Reitingai tapo mūsų politinio gyvenimo dalimi. Kas jais gėrisi, kad nusivilia, kas aklai pasitiki, kas laiko tik užsakomaisiais teksteliais, tačiau bet kuriuo atveju politikai ir politikos mėgėjai nepralaidžia žiniasklaidoje paskelbtos partijų ar asmenybių populiarumo rikiuotės.

 

Pažymėtina tačiau, kad jau tapo lietuviška tradicija, komentuojant šiuos ir kitus panašius tyrimus interpretuoti juos labai paviršutiniškai ir… klaidingai. Tad nėra ko stebėtis, kad po rinkimų ne vieną ištinka šokas, kad gavosi ne taip, kaip skelbta, ir kad laimėta ar pralaimėta ne tiek, kiek tikėtasi.

 

Štai praeitą savaitę “Lietuvos Rytas” paskelbė naujausius Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” atliktus viešosios nuomonės tyrimus. Šią savaitę savo rezultatus paskelbė bendrovė “Factus”. Paskaičiau jų komentarus ir vėl tegaliu pasakyti, kad komentatoriai ir šiaip mėgėjai mato … skaityti toliau >>

Europoje krizė. Ji, regis net ne europinė, o pasaulinė - tuo jau niekas neabejoja. Europa pavargusi, išsigandusi, pasimetusi, nebežinanti, ko čia griebtis. Europa desperatiškai besistengiant gelbėti tai, kas sukurta ir sudėliota, nors nebelabai tiki, kad gelbėjimosi priemonės patikimos, Europa nežinanti, kaip elgtis rytoj…Aišku, kad krizę sukėlė nė  koks nors Lietuvos premjeras ar viršvalandžius dirbant priimti įstatymai. Krizės – kaip ligos, ateina tada, kai mažiausiai reikia ir paliečia tą vietą, kuri krizės mažiausiai tikisi. Šį kartą kenčia euras, kuris iš viso neturėjo sirgti finansų ligomis, o ekonomika, turėjusi vystytis vis greičiau, tiesiog stovi vietoje.

 

Lietuvoje tuo tarpu vis garsiau padžiūgauja negausūs Europos integracijos priešininkai. Štai jums Europa, štai jums integracija, kuri nedavė nieko kito, išskyrus jau minėtąją krizę!

 

Reiktų iš karto pasakyti, kad … skaityti toliau >>

Laimingi ar nelaimingi buvo 2011 europiečiai pasakys kada nors vėliau. Šiandien tiesiog sunku įvertinti, ar tai buvo labiau nesusipratimai ar labiau geros pamokos, kurias dar reiks įsisamoninti ar net pakartoti. Nepamenu, koks ten rytietiškas žvėris metus simbolizavo, bet juk Kinija – dar ne Europa.

 

Europa XXI amžiaus pradžioje, kaip jau sakiau, gerokai pasimetusi tarp pastangų būti racionaliai protinga, bet gerokai nusivylusi bei savanoriškai išmirštanti, ir galimybių būti kūrybiškai “pašėlusi”, atrandanti ir pertvarkanti likusį pasaulį. Anksčiau skelbtose dalyse kalbėjau daugiausiai apie klaidas, kurios vedė prie dabartinės situacijos, visų pirma dvasinio prado, plačiąja prasme meilės vijimą iš politikos ir visuomenės administravimo sferos (  http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/9615/ ir http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/9641/ ). Pini … skaityti toliau >>

Pirmoje dalyje (http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/9615/ ) kalbėjome apie mūsų civilizacijos senėjimą ir kitus nusivylimus. Dar kartą ačiū už įdėmų skaitymą ir pozityvius komentarus. Minėjau, kad problemas lemia ne tik nusivylimas demokratija, bet ir tradicinių vertybių, ypač tikėjimo profanacija.

 

Apie tai verta padiskutuoti, ypač Kalėdų kontekste, nes ne vienas, smagiai švenčiantis ir laukiantis Kalėdų Senio, nustemba, sužinojęs, kad iš tikro dalyvauja Jėzaus, apie kurį mažai žino, gimtadienio šventėje.

 

Istorikai teigia, kad turbūt nė vienas užkariautojas, įveikęs dideles armijas ir sugriovęs galingas valstybes, neįveikė tokio "nesunkaus" ir fiziškai nestipraus dalyko kaip žmonių įsitikinimai. Nė vienas neįveikė religijos. Stalinas juokais klausė, kiek Popiežius turi divizijų, idant įgyve … skaityti toliau >>

Neseniai Eglė Samoškaitė Delfyje aprašė, kaip politologai pranašauja europinės civilizacijos mirtį, daugiausiai besiremdami jau beveik šimto metų senumo Oswaldo Spenglerio pastebėjimais apie ta, kokie procesai vyksta mūsų civilizacijos viduje ( http://verslas.delfi.lt/archive/article.php?id=52871063 ). Tai neabejotinai įdomi hipotezė, nors, kaip pažymi visi komentatoriai, iki šiol vadinamasis Vakarų saulėlydis taip ir neįvyko.

 

Prieš dešimtį metų parašiau knygą keistu pavadinimu “Dinozaurėjanti Europa”. Vienų ji buvo sutikta, kaip Europos integracijos kritika, kitų kaip nelabai gražus pastebėjimas apie tai, kad į Europą integruotis reikia, nors ateitis nebus šviesi, trečių iš viso priimta kaip pramoginis skaitalas.

 

Nors nė iš tolo neprilygstu Spengleriui, vis tik su kie … skaityti toliau >>

Būtų labai juokinga, jei nebūtų liūdna.

 

Prieš mėnesį parašiau, kad Lietuvai gali grėsti karai bei okupacijos, jei šalis neturės strateginio tikslo, aiškios politikos ir atgrasymo strategijos.

 

Sulaukiau pykčio ir pašaipų – niekas čia mūsų nepuls ir niekas mums negrasina, tiesiog gyvenk ir… žvenk, keik valdžią ir reikalauk Europos fondų.

 

Tačiau štai neseniai Rusijos vadovai pasakė, planuoją sukurti Eurzijinę bendriją. Ir pasipylė ašaros – jau jau mus griebia, okupuoja, jau tik laiko klausimas, kada vėl tapsime Maskvos vergais. Atsirado vėl sąvokos, tokios kaip nauja SSSR, ir panašios, o jei jau mus ten kviečia, tai nepavyks atsisakyti.

 

Tad, būtų juokinga, jei ne būtų graudu, kad lietuviai taip lengvabūdiškai žiūri į politinę realybę, ir t … skaityti toliau >>

Sulaukiau nemažai pykčio ir verksmų už kalbas apie potencialius karus ir okupacijas. Pirmųjų dviejų dalių (jas galima rasti čia http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/9425/ , http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/9468/ ) tekstai susilaukė plataus komentatorių nuotaikų spektro - nuo raginančių nekalbėti apie nepopuliarius dalykus, iki fatalistų, įsitikinusių, kad nauja okupacija yra tik laiko klausimas – vis tiek mes maži, o pinigų net šoviniams trūksta… Optimistų, manančių, kad turime gintis ir galime apsiginti nebuvo daug. O be reikalo… Karų ir okupacijų galima išvengti, mes netgi žinome kaip tai padaryti – tarptautinio saugumo mokslas padėjo teorinius pagrindus, o mums belieka juos įgyvendinti. Bėda tik ta, kad nenorime elgtis pagal taisykles, manydami, kad esame gudresni ar išradingesni ir niekados nebesiduosime apgaunami. Visos istorinės klaidos, neva, padarytos dar iki mūsų. Deja, sprendžiant iš komentarų ir diskusijų darosi aiš … skaityti toliau >>

Tai yra bene dažniausiai pasitaikantis klausimas.

 

Komentatoriai ir oponentai su pasimėgavimu bando mane lyg kokie fariziejai klausdami, su kuo čia kariausime. Tegu tik pasakysiu, kad su rusais, lenkais ar švedais, tai bus daug juoko. Jei pasakysiu, kad su berberais ar papuasais, juoko bus dar daugiau. O jei prisipažinsiu, kad šiandien tiksliai dar nežinau, tai jau iš viso…

 

O juoktis nelabai reiktų, nes juokas rodo, jog vadovaujamasi arba istorijos pasakėlių stereotipais, arba grimztama į logines klaidas. Tuoj pat sužinosite, tik kantrybės dar šiek tiek. Pirmoje dalyje (ją galima rasti čia: http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/9425/) kalbėjau, kad nuotaikos Europoje ir pasaulyje labai primena tas, kurios buvo prieš pasaulinius karus.

 

Karus sukelia ne vien nuotaikos. Karams neuž … skaityti toliau >>

Istorikai sutaria, kad istorija kartojasi. Nežinia kaip kartojasi, kaip tragedija, komedija ar farsas, tačiau kartojimasis – visai natūralus procesas, nors ir ne visada mums malonus.

 

Ne vienoje diskusijoje manęs klausė ar tikrai manau, kad artėja naujas karas, o gal būt ir okupacija, ar visa tai tik politinės konjunktūros skatino sukeltas piaras?

 

Tad padiskutuosime apie tai rimtai.

 

Karai kildavo per visą tą laiką, kokį mena žmonijos istorija. Jų iš principo nebus tada, kai pasikeis žmogaus prigimtis. Ar ji pasikeitė, palieku spręsti komentatoriams ir disputantams. Teoretikai sako, kad karai kyla dažniausiai dėl nepasitenkinimo pasaulio ar regionine tvarka, dėl noro tą tvarką pakeisti…

 

Tikriausiai daugelis pripažins, kad Europos vaizdelis šiandien visai ne toks ar bent … skaityti toliau >>

Turėjo būti straipsnis apie Punsko valsčiaus kelio ženklus. O išėjo paskaita.

 

Diskusija, geras ar negeras Švietimo įstatymas virto beveik jau karu tarp Lietuvos ir Lenkijos. Galima kandžiai pajuokauti, kad švietimas ir žinios prie gero neveda, tačiau stebint, kaip nežiniukiškai lietuviai ir lenkai drabstosi purvais, kyla noras priminti kai kurias visuomenės ir karo mokslo žinias, pabūti taikdariu, nors taikdarystė, karo įkarštyje itin nepopuliari.

 

Dar prieš kelis metus atrodė, kad tarpvalstybinė draugystė amžina, kaip geriausiais Žalgirio mūšio laikų metais, o vadinamosios lenkų tautinės mažumos padėtis – tiesiog pavyzdys visai likusiai Europai. Šiandien etninis kivirčas jau peržengė valstybių sienas. Eskalacija tęsiasi ir apima vis naujas gyvenimo sritis. Į nesutarimus jau įtraukti ne tik moksleiviai ir mokytojai. Pasidrabsto politikos a … skaityti toliau >>