Ką besakytum, žodis krizė šiandien politikoje svarbiausias. Tikriausiai politikas, viešai pasakęs, kad nemato krizės požymių, o sunkumai, tik nedidelis nelaimingas atsitikimas, ilgam prarastų savo politinį svorį. Kalbantis, kad krizė gili ir dar gilės atvirkščiai, gali tapti net politikos žvaigžde.

Neginčiju fakto, kad išgyvename krizę. Taip, ji yra. Tačiau, smarkia rizikuodamas savo reputacija, manau, kad ir jos esmė, ir sprendimo būdai ne visai ten, kur ieškome…

Krizė – ne ekonominė, o didele dalim moralinė, tad ir ne biudžeto subalansavimas yra svarbiausias jos įveikimo tikslas.

Pradžioje pabandysiu teoriškai pamąstyti, ką galima daryti, kai valstybėje paaiškėja, kad uždirbame per mažai, pinigų nėra ir, veikiausiai, bus dar mažiau? Ogi galima elgtis pagal penkis scenarijus.

Pirmasis – taupyti, mažiau išleisti. Kaip taupyti – jau kitas klausimas.

Antrasis – skolintis, atiduoti reikės su procentais, bet ekonomikos augimas juk nesustos…

Trečias – prispausdinti pinigų tiek, kiek reikia ir formaliai nemažinti atlyginimų bei išmokų. Kitais žodžiais tariant, juos nuvertinti -  “paleisti infliaciją”.

Ketvirtas – gyventi iš anksčiau sukauptų santaupų.

Penktas – reorganizuoti išlaidų ir pajamų šaltinius – paskirstyti krizės naštą taip, kad ji mūsų kuo mažiau skausminga. Tai pasiekiama keičiant mokesčių dydį, mokėtojų šaltinius ir proporcijas.

Jei kas žino šeštą, tai pašnabždėkite politikams.

Atrodo, pasirinkimo spektras platus, tačiau rinktis nelabai yra iš ko. Santaupų neturime – jų tiesiog nebuvo sukaupta, o likučiai išdalinti dar iki krizės. Skolinimasis lietuviui labai nemalonus, tiesiog nepriimtinas – gauni svetimus pinigus, o atiduoti reikia savus. Lito devalvacija lietuviui baisiau už nuodėmę, to nebus, net jei mirsime badu.

Taigi, vyriausybė nuėjo bene vieninteliu įmanomu keliu – nusprendė taupyti ir pabandyti daryti tai vienų ar kitų visuomenės grupių sąskaita. Tad sujungė pirmąjį ir penktąjį scenarijų.

Viskas logiška, menas tik kaip taupyti ir nuo ko “nupjauti”.

Štai čia ir šuo pakastas. Kodėl lietuvis nenori, kad taupoma būtų jo, o ne kaimyno sąskaita.

Palyginkime dvi krizes. 1990 metais, ekonominės blokados metu krizė buvo kur kas baisesnė, tačiau lietuviai, suprasdami, kad tėvynę užpuolė neganda, ne barė valdžią, o sutartinai aukojosi ir ieškojo išeities. Net blokados fondą “sunešė”. Prieš dvi dešimtis metų suvokėme, kad krizė užpuolė visus, be solidarumo jos neįveiksime, neteksime Lietuvos. Dabar gi taip pat supranta, kad krizė yra, tačiau nori, kad ją spręstų valdžia ir kieno nors kito, tik ne mano, sąskaita.

Čia ir yra didžiausias skirtumas – skirtumas krizės suvokimo kultūroje. Kultūroje bendrai.

Kažkas taikliai pastebėjo, kad mes kultūrai nebeskiriame deramo dėmesio, nes kultūrą beveik sutapatinome su pramoga. Jei taip, tai nieko nuostabaus manyti, kad  krizės akivaizdoje pramogauti ne taip jau ir dera. Vilnius – kultūros sostinė, didelė bėda, nes kaip čia pramogausi krizėje. Pinigų gaila. Kultūra krizės metu tikra našta, o jei Vilnius – Kultūros sostinė - netampa pramogų sostine, tai iš viso netikęs ir nuostolingas projektas.

Iš tikro gi kaip tik kultūra yra ta sfera, kuri kuria nepaprastai svarbią pridedamąją vertę. Kuria ne tik estetiką ar etiką. Svarbiausia – kuria kaupia ir formuoja moralę. Jei kultūros per mažai, mažiau ir moralės, o jos stygius gimdo visas įmanomas bėdas, tame tarpe ir susipriešinimą krizės akivaizdoje. Kai reikia susitarti ir veikti kartu, ieškome kaltų ir nenorime aukotis.

Vilnius – Europos moralės sostinė! Štai kur galėtų būti tikroji kultūros sostinės paskirtis. Tada pamatytume, kad mūsų Vilniaus, kaip kultūros centro laikas yra ne kokia bausmė, o stačiai įvykis laiku ir vietoje, ne didelė problema, o tiesiog išganymas Lietuvai.

1990 metais moralinis klimatas buvo kur kas palankesnis krizei išgyventi ir spręsti. Dabar matome, kad investuodami visų pirma ne į BVP, o ne į kultūrą, pakliuvome į demoralizacijos spąstus. Mums asmeniškai krizė gal ir praeis, bet Lietuvai ar visam regionui nepraeis, arba praėjus, ateis vėl. Juk ir krizės esmė juk yra ne dėl kokio nors apsiskaičiavimo bet dėl moralės stokos, pernelyg didelio godumo. Vaikus gimdo už išmokas ne tik “apačios” pasirodo turtingieji taip pat, kiekvienas pasiryžęs ginti savo pajamas ir savo pensijas. Valdžia iš esmės bloga, nes tenka kažką “pjauti”. Užuot pasiūlę ar pasisiūlę savo auką, tikimės, kad kažkaip tas praeis. O kaip gražiai atrodytų koks nors “krizės fondas”, sudarytas iš pačių mūsų pasiaukojimo.