Praėjusią savaitę kalbėjau per televiziją Polonia. Sėdėjau Vilniaus studijoje vienas, o “kitame laido gale” - Varšuvoje - buvo Šalčininkų meras Leonardas Talmontas, lenkų tv žurnalistas ir parlamentaras. Diskutavome apie gerai žinomas problemas – gatvių pavadinimus, pavardžių rašymą ir dar kitus, vadinamuosius lenkų klausimus.
Esu žinomas ir dažai tautiečių kritikuojamas už tai, kad esu savotiškas lenkų rėmėjas – pasisakau už liberalų požiūrį į skirtingos etninės kilmės Lietuvos piliečius, siūlau ne riboti, o plėsti jų teises, bet esu griežtai prieš žingsnius, ne ieškančius sprendimų, o keliančius tik erzelį ir konfliktus. Nenoriu, kad geranoriškumas būtų išnaudojamas prieš tuos, kurie stengiasi būti geranoriškais.
Lenkų globaliai televizijai kalbėjau lenkiškai. Ir niekas dėl to nepuolė manęs bausti ar ką nors drausti. Kaip, tarkime nebaudžia ir radijo stoties “Znad Wilii”, ištisą parą transliuojančio programas lenkų kalba. Patinka man, lietuviui, ši stotis – profesionali, informatyvi, su skoniu. O minėtoje tv laidoje sakiau ką maniau, nesaistomas jokiomis valdiškomis dogmomis. Tačiau “kitame laido gale” pajutau kažkokią nervingą atmosferą, kažkokį norą būtinai parodyti, kad lietuviai žūt būt nori nuskriausti lenkus, o šie pasiryžę kovoti už savo tiesą.
Nuoširdžiai nelabai supratau tą norą kovoti ir kariauti ten, kur karo niekas nenori ir neskelbia. Lietuva ir Lenkija šiandien yra gražus pavyzdys šalių, kurios sugeba savikritiškai įvertinti praeitį ir būti patikimais strateginiais parteriais ten, kur partnerystė reikalinga ir abipusiškai naudinga. Posėdžiaudamas Europos Tarybos Teisingumo ir žmogaus teisių komitete, žinau, kad susilaukiame daugiau europinių pagyrų, o ne pretenzijų.
Lietuva turi galimybes ir norą, bent jau turėtų turėti norą padaryti visa tai, kad visi Lietuvos piliečiai jaustųsi Lietuvos patriotais. Kokia ten bebūtų jų gimtoji kalba. O ji gali būti visokia.
Kritiškai prisiminkime savo istoriją. Lietuvos valstybėje per ilgą jos raidą valstybinė kalba buvo tai senoji slavų, tai lenkų, tai lietuvių, tai (nelaisvės metais) – rusų. Kiekviena epocha paliko savas tradicijas ne tik leksikoje, raidyne, bet ir, sakykim, pavardžių rašyme. Turim juk daugybę slaviškų pavardžių, kurias naudoja žmonės, laikantys save grynakraujai baltais, sutinkame nuostabių baltiškų ar germaniškų pavardžių, kurias turi žmonės, norintys būti labai lenkais – kad ir bičiulis Talmontas. O ir Vilnius buvo tai Wilna, tai Wilno, tai dar kitaip užrašomas. Nežinia, kaip ten pats Vytautas save vadino – Witoldu ar Vytovtu?
Ta proga ir dėl raidžių bei gatvių pavadinimų. Gegužės 3 konstitucija lietuvių kalba buvo parašyta be dabartinių lietuviškų raidžių ir su visokiom w – bet tai ne bėda, tokios raidos anuomet buvo naudojamos. Tuo metu ir lenkų kalboje nebuvo kai kurių dabartinių raidžių. Dabartinis lenkų raidynas susiformavo XIX amžiuje, o paskutinį kartą modifikuotas buvo, berods ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.. Gal ateityje bus dar kitokių. Raidės ir rašyba yra kintantis dalykas, procesas, o piktnaudžiavimas jomis – politika. Kas įrodys, kad Kovalskio ar Kavaliausko dvasią geriausiai atspinti Kowalski, o ne slovakiškas Kovalsky ar vengriška versija Kovalszkyi…? Šiuolaikinės technologijos leidžia rašyti keleriopais būdais net ir vienoje valstybėje. Valstybių modernėjimas atnešė biurokratijos problemą – pavardės rašymui įtaką darė kanceliarijos taisyklės – giminės tęstinumas, paveldėjimas, rašybos standartizacija, valstybinė kalba (sic!) ir kiti dalykai.
Tai čia neturime ko priešintis ir ko pyktis. Padorios valstybės turi taisykles ir tvarką, jos ir laikosi. Dėl jos ir reikia tartis, o ne kariauti. Kai kurie žingsniai jau žengti, bet tai nereiškia, kad negali būti žengiami kiti. Kad – žmonėms būtų gerai, kad valstybės liktų draugiškos ir viena kitą ginančios. Dabartinis kompromisas yra ganėtinai priimtinas abiem pusėm ir europinei tradicijai, o ką galėsime toliau, pamatysime. Gal bus laikas, kai standartizuosime pavardes pagal kokios nors bendrosios ar neutralios kalbos taisykles, o savo privačiam gyvenime vartosima sau įprastas. Tai pasakykime tiesiai šviesiai – pavardės rašymas nėra nekintantis dalykas. Geriausiai kai jis atitinka žmonių ir valstybės interesus. Šiuo atveju – Lietuvos žmonių ir Lietuvos valstybės.
Gatvių pavadinimai – irgi išsprendžiamas dalykas. Besivaidijančiais dėl jų siūlau pasidomėti, kaip rašymo problema išspręsta tokiame Strasbūre, kur valstybinė kalba yra prancūzų, o vietinė – labiau panaši į vokiečių.
Norisi, kad čia visi būtų Lietuvos piliečiai, o tie, kurie kalba lenkiškai, tegu vadina save lenkais, jei taip labai nori. Nežinau tik ar tikrai jiems reikia, nedraugiškiems agitatoriams skatinant, taip stropiai vaidinti Lenkijos lenkus. Juk Vilnius ir Vilniaus Kraštas priklausė Lenkijai vos 17 metų, gi šimtmečiais buvo Lietuva.
Nelabai supratau, kodėl tiems žmonėms, kurie yra gente lituanus, šiandien taip reikia būti natione polonus. Juk tie laikai buvo kažkada seniai, o dabar tiek daug noro mumyse atgaivinti ir abiejų (draugiškų) tautų respubliką, ir gražų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės paveldą. Joje yra vietos, beje, lenkų kalbai, bet nesinorėtų vietos konfliktui. Juk gente lituanus, natione lituanus – skamba visai puikiai, ir be jokio karo. Reforma, kurioje kas nors jausis laimėjęs, o kas nors pralaimėjęs, nėra gera, jei jausime sutarę – jau kas kita.
Etninių grupių teisėje yra daug galimybių ir daug erdvės sprendimams. O tai kad atsiranda norinčių būtinai sukelti konfliktą, būtinai likti XX amžiaus klaidų vergais? Kažkada mus priešindavo tie, kurie blogo linkėjo abiem tautoms. Įtariu, kad istorija kartojasi.

Vasaris 2012 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | ||||