Euroatlantinis ryšys jau daugiau kaip pusę amžiaus yra globalaus saugumo pagrindas. JAV dominavimas Europos saugumo reikaluose, įskaitant karinį kontingentą, saugojo nuo sovietinės agresijos, o ir mums padėjo tapti Vakarų pasaulio dalimi. Rusija (ar jos perversija, vadinta SSSR) visada stengėsi atskirti Europą nuo Amerikos, naudodama visas įmanomas ir neįmanomas priemones. Puse amžiaus tai nepavyko, ir Europa liko nepriklausoma nuo Kremliaus.

Tačiau Europa ir Amerika niekada nesusitapatino savo pažiūromis ir gyvenimo būdu.

Jau ne kartą esu citavęs žavų daugiau nei ketvirčio amžiaus senumo epizodą.

1982 metais JAV prezidentas Ronaldas Reaganas aplankė tada dar padalintą Berlyną. Drauge su tokiomis politikos įžymybėmis, kaip Vakarų Vokietijos kancleris Helmutas Schmidtas ir Vakarų Berlyno burmistras (Vėliau šalies prezidentas) Richardas von Weizsäckeris, jis atėjo į gerai žinomą sienos perėjimo punktą Charlie, skyrusį amerikietiškąjį ir sovietinį sektorius. Politikos milžinai sustojo prie pat baltos linijos, tuo metu dalijusios miestą, Vokietiją, Europą ir pasaulį. Reaganas staiga ėmė ir žengė žingsnį už baltosios linijos. Vokiečiai bei rusų pasieniečiai nustėro ir, neteko amo. Reaganas gi parodė, kad su esama padėtimi niekada nesusitaikys, kad Amerika nepripažins padalijimo. Ir jis galiausiai pasiekė savo – pakeitė status quo užuot jį toliau konservavęs, kaip tylomis europiečiai buvo seniai sutarę.

Politikos teoretikas ir publicistas Robertas Kaganas, savo tekstuose pastebėjo, kad amerikiečiai labiau yra Marso, gi europiečiai – Veneros būdo. Pirmieji tiki idėjomis ir kova, antrieji – gera valia ir kompromisais.  Europiečiai visada buvo linkę guostis tokiais terminais, kaip jėgų balansas, stabilumas ar nacionaliniai interesai. Amerikiečiai gi labiau mėgo pakitimus, laisvės ir žmogaus teisių plėtrą.

Paaiškinti Veneros ir Marso prigimtį ne taip jau sunku. Europoje valstybės koncepcija atsirado kur kas anksčiau nei demokratija ir žmogaus teisės, gi JAV valstybė atvirkščiai - gimė iš demokratijos ir apsisprendimo idėjos. Tad laisvė ir žmogaus teisės, o ne kokia nors kalba, religija ar monarchijos istorija yra nacionalizmo pagrindas. Europa sukūrė vergovę, Amerika ją drąsiai griovė. Europa gina monarchiją, kaip stabilumo simbolį, Amerika ją niekina. Amerikiečiai, įsitikinę savo pažiūru teisumu pastaraisiais dešimtmečiais buvo tos laisvės ir tų teisių nešėjais, kurios įrašytos JAV konstitucijoje. Europa, kokia didelė ar stipri bebūtų, neturi didžiosios svajonės, todėl ji propaguoja vadinamą ES -Švelniosios jėgos – sąvoką. Marsas kovoja, Venera – tvarko manų ūkį - idealus lyčių funkcijų pasidalijimas.

Žinia, Marso ir Veneros ryšiai buvo begėdiškai nesantuokiniai, tačiau mitologija juk seniai pamiršta. Svarbu, kad viskas veikė, tikriausiai, dėl Marso ir Veneros meilės, ir visiems buvo ramu.

Būdamas savotišku Marso garbintoju prisipažinsiu, kad žaviuosi tuo klasikiniu Amerikos idealizmu. 

Amerikiečiai – marsiečiai bent jau pastarąjį šimtą metų kūrė Europą tokią, kokios reikėjo labiau Amerikai, o ne europiečiams. Europa po Pirmojo pasaulinio karo – tai prezidento Wilsono projektas, beje, atnešęs laisvę ir mums. Europa po Antrojo pasaulinio, tai ne kas kita, kaip su didele JAV iniciatyva įkurtų Jungtinių Tautų sistema. Rooseveltas įtraukė JAV į Antrąjį pasaulinį, motyvuodamas pareiga ginti laisvė, o  Kennedy nusipelnė pagarbos už tai, kad žadėjo už laisvės idėjas mokėti bet kokią kainą.

Veneros globojami europiečiai didele dalimi iššvaistė JAV jiems suteiktas gerybes. Europos saugumą po Pirmojo karo sužlugdė pilna gerų ketinimų, bet bedantė Tautų Lyga, o po kito karo – susitaikymas su Europos padalinimu. Ne kas kitas, kaip Vokietijos kairieji - Willis Brandtas ir Helmuthas Schmidtas, o Prancūzijoje dešinysis Giscard d’Estaingas sumanė vadinamąją įtampos mažinimo arba detentės politiką, tokia mielą Kremliaus senukams. Pavyzdžių sąrašą galima tęsti iki nuobodybės.

Ronaldas Reaganas šia prasme buvo tikrai reikiamas žmogus reikiamu metu. Šis prezidentas nevengė nei drąsių ginklavimosi projektų (tegu ir labai brangiai kainuojančių), nei drąsios retorikos, pastumdamas į šalį Veneros tyliosios diplomatijos atstovus. Jis, užuot gerbęs Berlyno sienos statusą, pasiūlė Gorbačiovui sieną nugriauti.

Busho (vyresniojo) ir Clintono idealizmas buvo kur kas silpnesnis, šaltojo karo pabaiga savaime tapo idealizmu, ir epocha visuotinei liguistai politinei meilei. Jau nebe Marso laikmetis. Bushas jaunesnysis, kad ir būdamas puikus amerikietiškos idėjos gynėjas, nesugebėjo tinkamai palaikyti jos viešaisiais ryšiais. Idealisto bandymas atsižvelgti į pasaulio “realybę”, tapti panašiu į Veneros vaikus jam nepavyko.

Barackas atėjo į valdžią be jokios konkrečios pasaulio politikos idėjos, juolab marsietiškos. Amerikiečiai išsirinko tikrąjį Veneros atstovą, kuriam kur kas svarbiau gerai atrodyti, bet ne ką nors konkretaus nuveikti. Tad ir Nobeliu pagerbtas, kol viskas dar gražiai atrodo. Rezultatų jokių - Afganistane ir Irake progreso nėra, žmogaus teisių padėtis blogėja, Obama jau bijo net susitikti su Dalai Lama, “perkraunami” santykiai su Rusija, kuri nuo to tik agresyvėja, pasaulis ruošiamas nuolankiam prisipažinimui, kad karas prieš terorizmo blogį beviltiškai pralaimėtas. Tikriausiai nebėra režimo, kurio demokratinė opozicija, galėtų tikėtis bent jau moralinės JAV paramos.

O gal tikroji obamomanija - tai nesveikos postmodernios lyčių lygybės ir senstančios visuomenės grimasos – Marsas pastebimai subobėjo, Venera – suįžūlėjo? Ar begalės ji įkvėpti mylimąjį kovoms, o šis ar beturės ryžto iš meilės kilti į drąsiausius žygius dėl kažkokios savanaudės bobelės. Abu labu tokiu darosi… Sensta?

Jei jau taip, tai mitologija čia nesibaigia. Prisiminkime. Venera, kaip smagu jei bebūtų su Marsu, turi teisėtą vyrą – Vulkaną. O tai kaip iš akies trauktas Rusijos analogas. Vulkanas, patyręs nelengvą vaikystę, paskendęs žaliavų parceliavimu ir perdirbimu, o kartais ir savuose vyriškuose malonumuose, žmonai duoda daug laisvės. Bet kartais ima ir prisimena savo teises. Moteris, aišku, išsigąsta, juk Vulkanas vamzdžiu mosuoja, tad kartais priekabiaujančiam vyrui nuraminti kai ką ir atiduoda. Dažniausiai kokį mažiau reikalingą dalykėlį, kaip tarkime… gintaro krantus. Mylimasis Marsas – už balos, priekabus vyras – čia pat, moteris gi – pragmatiška.

Romėnų mitologija taipgi teigia, kad Vulkanas turėjo dar vieną žmoną – Mają, kuri pagimdė šiandieninės Kinijos analogą – Hermį, apraizgiusį pasaulį prekybos ir restoranų tinklais. Hermis, regis, buvo taip pat nesantuokinio Majos bei Jupiterio ryšio produktas, jį bandyta pamesti ir pamiršti, tačiau jaunuolis išgyveno ir dar kaip išaugo. Su nieko nesiskaito. Greit jo kišenėje sėdėsime ir bijosime.