554d
Monika nusprendžia šiandien pasilinksminti ir 8 ryto jau man rašo žinutę, kad nori pavalgyti Klaipėdos turizmo mokykloje http://www.ktm.lt/ , 11.30 jau lekiam Šilutės pl. ieškodamos įsukimo, nes tai pirmas kartas kai susiruošiam ten papietauti. Automobilį pasistatom kitoj gatvės pusėj prie Norfos ir žingsniuojam bandydamos atspėti ar ten aptarnauja mokiniai ir koks ten maistas, baisiai juokiamės, nes nežinom kur eiti. Paklausiam budinčios kur yra valgykla ir kaip tik tuo momentu suskamba mokyklos skambutis. Pradedu pergyventi, kad tuoj į valgyklą subėgs mokiniai, nes suprantam, kad paskelbta pertrauka. Kikendamos pasileidžiam bėgte, kad gautumėm vietos. Ilgo koridoriaus gale dar vienos durys ir staiga keli užrašai: „krautuvė“, o ant kitų durelių „baras“. Bare mus pasitinka mergina, kuri sėdi prie kasos, šmėkščioja daugybę jaunų padavėjų su uniformom, kažką besikuždėdami aptarnauja prie staliukų languotom staltiesėm. Kasininkė mums pasiūlo atsisėsti ir palaukti kol mus aptarnaus, pasigirsta klausimas iš šono „kieno staliukas?“ ir prie mūsų prieina puiki mergina, kuriai atrodo ir duota šį darbą dirbti. Jos ramus balso tonas taip lengvai nuėmė įtampą, bet vistiek abi su Monika pasiėmusios meniu nenustygstam savo kailyje ir kuždamės kaip čia smagu. Net apėmė jausmas, kad pergyvenam pačios dėl tų studenčiokų, kurie mus aptarnauja, turbūt jaudinomės dėl jų labiau nei jie patys.Kainos tikrai žemos. Išsirenkam viską vienodai: šaltibarščių, kijevo kotletą su bulvių košę, kavos su pienu, ir po kokteilį „Vaivorykštė“. Mūsų padavėja atrodo labai rami ir savimi pasitikinti, bet nearogantiška. Užvirė diskusija, kad čia barų ir restoranų savininkai tikrai turėtų iš ko pasirinkti galvojant apie aptarnavimo personalą. Atkeliauja šaltibarščiai, kurie įpilti į mažus dubenėlius, valgant pasirodo, kad jie tikrai per maži sriubai, nes darosi nepatogu valgyti, viskas pradeda tikšti per kraštus, šaltibarščių skonis taip pat neprimena gerų naminių tirštų šaltų barščių. Abi patylim ir laukiam antro patiekalo. „Kijevas“ atrodo neblogai, bet abi nustembam dėl bulvių košės spalvos, kažkokia neaiškiai papilkavusi, o garnyras taip pat nesužavėjo - žali žirneliai su virtomis morkomis, miltų ir grietinės padaže…mhm…nelabai… Monika sako, kad jai visai nieko…aš patyliu ir tiesiog jo nebeliečiu. Įveikėm kotletukus už 6.30 lt. Ir pradėjom skanauti kokteilį, nuo pirmo gurkšnio seka dar vienas nusivylimas…per saldu…eh…per daug „grenadino“ ir dar su sprite‘u… kavos irgi iki galo nebeišgėriau. Per abi sumokėjom 22.20 lt. Už tokią sumą mes pietaujame beveik kasdien. Aptarnavimas tikrai paliko gerą įspūdį nors ir berniukų varlytės buvo pakrypusios, aplinka, indai, bei įrankiai priminė septyniasdešimtuosius, o maistas kartais ir valgyklose būna geresnis. Neneigsime, kad čia dar tik mokomasi, bet pripažinkime, kad virėjų mokymo programos, pasenusios, valgiaraštis per daug tradicinis, kūribingumo visai nerasta. Todėl pamąstėm, kad tokiu pasenusiu dėstytoju požiūriu neišsiugdysime kūribingos virtuvės ir gero skonio tradicijos. Susidaro įspudis, kad mokiniams į galvą kalama apie porcijų pamatavimus gramais, bet nemokoma eksperimentuoti, maišyti įvairius produktus. Tuo labiau visuomenėje nebandoma padaryti šių specialybių, tokių, kad baigus ją galima būtų didžiuotis ir pasakyti: juk aš turiu virėjo specialybę (baigiau ten ir ten…). visų pirma tokia mokykla turi keisti ir savo požiūrį į studentą, skatinti jį patį mąstyti, o ne tik iškalti receptą ir pagal jį gaminti jau pasenusias salotas, kurios seniai nebe madoj ir retai bepasitaiko ant mūsų stalo. Keičiantis žmogaus mitybos ypatumams turi keistis ir mokymosi programos, net nesvarbu apie kokia specialybę bekalbėtumėm. Nors mums kol kas čia aktualios tik maitinimo įstaigos.
Savo blog‘e dalinamės įspūdžiais apie vietas, kuriose apsilankome, taip pat čia visada pateikiame savo nuomonę, vertinimus ir pamąstymus apie gyvenimo būdą ir jo kokybę.
Įrašas neturi komentarų.
