Kitą rytą po biudžeto patvirtinimo, radijui monotoniškai komentuojant spaudą, išgirdau, kad kažkas parašė, jog vakar Seimo nariai iki vėlumos draskėsi dėl biudžeto pinigų…

Na taip, pamaniau, teksto rašytojas, matyt buvo iš anksto sukūręs savąjį rašinėlį ir atidavė redaktoriui dar prieš balsavimą dėl biudžeto – redaktoriai mėgsta juk gauti tekstus kuo anksčiau. Parašė, regis, taip kaip tikėjosi, taip kaip turėjo būti…

Bet nutiko kitaip.

Biudžetas patvirtintas ne vakare, o ganėtinai ankstyvą popietę, jis užtruko net trumpiau, nei manė optimistiškiausiai nusiteikę protai. Nebuvo nei posėdžio iki išnaktų, nei draskymosi. O be to biudžeto pinigai juk ne Seimui, Seimui nurėžta daugiau nei bet kuriai kitai institucijai – didžiausias trečdalis.

Dabar artėjant Kalėdoms supratau, kad bent jau Seime vyksta tikrai geri pokyčiai. Drįstu manyti, kad  dėl biudžeto visi sutarėme – valdantieji, nepaisant didelių ambicijų ir norų nelabai ką geriau galėjo pasiūlyti, tu tarpu opozicija suprato (ar pradeda suprasti), kad pats laikas ne toliau spekuliuoti krize savo interesams, o prisidėti prie sprendimo, mat per anksti nuvertus esančius valdžioje, darbo reiks imtis patiems. Čia stebuklų nebus.

Žodžiu niekas labai nesidraskė, o biudžetas, pakankamai taikiai balsuotas, priimtas krizės sąlygomis, turi keletą puikių savybių, kokių gal neturėjo nė vienas ankstesnis.

Pirma – jis yra kaip niekad skaidrus. Tegu ir ne krištolo skaidrumo, bet jau geresnis nei iki šiol. Dar niekada biudžetu nebuvo taip domimasi. Kaip niekada daug Lietuvos piliečių žino, kiek milijardų uždirbame, kiek išleidžiame, kas yra BVP, PVM ir kiti keisti žodžiai. Krizė paskatino skaičiuoti bendruosius pinigus, ir visi juos skaičiuoja žymiai atidžiau. Skaičiuoja kas kur kiek gauna, kiek negauna, kas kiek kur “nusipjauna” ar sutaupo. Galiausiai tai veda į tikrą realybės suvokimą.

Būtų žavu, jei skaičiavimų skaidrinimą tęstumėme ir nepamirštume po krizės.

Antra – biudžeto skaičiau ir diskusijos dėl jų rodo, kad nesutarimų visuomenėje priežastys dar nepašalintos. Žymus karo teoretikas Carlas von Clausewitzas teigė, kad kariaujant reikia ne tik manyti, kaip nugalėsi, bet kaip gyvensi po karo. Ne pergalė, o taika yra geidžiamiausia karo baigtis. Šiandien kovoje prieš krizę atskiros visuomenės grupės atsiduria priešiškose stovyklose. Tad ar galvojame, kaip gyvensime tada, kai krizė pasibaigs – ar bus ten laimėjusieji ir nuskriaustieji, ar pasakysime, kad po jos esam vieningesni…. Kaip viena partija kažkada rinkiminiuose plakatuose ragino – busime labiau lietuviai.

Pastaruoju metu populiaria sąvoka tapo vadinamieji teisėti lūkesčiai. Visi jų turi: ir jaunos mamos, ir seni pensininkai, ir darbingi, ir neįgalieji. Turi valstybės tarnautojai ir moksleiviai, galiausiai tu, mielas skaitytojau, ir aš. Šioje vietoje galima tik pasiginčyti, kurie labiau, kurie mažiau teisėtesni.

Kažkada pergyvenome blokadą. Buvo žymiai blogiau nei dabar. Šiandien, paklausius, kaip prisimename minėtus laikus, daugelis su dideliu džiaugsmu prisimena, kad buvome solidaresni, pakantesni, draugiškesni, nesibodėjome padėti vienas kitam, o kas atrodo, svarbiausia – daugiau ar mažiau aukojomės. Nesvarbu ar buvome tada landsbergininkai ar brazauskininkai.

Dažnas čia ir labai pasigirs, kaip aukojosi tautos ir valstybės labui. Nedaug terasime tokių kurie gyrėsi, kad blokados metu sukčiavo, vagiliavo ar bent jau nė per plauką nenusileido savo teisėtų lūkesčių susimažinimui. Net jeigu ir ne visada teisybę sakome apie praeitį, vis tik maloniau prisiminti auką bendram labui, o ne asmeninę pergalę: nesvarbu kad visiems blogai, svarbu, kad mano teisėti lūkesčiai išpildyti.

Prognozuoju, kad gerai jausis tie, kurie po metų-kitų galės ateinantiems lietuviams pasakyti, kad išgyveno ir pastarąjį sunkmetį kažką kažkaip pasiaukoję ir paaukoję. Gal ne tiek kiek daugelis valstybės tarnautojų, kurių algos nukarpytos bene daugiausiai, gal vieną kitą procentą, kuris, pridėjus ranką prie širdies, nelabai ir jaučiasi. Bet pačios aukos esmė. Ar malonu bus pasakoti savo vaikams, kad visuotinio biudžeto mažėjimo metu sau ir tik sau išlupome maksimumą.

Ir “išlupusių” ir pasiaukojusių fizinės galimybės išgyventi, beje, panašios. Išlupusieji nebus mylimi, nors šiandien dažnai jie mano, kad elgiasi teisingai.

Pinigų galima gauti. Mieli pensininkai, jūsų lūkesčiai teisėti. Gausime jums pinigų, jei sutinkate, paskui pasakyti anūkams, kiek jie mokės palūkanų. O galima ir apsaugoti juos nuo palūkanų. Mamoms pinigų irgi atrasime, nukirpsime nuo jų pačių mamų, tik kad tos dviejų kartų mamos sutartų, verslui – gal prispausdinsime tų pačių pinigų, galės konkuruoti infliacijos sąlygomis, laimės geriausieji…

Paklausite, o kam čia aukotis?

O gi todėl, kad yra dar ir tokie teisėti lūkesčiai, apie kuriuos dažnai pamirštame. Tai Lietuvos teisėti lūkesčiai, juk yra jie.

Sutariame, kad krizė yra globali. Galima ginčytis, geriausias ar ne geriausias buvo šalies valdymas prieš krizę, kiek tobulas ar netobulas yra antikrizinis planas, tačiau krizės iš esmės tai nekeičia. Lietuva turi teisę kovoti su krize ir ją įveikti, nes nenugalėjus ji nebus Lietuva. Kaip nepopuliariai tai beatrodytų.

O jos įveikimui reikalingi mes visi. Kol kas geriausiai teisėtus lūkesčius pateisina Europos Sąjunga, duodama mums trečdalį to krizinio biudžeto pajamų. Ar teisėtas valstybės lūkestis, kad jaunimas nepaliks Lietuvos, kad vaikai augs šeimose ir mamoms vienoms nereiks pergyventi, kad senukai ir anūkai dalinsis resursais bendraudami, o ne kariaudami…? Kad Lietuva bus pareiginga NATO ir ES narė ir jų vardu prisidenginėdama nesiims tarpusavio santykių reguliavimo. Teisėtas, žinoma.

Sutinku daug žmonių, kurie sakosi nekenčiantys Lietuvos, nes ta neva nieko jiems neduoda… Krikščionis žino, kad amžinąjį gyvenimą gaus tada, kai gerus darbus atliks šiame pasaulyje. Ne valstybė jam garantuos gyvenimą, bet jis pats, gerindamas valstybę ir visą pasaulį. Antropologai sako, kad civilizacija progresuoja tada, kai jos individai daugiau sukuria nei suvartoja, daugiau duoda, nei ima. O tos kai kurios valstybės šiandien duoda savo žmonėms daugiau, nes tie žmonės moka veikiau duoti nei imti, veikiau pasiaukoti, nei pasinaudoti. Tokie ir yra tie teisėti Lietuvos interesai – kad po mūsų jai būtų geriau.

Taigi išėjimui iš krizės reikalinga taika, kuriai prielaidos atsiranda, nors ji dar kaip ir nesudaryta. Gal kalėdinė nuotaika ją priartins? Reikia labai nedaug, visiems kartu suprasti, kad ne taip jau sunku prisidėti kukliu gerumu ir didesne tarpusavio meile.