai ir visame pasaulyje, daugelis žmonių patiria įvairių baimių. Kita vertus, baimių "geografija", jų pasiskirstymas savitai atkartoja kitų visuomenės problemų, ekonominių pasiekimų pasiskirstymą. Paaiškėjo, kad saugiausi jaučiasi žmonės Šiaurės Europoje ir kai kuriose Vidurio Europos šalyse. Polinkis perdėti pavojus, anot D.Treismiano, labiausiai paplitęs Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir Maltoje, o mažiausiai - Austrijoje.

Tarp visuomeninių veiksnių, labiausiai veikusių baimių paplitimą ir stiprumą, vyravo ekonominiai, šeiminiai ir religiniai. Tikintieji pragaru ir kitų dalykų bijojo labiau nei tikintieji rojumi. Vidurinės klasės atstovai bijojo mažiau nei skurdžiai ir milijonieriai. Gyvenantieji stabilios ekonomikos šalyse akivaizdžiai mažiau bijojo finansinių sunkumų ir nedarbo nei šalyse, kurios patiria ekonominių sunkumų. Susituokusieji buvo mažiau baimingi nei išsiskyrusieji ar vienišiai.

Baimė, kaip bet kuri kita emocija, yra ir naudinga, ir žalinga. Žmogus, nežinantis, kas yra baimė, keltų grėsmę sau ir aplinkiniams, tarkime, pilotuodamas lėktuvą ar dirbdamas prie atominės elektrinės pulto. Nejaučiantis pavojų automobilio vairuotojas vargu ar yra kitų eismo dalyvių idealas.

Baimė, kaip bet kuri kita emocija, turi ir įgimtas, ir įgytas, nulemtas visuomenės santykių bei kultūros šaknis. Anot psichologo J.Bowlby, esminė baimės prielaida - vienatvė, atskirtumo nuo kitų žmonių išgyvenimas. Pastarasis požiūris leidžia susieti baimės išgyvenimą su socialinio kapitalo dydžiu ir galiausiai su ekonominiais kurios nors bendruomenės pasiekimais.

Lietuvoje 84,8 proc. žmonių nedalyvauja jokių nevyriausybinių organizacijų veikloje. Kur kas daugiau apklaustų lietuvių nei žmonių Vakarų Europos šalyse tvirtina su šeima ir giminėmis praleidžiantys daugiau laisvalaikio nei su draugais ir pažįstamais. Taigi Lietuvoje žmonės nėra linkę artimai bendrauti ir plėsti pažįstamų bei draugų būrio. Be to, mažai kas pasitiki valstybinėmis institucijomis ir bendruomene. Tokią padėtį tenka apibūdinti kaip socialinio kapitalo stoką, o ji savo ruožtu skatina baimę.

Visuomenėje vyraujantys jausmai, be abejo, daro įtaką joje paplitusiems veikimo būdams ir pasiekimams. Ekonomistas F.Libermanas rašo, kad svarbiausia verslo problema - ne pinigų, o optimizmo ir drąsos stoka. Jo nuomone, jei tauta pesimistiškai vertina bandančiuosius kurti ir rizikuoti, ji negali laimėti. Jei bijoma ekonominio nuosmukio, ši baimė menkina darbo našumą ir skatina emigraciją. Jis rašė apie Lotynų Ameriką. Regis, jo pastebėjimai neblogai tinka ir Lietuvai. F.Libermanas taip pat mano, kad laimingi žmonės lengviau kuria socialinį kapitalą, o drauge lengviau įveikia socialinius bei ekonominius sunkumus.

Psichoterapeutas gali išgydyti atskirą ligonį. Kas išgydys valstybę? Gal felicitarinė (felicitas - lot. laimė) politika, kurios tikslas - didinti žmonių laimę. Tačiau tokia politika veikiausiai dar negreit taps Lietuvos realybe, nes šiandien apie ją mūsų šalyje girdėjo tik vienas kitas, o jos principų įgyvendinimu niekas dar neužsiima.

Būdų daug, tikslas vienas

Visi nori būti laimingi. Laimės paieškos lydi žmones per visą žmonijos istoriją. Filosofai ir teologai nuo seno skelbė savo įžvalgas apie laimę. Tačiau praktiniai jos tyrimai prasidėjo neseniai.

Sociologai, ekonomistai tyrinėti laimę pradėjo tik prieš kelis dešimtmečius, pirmiausia Amerikoje. Laimės tyrimais daugiausia buvo siekiama išsiaiškinti, kodėl turtingų Vakarų visuomenių žmonės nėra laimingi, nors įvertinus jų įgytas galimybes naudotis laisve ir turtu tokiie jaustis jie tikrai turėtų.

Šiandien daugelis specialistų sutaria, kad visuomenės ekonominė santvarka turi būti tokia, kad padėtų žmogui pasiekti individualią laimę. Ekonomikos ir laimės santykis yra sudėtingas, nes apima daugelį įvairių veiksnių - darbą (arba jo nebuvimą), pajamas, infliaciją, ekonomikos ciklus (augimą, nuosmukį) ir daugybę kitų sričių, kurios priklausomos nuo šalies valdžios bei tarptautinių rinkos dalyvių įsikišimo.

Ilgainiui laimės tyrinėtojams tapo akivaizdu, kad visuomenės sandara tikrai turi įtakos žmogaus dvasinei gerovei. Siekiant visapusiškesnio vaizdo, teko pasitelkti ir psichologinius tyrimus, kuriuos atliekant drauge su ekonominiais buvo aiškinamasi, ko reikia gerovei pasiekti. Tai lėmė "laimės ekonomikos" idėjų plėtrą, vis didesnį jų poveikį modernioms visuomenėms.

Paprasta mintis - žmogaus laimę lemia ir asmeniniai, ir visuomeniniai veiksniai. Antai dvasinė gerovė labai priklauso nuo asmeninių žmogaus savybių. Kita vertus, asmens laimę gali stipriai paveikti socialinė aplinka, šalies politika ir jos kultūra.

Todėl vieni tyrinėtojai pabrėžia, kad laimės ir gerovės siekiančiam žmogui būtina turėti gyvenimo tikslą, jausti, kad jo elgesiui pritariama, kad aplinkinių jis yra mylimas. Kiti daugiau rašo apie tai, kad žmogui būtina atsakomybė, asmeninis augimas. Dar kiti teigia, jog norint jaustis laimingam, būtina sveikata ir mėgstamas darbas. Tačiau visi sutaria, kad jausdamasis laimingas žmogus gali padaryti daugiau, o daugelio išgyvenami tokie jausmai gali lemti ir visuomenės gerovę.

Trys laimės sampratos

Laimė nėra statiškas jausmas, jis atsiranda, kinta ir išnyksta. Todėl jį apibūdinti nėra lengva, juolab kad vis daugiau Vakarų šalių piliečių laimę suvokia kaip savo teisę. Vis dėlto bent jau laimę tiriantys mokslininkai sutaria, kad ją galima aptarti trimis požiūriais.

Apie laimę galima kalbėti kaip:

- malonius pojūčius, kurie dažnai pavadinami "laime".

- pasitenkinimą gyvenimu, kuris paprasčiausiai vadinamas "geru gyvenimu".

- nuolatinį pasitenkinimą gyvenimu ir gyvenimo pilnatvės jausmą.

Neretai žmonės vadovaujasi tik pirmuoju ar antruoju laimės apibūdinimu ir tarsi nepastebi trečiojo. Gal jiems tiesiog trūksta užsispyrimo, o gal tai įvyksta dėl to, kad visuomenė nesuteikia visų būtinų sąlygų žmogui tapti laimingam.

Kokie mes, lietuviai?

Laiminga visuomenė nesukuriama vien politiniais sprendimais. Laimės siekimas yra ir savotiškas kiekvieno darbas, reikalaujantis pastangų ir didelio užsispyrimo. "Laimės ekonomikos" tyrinėtojai pastebi, kad yra tarsi dvi laimingos visuomenės kūrimo kryptys. Pirmoji akcentuoja laimėjimus, o antroji - ramybę ir atsipalaidavimą.

Bene ryškiausiais pirmosios krypties atstovais laikomi amerikiečiai. Jie neretai dirba daugiau valandų už kitus, o vykdami į darbą automobiliu sukaria didesnį atstumą nei kiti, jie didžiuojasi esą kovotojai už sėkmę, kurią tapatina su laime, ir nepasiduodantys gyvenimo negandoms. Laimės ieškojimą amerikiečiai laiko savo "neatimama teise".

Britai Vakaruose kartais pristatomi kaip antrosios krypties atstovai. Laimė jiems yra įtartina transatlantinė importo prekė. Humorą itin vertinantys britai netgi šmaikštauja: "Mes laimės negaminame."

Kaip rodo neseniai BBC "Radio 3" užsakymu atliktas tyrimas, britų laimės receptas visai paprastas: vakaras ant sofos prie televizoriaus ir pica ant stalelio. Dar maloniau, jei ranka pasiekiamas ir bokalas alaus ar šokoladukas.

Nustatyta, kad paprastas britas siekia įprasto gyvenimo ir saugumo, ypač dabartiniu ekonominio sunkmečio laikotarpiu. Kitais žodžiais tariant, jam dabar kur kas mažiau rūpi adrenalino teikiančios ekstremalios sporto šakos ar egzotiškos kelionės.

Tiesa, esama ir "nukrypimų". Antai 12 proc. apklaustų britų laimės ieškotų leisdamiesi į meilės romaną. O 30 proc. apklaustų britų pensininkų pareiškė, kad laimę jiems sustiprina alkoholis.

O kaip atrodo lietuviai? Kurį laimės siekimo kryptis jiems artimesnė? Pasirodo, savo būdu ir siekiais esame artimesni amerikiečiams. Lietuviai mano, kad sėkmė gyvenime lydi nuosekliai dirbančius, turinčius gerą išsilavinimą ir aiškų tikslą žmones. Tai, kad Lietuvoje labiausiai vertinamos individualios bei sąžiningos pastangos, paliudijo ir Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkų atlikta gyventojų apklausa. Taip pat lietuviai įsitikinę, kad prie sėkmės prisideda ir turtingi tėvai.

Tautiečių atsakymai apie kelius į laimę ir sėkmę pasiskirstė taip: paklausti, kaip mano, kas svarbu, norint gyvenime ko nors pasiekti, 65 proc. respondentų nurodė, kad būtina arba labai svarbu daug dirbti. 61 proc. mano, kad būtina arba labai svarbu būti išsilavinusiam. Trečias pagal svarbumą veiksnys lietuviams yra tikslo ir noro jį pasiekti turėjimas - 56 proc. mano, kad tai yra būtina arba labai svarbu.

"Įstatymais turi būti sukuriamas visuomeninis gėris", - sakė prancūzų filosofas P.C.V.Boiste.

Laimė, be abejonių, yra svarbiausias daugelio žmonių gyvenimo tikslas. Demokratinėje valstybėje privalu atsižvelgti į piliečių tikslus, viltis ir lūkesčius.

Laimės tyrimai patvirtino, kad laimingi žmonės reikšmingiau prisideda prie visos visuomenės gerovės kūrimo. Be to, jie kelia mažiau rūpesčių valdžiai, nes yra pilietiškesni, veiklesni, sveikesni, labiau patenkinti šeiminiu gyvenimu ir pakantesni kitiems. Jiems reikia mažiau globos ir socialinės paramos.

Jei laimė tiek paveiki, kyla pagrįstas klausimas: "Ar vyriausybė, valdžios institucijos turėtų formuoti politiką siekdamos, kad kuo daugiau piliečių taptų laimingi?"

Niekas neprieštarauja, kad žmonės siektų laimės. Tačiau ar jos siekiant valstybė turi jiems padėti? Kaip tai padaryti? Čia sutarimo daug mažiau. Dar XIX amžiuje prancūzų politikas ir filosofas B.Constantas teigė, kad laisvė - tai vienintelis tinkamas valstybės tikslas, o apie laimę pasakė taip: "Mes patys privalome prisiimti atsakomybę būti laimingi." Ir siekdami laimės nesitikėti valstybės paramos.

Šiandien politikai bei politologai nesutaria, ar modernioje visuomenėje valstybės valdžia, kurios galios apribotos, geriau atlieka savo darbą nei vadinamųjų socialinės gerovės valstybių valdžia, kuri bando visokeriopai rūpintis piliečiais. Nuostata, kad piliečių apsauga nuo gyvenimo sunkumų žlugdo jų pasitikėjimą savo jėgomis ir menkina gebėjimą priimti iššūkius, neneigia laimės svarbos, bet nesieja jos su valdžios veiksmais.

Diskusijos, siūlančios skirtingus kelius į laimę ir juos atitinkantį valstybės veikimą, ilgą laiką buvo perdėm akademiškos, nesirėmė tyrimais pagrįstomis išvadomis. Iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio konkrečių laimės tyrimų beveik nebuvo. Tačiau vis labiau aiškėjant, kad modernių valstybių ekonomikos augimas menkai keičia jų gyventojų laimės lygį, teko ieškoti šio fakto paaiškinimų. Tai lėmė "laimės ekonomikos" idėjų plėtrą, o ji savo ruožtu paskatino vis naujus laimės tyrimus. Šiandien yra gausybė duomenų apie įvairių šalių piliečių laimę. Nustatyti pasitenkinimo gyvenimu lygiai skirtinguose socialiniuose sluoksniuose ir išsiaiškinta, kas daro didžiausią įtaką žmonių gyvenimo laimei bei kokybei.

Šiuolaikiniai laimės tyrimai tampa ypač svarbūs ir įdomūs, kai jų rezultatai leidžia geriau suprasti žmones ir numatyti politinius sprendimus, kurie padidins bendrą visuomenės laimę. Nors laimės tyrinėjimai kol kas nėra pakankami, jie jau tampa iššūkiu tradiciniam požiūriui į ekonominius procesus ir valstybės valdymo tikslus. Tyrimai taip pat padeda kurti geresnes sąlygas ir atskiriems žmonėms, ir bendruomenėms.

Galioja gana paprastas laimės tyrimų principas: palyginti skirtingų visuomenės grupių - vyrų ir moterų, jaunesnių ir vyresnių žmonių, miesto ir kaimo gyventojų - laimės lygį.

Tokie tyrimai leido parengti labiau pagrįstus politinius sprendimus, pagelbėja vyriausybėms pasirenkant prioritetus. Antai keliose JAV valstijose atlikti laimės matavimai atskleidė, kad, priešingai nei buvo manoma, vyresni žmonės labiau patenkinti savo gyvenimu nei jauni. O tai paskatino vietos valdžią skirti daugiau dėmesio mažiau kainuojančiam ir kokybiškesniam ikimokykliniam vaikų ugdymui, kurti šeimoms palankesnę darbo bei poilsio aplinką.

Tie patys tyrimai parodė, kad kone svarbiausias vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių nepasitenkinimo gyvenimu šaltinis yra psichikos ligos bei nuolatiniai skausmai. Suprantama, sergantys ar kenčiantys žmonės retai kada bus laimingi. Tam nustatyti specialių tyrimų nereikia, tačiau jų vargai daro didelę įtaką artimųjų ir aplinkinių savijautai. Todėl pagalba jiems tampa ir veiksmingu būdu kilstelėti visos visuomenės laimės lygį.

Laimės tyrimai parodė, kad dirbantieji kūrybiškesnį darbą, kuriame gali savarankiškai priimti sprendimus, yra labiau juo patenkinti. Tai paskatino pertvarkyti darbų organizavimą, kūrė prielaidas naujai motyvuoti darbuotojus, skirti jiems ne tik pinigines premijas, bet ir suteikti daugiau laisvės pasirenkant darbo tikslus ir būdus jų siekti. O laimingesni darbuotojai dirbo našiau.

Šie tyrimai taip pat parodė, kad ir bedarbių gyvenimas gali būti prasmingesnis ir laimingesnis. Jie paskatino socialinius eksperimentus sukuriant bedarbiams naujas galimybes, įtraukiant juos į savanorišką veiklą, padedant įgyti naujų socialinių ryšių, kartu išsaugant pasitenkinimo gyvenimu jausmą. Toks pat sėkmingas buvo laimės tyrimais paremtas bedarbių įtraukimas į tiesiogiai su darbu nesusijusius saviugdos mokymus (pvz., dailės, muzikos, jogos).

D.Bokas knygoje "Laimės politika" rašo, kad laimės tyrinėjimai yra įdomiausi, kai jų rezultatai tampa iššūkiu tradiciniam požiūriui į tai, ko žmonės nori, ir jie panaudojami priimant svarbiausius politinius sprendimus. Vien jų rezultatų skelbimas pozityviai veikia visuomenę, nes atkreipia dėmesį į "nežinomas" socialines grupes bei jų problemas, kliudo įstatymų leidėjams ir vykdomajai valdžiai pamiršus šias grupes pataikauti įtakingiems lobistams.

Įdomiausia, be abejo, yra lietuvių požiūris į laimės tyrimus, jų naudą ir galimą poveikį politikai. Pasiteirauta arti trijų šimtų tautiečių. Ketvirtadalis manė, kad tokie tyrimai būtų naudingi valstybei. Kiti pasidalijo per pusę. Vieni mano, kad jei kažkas nori ką nors tyrinėti, tai - jo reikalas, bet skirti valdiškų pinigų tokiems dalykams nedera. (Negi tyrimai daromi dėl asmeninės pramogos, už asmenines lėšas?) Kita - kiek mažesnė dalis dėl klausimo apie laimės tyrimus pasijuto kone įžeista ir išbarė klausinėtojus. Todėl nestebina, kad Lietuvos valstybės oficialioji statistika vis dar išsiverčia be piliečių laimės vertinimo.

Statistikos departamentas skelbia, kad per pastaruosius dešimt metų iš Lietuvos emigravo apie 200 tūkst. žmonių. Vien tik 2010 metais iš mūsų krašto išvyko 83,2 tūkst. gyventojų. Priežastys, paskatinusios juos išvykti, įvairios, bet jas visas galime apibendrinti labai paprastai - tikimasi, kad užsienyje bus geriau.

Daugelis žmonių į kitas valstybes važiuoja dirbti arba studijuoti, o tai savaime verčia juos labiau įsitraukti į tos šalies gyvenimą. Ar tai visiems pavyks? Ar migrantams pavyksta pasiekti gerovę?

Žmogus turi jausti bendrumą su aplinka, kurioje apsigyvena ir siekia gerovės. Tai svarbi sąlyga norint, kad jį lydėtų sėkmė.

Psichologiniai tyrimai rodo, kad tas, kuris geriau susipažįsta su kitomis kultūromis, supranta jų savitumą, gali pasinaudoti šiuo pažinimu ir turi daugiau galimybių pasiekti profesinių aukštumų. Kita vertus, žmogus jaučiasi geriau, kai yra tarp panašių į save.

Vietoj meilės - pinigai

Bandant išsiaiškinti, ar žmonės gyvena „idealų“ gyvenimą, paprasčiau sakant, ar per pastarąją savaitę patyrė teigiamų jausmų, tokių kaip laimė, džiaugsmas ir pan., buvo ištirti 7 tūkst. žmonių iš 26 šalių, atstovaujančių įvairioms kultūroms, - Australijos, JAV, Lenkijos, Filipinų, Italijos, Taivano, Malaizijos, Meksikos.

Ši apklausa buvo derinta su psichologiniu tiriamųjų įvertinimu, nustatant, kokiomis psichologinėmis savybėmis jie pasižymi, yra introvertai (labiau besidomintys savo vidiniu pasauliu) ar ekstravertai (labiau besidomintys aplinka, linkę gyvai reaguoti į ją, užmegzti ryšius su kitais).

 Tyrimas leido padaryti išvadą, kad šalyse, kuriose žmonės atviresni aplinkai, daugiau bendrauja, pasitenkinimo gyvenimu rodiklis yra aukštesnis nei tose, kurias santykinai galima pavadinti „introvertiškomis“, kuriose žmonės labiau vertina privatumą ir nelinkę palaikyti pernelyg artimų ryšių su aplinkiniais.

Šis tyrimas taip pat parodė, kad emigrantas kitame krašte sunkiau ras savo kelią į laimę, jei yra kilęs iš priešingo pobūdžio kultūros, t. y. „ekstravertas“ sunkiau pritaps prie „introvertų“ ir priešingai. Jam bus sunkiau ir tada, jei skirsis jo bei aplinkinių požiūris į tai, ko reikia siekiant laimės, dvasinės gerovės, gyvenimo kokybės.

Šie pastebėjimai gali būti reikšmingas orientyras svarstantiesiems apie emigraciją iš Lietuvos.

Palyginkime Lietuvos ir senųjų Europos Sąjungos (ES) šalių piliečių nuostatas į laimę. ES piliečiams svarbiausia (pagal atsakymų eiliškumą): sveikata (78 proc.), meilė (44 proc.) ir darbas (37 proc.). Lietuviams sveikata irgi yra svarbi, tačiau meilės vietą iš antrosios pozicijos jau išstūmė pinigai (48 proc.). Taigi apklausa akivaizdžiai parodė, kad Vakarų europiečiams itin svarbius dvasinius dalykus - laimę ir bendravimą - Lietuvoje gožia materialiniai poreikiai.

Psichologas R.Inglehartas siūlo šiuolaikinių Vakarų šalių piliečių elgesį aiškinančią postmaterializmo teoriją. Pasak jo, žmonės išsivysčiusiose šalyse pradėjo mažiau dėmesio skirti materialioms vertybėms, o daugiau - subjektyviai gyvenimo kokybei, psichologinei gerovei. Juos R.Inglehartas vadina postmaterialistais.

Eurobarometro tyrimas vertino ES valstybes pagal tai, kiek jose yra materialistų, postmaterialistų ir dar neapsisprendusių, kas jiems svarbiau, mišrios pasaulėžiūros atstovų. Gauti rezultatai vėl atkreipia dėmesį į Lietuvą. Visoje ES postmaterialistai sudaro vidutiniškai 9 proc., Švedijoje - 23 proc., Nyderlanduose - 20 proc., Danijoje - 16 proc., o mūsų šalyje jų tėra tik 3 procentai.

Geriausia ten, kur laimė suprantama tapačiai

Lietuviai nepasižymi ir aukštais laimingumo rodikliais. Vakarų valstybėse žmonės, kurie save laiko laimingais, teigia, jog jie gali daryti įtaką valdžiai, kad gyvenimas priklauso nuo jų, kad jie pažįsta žmonių, kurie padės prireikus pagalbos. Šie europiečiai taip pat pabrėžė, kad didžiuojasi, jog yra savo šalies piliečiai. O tiems, kuriems trūksta šių savybių, kyla noras tarsi pabėgti į kitą realybę, pakeisti gyvenamąją vietą, emigruoti.

Lengvai įžvelgsime, kad šie bendresni dėsningumai puikiai tinka ir Lietuvai. Išvykstantiesiems nuolat rusena viltis - gal pasiseks užsienyje, gal ten galima rasti gerovę ir laimę. Dar galima pastebėti, kad neretai veržiamasi išvažiuoti į užsienį, prieš tai net dorai nepabandžius kokybišką gyvenimą susikurti Lietuvoje.

Neseniai „Spinter tyrimai“ surengė apklausą, kurios metu buvo teiraujamasi, dėl kokių priežasčių kyla noras palikti Lietuvą. Buvo galima nurodyti kelias priežastis, tarp jų akivaizdžiai pirmavo ekonominės. Beveik pusės tėvynėje netenkina maža alga, kas ketvirtas paminėjo nedarbą (pagal statistiką 85 proc. emigrantų prieš išvykdami ilgai nedirbo), kas šeštas - prastėjančias krašto ūkio perspektyvas.

Nemenka dalis norėtų emigruoti dėl geresnių atlyginimo ir karjeros, mokslo perspektyvų. Beveik kas septintas teigė, kad jo netenkina visuomeniniai-politiniai procesai Lietuvoje, menka pagarba žmogui bei netolerancija.

Vis dėlto žmonėms, besiruošiantiems išvykti iš Lietuvos, vertėtų pasidomėti, ar piliečiai kitoje šalyje yra laimingi. O jei laimingi, tai ką jie laiko laime. Praverstų susipažinti su tuo kraštu, jo kultūra ir tradicijomis. Jei požiūris į laimę ir dvasinę gerovę nesutampa - prisitaikyti prie svetimos kultūros, prie jai būdingo laimės supratimo vargu ar pasiseks.

Ką tada tektų daryti? Vėl ieškoti sau tinkamos šalies?

"Žmogus, kuris visur ieško naudos, negali būti laimingas", - sakė romėnų politikas ir filosofas Seneca. Ar ši mintis tiktų kalbant apie visuomenę?

Ekonominė gerovė buvo, yra ir bus svarbi. Neretai ji tapatinama su visuomenės ir asmenine laime. Tačiau BBC "Radio 3" užsakymu atlikto tyrimo rezultatai rodo sudėtingesnes materialinės gerovės ir pasitenkinimo gyvenimu sąsajas.

Trys paprasti klausimai

Laimę kiekvienas supranta savaip. Šį supratimą, be abejo, veikia tradicijos, kultūra ir gyvenimo būdas. Tačiau visose Vakarų šalyse atliktas tyrimas atskleidė tą patį dėsningumą - labiau nei ekonominis augimas pasitenkinimą gyvenimu lemia ekonominis stabilumas.

Tyrėjai pasiūlė tris grupes gana paprastų klausimų. Atsakymai į juos turėjo suteikti išsamesnį vaizdą įvykių ir jų vertinimų, kurie lemia pasitenkinimą gyvenimu.

Paprasti klausimai, į kuriuos praverstų atsakyti kiekvienam nusivylusiam ar besidžiaugiančiam gyvenimu Lietuvoje žmogui, yra šie:

1. Ar jaučiatės laimingas? Ar pasakytumėte, kad esate labai laimingas, gana laimingas, nelabai laimingas, nelaimingas?

2. Ar jūs patenkintas savo gyvenimu? Ar pasakytumėte, kad esate labai patenkintas, patenkintas ir nieko nekeistumėte, nelabai patenkintas ir kai ką norėtumėte pakeisti, visai nepatenkintas gyvenimu ir keistumėte jį iš esmės?

3. Ar išgyvenate psichinę įtampą? Ją rodytų blogas miegas, depresyvi būsena, nusivylimas savimi ir artimaisiais. Ar pasakytumėte, kad psichinę įtampą patiriate nuolat? Kartais? Retai? Niekada?

Atsakymai į šiuos klausimus parodė, kad pasitenkinimas gyvenimu siejasi su įvykiais, kuriuos buvo galima numanyti, - nedarbas, sveikatos sutrikimai, artimųjų nesėkmės pastebimai menkino tiriamųjų pasitenkinimą gyvenimu. Sveiki ir pasiturintys žmonės buvo labiau patenkinti gyvenimu nei vargšai ir ligoti. Ar dėl šios banalios išvados vertėjo atlikti tyrimą?

Kiek kainuoja kasdienybė

Mokslinių tyrimų esmė dažnai paaiškėja įsigilinus į akivaizdžias iš pirmo žvilgsnio tiesas, kurias nagrinėjant išsamiau galima padaryti netikėtas išvadas. Jeigu daug kam pasitenkinimas gyvenimu neatsiejamas nuo solidžių pajamų, tereikia pasitikslinti, kiek ir kas kainuoja, pabandyti pinigais įvertinti įvairias mūsų gyvenimo sritis.

Buvo pamėginta tam tikrus gyvenimo įvykius įkainoti pinigais ir taip suteikti jiems finansinę vertę. Tiesa, tyrimas atliktas JAV, bet gal šiokius tokius orientyrus pasiūlys ir gyvenantiesiems Lietuvoje. Amerikiečių nuomone, ilgalaikės santuokos "nauda" prilygintina 100 tūkst. dolerių pelno per metus. JAV vyrai manė, kad nedarbas "vertas" 60 tūkst. dolerių kompensacijos per metus. Ramus vakaras šeimos aplinkoje - 500, o alaus pagėrimas draugų kompanijoje - 350 dolerių. Suprantama, šie skaičiavimai turi nemenką dozę humoro, nes net labai pragmatiški tiriamieji nesutiko keisti į pinigus sveikatos, draugystės ar meilės ir sakė, jog tai - neįkainojami dalykai.

Taigi linksma išvada - gyvenimu patenkintas žmogus gali manyti, kad kasmet gauna apie 800 tūkst. JAV dolerių ir dar keletą neįkainojamų dalykų. Lyg ir nebelieka priežasties skųstis pinigų stygiumi?

Kam gyventi geriau

Pastebėjimas, kad gyvenimu patenkintas asmuo gali įsivaizduoti turįs pinigų, guodžia jų turinčius ir nervina jų neturinčius žmones. Tačiau ir pirmieji, ir antrieji gali būti geriau suprasti sugretinus pasitenkinimą gyvenimu lemiančias asmenines savybes ir visuomenines aplinkybes.

Pristatomas tyrimas parodė, kad laimės ir džiaugsmo daugiau patiria:

- vedę (ištekėjusios) ar gyvenantieji kartu su partneriu(-e);

- moterys;

- žmonės, kurie turi daug draugų;

- turintieji aukštąjį išsilavinimą;

- tie (tos), kurie mylisi bent kartą per savaitę su tuo pačiu partneriu;

- tikintieji;

- dalyvaujantieji savanoriškoje veikloje.

Paaiškėjo, kad visuomenė irgi daro įtaką savo narių pasitenkinimui gyvenimu. Svarbiausias visuomenės ypatumas, darantis didžiausią įtaką pasitenkinimui, - jos gyvenimo taisyklių, įstatymų, ekonominių sąlygų pastovumas. Permainos sukelia neišvengiamą būtinybę prisitaikyti, o tai - stresas ir rūpesčiai. Todėl net didėjančios bankų palūkanų normos (dėl jų brangsta kreditai) sumenkina, nors ir nelabai daug, pasitenkinimą gyvenimu.

Ar tai reikštų, kad piliečių laime ir gerove besirūpinančios valdžios užduotis būtų sumažinti nuolatinį valdininkų siekį pertvarkyti ir patobulinti mūsų gyvenimą?

"Laimingas vaikas, - sakė anglų rašytojas Oskaras Wilde’as, - užaugs geru žmogumi."

Gyvenimas Lietuvoje sparčiai keičiasi. Daugelis žmonių yra tarsi keliautojai laiko mašina, pabuvę sovietinėje, laukinio kapitalizmo ir modernioje vakarietiškų standartų epochoje. Todėl svarbus klausimas: kas toliau? Kaip pasirengti neišvengiamai ateičiai?

Tikėtina, kad ateitis bus kuriama remiantis "laimės ekonomikos" idėjomis, nes noras gyventi ne tik pasiturinčiai, bet ir laimingai jau šiandien lemia modernių valstybių politikos pertvarką. Ne tikėtina, o neabejotina, kad vienokioje ar kitokioje ateityje gyvens šių dienų vaikai. Kokie jie užaugs, kokią patirtį įgis - tokia ir bus svajonių ateitis.

Iš pirmo žvilgsnio galime būti ramūs dėl ateities, nes vaikus myli visi. Lietuvos valdžia ir piliečiai nėra išimtis. Antra vertus, jie geba nuolat painioti gražias sociologinių tyrimų schemas. Jie tarsi susitarę tvirtina: "Mums svarbiausia šeima ir vaikai, dėl jų darome viską, ką galime." Dėl geresnės vaikų ateities jie ir dirba tiek, kiek pajėgia, ir dar daugiau - netaupo pinigų vaikų ugdymui bei emigruoja vildamiesi, kad bent vaikai gyvens "kaip žmonės".

Lietuva, regis, yra pavyzdinės meilės vaikams kraštas. Tačiau Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) atliktas tyrimas atskleidė, kad vaiko gerovės indeksas Lietuvoje žemiausias, palyginti su kitomis Europos Sąjungos (ES) valstybėmis. Negana to, Lietuvos vaikai yra ir patys nelaimingiausi ES (Europos Komisijos organizuotos apklausos duomenys).

Lietuvos vaikų sunkumai ryškesni nei kitose ES šalyse, bet nėra išskirtiniai. Aiškėja, kad ekonominė pažanga pati savaime nesukuria laimingos vaikystės. UNICEF inicijuota daugiau nei tūkstančio tėvų iš Anglijos apklausa parodė, kad modernioje visuomenėje daugumai tėvų tiesiog pritrūksta laiko savo atžaloms, ir naujoji karta pasijunta vieniša bei nuskriausta. Daugiau nei du trečdaliai minimoje apklausoje dalyvavusių tėvų pripažino, kad skiria per mažai laiko ir dėmesio vaikams, tačiau pusė jų vis tiek svarbiausiu savo gyvenimo dalyku įvardijo darbą. Toks požiūris būtų suprantamas ir Lietuvoje. Pastaruoju metu čia buvo apklausta beveik pusantro tūkstančio vyrų. Domėtasi jų nuomone apie vyriškumą ir tėvystę, vyro vaidmeniu šeimoje ugdant vaikus. Apklausa parodė, kad tėvo pareigas ir vaidmenį šeimoje daugelis vyrų suvokia tikrai supaprastintai. Du penktadaliai mano, jog vyras visų pirma turi aprūpinti vaikus, ir tik kas dešimtas prisiminė, kad vaiką dar reikėtų ir mylėti. O apie tai, kad su vaiku derėtų bendrauti, užsiminė vos 3 proc. apklaustųjų, apie pavyzdžio vaikui rodymą - vos 5 proc. vyrų.

Taigi šiuolaikinė visuomenė linkusi perduoti atžalas lopšeliui, darželiui, mokyklai ar kitai ugdymo institucijai. Tačiau patyrę mažai artumo, švelnumo ir meilės vaikai paauglystėje tampa pikti bei agresyvūs, tyčiojasi iš bendraamžių ir skriaudžia mažesniuosius. Galiausiai tampa suaugusiaisiais, kurie nekenčia aplinkinių. O kaip rodo dar vienos solidžios struktūros Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenys - daugiau nei du trečdaliai vaikų yra patyrę patyčias mokykloje.

Įprasta į vaikų sunkumus žiūrėti kaip į psichologines ar pedagogines problemas. Atitinkamai pasirenkamas ir jų sprendimo būdas - bandoma šviesti tėvus, bet nesiaiškinama, kodėl jie tapo nejautriais "tamsuoliais", bandoma ginti vaikų teises, bet neklausiama, kodėl jos nuolatos pažeidžiamos.

Vienas iš galimų atsakymų, paaiškinančių liūdną vaikystę Lietuvoje, yra "laimės ekonomikos" idėjų ignoravimas. Visuomenė gali siekti gyventi turtingiau. Ji taip pat gali siekti laimingesnio daugelio savo narių gyvenimo. Abu šie tikslai patrauklūs ir daug kuo artimi, tačiau ne visai sutampa. Akivaizdu, kad norintieji daugiau uždirbti leis turimus pinigus - sumaniai juos investuos, racionaliai taupys. O norintieji susikurti laimingą gyvenimą leis juos kitaip - daugiau investuos į gyvenimo kokybę. Kas tinka kalbant apie atskirą žmogų, gali būti bent iš dalies pritaikyta ir kalbant apie visuomenės nuostatas ir jas atitinkančias išlaidas.

Lietuvos valstybė skiria nemažai lėšų švietimo sistemai. Išlaidų šioje srityje santykis su BVP yra 6,8 proc., o ES šalių vidurkis 5,2 procento. Todėl negalima sakyti, kad vaikų ugdymui lėšų trūksta, bet turime kalbėti apie jų panaudojimo prasmingumą. Esamos švietimo sistemos svarbiausias tikslas - ugdyti gebantį daug uždirbti ir darbo rinkoje galintį konkuruoti asmenį. Visa kita jai ne taip svarbu. Dažniausiai girdimas priekaištas švietimo sistemai, kad moko ne to, ko reikia darbdaviams, šią tiesą akivaizdžiai patvirtina.

Jeigu švietimo sistemos tikslas būtų ugdyti laimingą žmogų, ugdymo prioritetai keistųsi. Savęs pažinimas, bendravimo gebėjimų lavinimas ir sveikos gyvensenos būdas taptų svarbesne žinių ir įgūdžių sritimi.

Panaši padėtis - ir vaikų teisių gynimo srityje. Galima tobulinti esamą sistemą, tačiau jos esmė nesikeis. Ginami nuskriaustieji, rūpinamasi tais, kuriems itin bloga. Jei sistemos tikslai pasikeistų, jei jos darbas būtų vertinamas pagal laimingų vaikų skaičių, ji bent jau turėtų pradėti skaičiuoti, kur ir kiek yra laimingų vaikų, aiškintis, kas daroma ar nedaroma, kad jie tokie būtų ir gal net pamėgintų daryti įtaką mokyklos ar kitų ugdymo institucijų veiklai. Tačiau šiandien laimingų vaikų ir piliečių ugdymas vis dar laikomas gražia, bet nepraktiška svajone.

Post um. Naujosios Zelandijos psichologas R.McDonaldas siūlo kelią į laimingą visuomenės ateitį. Be abejo, joje gyvens šių dienų vaikai. Todėl nors kartą per mokslo metus jiems reikėtų surengti pamoką, kurioje vaikai galėtų aptarti laimingos valstybės kūrimą, apsvarstyti, kokios yra fantazijos, ką būtina ir galima padaryti, kad jos išsipildytų. Vaikams taip pat būtų naudinga pamoka, kurioje jie aiškintųsi, kokioje mokyklos bendruomenėje galėtų jaustis laimingi. Gal mūsų mokytojai norėtų šia idėja pasinaudoti?

Laimės politika

Himalajuose, šalia Indijos, yra nedidelė Butano valstybė. Dėl skurdo, neraštingumo ir mirtingumo iki praėjusio amžiaus (aštuntojo dešimtmečio) ji nuolat atsidurdavo tarp labiausiai atsilikusių šalių. 1972 metais į ją dėmesį atkreipė politologai, sociologai bei ekonomistai ir pradėjo minėti kaip šalį, kurioje priimami egzotiški sprendimai. Naujas Butano karalius Jigme’as Singye Wanchukas pareiškė, kad BNL (bendroji nacionalinė laimė), o ne BVP (bendrasis visuminis produktas) yra pagrindinis kriterijus, vertinant valstybės pažangą. Kalbėdamas apie Butano plėtros planus, jis sakė: "Jeigu plano įgyvendinimo pabaigoje mūsų žmonės nebus laimingesni, nei jie buvo anksčiau, turėsime pripažinti, kad mūsų planas nepavyko."

 Bendrajai nacionalinei laimei kurti buvo numatyti keli svarbiausi uždaviniai.

Kokybiško valdymo ir demokratijos sukūrimas. Nors dauguma Butano piliečių pasisakė už neribotą monarchiją, vis dėlto, vadovaujantis nuostata, kad savivalda ir demokratija yra patikimesnės ilgalaikės laimės prielaidos, įvesta nauja konstitucija ir įvyko pirmieji rinkimai.

Stabili ir teisinga socialinė bei ekonominė plėtra. Ekonomikos augimą bando skatinti visos vyriausybės. Ne visoms tai pavyksta. Neriboto augimo idėja ypač patraukli atsilikusiose šalyse. Butano vyriausybė, kad išlaikytų stabilesnę plėtrą, sąmoningai susilaikė nuo maksimaliai greito augimo. Idėja, kad šios plėtros teikiama nauda turėtų būti dalijamasi teisingai, nors ir negali būti vienareikšmiškai suprantama, bet bent jau skatina daugiau investuoti į švietimą bei sveikatos apsaugą.

Aplinkos apsauga. Laikomasi nuostatos, kad ekonomikos augimas mažiau svarbus nei gamtos apsauga. Pavyzdžiui, plastikiniai maišeliai yra uždrausti; siekiama, kad 60 proc. Butano ploto užimtų miškai.

Bendruomeniškumo ir nacionalinio savitumo saugojimas. Manoma, kad laimingas žmogus jaučia priklausomybę bendruomenei. Todėl valstybės uždavinys - ne tik išsaugoti Butano tradicinę kultūrą, bet ir skatinti savanorystę, bendradarbiavimą ir harmoningą pusiausvyrą tarp šeimos, darbo bei laisvalaikio.

Išvardytos svarbiausios laimingos visuomenės kūrimo kryptys susietos 72 rodikliais, pagal kuriuos vertinami pareigūnų veiksmų rezultatai. Atrodo, kad Butano pasirinktas kelias - kurti laimingą visuomenę - yra sėkmingas. Vidutinė gyvenimo trukmė išaugo nuo 43 iki 66 metų. Gyventojų raštingumas - nuo 10 iki 70 procentų. Netgi BVP, kuriuo tarsi nesirūpinta, dalis vienam gyventojui viršija Indijos piliečiui tenkančią BVP dalį.

Butanas kol kas yra vienintelė šalis, paskelbusi žmonių laimę svarbiausiu politikos tikslu. Tačiau felicitarinės (lot. felicitas - laimė) politikos idėja turi netrumpą istoriją. Apie laimę kaip viešosios politikos tikslą pradėta kalbėti XVIII amžiuje. Prancūzijos Respublikos konstitucijoje buvo įrašyta, kad visuomenės tikslas yra bendra laimė. Liberalus anglų filosofas J.Benthamas teigė, kad svarbiausias vyriausybės tikslas - užtikrinti didžiausią laimę didžiausiam žmonių skaičiui.

Šiandien Didžiosios Britanijos konservatorių partijos lyderis D.Cameronas pareiškė: "Mes turime galvoti ne tik apie tai, kaip gerai būtų "įdėti" pinigų žmonėms į kišenes, bet ir kaip įleisti džiaugsmo į žmonių širdis." Prancūzijos prezidentas N.Sarkozy keletui žymių ekonomistų pavedė parengti kriterijus, kuriais remiantis būtų galima įvertinti piliečių laimę.

Lietuviška realybė

Apie visuomenės problemas galima rašyti remiantis skaičiais, teorijomis ir faktų analize. Galima pasidalyti ir asmeniniais įspūdžiais.

Seimo narys nuolat susitinka su įvairiomis žmonių grupėmis. Maždaug dviejų šimtų tokių susitikimų dalyvių paklausiau, ką jie žino apie felicitarinę politiką. Niekas nieko nežinojo. Kai kurie leido suprasti, kad negražu klausinėti apie tarptautinių žodžių reikšmes, nors demografinė ar socialinė politika (tai - taip pat žodžiai iš tarptautinių terminų žodyno) visiems buvo girdėti. Jeigu ne vienas filosofijos doktorantas, kuris žinojo ir dar įdomesnių terminų, būtų galima tvirtinti, kad laimės politika Lietuvoje - visiškai negirdėtas dalykas.

 Pokalbiai apie laimės politikos turinį ir jos esmę yra ne mažiau pamokantys. Pasakojimas apie Butaną visiems patinka, bet daugmaž vieningai sutariama, kad rūpintis visuomenės laime gali tik rytiečiai budistai iš atsilikusių šalių. Lietuva, aišku, nėra nei budistų šalis, nei labai atsilikusi. Pasakojimas apie turtingose Vakarų šalyse plintančias laimės ekonomikos idėjas irgi visiems patinka. Sutariama, kad tai gali sau leisti turtingi vakariečiai. Lietuva, aišku, nėra nei turtinga, nei Vakarų Europos šalis.

 Išvada taip pat aiški: jeigu piliečiai nesusimąsto apie laimingos visuomenės galimybę, veikiausiai jos dar teks palaukti.

Gyvenimo kokybės tyrimai

Galima lažintis, kad devyni iš dešimties skaitytojų šio straipsnio pavadinimą supras kaip ironiją. Jie tiki nuolat skelbiamais tekstais apie siaubingą gyvenimą Lietuvoje. Tačiau tikėjimas ir faktai ne visada sutampa.

Požiūris į gerovę

Europos Komisija irgi domisi gyvenimo kokybe Europos Sąjungos (ES) šalyse. Jos užsakytuose tyrimuose nagrinėjamas ir subjektyvus pasitenkinimas, žmonių požiūris į savo gyvenimą. Tai vertinama tarsi mokykloje - nuo 1 iki 10 balų. Europos vidurkis yra 7 balai (studentai ir moksleiviai žino, kad tai reiškia - vidutiniškai). Tačiau yra šalių, kurių gyventojų pasitenkinimas gyvenimu artėja prie vertinimo "labai gerai". Antai danų vidurkis - 8,6 balo.

Lyginimo psichoterapija

Neigiamai vertinantys gyvenimą Lietuvoje žmonės dažnai net nežino, koks jis svetur. Jie, kaip ir daugelis žmonių, mėgsta lyginti. Esame apsupti įvairių matavimo ir lyginimo priemonių. Mums nuolat siūlo įvairius lyginimo sąrašus - populiariausiųjų dešimtuką, politikų reitingus, šimtą pelningiausių bendrovių, penkiasdešimties turtingiausių žmonių sąrašą.

Lyginimo politika

Gana dažnai tai, kas tinka kalbant apie žmogaus psichologiją, tinka ir aptariant visuomenės psichologiją.

Buvo atlikti du tyrimai. Kokie jų rezultatai?