Atrodo, kad ne tik “netradiciniai” moka mobilizuotis, naudotis kompiuteriais, siusti “spaminius” laiškus ir diskutuoti internetinėje erdvėje. Pastaruoju metu savo elektroninių laiškų dėžutėje radau pluoštelį tekstų, raginančių nepriimti įstatymo, įteisinančio vadinamąjį partnerystės institutą. Susiėmė ir “tradiciniai”. Žinia, ne nuo šiandien partnerystė, kaip žmonių tarpusavio bendravimo (bendro gyvenimo) realiai egzistuoja, tad laiku ir vietoje pasvarstyti – kas tai – visuomenės problema, laikmečio realija, ar dar vienas nekaltas pramoginis išsigalvojimas. Dėkoju visiems, reiškiantis savo nuomonę, ypač tiems, kurie siūlo remti veikiau šeimą, o ne įvairius jos surogatus.

Pramogas mėgstame visi, kai kas net kultūrą su pramoga sutapatina. Pradėjus galvoti apie minėtą partnerystės reiškinį, atmintyje iškyla viena sena šmaikšti lenkiška “dainuška”, kažkada dainuota masiškai sovietinėje Lietuvoje klausomame lenkų radijo eteryje.

Jos tekstas, laisvai interpretuojant, buvo bemaž toks. Pirmame posme vaikinas prisipažįsta merginai meilėje. Girdamas jos grožį siūlo nesustoti pusiaukelėje, gultis į lovytę ir mylėtis iki galo. O jei patiks, tai net iki ryto. Va taip. Mergina gal ir nori, bet, būdama, kaip šiandien pasakytume, tradiciškai išauklėta, pasimeta ir… atsisako. Tačiau kitą dieną ji ateina su stulbinančia savo idėja – siūlo šauniam vaikinui gultis į lovyte ne tik šiandien, bet ir rytoj, poryt, po savaitės, po metų iki gyvenimo pabaigos… iki galo. Šį sykį sutrinka vaikinas ir nieko itin seksualaus ar laimingo neišeina.

Problema visai suprantama. Mergina siūlo ilgalaikį projektą, gi vaikinas – trumpalaikį. Abu turi savo pliusų ir minusų. Papročių ir teisės sistemoje juos sunku suderinti, o pagal skirtingus projektus gyventi kartu juk neįmanoma. Nė vienanakčiams seksui, nei šeimai nepasiruošta. Šiandien tikriausia ne vienas pasakytų, kad jiems trūko būtent to aptariamo partnerystės instituto, t.y. tokio sugyvenimo būdo, kuris leistų gyventi su skirtingais projektais, o dar tikslai kalbant, gyventi be jokių projektų, be jokių įsipareigojimų. Tiesiog paeksperimentuoti…

Kodėl gi žmonėms nekurti šeimos ir negyventi “normaliai”? Ogi todėl, kad šeima yra daugeliu aspektų įpareigojanti institucija. Ne vien todėl, kad bažnyčioje pasižadama būti kartu, kol mirtis išskirs. Šiandieniniam supasaulėjusiam žmogui šeima baisi todėl, kad nepavykus meilės projektui, už jį tenka kažkaip atsakyti. Netgi aukojant profesinę karjerą ir savo (taip jau sakoma, savo, o ne bendrus) pinigus.

Partnerystė gi primena veikiau laboratoriją, kurioje galime išbandyti nepatikrintus ar nepatikimus dalykus, galima visiškai be problemų nepavykusius projektus mesti į šiukšlyną ir imtis naujų. Partnerystė netrukdo profesinei karjerai, nereikalauja įsipareigoti visam gyvenimui. Puiku tam šiuolaikiniam žmogui, kuris įsipareigojimų vykdymo reikalauja iš valstybės ir valdininkų, bet ne iš savęs. Šiandienos sąlygomis tai patogu, vadinasi ir patrauklu.

Įstatymų projektų teikėjai aiškinamuosiuose raštuose neretai mėgsta parašyti, kad pataisos įgyvendinimas nereikalaus biudžeto lėšų ir valstybei neva nieko nekainuos.

Sutinku, kad popierius, ant kurio rašomas įstatymas, kainuos nedaug. Nedaug kainuos ir balsavimas Seime – elektra, šiluma, ir nukarpyta seimūnų alga.

Tačiau čia slypi vienas didžiausių melų, kuriuos propaguoja partnerystės šalininkai. Nepavykę partnerystės projektai bei jų pasekmės kainuos kaip tik labai daug, nes ir pačių projektų skaičius turėtų būti labai didelis – įvairių, margų kaip margas pasaulis, juk leidžiama viskas – “netyčia” atsiradę vaikai, pjautynės dėl susimesto ir bendrai užgyvento turto, moralinės nuoskaudos ir nuospaudos… Mūsų išlaidos socialinėms reikmėms ir taip jau grėsmingai didelės. O čia jų dar ženkliai padaugės. Ką bekalbėti apie pažiūrų problemą…

Krizė ne vieną išmokė elementarios tiesos, kad ne valstybė moka už viską. Mokame mes, moka ypač tie, kurie su pasididžiavimu vadina save mokesčių mokėtojais. Kadangi dauguma partnerystės projektų sąskaitininkų akimis žiūrint yra nuostolingi, klausimas paprastas – ar esame pasiruošę prisiimti tuos nuostolius.

Nesu sąskaitininkas, bet savo kailiu jaučiu, kad pats racionaliausias ir, jeigu jau apie tai kalbame, ekonomiškai rentabiliausias projektas yra šeima. Šeima, kaip mes šį žodį suprantame iš tikrųjų.

Bet kuris pilietis šiek tiek mokęsis filosofijos, pripažins, kad žodis susideda ne tik iš garsų. Žodis-sąvoka turi prasmę, mūsų sąmonėje susiformavusią nuo pat žmonijos atsiradimo pradžios. Išgirdę ar perskaitę žodį šeima įsivaizduojame visų pirma tai, kas mūsų prigimtyje, o ne “šiuolaikiniame” žodyne. Kai TV programų anonse pamatau reklamuojamą filmą “visai šeimai”, ir jį pasižiūriu, suprantu, kad patys reklamuotojai įsivaizduoja, kad filmą žiūrės tėvai su vaikais ir gal seneliais, o ne gėjų porelė ar koks ūkininkas pasisodinęs ant kelių savo mylimą ožką.

Kaip čia su tais partneriais?

Pabaigai galima prisiminti visiems gerai žinomą rašytoja ir lakūną, “Mažojo princo” autorių Antoine de Saint Exupery, paleidusį aforizmą, teigiantį, kad mylėti – tai ne žiūrėti vienam į kitą, o žiūrėti viena kryptimi.

Šeima, kurioje projektai suderinti, taip ir žiūrima, tiksliau einama ta pačia kryptimi, skirtingomis juk būtų jau ne šeima. Gi partnerystė žiūrima tik viens į kitą, kartais stebimasi, kartais gailimasi, kartais tiesiog spoksoma. Taigi, dilema paprasta – stiprinti ilgalaikį projektą, vadinamą šeima ar pasiduoti eksperimentams, kurių pasekmės gali priminti tik Romos imperijos degradavimo istoriją…