Gruodžio 10-ji Tarptautinė žmogaus teisių diena. Ta proga reiktų pastebėti, kad žmogaus teisių klausimai šiandieniame pasaulyje suvokiami ganėtinai keistai. Europos Taryba, kurios parlamentinėje asamblėjoje atstovauju Lietuvą, jau seniai išsprendė esminius žmogaus teisių klausimus. Nėra ko ginčytis – europiečiai šiandien laisvi ir gali jaustis išties laisvi reikšti savo idėjas ir pažiūras. Tačiau išsprendus esmines problemas, žmogaus teisių apologetai nukrypo į puoselėjimą tokių teisų, kurios atrodo labai abejotinos – teisė nusižudyti (eutanazija), teisė nužudyti negimusį kūdikį (abortas), teisė sudaryti vienos lyties santuokas, teisė keisti šeimos sampratą ir panašiai.

Rimtos žmogaus teisės iš tikrųjų yra kitur – tai čečėnai, baltarusiai, tibetiečiai, tai Birma, Vakarų Sachara ir dar daug dažniau ar rečiau prisimenamų problemų. Apie visas rašyti galima tomus, prisiminti kai kurias – tiesiog pareiga.

Lietuviai myli laisvę. Laisvės pojūtis – tai džiaugsmo, skrydžio ir euforijos pojūtis. Myli lietuviai ir Tibeto siekius. Neatsitiktinai vienas iš pasaulio parlamentarų, remiančių Tibetą, forumas vyko Vilniuje. Deja, vyko, jau seniai, daugiau kaip prieš dešimtį metų. Šiandien forumai vyksta Italijoje, Škotijoje ir kitur, mūsų parlamentas išleidžia į juos nenoriai, rezoliucijos dėl Tibeto “nepraeina”, Tibeto paminėjimas daugumai parlamentarų sukelia ne laisvės pojūčio euforiją, o baimę ir norą kalbėti “politiškai korektiškai”, kitaip sakant, nenervuoti didžiosios Kinijos. Toks gyvenimas.

Tibeto laisvės byla, prasidėjusi po Antrojo pasaulinio karo, tai iš dalies pamirštama, tai vėl skaudžiai prisimenama. Tačiau būtent ji leido suteikti Tibeto dvasiniam lyderiui Nobelio Taikos premiją, privertė milijonus žmonių susidomėti Tibeto istorija, kultūrai  tą kultūrą ginti. Tai didelis laimėjimas, leidęs Tibetą išsaugoti net brutalios “kultūrinės revoliucijos” sąlygomis. Skaudu, paradoksalu ar net juokinga – kaip kas nori – patirti, kad Nobelio Taikos premijos laureatas Barackas Obama, besigiriantis, jog tiesia rankas rusams ar islamistams, nebeišdrįsta ištiesti rankos savo kolegai – Nobelio Taikos premijos laureatui Dalai Lamai XIV… Kuris labiau taikos premijos vertas?

Mes karą suprantame vienpusiš­kai – kaip jėgos karą, ir tada net jo šventumas dažniausiai tereiškia fizinės kovos legitimaciją. Tokia europietiška ar euroatlantinė karo samprata, geriausiai suformuluota klasika tapusiuose Carlo von Clausewitzo rašiniuose, numano politikos tąsą prievartinėmis priemonėmis, tarp kurių svarbiausioji – jėga. Azijoje žinomi ir kitokie karo būdai. O ir kituose pasaulio regionuose nebūtinai laimi jėga, demografinė statistika ar logika. Dalai Lama XIV negali kariauti kaip nors paprastai. Jei jis ir kariauja, tai tik Šventąjį karą.Tibeto klausimas – tai karas, trunkantis jau daugiau kaip pusę amžiaus. Jame būta fizinio karo elementų, tačiau svarbiausi šio visiškai neeuropietiško karo veiksmai vyksta ne mūšiuose. Dėl tos pačios priežasties sunku ir numatyti, ką šiame kare bus galima laikyti pergale, o ką – pralaimėjimu.

Ar galima laimėti fizinį karą su Kinija, kurioje tibetiečiai nesudaro nė pusės procento gyventojų? Aišku, kad ne, ir kovotojas Dalai Lama tai puikiai suvokia. Tačiau tai nereiškia, kad tibetiečiai nelaimės niekada, nelaimės iš principo. Galima kariauti ir kitose erdvėse – istorinės tiesos, kultūros, informacijos, tikėjimo, moralės. Tibetas yra viena pirmųjų vietų pasaulyje, kur vyksta iki šiol neįprastas, nefizinis karas. Lietuviai prieš dvidešimt metų įrodė, kad galima priversti pasitraukti okupanto tankus, neturint nė vieno savojo. Galbūt XXI a. galutinai įrodys, kad net ir nelygstamai pranašesnės fizinės jėgos panaudojimas negarantuoja lemiamos pergalės?

„Istorinė tiesa“ – sunkus karo frontas. Čia ne vieta smulkiai nagrinėti, ką toji „tiesa“ reiškia, pakaks konstatuoti, kad čia įrodyti galima viską, ko prireikia. Nesunku rasti argumentų, kad Tibetas buvo visiškai nepriklausoma valstybė, nesunku įrodyti, kad nepriklausomas jis iš tikrųjų niekados nebuvo. Galima žaisti istorinėmis spekuliacijomis, kuri dinastija buvo kiniškesnė ir kuri mongoliškesnė, kurios tarpdinastinės santuokos svarbios, o kurios marginalinės, kuris Tibetas – mongolų, nepaliečių, kinų ar britų „globojamas“ – buvo tikrasis ir t. t. Šiame fronte karo intensyvumas nemažas, elektroninė erdvė pilna tekstų, atstovaujančių abi puses. Pastebėtina, kad šis frontas karo baigties nenulems: pozicijos seniai išsiaiškintos ir dabar, tegul ir intensyviai, tevyksta svaidymasis argumentais. Tibetas negaus laisvės remiantis kieno nors įrodymais, jog jis kadaise buvo tikra valstybė, tačiau ir priešingo dalyko įrodymas anaiptol nereikštų laisvės ar net valstybės negalimumo.

Kultūrų karo fronte tibetiečiai yra pasiekę nemažai, pirmiausia tai, kad Tibeto kultūra tapo visuotinai pripažinta kaip savita ir saugotina. Informacijos erdvėje Dalai Lamos pasiekimai stulbinantys – amžinai keliaujantis ir intelektualias kalbas sakantis kovotojas nestokoja žiniasklaidos dėmesio. Gal informacija, o gal ir kas nors daugiau sukūrė nuostabų tibetiečio įvaizdį – neturtingas žmogus, turintis didelę širdį, beribį tikėjimą, žmogus, kurio moralumas net sapne nepasiekiamas europiečiui ar musulmonui. Net ir didžiausi Dalai Lamos kritikai nelabai drįsta viešai kritikuoti šių žmonių tikėjimo ar moralės, juolab iš to tyčiotis. Savitumo ekspresijoje tibetiečiai laimėjo. Kinija, anksčiau sakydavusi, kad Tibeto prob­lemos nėra, pradėjo pripažinti, kad ji yra.

Pastaraisiais metais Tibeto laisvės byloje įvyko ryškių pokyčių. Centrinė Kinijos valdžia, anksčiau tvirtinusi, kad jokios Tibeto problemos iš viso nėra, pripažįsta, kad problema yra ir reikia ieškoti sprendimo. Tibetiečių lyderiai emigracijoje kalba apie galimybę sukurti laisvą Tibetą Kinijos Liaudies Respublikos konstitucinės sandaros rėmuose. Kultūrinė ir politinė Azijos tradicija tokius dalykus, beje, leidžia. Dalai Lama XIV šiandieninius savo siekius formuluoja kaip vadinamąją Penkių punktų programą. Tikslai ir siekiai paprasti, netgi kuklūs, tačiau esminiai.

Pirma. Tibetą privalu paversti taikos zona. Visą Tibetą, o ne tik jo dalį - dabartinį administracinį Tibeto autonominį regioną. Taigi administracines kai kurių rajonų linijas tektų pakeisti.

Antra. Privalu sustabdyti Kinijos remiamą gyventojų perkėlimo politiką, ypač regiono militarizaciją. Argumentas, kad militarizacija didinama Indijos grėsmės akivaizdoje, ganėtinai silpnas, tarptautinis politikos klimatas to nepatvirtina. Geležinkelis į Tibetą nutiestas, bet pati gamta jam priešinasi. Amžinasis įšalas, kiekvieną pavasarį keičiantis reljefą, verčia nerimauti dėl to kelio amžinumo.

Trečia. Įgyvendinti visuotinai priimtas žmogaus teises ir laisves. Įgyvendinti, geriausia, visoje Kinijoje. Kinijos demokratizacija leistų ne spręsti Tibeto problemą, o integruoti laisvą Tibetą į demokratinę Kiniją.

Ketvirta. Skubiai spręsti ekologines regiono problemas. Tibetas jau tapo branduolinių atliekų laidojimo vieta, čia naikinama augalija, kyla grėsmė vandens šaltiniams. O juk Tibete prasidedančios upės daro įtaką beveik trijų milijardų žmonių gyvenimams. Ledynai sparčiai nyksta, upės nuseks, išmirs ne vienas milijonas žmonių, beje. Ir tai visai nejuokinga.

Penkta. Pradėti diskusijas apie Tibeto statusą ir nustatyti santykių tarp tibetiečių ir kinų principus.

Kinija įpratus spręsti klausimus iš jėgos pozicijų ir laimėti tradicinius karus. Tačiau dainuojanti revoliucija ar besimeldžianti revoliucija pavojingesnė už fizinę.

Kinija, be abejo, nori sukurti alternatyvą emigravusiai Tibeto valdžiai. Siekiama skaldyti budistų hierarchijos struktūras, supriešinti hierarchus. Tikimasi, kad tekstilės ir plastmasių bumas dar kartą privers pasaulį tylėti, o lėtos derybos bus veikiau Dalai Lamos kaip nekonstruktyvaus partnerio kompromitacija. Kuriamas ir toks Tarybinio Tibeto (koks kažkada buvo Tarybų Lietuvos) įvaizdis. Turistams peršama laimingų Kinijos tibetiečių iliuzija. Ji kartais atrodo, net įtaigi, bet tai – iliuzija. SSSR niekados nenugalėjo lietuvių ar estų, Kinija gal ir privertė kai kuriuos tibetiečius šypsotis prieš vaizdo kamerą, bet visas Tibetas nesišypso.

Tibetas šiame kare vis dėlto nenugalimas, nes negalima sunaikinti absoliučiai visų žmonių ir absoliučiai viso kultūrinio paveldo. Šventajame kare geriausia būtų, kad susitaikymas ateitų anksčiau negu pergalė. Tibeto problemos sprendimas gali (ar turi?) sutapti su Kinijos demokratizacija, jei tokia bus, arba Kinijos grįžimu prie tradiciškesnės kultūros, leidžiančios nekonfrontuoti su etninėmis grupėmis. Kinija labai rizikuoja, jei mano, kad pigia tekstile pagaliau nupirks visą likusį pasaulį.