Televizija yra pats populiariausias laisvalaikio praleidimo būdas tarpe tų, kurie didžiąją savo energijos (galbūt kūrybinės energijos) dalį atiduoda samdinio reikalams sutvarkyti. Diena iš dienos, metai iš metų. Akivaizdu, kad kaltinti už natūralų fizinį/mentalinį išsekimą, mieguistumą, revoliucinių idėjų stokojimą, žemės gyventojų negalima. Juolab, kad absoliuti dauguma ir esame samdiniai, o jei dar nesame, tai, anksčiau ar vėliau, būsime. Šia prasme, visi esame plebėjai, plebėjiškumas - charakteringiausias šiandienos pasaulio bruožas. Plebėjai vyriausybėje, plebėjai kooperatyvuose, plebėjai mokyklose, plebėjai verslo pasaulyje, plebėjai universitetuose, plebėjai kultūros pasaulyje. Šituo, žinoma, nenoriu pasakyti, kad esame prastesni, lyginant su elitu, aristokratija. Šituo, kaip tik, noriu pasakyti, kad nėra jokios aristokratijos kaip nėra ir elito, o pebėjiškumas yra universalus. Nėra dvasinio lyderio arba juo gali būti bet kas.
"Socialinė lygybė! Visiems vienodos galimybės! Kiekvienas turi teisę! Turi teisę! Teisę!" - rėkia pusmoksliai, aišku, ne be asmeninių interesų, asmeninių intencijų.
Jie ir turi tą "teisę" (nes jau nebėra tokios instancijos, kuri pati nesuabejotų savo sprendimu), turi "teisę" kaip bilitą į futbolo varžybas, neklausdami, žinoma, kas apskritai yra teisė. "Aš turiu "teisę" į savo nuomonę" - pasakytų, ir dar pridėtų: "turiu "teisę" nesiklausyti kitų nuomonės".
Žodžiu, visi laisvi, nepriklausomi, su daug "teisių" ir mažai proto.
Štai tokie "teisininkai" ateina ir į medijų kanalus ir skleidžia savo "teisę" po pasaulį pačiu didžiausiu mastu. Ir ne vien į televiziją, radiją, internetą (kaip šiuo atveju - mes), bet ir į literatūrą, tiek grožinę, tiek mokslinę (nes kas dabar nėra mokslas?). Žodžiu, klesti doksa.
Skaudžiausias čia, žinoma, yra faktas, kad žmogus su aplinka yra susijęs taip, kad vargu ar būtų galima išplėšti žmogų iš jo socialinio konteksto kaip nepriklausomą individą. Kaip tik aplinka yra charakteringiausias žmogų nusakantis bruožas, bent jau iki tam tikro amžiaus (galbūt brandos). Todėl labiausiai šiandien kenčia jaunimas, patys to nesuvokdami, o ir be vedlio, nes labai panašu, kad tuo besirupinančios institucijos, palieka savo šviesaus rytojaus žiedus murdytis savo placentose.