Įdomi ta Lietuvos politika. Joje niekas tampa svarbiausiu diskusijų objektu.

Turiu galvoje tuos mistinius CŽV kalėjimus, apie kuriuos niekas nenutuokia, bet visi kalba.

Prisipažinsiu, kad žinau apie juos šį bei tą ir net daugiau. O daugiau todėl, kad CŽV kalėjimų klausimas iškeltas ir išspręstas Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) Teisingumo ir žmogaus teisių komiteto posėdžiuose, kuriuose Lietuvą atstovauju būtent aš.

Tai šiaip. Įdomu, kad šiandien Lietuvoje visi viską žino ir nieko neklausia. O vertėtų paklausti ir bent jau pasiskaityti raportus apie menamus CŽV kalėjimus, kurie buvo parašyti iki šiol, kuriuos teko skaityti ir aprobuoti komiteto posėdžiuose. Tai aš esu tas, kuris pildė anketą apie kalėjimus ir visose grafose apie jų buvimą rašė žodį NE.

Matydamas tai, kas vyksta, su skaudančia širdimi turiu pripažinti, kad kalėjimų “afera” yra ne kas kita kaip šiandienos Lietuvos politinės negalios, ar poliurinės distrofijos veidrodis.

Nekalbėsiu apie kalėjimus, o apie mūsų negalią.

Kalėjimų nebuvo. Tai tiesa, nebuvo kamerų, grotų, prižiūrėtojų, kalinių pasivaikščiojimų, laiškų artimiesiems, pasimatymų ir kitų kalėjimų atributų. Nebuvo. Žinau tai.

Tačiau kai taip pasakau, liūdinu didelė visuomenės dalį, o ypač didžiąją žiniasklaidos dalį, kuriai ach kaip reikia, kad kalėjimai būtų. Jie nebuvo, tai yra puiki proga juos išgalvoti, puiki proga apkaltinti valstybės vadovus ir apdergti visą mūsų valstybingumą. Puiki proga pafilmuoti saugomus pastatus ir išspausti iš to “žurnalistinį tyrimą”.

Gerai pažįstu pagarsėjusių raportų apie “kalėjimus” autorių, šveicarą Dick Marty. Žmogus gal ir mielas, tačiau sergantis paranoiška neapykanta Amerikai ir viskam, kas amerikietiška. Ypač prezidentui Bushui. Žinia, neapykantos Bushui virusas gana greit paplito Europoje. Mes gi, užuot išreiškę pagarbą žmogui prisidėjusiam prie mūsų NATO narystės, skubame prisidėti prie Busho ir Amerikos niekinimo. Marty nieko neįrodė iki šiol, parašė raportą apie prielaidas, kad Lenkijoje ar Rumunijoje tai galėjo būti. Paprovokavo ir lietuvius, matyt nujausdamas, kad pastarieji provokacijai pasiduos… Pasidavė. Ir dar kaip… Bushas, pirmasis ir kol kas vienintelis pasakęs, kad Lietuvos priešai yra ir Amerikos priešai, turi būti sumaišytas su mėšlu. 

O jei taip imti ir išsiaiškinti, ką blogo ta JAV padarė. Blogai, kad kovoja su teroristais? Mes irgi su jais kovojame. Blogai, kad izoliuoja jų lyderius? Mes juk irgi Afganistane juos izoliuojame… Kodėl taip dergiame amerikiečius, kaip koks paranoiškas šveicaras? Nes sergame savais nepilnavertiškumais, ir manome, kad bet koks politinis įvykis yra klasta ir turi slaptą “tikrąjį motyvą”. Čia viena mūsų politikos bėdų. Mūsų antiamerikietiškai kvailybei reikia kažkokių kalėjimų. Tokia jau mūsų savižudiška natūra. Dergsime savus, kad ateitų svetimi. Prisiimame kaltumo prezumpciją, prisiimame visi - nuo prezidentės iki gatvės politiko. Prisiimame, nes būtent tai mus atrodo įdomu, būtent tai galima kažką “mušti” ir nepasigailėti. O juk mušame tai tik patys save.

Norėjome padėti sąjungininkams, o mus bado už kažkokius kalėjimus. Kažkas įtarė, kad mes pernelyg draugiški amerikiečiams, tai dabar kalame save prie kryžiaus ir ieškome kaltės ten, kur nenusikaltome. Norėjome apginti vaikus, tačiau doras ketinimas sudužo į homoseksualų cinizmą. Dabar vaikų gynimo įstatymu ginsime seksualines mažumas. Ko čia baimintis visiems kitiems pedofilams: gali miegoti ramiai, jie Lietuvoje turi daugiau teisių nei vaikai, nes mums norisi ne ginti Lietuvą, o ją griauti.

Šiandien Lietuvoje galima dergti ant Amerikos, galima nemylėti Švedijos, nekęsti Lenkijos ar tyčiotis iš latvių. Tačiau negalima kritikuoti Rusijos, negalima ginti tibetiečių, nes tai kenkia Kinijai… Lietuva yra NATO, tačiau galvoja, kad ji maža ir atlieka tik skuduro misiją – skuduro Lukašenkai nusivalyto kojas. Na, jei tai Briuselio projektas, tai ir reikėjo sakyti, dabar atrodo, kad tai Lietuvos tūpsnis ir susiskudrinimas yra mūsų pačių sugalvota.

Su kuo mes? Prieš lemtingus 1940-sius Lietuva laikėsi vadinamo absoliutaus neutraliteto, kuris praktikoje reiškė nuolaidžiavimą diktatoriams ir pataikavimą neteisėtumui. Pasėkmės tęsėsi penkis dešimtmečius. Kodėl ir vėl lipame ant to paties grėblio? 

Ar atsiras žiniasklaida, kuri ims ir gis Lietuvą. Lietuvą, kaip šalį ir kaip idėją, Lietuvą, su jos prisiminimais apie sovietinį terorą, su jos pažiūromis į sveiką šeimą, su jos tradiciniais sąjungininkais ir bičiuliais, su tiesa apie tai, kad Rusija yra grėsmė, o Kinijos gerovė – apgaulė.

Laisvė ir tiesos sakymas sugražino mus į pasaulį, baimė ir saviapgaulė pražudys, kaip buvo anuomet.