Nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymą kai kas jau spėjo pavadinti cenzūros įstatymu. Ne pirmas kartas, ir gal ne paskutinis – ne kartą žiniasklaida gąsdino visuomenę politikais, kurie, neva, įvedinėja cenzūrą, bet cenzūrą, bet turime, ką turime – politikai šiandien prieš žiniasklaidos laivę bejėgiai, o žurnalistas dažnam yra nenugalimas baubas.
Šį kartą tačiau cenzūros centre atsidūrė… seksas. Gal todėl, kad į homoseksualų organizacijos pirmo suragavo į įstatyme įtvirtinamą homoseksualizmo propagandos pavojų. Prisipažinsiu, kad paklausęs, kaip teisės aktą bandoma interpretuoti Strasbūre ar Briuselyje, gali susidaryti įspūdis, kad įstatymas skirtas ne vaikams saugoti, o homoseksualams naikinti.
Ar tikrai kažkas tuo įstatymu nori pakenkti homoseksualams?
Kalbėsiu nepasitelkinėdamas Bažnyčios ar moralės autoritetų, tiesiog kaip beveik paprastas žmogus – duonos valgytojas ir mokesčių mokėtojas.
Šiandien homoseksualų organizacijos, gindamos savo narių teises, visų pirma griebiasi vadinamos mokslinės tiesos, mokslas, neva įrodė, kad homoseksuali orientacija iš tikro egzistuoja. Tiesa, gal mokslo įrodymų čia ir nereikia, pakanka įsitikinimų, bet jei kas nori mokslo tiesos, tebūnie.
Tačiau homoseksualumo santykis su mokslu, ypač klasikiniu mokslu, kurį jie taip noriai cituoja, gana pavojingas.
Pirma, vadinamoji mokslo tiesa niekada nėra baigtinė ir neginčijama. Kas šiandien yra moksliška, po kelių dešimčių ar šimtų metų gali atrodyti paika ar net juokinga. Kadangi dažnai skraidau, lipdamas į lėktuvą vis prisimenu kelių šimtų metų senumo prancūzų mokslų akademijos sprendimą: joks mechaninis prietaisas, sunkesnis už orą, negali skraidyti. Va taip, ne kokie gatvės politikieriai, o mokslininkai akademikai padarė tokią išvadą. Tad homoseksualumas, kaip objektyvi realybė nebūtinai visada buvo (ir bus) traktuojamas kaip šiandien.
Antra, klasikinė biologija traktuoja homoseksualumą labai negailestingai. Pasak Charleso Darwino ir visų šiuolaikinių evoliucionistų, rūšis negailestingai išeliminuoja iš populiacijos defektyvius organizmus, atimdama iš jų dauginimosi galimybę. Kokiomis nuostabiomis savybėmis ir gabumais bepasižymėtų daugintis nesugebantys ar neketinantys individai, jie neperduos nė vieno savo prigimtinio sugebėjimo ateities kartoms. Liūdna dėl to, nes ne vienas tikrai vertas įkūnijimo ateityje. O jei bandys perduoti “klasikiniu” būdu, tai tokie jie ten ir homoseksualai…
Galima eiti dar giliau, jei homoseksualumas kaip nenoras bendrauti su priešinga lytimi nėra paveldimas, vadinasi yra įgyjamas, o įgytas savybes galima reguliuoti, modifikuoti ir keisti lengviau, negu įgimtas. Vadinasi – tai iš principo išgydomas reiškinys.
Pasakiau išgydomas, rizikuodamas susilaukti kritikų pykčio. Matai, sako, kad tai liga.
Galim to nevadinti liga. Jau minėtos klasikinės biologijos atstovai pasakys, kad tai yra lytinės orientacijos sutrikimas. Ir tiek. Sutrikimas nėra baisi liga, ir dažnai net nėra čia ko jaudintis dėl sutrikimų. Kiekvienas iš mūsų turi ne po vieną sutrikimą: kam sutrinka virškinimas, kam ima kauptis riebalai, kad blogai koordinuojasi judesiai… Pats jau kelis dešimtmečius turiu regėjimo sutrikimą – trumparegystę. Tai sukelia kai kurių nepatogumų, bet su tokiu sutrikimu galima gyventi, nemažai tokių kaip “akiniuotų beždžionių” vaikšto po šį pasaulį. Nėra čia ko pykti ir įsižeidinėti.
Galiausiai, jei homoseksualai yra patys patys normaliausia žmonės, tai ir jų elgesiui turi galioti bendrosios taisyklės. Šiandien jos byloja, kad viešas lytinės elgsenos, kokia ji ten bebūtų, demonstravimas nėra matomas kaip mandagus elgesys. Nenuostabu, tad, kad vadinamieji gėjų paradai tiesiog piktina didelė visuomenės dalį. Beje, tuos pačius žmones lygiai taip pat piktintų ir vadinamos tradicines seksualinės orientacijos ekshibicionizmas kokio nors miesto centre.
Taigi, geriau nesiremti mokslu, o laikyti homoseksualumą didesne dalimi socialiniu reiškiniu.
Netiesa, kad homoseksualai viešą laiką buvo persekiojami ir verčiami slapstytis, tik dabar atėjo šviesi valanda.
Literatūra pasiekusi mus iš įvairių epochų rodo, kad homoseksualumo pripažinimo ar nepripažinimo istorija toli gražu ne linijiška. Homoseksualizmo pagyvėjimas visada atsirasdavo ekonominės gerovės ir hedonizmo klestėjimo laikais, o krizės ar sąstingio laikotarpiu gerokai priblėsdavo. Krizė ir sunkmetis visada buvo už vadinamą tradicinę šeimą, tradicinius santykius.
Tad homoseksualizmo ir hedonizmo koreliacija rodo, kad homoseksualizmą galima laikyti ir tam tikru mados ar sakykime sekso pramogos dalimi. Dabartiniu metu, kad mūsiškė euroatlantinė civilizacija tebegyvena hedonizmu, įvairios seksualinės praktikos netik toleruojamos, bet jomis ir daugiau domimasi, domimasi kaip tam tikra neišbandyta alternatyva. Su nuodėmės prieskoniu. Tačiau sunkmečiai ir krizės homoseksualumo propaguotojams yra sunkus metas. Visuomenė linkusi investuoti į sotesnį kąsnį ar geresnę sveikatos apsaugą nei į gėjų paradus. Galima neabejoti – sunkmečio sąlygomis tik nedidelė dalis dabar tokios gausybės žvalių gėjų, susirenkančių kur nors Berlyne, leis sau tokią prabangą. O jei jau taip, tai aišku, kad ne kiekvienas, vaidinantis gėjų, toks ir yra.
Viešosios opinijos pusėn reikia pasakyti, kad ji yra pakankamai tolerantiška. Šiandien absoliuti dauguma suaugusių žmonių be jokių ten mokslinių ar politinių išvedžiojimų pasisako už tai, kad homoseksualizmo praktikos nereiktų kaip nors kriminalizuoti. Tačiau ta pati daugumą nemano, kad šiam reiškiniui (sutrikimui, pramogai, madai) reikia pozityvios diskriminacijos, nemano, kad homoseksualų bendrijas galima vadinti šeimomis ir leisti auginti ne savo vaikus. Šeima yra šeima – žodis su labai konkrečiu turiniu.
Sunkmetis nežada homoseksualams gražios ateities. Manytina, kad stiprės antigėjiškos tendencijos, tad bendras visuomenės santūrumo išlaikymas reikalingas. Bet kokios provokacijos prieš juos visuomenės solidarumo klimato negerina. Kita vertus homoseksualai privalo suprasti, kad jie yra visuomenės mažuma ir mėginimai ką nors laimėti apeliuojant į mokslą, žmogiškąją prigimtį ar lytines kančias, kelia veikiau erzelį nei susitaikymą. Be teisių dar yra ir pareigos būti tokiu, kokiu visuomenė tikisi.
Ir dėl cenzūros…
Leonardas da Vinci buvo genialus mokslininkas. Gerbiu jį ir žaviuosi jo kūriniais, bet visai ne dėl to, kad pasak kaip kurių istorikų jis buvo gėjus. Per tariamą ar tikrą gėjystę daugiau prarado nei sukūrė, gal net pakrypo į pedofiliją. Tiek to. Franzą Schubertą gerbiu kaip kompozitorių, bet ne todėl, kad jis dėl savo sekso pomėgių jaunas mirė nuo sifilio. Jaunajai kartai geriau žinoti apie abiejų šių vyrų kūrybą, o ne apie lytinę orientaciją. Taip geriau ir jiems ir visai Europos kultūrai. Juk ir šiandien tie N-14 ar S prie filmų pavadinimų juk ne cenzūra, o perspėjimas. Štai dėl ko įstatymas. Tiesiog dėl kultūros, o ne dėl cenzūros.
Ir homoseksualai iš tikro čia patys savaime nei kažkas blogo nei kažkas gero. Tiek, kiek gamtos ir kultūros surėdyta.
Argi ne taip?