Refleksiją apie motinystės problemas Lietuvoje pažadino ne vien diskusijos Seime, vadinamųjų aktyvių motinų bėgiojimas po seimą dar su vaikelių pavirkinimu posėdžių salės balkone.

Suprantama, kad žodžiuose liejosi daugiausiai sunkmečio sukeltos emocijos – teisėti ir neįgyvendinti lūkesčiai. Išties emocingai atrodė kai kurių motinų komentarai internete, kad štai vaikelis buvo laukiamas ir numatytas mylėti, o va dėl valdžios kietaširdiškumo beveik jau ir būsimasis pamestinukas… Per mažai pinigų. Po prezidentės veto pinigų gal ir atsiras, tačiau visa tai, kas įvyko, kelia labai skaudžių minčių

Pa bandykime rimčiau ir be cenzūros pasiaiškinti, kas gi blogai Lietuvoje ir visoje mūsų civilizacijoje. Kodėl gimstama tai retai, o šaunios, brandžios, kvalifikuotos, seksualios etc. mūsų moterys jau nebegali išsiversti be valstybės valdžios šantažavimo vaikų verksmais, t.y. be piniginės injekcijos.

Žiūrint į minėtą įstatymą, o ir kitus panašius, atidžiau ima aiškėti į kokį keistą aklagatvį atėjome.

Pagal dabartinės teisės raidę motinystė, t.y. vaikų gimdymas ir priežiūra, yra ūmus moterims būdingas susirgimas. Ką ten bešnekėtų moralistai, valstybės akimis tai yra laikinas darbingumo netekimas, sukeliantis nemažų gamybinių ir socialinių problemų. Mūsų gerovės valstybė, sekdama dar geroviškesniais pavyzdžiais, visiškai nesidžiaugia, kad pasaulį išvysta dar vienas lietuvis, o grieždama dantimis kompensuoja darbingumo netekimą pašalpa, dėl kurios dydžio mes ir ginčijamės. Darbingumas kur kas svarbiau nei vaisingumas.

Ligų, žinia, reikia vengti. Nieko nuostabaus, kad moterys, kaip ir bet kokie kiti žmonės, nenori sirgti, nenori prarasti darbingumo, o jei jau taip įvyksta, mano turinčios teisę į nemokamą gydymą, reabilitaciją ir kitas sveikatos atstatymo priemones.

Viename šeimos sambūryje kelių metukų mergaitė, primygtinai klausinėjama, kuo bus užaugus, neatsargiai pareiškė norinti būti mama. Aplinkui susirinkusioms tetulėms buvo baisiai juokinga, ir jos skrupulingai paaiškino, kad mama - tai ne darbas, reikia galvoti kuo iš tikro būsi užaugus. Tikėsimės, kad mergaitės užaugs ir susiprotės, nes mat būti mama – ne kas…

O kodėl taip blogai būti mama, kodėl šiandien tiek nedaug rasite moterų, kurios

pasakytu, kad gyvenimo tikslas būti gera motina ir išauginti būrelį sveikų gražių šaunių vaikų. Būti mama šiais laikais labai nesolidu, neracionalu, ir, suprantama, visiškai neapsimoka.

Atsakymas į klausimą, kodėl turime tiek mažai vaikų ir, regis, turėsime dar mažiau, labai paprastas. Neturime, nes nenorime jų turėti. Kasdieną ir naktį suskaičiuotumėte žymiai daugiau minčių ir resursų, skirtų tam, kaip neturėti vaikų, o ne kaip turėti, kaip netapti tėvu ar motina, negu kaip tapti. Statistika seniai patvirtina, kad motinystė nėra svarbus jaunų žmonių gyvenimo prioritetas.

Mūsų mąstymą seniai užvaldė įsitikinimas, kad seksas, kuris neskirtas vaikų atsiradimui, yra saugus, o tai kitas – nesaugus. Apsaugo nuo motinystės ligos, ir tokia logika jau niekam nekelia nerimo. Bandantieji sakyti priešingai – tiesiog išjuokiami (Beje, tame pat kontekste – bandantys ginti negimusią gyvybę – ginti – pataisomi, kad čia ne gyvybės gynimas, o abortas arba išsivalymas. Štai koks gražus žodis.).

Šis tekstas visai ne moralizavimas, ir visai ne raginimas tučtuojau pasikeisti, ir daryti kitaip. Žinau, kad to nebus arba nebus greitai, bent jau ne šioje generacijoje. Noriu tik paaiškinti, galvojantiems, kodėl taip įvyksta, paaiškinti, kaip tik kodėl taip įvyksta.

Kiekvienas iš mūsų, paklaustas, kam jam automobilis, tušinukas ar laikrodis, nesunkiai atsakys. Paklaustas, kad jam vaikas, dažnai pasimes, pradės blaškytis tarp kažko racionalaus ir meilės jausmo, tačiau atsakymas bus suveltas ir nekonkretus.

Norėčiau klysti ir išgirsti atsakymą, kad vaikai mums išties reikalingi…

O dabar, kaip jums atrodo, ko reikia, kad turėtume daugiau vaiku (sudėliokime prioritetus):

daugiau pinigu ir išmoku?

daugiau valstybės spaudimo (pvz. senmerges mokestis)?

daugiau patriotines ar lytinės propagandos?

daugiau mylinčių ir atsakingu vyru?

daugiau gražesnių ir nepavargusių moterų, kurioms nereikia rūpintis savo

išlikimu, kurioms uždirba vyrai?

mažiau prezervatyvu ir negimusių kūdikių žudymo (negimusios guvybės apsauga)?

daugiau meiles?

daugiau katalikiškumo (Šventas Raštas sako - moterys, klausykite savo vyru,

vyrai - mylėkite savo žmonas)?

….. (gal dar kas žino ko?)…..

O gal tik išmoku? Tada pataisysime įstatymą ir tiek. Bet jai motinystė liga, gal ją iš viso panaikinti kaip reiškinį?

Beje, o ar pamenate, kaip augo vaikai, kai nebuvo jokios išmoku sistemos..? Istorijos analai primena, kad ir anuomet, prieš kelis šimtus metų buvo vaikų, jie gimė augo ir išaugo. kokie prioritetai buvo tada. ir kiek sumažėtu gimstamumas, jei ir šiandien valstybes iš viso nepainiotume į šeimos reikalus?

Pritarčiau bent jau tie pinigai nesivadintų pašalpa. Geriau jau premija. Dėl premijų dydžio ir ginčijamasi mažiau.